Funkcionalizmas ir sistematizmas

Languages

Deutsch English Español Français Italiano

Introduction to Political Science

La pensée sociale d'Émile Durkheim et Pierre Bourdieu ● Aux origines de la chute de la République de Weimar ● La pensée sociale de Max Weber et Vilfredo Pareto ● La notion de « concept » en sciences-sociales ● Histoire de la discipline de la science politique : théories et conceptions ● Marxisme et Structuralisme ● Fonctionnalisme et Systémisme ● Interactionnisme et Constructivisme ● Les théories de l’anthropologie politique ● Le débat des trois I : intérêts, institutions et idées ● La théorie du choix rationnel et l'analyse des intérêts en science politique ● Approche analytique des institutions en science politique ● L'étude des idées et idéologies dans la science politique ● Les théories de la guerre en science politique ● La Guerre : conceptions et évolutions ● La raison d’État ● État, souveraineté, mondialisation, gouvernance multiniveaux ● Les théories de la violence en science politique ● Welfare State et biopouvoir ● Analyse des régimes démocratiques et des processus de démocratisation ● Systèmes Électoraux : Mécanismes, Enjeux et Conséquences ● Le système de gouvernement des démocraties ● Morphologie des contestations ● L’action dans la théorie politique ● Introduction à la politique suisse ● Introduction au comportement politique ● Analyse des Politiques Publiques : définition et cycle d'une politique publique ● Analyse des Politiques Publiques : mise à l'agenda et formulation ● Analyse des Politiques Publiques : mise en œuvre et évaluation ● Introduction à la sous-discipline des relations internationales

Funkcionalizmas ir sistemizmas - tai dvi teorinės politologijos kryptys, kuriomis bandoma suprasti politinių sistemų santykius, struktūras ir procesus.

• Funkcionalizmas: Ši koncepcija orientuota į vaidmenis ir funkcijas, kurias atlieka įvairūs politinės sistemos elementai, palaikydami visos sistemos stabilumą ir pusiausvyrą. Nagrinėjama, kaip kiekviena dalis prisideda prie visos sistemos stabilumo. Politikos moksluose funkcionalizmas gali būti taikomas analizuojant, kaip įvairios institucijos (pavyzdžiui, įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdomoji valdžia, teismai ir t. t.) prisideda prie visos politinės sistemos stabilumo ir funkcionavimo.
• Sistemizmas: Sistemizmas, arba sistemų teorija, yra požiūris, pagal kurį politiniai reiškiniai vertinami kaip didesnės sistemos dalis. Jame daugiausia dėmesio skiriama įvairių sistemos dalių sąveikai ir kaip ši sąveika veikia visą sistemą. Sistemizmas bando suprasti politinę sistemą kaip visumą, o ne sutelkti dėmesį tik į atskiras jos dalis.

Abi teorijos gali būti naudojamos siekiant suprasti galios santykius, skirtingų politinės sistemos dalių sąveiką ir tai, kaip ji prisideda prie politinės sistemos stabilumo ar pokyčių.

Functionalism

Just as each organ in the human body has a specific function and contributes to the proper functioning of the organism as a whole, each institution or structure within a society has a specific function. It contributes to the stability and well-being of society as a whole. Functionalism is based on the idea that society is a complex system whose different parts work together to promote solidarity and stability. In political science, this approach is used to analyse how different institutions or structures, such as government, the economy, education, the media, etc., contribute to the stability and functioning of society as a whole.

Society or politics is therefore interpreted as a living body. This anthropomorphic approach, which compares society to a living organism, helps us understand how society's different parts interact to create a functional whole. In this analogy, the different social and political institutions are compared to the organs of a body. For example, the government could be seen as the brain, providing directives and decisions for the rest of the body. The economy could be compared to the circulatory system, distributes resources (like blood and oxygen in a body) throughout society. Schools and universities could be seen as the nervous system, providing the education and information (analogous to nerve signals) that enable society to function. Just as the body needs all its organs to function properly, society needs all its institutions to maintain balance and stability. Moreover, just as the body's organs interact and depend on each other, social and political institutions are also interdependent and their interactions impact the overall functioning of society.

Functionalism became a dominant sociology and political science theory from the 1930s to the 1960s, particularly in the English-speaking world. Sociologists such as Talcott Parsons and Robert K. Merton played a crucial role in developing functionalist theory. Talcott Parsons, in particular, is often regarded as one of the main contributors to functionalist theory. His theory of social action, which emphasises the interdependence of the parts of a social system and the role of norms and values in social stability, had a major influence on functionalism. Robert K. Merton introduced the notion of manifest and latent functions. Manifest functions are the expected and intended effects of social actions, while latent functions are the unintended and often unrecognised effects.

In the 1960s, functionalism was criticised for its emphasis on stability and social order and for its failure to take account of social change and conflict. New theories such as structural conflict and symbolic interactions, emerged in response to these criticisms. However, functionalism remains an important approach in sociology and political science, and its concepts continue to influence how we think about societies and political systems.

From this perspective, each element of society, whether tangible or intangible, has a role to play in keeping the whole system in balance. The stability and smooth running of society are ensured by the interaction and interdependence of these various elements, each fulfilling its respective functions. For example, in a society, producing goods and services is an essential function that enables the material needs of society's members to be met. Family and social structures ensure the reproduction and socialisation of new members, thus contributing to the continuity of society. Political and legal institutions protect and maintain order, thereby contributing to the stability and security of society. Similarly, every belief, value and social norm plays a role. For example, religious beliefs can contribute to social cohesion by providing a shared meaning and values framework. Social norms regulate the behaviour of individuals and promote cooperation and harmony within society.

According to functionalist theory, although every society must fulfil certain universal functions (such as the production of goods and services, reproduction and the protection of its members), how these functions are fulfilled may vary from one society to another depending on its specific cultural and social institutions. This is where the concept of 'functional equivalents' comes in. Different cultural institutions or practices may fulfil the same function in different ways. For example, socialisation - the process by which individuals learn and integrate the norms and values of their society - can take place in different ways in different societies. In some societies, it may take place primarily through imitation, where individuals learn social norms by observing and imitating others. In other societies, it may be through fusion, where individuals are immersed in a social group and adopt its norms and values. In still other societies, socialisation can occur through transmission, where norms and values are explicitly taught and passed down from generation to generation. These different methods of socialisation are 'functional equivalents' in the sense that they all perform the same function - the socialisation of individuals - but in different ways. This illustrates the flexibility and variability of societies in the way they perform universal functions.

Functionalism originated in anthropology and has been influenced by several important thinkers:

1. Bronisław Malinowski: A Polish-British anthropologist, Malinowski is often regarded as the founder of British social anthropology and one of the pioneers of functionalism. He introduced the idea that to understand a culture. We need to examine how its different parts work together to meet basic human needs. Malinowski also emphasised the importance of fieldwork and participant observation in studying societies.
2. Alfred Radcliffe-Brown: Another British anthropologist, Radcliffe-Brown, developed what he called "structural-functionalism". He saw society as an organic system, where each part has a specific function that contributes to the system's survival as a whole. Radcliffe-Brown focused on the study of social relations as a structural system.
3. Talcott Parsons: An American sociologist, Parsons developed a complex version of functionalism known as "social action theory". He saw society as an interconnected system of parts that work together to maintain a balance. Parsons emphasised the role of social norms and cultural values in maintaining social stability and argued that any social change must be gradual to preserve this balance.
4. Robert K. Merton: Merton, also an American sociologist, made several important modifications to functionalist theory. Unlike Parsons, Merton did not believe that everything in society contributed to its stability and well-being. He introduced the concepts of manifest and latent functions, distinguishing between the expected and the unexpected or unrecognised effects of social actions. Merton also recognised the existence of dysfunctions, or the negative effects of social structures on society.

Bronislavas Malinovskis (1884-1942): Antropologinis funkcionalizmas arba absoliutus funkcionalizmas

Bronisławas Malinowskis yra viena svarbiausių XX a. antropologijos figūrų. Malinovskis gimė Lenkijoje, studijas pradėjo Krokuvos Jogailos universitete, kur studijavo filosofiją ir fiziką. Tačiau netrukus susidomėjo antropologija ir tęsė šios srities studijas. Vėliau persikėlė į Londoną ir pradėjo studijuoti Londono ekonomikos mokykloje (LSE). LSE jis dirbo pas antropologą C. G. Seligmaną ir 1916 m. apgynė daktaro disertaciją. Jo disertacija, paremta lauko tyrimais Melanezijoje, padėjo pagrindus funkcionalistiniam požiūriui į antropologiją. Jis ėmėsi plataus masto lauko tyrimų Melanezijoje - Ramiojo vandenyno pietų regione, apimančiame daugybę salų, įskaitant Papua Naująją Gvinėją, Saliamono salas, Vanuatu, Naująją Kaledoniją ir kt. Jo lauko tyrimai padėjo pagrindus dalyvaujamojo stebėjimo metodui, kuris ir šiandien išlieka pagrindiniu antropologijos metodu. Taikant šį metodą, reikia ilgą laiką gyventi tiriamoje bendruomenėje, išmokti vietinę kalbą ir kiek įmanoma daugiau dalyvauti kasdieniame bendruomenės gyvenime.

Garsiausia jo knyga "Vakarų Ramiojo vandenyno argonautai" - tai išsami Kula - sudėtingos prekybos tarp įvairių Melanezijos salų sistemos - studija. Šiame darbe Malinovskis ne tik išsamiai aprašė Kula sistemą, bet ir siekė suprasti, kaip ji veikė platesniame Melanezijos visuomenės kontekste, įskaitant jos vaidmenį politikoje, religijoje ir socialiniame gyvenime. Malinovskio indėlis į funkcionalistinę teoriją remiasi jo idėja, kad kiekvienas kultūros aspektas, įskaitant ritualus, mitus, ekonomines ir socialines sistemas, atlieka tam tikrą funkciją, padedančią tenkinti pagrindinius tos kultūros žmonių poreikius. Šis požiūris padarė ilgalaikę įtaką antropologijai ir prisidėjo prie funkcionalistinės teorijos atsiradimo sociologijoje ir politikos moksluose.

Bronislovas Malinovskis žinomas dėl to, kad 1915-1918 m. kelerius metus praleido Trobriandų salose (dabar žinomose kaip Kirivinos salos Papua Naujojoje Gvinėjoje). Šiuo laikotarpiu jis gyveno tarp vietos gyventojų ir dalyvavo jų kasdienėje veikloje - tai lauko tyrimo metodas, vadinamas stebėjimu dalyvaujant. Vienas svarbiausių Malinovskio pastebėjimų, kuriuos jis atliko Trobriandų salose, buvo prekybos sistema, vadinama Kula. Ši sudėtinga prekybos sistema tarp skirtingų salų apėmė mainus raudonų kriauklių karoliais ir baltų kriauklių apyrankėmis, kuriomis buvo prekiaujama priešingomis kryptimis aplink salų ratą. Malinovskis teigė, kad Kula sistema buvo ne tik ekonominių mainų forma, bet ir priemonė individams užmegzti ir palaikyti socialinius ir politinius santykius.

Malinovskio požiūris tuo metu buvo revoliucinis ir padarė didelę įtaką antropologijos raidai. Jis parodė, kad visapusiškai ir tiksliai suprasti kultūrą galima tik gyvenant toje kultūroje ir dalyvaujant jos kasdienėje veikloje. Tai leido iš vidaus pažvelgti į tai, kaip įvairios kultūros dalys - ekonomika, politika, religija ir kt. - veikia kartu, kad patenkintų gyventojų poreikius.

Bronislovo Malinovskio Trobriandų salose stebėta Kula sistema - tai ritualinių mainų sistema, kai brangūs daiktai dovanojami nesitikint, kad už juos bus sumokėta iš karto, bet su numanomu įsipareigojimu, kad jie galiausiai bus grąžinti. Kula mainai vyksta dviem pagrindiniais objektų tipais: raudonų kriauklių vėriniais, vadinamais soulava, kurie cirkuliuoja pagal laikrodžio rodyklę aplink prekybos partnerių ratą, ir baltų kriauklių apyrankėmis, vadinamomis wali, kurios cirkuliuoja prieš laikrodžio rodyklę. Šie daiktai patys savaime neturi jokios utilitarinės vertės, bet yra vertingi dėl savo istorijos ir simbolinės reikšmės. Dalyvaujantys Kula turguje asmenys kartais keliauja didelius atstumus, kad apsikeistų šiais daiktais. Gavus daiktą, jis saugomas tam tikrą laiką, o vėliau mainų metu atiduodamas kitam prekybos partneriui. Dalyvaudami Kula mainuose asmenys užmezga ir sustiprina socialinius ir politinius ryšius, įgyja prestižą ir įveikia sudėtingus abipusiškumo ir įsipareigojimų santykius. Malinovskio darbas apie Kula turėjo didelę įtaką ir padėjo formuoti mūsų supratimą apie ekonomiką, politiką ir kultūrą nevakarietiškose visuomenėse. Jis taip pat atliko svarbų vaidmenį plėtojant funkcionalistinę antropologijos teoriją, pagal kurią įvairios kultūros dalys laikomos tarpusavyje susijusiomis ir kartu veikiančiomis visuomenės poreikiams tenkinti.

Kula yra ritualinė mainų sistema, neatitinkanti tradicinių Vakarų ekonomikos modelių. Daiktai, kuriais keičiamasi Kula - soulava kriauklių karoliai ir mwali kriauklių apyrankės - neturi savaiminės materialinės vertės, tačiau Kula kontekste įgyja didelę simbolinę ir socialinę reikšmę. Ypač įdomu tai, kad Kula yra ne vienkartiniai mainai, o nuolatinė mainų sistema. Daiktas, gautas pagal Kula, nėra saugomas visam laikui, bet turi būti atiduotas kitam prekybos partneriui vėlesnių mainų metu. Tokiu būdu Kula objektai nuolat juda, keliauja iš vieno asmens kitam ir iš vienos salos į kitą. Be to, Kula mainus lydi sudėtingi ritualai ir apeigos, o dalyvavimas Kula mainuose suteikia prestižą ir socialinį statusą. Taigi Kula yra kur kas daugiau nei paprasta ekonominių mainų sistema: tai sudėtingas socialinis ir kultūrinis reiškinys, stiprinantis socialinius ryšius, nustatantis abipusius santykius ir struktūruojantis Trobriandų salų politinį ir socialinį gyvenimą. Tyrinėdamas Kula Malinovskis įrodė, kad norint iš tikrųjų suprasti socialinį ar kultūrinį reiškinį, būtina jį nagrinėti kontekste ir suprasti, kaip jis įsilieja į bendrą visuomenės funkcionavimą. Tai vienas iš pagrindinių antropologijos ir funkcionalistinės teorijos principų.

Kula yra mainų sistema, kuri, nors ir neapima finansinių elementų tradicine prasme, yra labai svarbi socialinei sanglaudai ir ryšiams tarp skirtingų salų bendruomenių palaikyti. Objektai, kuriais keičiamasi Kula, yra simbolinės prekės, kurios padeda stiprinti žmonių tarpusavio santykius ir palaikyti tam tikrą visuomenės stabilumą ir tęstinumą. Kula taip pat yra labai ritualizuotas ir reguliuojamas procesas. Yra konkrečios taisyklės, pagal kurias nustatoma, kas gali dalyvauti Kula, kokiais daiktais galima keistis ir kaip jais reikia keistis. Be to, Kula mainus dažnai lydi magiški ir religiniai ritualai, dar labiau pabrėžiantys jų socialinę ir kultūrinę reikšmę.

Malinovskio požiūris, pagal kurį kultūrinės praktikos analizuojamos atsižvelgiant į jų funkcijas visuomenėje, yra pagrindinis funkcionalistinės teorijos bruožas. Kula atveju Malinovskis parodė, kad tai, kas gali atrodyti paprasta prekių mainų sistema, iš tikrųjų yra esminis Trobriandų salų socialinės ir politinės struktūros elementas.

Bronisławo Malinowskio funkcionalistinis požiūris kultūrines praktikas ir institucijas laiko ne izoliuotais elementais, bet neatskiriama platesnės socialinės sistemos, kuri funkcionuoja tenkindama visuomenės poreikius, dalimi. Kula atveju šios mainų sistemos funkcija pirmiausia yra ne ekonominė, o socialinė ir politinė. Kula tarnauja socialiniams ryšiams tarp individų ir bendruomenių stiprinti, tarpusavio santykiams užmegzti ir palaikyti, socialiniams ir politiniams santykiams struktūruoti. Priversdama žmones reguliariai susitikti ir keistis idėjomis, Kula skatina taiką ir bendradarbiavimą tarp skirtingų Trobriando salų bendruomenių.

Šis funkcionalistinis požiūris turi svarbią reikšmę politinių ir socialinių sistemų supratimui ir analizei. Jis rodo, kad norėdami visapusiškai suprasti kultūrinę instituciją ar praktiką, turime išnagrinėti jos funkciją visuomenės kontekste. Toks požiūris gali padėti suprasti, kaip įvairios institucijos ir praktikos prisideda prie socialinės sanglaudos, politinio stabilumo ir kitų visuomenės funkcionavimo aspektų.

Alfredas Radklifas Braunas (Alfred Radcliffe-Brown): 1881 m. - 1955 m.

Britų antropologas Alfredas Radklifas Braunas (Alfred Radcliffe-Brown) atliko esminį vaidmenį plėtojant struktūralizmą ir funkcionalizmą antropologijos srityje. Jis labiausiai žinomas dėl savo Australijos aborigenų visuomenių tyrimų.

Radcliffe-Brown pasiūlė idėją, kad visuomenės gali būti suprantamos kaip struktūruotos socialinės sąveikos sistemos, kuriose kiekviena visuomenės dalis atlieka tam tikrą funkciją, prisidedančią prie visumos stabilumo ir išlikimo. Jis palygino visuomenę su biologiniu organizmu, kuriame kiekvienas organas atlieka tam tikrą funkciją, prisidedančią prie viso organizmo gerovės. Savo knygoje "Structure and Function in Primitive Society" (Struktūra ir funkcija primityvioje visuomenėje) Radcliffe-Brown išsamiai nagrinėjo šias idėjas. Jis teigė, kad primityviose visuomenėse, pavyzdžiui, Australijos aborigenų, egzistuoja sudėtingos socialinės, politinės ir erdvinės struktūros, kurios neįgudusiai akiai dažniausiai yra nematomos, tačiau jas galima atskleisti atlikus kruopščią analizę. Radcliffe-Brown taip pat pabrėžė ritualų ir mitų svarbą šiose visuomenėse, kuriuos jis laikė pagrindinėmis priemonėmis socialinei tvarkai palaikyti ir grupės sanglaudai užtikrinti. Jo nuomone, šie kultūriniai elementai yra ne tik prietarai, bet ir esminiai funkciniai visuomenės elementai.

Radcliffe'o-Browno indėlis į antropologiją ir funkcionalistinę teoriją turėjo didžiulę įtaką. Jo darbas padėjo pagrindus daugeliui vėlesnių socialinės struktūros ir politinių sistemų tyrimų įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.

Radcliffe'as-Brownas sujungė struktūralizmo ir funkcionalizmo idėjas ir sukūrė struktūrinę-funkcinę teoriją.

Šiuo požiūriu visuomenė suvokiama kaip tarpusavyje susijusių struktūrų sistema, kurių kiekviena atlieka tam tikrą funkciją, prisidedančią prie visos sistemos stabilumo ir vientisumo. Šios struktūros atsiranda dėl socialinės praktikos ir sąveikos, o ne dėl biologinių ar savavališkų veiksnių. Jos yra žmogaus veiklos produktas, tačiau egzistuoja už individų ribų ir daro jiems įtaką. Struktūralizmas pabrėžia, kad reikia tirti visuomenes ir suprasti, kaip skirtingos dalys dera tarpusavyje, kad sudarytų darnią visumą. Tuo tarpu funkcionalizmas daugiausia dėmesio skiria konkrečių funkcijų, kurias kiekviena visuomenės dalis atlieka platesnės socialinės sistemos kontekste, analizei.

Struktūrinis funkcionalizmas sujungia šiuos du požiūrius, sutelkdamas dėmesį į tai, kaip konkrečios socialinės funkcijos sukuria socialines struktūras ir kaip šios struktūros prisideda prie visos visuomenės stabilumo ir sanglaudos. Šis požiūris plačiai taikomas antropologijoje ir sociologijoje analizuojant įvairias visuomenes ir kultūras.

Struktūrinio funkcionalizmo požiūriu visuomenės struktūros suvokiamos ne tik kaip griežti, nekintantys dariniai, bet ir kaip dinamiški, interaktyvūs elementai, kurie atlieka aktyvų vaidmenį organizuojant socialinį gyvenimą. Šios struktūros gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, socialinės institucijos, kultūrinės normos, tikėjimo sistemos, ritualai ir net bendravimo formos. Kiekviena struktūra atlieka tam tikrą funkciją, kuri padeda užtikrinti visuomenės stabilumą ir tvarką. Pavyzdžiui, tokia institucija kaip santuoka gali atlikti lytinių santykių reguliavimo, vaikų auklėjimo pagrindų ir vyrų bei moterų vaidmenų ir pareigų visuomenėje apibrėžimo funkciją. Šios struktūros taip pat veikia kaip reguliavimo mechanizmai, padedantys išlaikyti socialinę pusiausvyrą ir užkirsti kelią chaosui ar netvarkai. Nustatydamos taisykles ir bendrus elgesio standartus, jos skatina individų ir grupių bendradarbiavimą ir darną. Trumpai tariant, struktūrinio funkcionalizmo požiūriu, visuomenės struktūros laikomos esminiais elementais, leidžiančiais žmonėms gyventi kartu tvarkingai ir funkcionaliai.

Struktūrinis-funkcionalizmas pripažįsta, kad visuomenė nėra statiška, bet dinamiška, gebanti prisitaikyti ir vystytis, reaguodama į įvairius veiksnius. Šis gebėjimas prisitaikyti gali pasireikšti keliais lygmenimis:

1. Ekologinis: Visuomenės gali prisitaikyti prie savo fizinės ir ekologinės aplinkos, keisdamos savo pragyvenimo šaltinius, technologijas ar aplinkosaugos praktiką, reaguodamos į aplinkos pokyčius.
2. Institucinis: Socialinės, politinės ir ekonominės institucijos gali keistis ir prisitaikyti reaguodamos į vidaus ar išorės veiksnius. Pavyzdžiui, visuomenė gali reformuoti savo politines institucijas, reaguodama į socialinį spaudimą siekiant didesnės demokratijos ar socialinio teisingumo.
3. Kultūrinės: Visuomenės vertybės, normos ir įsitikinimai laikui bėgant taip pat gali keistis ir prisitaikyti. Pavyzdžiui, visuomenė gali keisti požiūrį į tam tikrą elgesį ar socialines grupes, reaguodama į platesnius kultūrinius ar ideologinius pokyčius.

Šie skirtingi prisitaikymo lygiai gali sąveikauti ir stiprinti vienas kitą, o tai lemia esminius visuomenės struktūros ir funkcijų pokyčius. Tačiau net ir vykstant šiems pokyčiams struktūrinis funkcionalizmas teigia, kad visuomenės išlaikys tam tikrą darną ir stabilumą, nes atsirandančios naujos struktūros ir funkcijos padės palaikyti socialinę tvarką ir sanglaudą.

Turint omenyje socialinės sistemos sampratą struktūrinio funkcionalizmo perspektyvoje. Visuomenė suvokiama kaip sudėtingas organizmas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių elementų - individų, grupių ir institucijų, - kuriuos sieja socialiniai ryšiai. Nė vienas iš šių elementų neegzistuoja izoliuotai; visi jie yra didesnės visumos dalis ir prisideda prie jos funkcionalumo ir stabilumo. Šia prasme "socialinė sistema" yra ne tik individų rinkinys, bet ir organizuotas darinys, turintis savo struktūras ir funkcijas. Šios struktūros ne tik formuojasi dėl individų sąveikos, bet ir daro įtaką individų elgesiui ir požiūriui. Jos sukuria normų, vertybių ir taisyklių sistemą, kuri orientuoja individų elgesį ir padeda palaikyti socialinę tvarką ir sanglaudą. Šia prasme kolektyvinės vertybės yra socialinės sistemos pagrindas. Jos suteikia bendrą supratimo ir identifikacijos pagrindą, kuris sieja individus ir palengvina bendradarbiavimą bei socialinę darną. Šios vertybės gali būti įtrauktos į visuomenės institucijas ir kultūrinę praktiką, padedančios formuoti individų tarpusavio sąveiką ir elgesį.

Socialinės sistemos sąvoka yra svarbiausia sociologijoje ir politikos moksluose, ypač struktūralistinėje ir funkcionalistinėje perspektyvose. Socialinė sistema - tai organizuota socialinės sąveikos struktūra, pagrįsta bendromis normomis, vertybėmis ir institucijomis. Tai sistema, organizuojanti ir reguliuojanti individų ir grupių elgesį visuomenėje. Socialinėje sistemoje institucijoms tenka lemiamas vaidmuo. Institucijos yra patvarios struktūros, nustatančios socialinės sąveikos taisykles ir procedūras. Jos apima formalias organizacijas, pavyzdžiui, vyriausybę, mokyklas ir įmones, taip pat neformalias kultūrines normas ir vertybes. Institucijos padeda struktūruoti socialinį elgesį, sukurti nuspėjamumą ir tvarką, palengvina individų ir grupių bendradarbiavimą ir koordinavimą. Laikydamiesi socialinės sistemos normų ir vertybių, individai prisideda prie tos sistemos stabilumo ir tęstinumo. Tačiau socialinės sistemos taip pat yra dinamiškos, jos gali keistis ir vystytis dėl vidinių ir išorinių veiksnių. Sociologija, kaip disciplina, tiria šias socialines sistemas, t. y. jų struktūrą, veikimą, pokyčius ir raidą laikui bėgant.

A. R. Radcliffe-Brown savo struktūriniame-funkcionalistiniame požiūryje pabrėžė adaptyvumo sąvoką - socialinės sistemos gebėjimą prisitaikyti ir keistis reaguojant į vidinius ir išorinius apribojimus. Anot A. R. Radcliffe-Browno, visuomenė yra integruota institucijų sistema, kurių kiekviena turi atlikti tam tikrą funkciją, kad išlaikytų visumą. Ši iš biologijos pasiskolinta idėja teigia, kad visuomenė, kaip ir organizmas, yra tarpusavyje priklausomų elementų, kurie veikia kartu, kad visa sistema išliktų ir būtų subalansuota, sistema. Kiekviena institucija ar socialinė struktūra šioje sistemoje turi atlikti tam tikrą funkciją - ji turi prisidėti prie visuomenės stabilumo ir sanglaudos. Kalbėdamas apie struktūros ir funkcijos ryšį, Radcliffe-Brown struktūrą suvokė kaip tarpusavyje priklausomų dalių, kurių kiekviena atlieka tam tikrą funkciją, sąrangą. Jis teigė, kad institucijos ar socialinės praktikos funkcija turėtų būti suprantama atsižvelgiant į jos vaidmenį palaikant bendrą socialinę struktūrą. Kalbant apie gebėjimą prisitaikyti, Radcliffe-Brown teigė, kad visuomenės gali prisitaikyti ir modifikuotis reaguodamos į aplinkos ir socialinius pokyčius. Tai gali apimti socialinių institucijų, normų, vertybių ir kt. pokyčius, siekiant išlaikyti visos socialinės sistemos pusiausvyrą ir stabilumą. Taip Radcliffe-Brown suvokė visuomenės struktūros, funkcijų ir gebėjimo prisitaikyti dinamiką.

Talcottas Parsonsas: 1902 - 1979

Talcott Parsons.

Talcottas Parsonsas yra vienas įtakingiausių XX a. sociologijos ir socialinės teorijos teoretikų. Talcottas Parsonsas pradėjo biologijos studijas Amhersto koledže, o paskui ėmėsi sociologijos ir ekonomikos. Vėliau jis studijavo Londono ekonomikos mokykloje, kur jam įtaką darė kelių žymiausių sociologijos ir ekonomikos veikėjų, tarp jų Haroldo Laskio, R. H. Tawney, Bronislavo Malinovskio ir Leonardo Trelawny Hobhouse'o, darbai. Vėliau jis baigė sociologijos ir ekonomikos doktorantūros studijas Heidelbergo universitete Vokietijoje.

Parsonsas svariai prisidėjo prie funkcionalistinės teorijos kūrimo, daugiausia dėmesio skirdamas tam, kaip skirtingos visuomenės dalys prisideda prie jos integracijos ir stabilumo. Jo darbai padarė didelę įtaką struktūrinio funkcionalizmo, pagal kurį visuomenė vertinama kaip tarpusavyje susijusių sąveikų sistema, raidai.

Knygoje "Politika ir socialinė struktūra" Parsonsas tyrinėjo, kaip socialinė ir politinė struktūra veikia individualius ir kolektyvinius veiksmus. Jis teigė, kad veiksmus lemia visuomenėje galiojančios bendros normos ir vertybės, kurias savo ruožtu įtakoja socialinė ir politinė struktūra. Knygoje "Socialinės sistemos ir veiksmo teorijos raida" Parsonsas išplėtojo savo veiksmo teoriją, kurios esmė - idėja, kad žmogaus veiksmus nukreipia ir reguliuoja kultūrinės normos ir vertybės. Jis teigė, kad individualūs veiksmai yra susiję su platesnėmis socialinėmis sistemomis ir kad šios sistemos laikui bėgant vystosi ir kinta. Galiausiai knygoje "Veiksmo teorija ir žmogaus būklė" Parsonsas toliau plėtojo savo veiksmo teoriją, daugiausia dėmesio skirdamas tam, kaip žmogaus būklė, pavyzdžiui, fiziologiniai ir psichologiniai poreikiai, kognityviniai gebėjimai ir socialiniai santykiai, daro įtaką veiksmams.

Talcottas Parsonsas yra vienas svarbiausių XX a. sociologų ne tik dėl savo sisteminio požiūrio į socialinį veiksmą. Jo nuomone, veiksmas yra ne tik individualus veiksmas, bet ir įsiterpęs į veiksmų sistemą. Ši veiksmo sistema yra tarpusavyje susijusių elgsenų visuma, skirta tam tikram tikslui pasiekti. Todėl turime suprasti ne tik individualų veiksmą, bet ir tai, kaip šis veiksmas įsilieja į platesnį socialinių santykių ir institucijų rinkinį. Šiame kontekste vyriausybė, viešoji politika ir institucijos yra ne tik atskirų individų veiksmų rezultatas, bet ir sudėtingos socialinės sąveikos sistemos dalis. Taip pabrėžiama socialinės struktūros svarba, lemianti individų elgesį, ir tai, kaip individualūs veiksmai padeda atkurti ar keisti šią struktūrą. Pavyzdžiui, vyriausybės politiką galima suprasti kaip veiksmų sistemos, kurią sudaro politikai, biurokratai, interesų grupės ir piliečiai, veikiantys kiekvienas pagal savo motyvus, bet visi prisidedantys prie politikos įgyvendinimo konkrečių socialinių struktūrų rėmuose, produktą. Šis sisteminis požiūris į socialinę veiklą padarė didelę įtaką sociologijai ir politikos mokslams, ypač analizuojant institucijas, viešąją politiką ir galią.

Talkoto Parsonso (Talcott Parsons) mąstyme veiksmų sistema yra tarpusavyje susijusių veiksmų vienetų visuma. Kiekvienas veiksmo vienetas vadovaujasi normomis ir vertybėmis, kurios nukreipia jo elgesį siekiant konkrečių tikslų. Šie veiklos vienetai gali būti individai, grupės, organizacijos ar ištisos visuomenės. Šioje sistemoje įvairių vienetų veiksmai yra susiję tarpusavyje ir sudaro darnią visumą. Tokiu būdu individualūs pasirinkimai yra veikiami visos veiksmų sistemos ir savo ruožtu padeda formuoti šią sistemą. Pavyzdžiui, tokioje organizacijoje kaip bendrovė atskirų darbuotojų veiksmai yra koordinuojami siekiant bendrovės tikslų. Kiekvienas darbuotojas veikia pagal savo konkretų vaidmenį organizacijoje, tačiau jo veiksmai taip pat padeda siekti bendrų įmonės tikslų.

Šioje perspektyvoje svarbu tai, kad individualius veiksmus lemia ne tik asmeninės individų preferencijos, bet ir visos veiksmų sistemos normos, vertybės ir tikslai. Tokiu būdu individualūs pasirinkimai yra veikiami visos veiksmų sistemos ir daro jai įtaką.

Talkotas Parsonsas (Talcott Parsons) sukūrė vadinamąją "veiksmų sistemos teoriją" (arba "AGIL schemą" - Adaptacija, Tikslo siekimas, Integracija, Vėlavimas), kad paaiškintų, kaip visuomenė (arba bet kuri socialinė sistema) bando išlaikyti socialinę pusiausvyrą ir tvarką. Kiekviena iš šioje schemoje pateiktų keturių funkcijų yra būtina socialinės sistemos išlikimui. Visos jos veikia kartu, o jei viena iš jų sutrinka, sistemai gali kilti pavojus.

1. Prisitaikymas: Tai susiję su socialinės sistemos gebėjimu rinkti ir naudoti aplinkos išteklius, kad išgyventų ir klestėtų. Iš esmės tai yra sistemos santykis su aplinka ir tai, kaip ji prie jos prisitaiko.
2. Tikslų siekimas susijęs su sistemos gebėjimu apibrėžti tikslus ir jų siekti. Visuomenėje tai galima laikyti vyriausybės, kuri nustato politikos tikslus ir įgyvendina politiką jiems pasiekti, vaidmeniu.
3. Integracija: Ši funkcija susijusi su santykių tarp skirtingų socialinės sistemos dalių valdymu, siekiant palaikyti tvarką ir išvengti konfliktų. Tai socialinės sanglaudos aspektas, kaip skirtingos sistemos dalys bendradarbiauja, kad išlaikytų vienybę.
4. Vėlavimas: Ši funkcija susijusi su motyvacijos, vertybių ir normų, kuriomis grindžiama sistema, palaikymu ir atnaujinimu. Kultūriniai "klijai" sujungia žmones ir palaiko sistemos veikimą.

Šios keturios funkcijos sąveikauja tarpusavyje ir visos jos yra būtinos socialinės sistemos išlikimui.

Tikrovėje retai kada pavyksta užtikrinti visišką šių keturių funkcijų laikymąsi. Socialinės sistemos yra sudėtingos ir dinamiškos, veikiamos daugelio vidinių ir išorinių veiksnių, kurie gali sutrikdyti jų veikimą.

1. Prisitaikymas: Socialinės sistemos gali nesugebėti tinkamai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Pavyzdžiui, įmonė gali nesugebėti greitai prisitaikyti prie naujos technologijos, o tai gali lemti jos bankrotą. Panašiai įmonei gali būti sunku prisitaikyti prie greitų pokyčių, pavyzdžiui, tokių, kuriuos sukelia globalizacija arba klimato kaita.
2. Tikslų siekimas: Socialinės sistemos taip pat gali nesugebėti apibrėžti ir pasiekti savo tikslų. Pavyzdžiui, vyriausybei gali nepavykti pasiekti savo tikslų, susijusių su skurdo mažinimu, nedarbu, švietimu, sveikata ir pan.
3. Integracija: Socialinėje sistemoje gali kilti įtampa ir konfliktai, keliantys grėsmę jos vientisumui. Pavyzdžiui, socialiniai, etniniai, religiniai ar politiniai nesutarimai gali kelti grėsmę visuomenės stabilumui.
4. Latentiškumas: Galiausiai, socialinėms sistemoms gali kilti sunkumų išlaikant ir atnaujinant vertybes, normas ir motyvus, kurie palaiko jų egzistavimą. Pavyzdžiui, vertybių krizė gali kilti, kai tradicinėms normoms metamas iššūkis arba kai žmonės jaučiasi atitrūkę nuo visuomenėje vyraujančių vertybių.

Šios problemos dažnai yra tarpusavyje susijusios ir gali viena kitą sustiprinti, todėl kyla didelių iššūkių socialinių sistemų stabilumui ir tvarumui. Todėl, norint valdyti ir spręsti socialines problemas, labai svarbu suprasti šias funkcijas ir tai, kaip jas galima palaikyti ir stiprinti.

Parsonso funkcinė veiksmų sistemos paradigma yra žiedinė ir dinamiška. Kiekviena ciklo funkcija, arba fazė, - prisitaikymas, tikslo siekimas, integracija, vėlavimas - yra ne tik ankstesnės fazės pasekmė, bet ir kitos fazės sąlyga.

Kitaip tariant, kiekviena funkcija turi būti atliekama ne tik siekiant patenkinti neatidėliotinus sistemos poreikius, bet ir parengti sistemą kitai funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, Prisitaikymas (sistemos gebėjimas naudoti aplinkos išteklius savo poreikiams tenkinti) būtinas ne tik tiesioginiam sistemos išlikimui, bet ir tam, kad ji galėtų apibrėžti ir siekti savo Tikslų. Panašiai, Tikslų siekimas yra būtina Integracijos (sistemos koordinavimo ir sanglaudos) sąlyga, kuri savo ruožtu paruošia sistemą Latentiniam etapui (energijos arba motyvacijos veikti generavimui ir išsaugojimui).

Tokiu būdu veiksmų sistema nuolat juda, pereidama iš vienos fazės į kitą nenutrūkstamu ciklu. Šis dinaminio ciklo modelis atspindi socialinių procesų veiksmų sistemose sudėtingumą ir tarpusavio priklausomybę.

Robert King Merton (1910 - 2003): tarpinio lygio funkcionalizmas

Robert King Merton.

Robertas Kingas Mertonas buvo garsus ir įtakingas amerikiečių sociologas. Mertonas gimė 1910 m. liepos 4 d. ir mirė 2003 m. vasario 23 d. Jis labiausiai žinomas dėl pagrindinių sociologijos sąvokų, tokių kaip akivaizdžių ir paslėptų funkcijų teorija, anomija, save išpildanti pranašystė, vaidmens modelis ir Mato efektas, sukūrimo. Mertonas taip pat daug prisidėjo prie mokslo sociologijos, analizuodamas "prioriteto" reiškinį moksliniuose atradimuose. Jis taip pat tyrinėjo tam tikrų socialinių struktūrų poveikį mokslo vykdymui. Ypač didelę įtaką padarė jo darbas apie akivaizdžias ir paslėptas funkcijas. Manifestinės funkcijos - tai numatytos ir pripažintos socialinio reiškinio ar veiksmo pasekmės, o latentinės funkcijos - nenumatytos ir dažnai nepripažintos pasekmės. Pavyzdžiui, švietimo atveju akivaizdi funkcija būtų žinių ir įgūdžių įgijimas. Tuo tarpu latentinė funkcija gali būti individų socializacija pagal tam tikras visuomenės normas ir vertybes. Jo darbai padarė didžiulę įtaką sociologijai ir yra plačiai cituojami bei naudojami šiuolaikiniuose sociologiniuose tyrimuose.

Robertas Mertonas (Robert Merton) į funkcionalistinę teoriją pažvelgė niuansuočiau, pripažindamas, kad individai atlieka aktyvų vaidmenį visuomenėje ir kad socialinė disfunkcija yra neatsiejama bet kurios socialinės organizacijos realybė.

1. Individų vaidmuo: Mertonas pabrėžė, kad nors socialinės struktūros daro didelę įtaką individų elgesiui, pastarieji nėra tiesiog pasyvūs šių struktūrų atžvilgiu. Priešingai, jie gali interpretuoti savo socialinę aplinką ir elgtis kūrybiškai, dažnai nenuspėjamai. Kitaip tariant, Mertonas pripažino, kad individai yra ir veikiami socialinės sistemos, ir gali daryti jai atsakomąją įtaką.
2. Anomija ir socialinė disfunkcija: Mertonas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ne visos socialinės sistemos dalys visada darniai bendradarbiauja. Jis įvedė anomijos sąvoką, apibūdinančią sumaišties, netvarkos ar aiškių taisyklių nebuvimo būseną, kuri gali atsirasti, kai socialinės struktūros greitai keičiasi arba kai kultūriniai lūkesčiai prieštarauja vieni kitiems. Be to, Mertonas atkreipė dėmesį, kad socialinė disfunkcija, pavyzdžiui, deviacija ir nusikalstamumas, dažnai yra atsakas į anomiją.

Robertui Mertonui įtaką darė Emilis Durkheimas (Émile Durkheim), vienas iš šiuolaikinės sociologijos pradininkų. Durkheimas sukūrė funkcionalistinę teoriją, kurioje daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip įvairūs visuomenės elementai veikia kartu, kad palaikytų tvarką ir stabilumą. Durkheimo įtaka Mertonui ypač akivaizdi anomijos ir socialinės disfunkcijos sąvokose. Durkheimas įvedė anomijos sąvoką, kad apibūdintų socialinės dezintegracijos būseną, kai individai nebesivadovauja bendromis normomis ir vertybėmis. Jis teigė, kad anomija atsiranda dėl socialinio reguliavimo trūkumo ir gali sukelti tokias problemas kaip savižudybės ir nusikaltimai. Mertonas plėtojo šią sąvoką analizuodamas anomijos priežastis ir pasekmes Amerikos visuomenės kontekste. Jis taip pat integravo Durkheimo idėjas apie socialines funkcijas ir disfunkcijas į savo funkcionalistinę teoriją. Trumpai tariant, Mertonas padėjo išplėsti ir pagilinti funkcionalistinę teoriją, remdamasis Durkheimo darbais ir pritaikydamas juos naujoms socialinėms aplinkybėms ir problemoms. Mertono indėlis į funkcionalistinę teoriją padarė šį požiūrį dinamiškesnį ir geriau atspindintį socialinio gyvenimo sudėtingumą.

Mertono anomijos teorijoje anomija suprantama kaip pusiausvyros būsena, kurią sukelia kultūrinių tikslų ir institucionalizuotų priemonių jiems pasiekti neatitikimas. Kitaip tariant, kai visuomenė savo nariams primeta lūkesčius ar siekius, kurių jie negali pasiekti teisėtomis priemonėmis, tai gali sukelti anomiją arba susvetimėjimo ir dezorientacijos jausmą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, anomija gali pasireikšti keliais būdais, pavyzdžiui, deviantiniu elgesiu, pavyzdžiui, nusikaltimais arba maištu prieš nusistovėjusias socialines normas. Ji taip pat gali sukelti socialinę dezorganizaciją, konfliktus ir įtampą visuomenėje. Svarbu pabrėžti, kad Mertonui anomija nėra tiesiog normų nebuvimas, o veikiau visuomenės normatyvinės sistemos suirimas ar nenuoseklumas. Tai gali atsirasti dėl greitų ir didelių pokyčių visuomenėje arba socialinių institucijų nesugebėjimo prisitaikyti ar reaguoti į naujas sąlygas ar reikalavimus. Visais atvejais anomija yra tam tikra socialinės disfunkcijos forma, kai sutrikdomos arba pakertamos įprastos visuomenės struktūros ir procesai.

Anomijos sąvoka atspindi situaciją, kai socialinės normos, reguliuojančios individų elgesį, yra susilpnėjusios arba supainiotos. Taip gali atsitikti, kai visuomenėje vyksta staigūs ir gilūs pokyčiai arba kai labai nesutampa visuomenės kultūriniai siekiai ir teisėtos priemonės šiems siekiams įgyvendinti. Šiame kontekste anomija gali būti suvokiama kaip tam tikra "pilkoji zona" tarp senosios socialinės tvarkos ir naujos tvarkos, kuri dar nėra aiškiai apibrėžta ar priimta. Tai potencialiai problemiškas pereinamasis laikotarpis, kurio metu asmenys gali jaustis pasimetę, sutrikę arba nežinoti, kaip elgtis. Anomija apibūdinama ne tik kaip nebefunkcionuojanti socialinė struktūra, bet ir kaip asmenys, kurie laukia prarastos prasmės ir kurie, tikėdamiesi šios prarastos prasmės, gali iš naujo apibrėžti tam tikrą elgesį, ypač smurtinį ar deviantinį elgesį. Deviacija - tai elgesys, kuris nebeatitinka visuomenės elgesio ir siekių. Deviacija atsiranda tada, kai atsiranda disproporcija tarp kultūrinių srautų, laikomų galiojančiais, ir teisėtų priemonių, kuriomis asmenys gali naudotis siekdami šių tikslų. Taip pat pažymėtina, kad Mertonas, aiškindamas deviaciją ir nusikalstamumą visuomenėje, vartoja anomijos sąvoką. Anot jo, kai individai negali pasiekti savo tikslų teisėtomis priemonėmis (pavyzdžiui, dėl skurdo ar diskriminacijos), jie gali būti linkę griebtis neteisėtų priemonių, o tai lemia deviantinį ar nusikalstamą elgesį.

Pasak Mertono, deviacija yra socialinės sistemos disfunkcijos arba dezorganizacijos simptomas. Kai atsiranda atotrūkis tarp visuomenės kultūriškai vertinamų tikslų ir socialiai priimtinų priemonių tiems tikslams pasiekti, atsiranda įtampa arba spaudimas, galintis sukelti deviaciją. Kalbant apie mafiją, jei visuomenė vertina gerovę ir ekonominę sėkmę, bet teisėtos priemonės šiems tikslams pasiekti (pvz., išsilavinimas, sunkus darbas, verslumas) tam tikroms žmonių grupėms yra neprieinamos (dėl skurdo, diskriminacijos ir pan.), šie žmonės gali būti linkę griebtis neteisėtų priemonių (pvz., organizuoto nusikalstamumo) šiems tikslams pasiekti. Šia prasme deviaciją galima laikyti ne tik socialinės disfunkcijos simptomu, bet ir kūrybišku ar adaptyviu atsaku į šią disfunkciją. Tačiau toks atsakas pats savaime gali sukelti naujų problemų ir iššūkių, tokių kaip nusikalstamumas, smurtas ir socialinis nestabilumas.

"Šiuolaikinės socialinės problemos: Mertonas ir Nisbetas analizuoja, kaip socialinės ir kultūrinės struktūros gali lemti tiek suderinamą, tiek deviantinį elgesį. Mertonas sukūrė teoriją, vadinamą "struktūrinio nukrypimo teorija", kurioje analizuojama, kaip visuomenės socialinė ir kultūrinė struktūra gali lemti nukrypimus. Pagal šią teoriją, kai visuomenės socialinė struktūra nustato kultūrinius tikslus, bet nesuteikia visiems jos nariams teisėtų priemonių šiems tikslams pasiekti, kai kurie individai, siekdami šių tikslų, gali griebtis deviacijos. Be to, Mertonas taip pat įvedė sąvoką "socialinė dezorganizacija", apibūdinančią situaciją, kai socialinės normos ir elgesio taisyklės yra silpnos arba jų iš viso nėra, o tai gali lemti didelį deviantinio elgesio lygį. Mertono teorija padarė didelę įtaką deviacijos sociologijai ir tebėra pagrindinis šios srities šaltinis.

Analizuodami socialinę dezorganizaciją, Mertonas ir Nisbetas nustatė kelis pagrindinius veiksnius, kurie gali prisidėti prie socialinės sistemos dezorganizacijos:

1. Instituciniai konfliktai: Jie kyla, kai visuomenės institucijos konfliktuoja tarpusavyje. Pavyzdžiui, visuomenėje, kurioje ekonominėms vertybėms teikiama pirmenybė prieš šeimos vertybes, individas gali blaškytis tarp poreikio dirbti ilgai, kad pasiektų ekonominės sėkmės, ir noro leisti laiką su šeima. Tokie konfliktai gali sukelti stresą, sumaištį ir dezorganizaciją visuomenėje.
2. Socialinis judumas: Per didelis arba nepakankamas socialinis mobilumas taip pat gali prisidėti prie socialinės dezorganizacijos. Pavyzdžiui, mažo socialinio judumo visuomenėje asmenys gali jaustis įkalinti ir nusivylę, o tai lemia deviaciją ir socialinę dezorganizaciją. Ir atvirkščiai, visuomenėje, kurioje socialinis mobilumas didelis, asmenys gali jaustis atitrūkę nuo savo bendruomenės ir šaknų, o tai lemia socialinę dezorganizaciją.
3. Anomija. Anomija - Mertono iš Durkheimo pasiskolinta sąvoka - reiškia situaciją, kai socialinės normos yra silpnos arba supainiotos, o tai gali lemti deviaciją ir socialinę dezorganizaciją. Anominėje visuomenėje individai gali jaustis pasimetę ir sutrikę, nežinodami, kaip elgtis ir kokių tikslų turėtų siekti.

Funkcionalizmas - tai požiūris, kuris nagrinėja socialinių reiškinių funkcijas ir tai, kaip jos prisideda prie visos visuomenės stabilumo ir tęstinumo. Funkcionalizmas daugiausia dėmesio skiria įvairių visuomenės dalių tarpusavio priklausomybei ir tam, kaip jos dera tarpusavyje, kad sudarytų darnią visumą. Kula yra puikus tokio reiškinio pavyzdys. Kula - tai sudėtinga ritualinių mainų sistema, kurią praktikuoja Papua Naujosios Gvinėjos Trobriandų salų gyventojai. Nors šie mainai susiję su vertingais daiktais, tikroji jų funkcija, pasak tokių antropologų kaip Bronislavas Malinovskis (Bronislaw Malinowski), yra ne ekonominė, o socialinė. Kula sistema kuria bendruomenės ryšius, skatina bendradarbiavimą, stiprina socialinį statusą ir užkerta kelią konfliktams. Taip ji prisideda prie visos visuomenės stabilumo ir tvarkos. Taigi nors ekonominiu požiūriu individualūs mainai gali atrodyti neracionalūs ar neefektyvūs, iš tikrųjų jie yra funkcionalūs visuomenei kaip sistemai. Šis funkcionalizmo aspektas - idėja, kad socialinės institucijos ir praktika gali atlikti svarbias socialines funkcijas, net jei jos nėra iš karto akivaizdžios - buvo ypač įtakingas sociologijoje ir antropologijoje.

Žvelgiant iš funkcionalistinės perspektyvos, individai laikomi neatsiejamomis didesnės socialinės sistemos dalimis. Tikimasi, kad jų elgesys, vertybės ir normos padės palaikyti bendrą sistemos funkcionavimą ir stabilumą. Tai dažnai vadinama socialine integracija - procesu, kurio metu individai yra skatinami priimti ir laikytis socialinės sistemos, kurioje jie gyvena, normų ir vertybių. Tačiau gali skirtis asmenų integracijos laipsnis. Vieni gali griežtai laikytis vyraujančių normų ir vertybių, o kiti gali nuo jų nukrypti. Tokie nukrypimai nuo normų dažnai vadinami "nukrypimais". Nukrypimai nebūtinai yra neigiami ar griaunantys socialinę sistemą. Kartais jis gali būti pokyčių ir evoliucijos varomoji jėga. Pavyzdžiui, deviantinis elgesys gali būti iššūkis esamoms normoms ir vertybėms, skatinantis jas iš naujo įvertinti ir keisti. Kitais atvejais deviacija gali sustiprinti normas ir vertybes, parodydama pavyzdį, kaip nederėtų elgtis. Tačiau pernelyg didelis ar destruktyvus nukrypimas gali kelti grėsmę socialinės sistemos stabilumui. Čia ir atsiranda socialinės kontrolės mechanizmai, skirti atgrasyti nuo nukrypimų ir skatinti laikytis sistemos normų ir vertybių. Šie mechanizmai gali būti įvairių formų - nuo formalių sankcijų (pavyzdžiui, teisinių bausmių) iki neformalių sankcijų (pavyzdžiui, socialinio nepritarimo). Trumpai tariant, žvelgiant iš funkcionalistinės perspektyvos, individai yra ir socialinės sistemos produktai, ir jos kūrėjai. Jų elgesys gali palaikyti sistemą arba kelti jai iššūkį, o sistema savo ruožtu siekia reguliuoti jų elgesį, kad išlaikytų savo pusiausvyrą ir stabilumą.

Sisteminė teorija

Sistemų teorija - tai būdas nagrinėti socialinius ar žmogiškuosius veiksmus, kai atsižvelgiama į skirtingus sąveikos lygmenis ar sistemas. Šias sistemas galima suprasti taip:

• Biologinė sistema: Tai yra pats pagrindinis žmogaus veiklos lygmuo, apimantis pagrindinius fizinius individo poreikius ir motyvus, tokius kaip alkis, troškulys, miegas ir skausmo vengimas. Šiai sistemai paprastai daro įtaką individo genetika ir biologija.
• Asmenybės sistema: Ši sistema reiškia psichologinę individo struktūrą, įskaitant asmenybės bruožus, nuostatas, vertybes ir sudėtingesnius motyvus. Šiai sistemai įtakos turi individo patirtis, įskaitant mokymąsi, socializaciją ir gyvenimo patirtį.
• Socialinė sistema: Ši sistema apima individo sąveiką ir santykius su kitais žmonėmis bei socialinėmis institucijomis. Ji apima tokias socialines struktūras kaip šeima, mokykla, darbovietė, bendruomenės ir visa visuomenė.
• Kultūrinė sistema: Ši sistema apima visas vertybes, normas, įsitikinimus ir simbolius, kuriais dalijasi grupė ar visuomenė. Kultūra daro įtaką tam, kaip individai suvokia ir interpretuoja juos supantį pasaulį, ir suteikia pagrindą suprasti ir įprasminti savo elgesį.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, žmogaus veiksmai laikomi sudėtingos šių skirtingų sistemų sąveikos rezultatu. Kiekviena sistema daro įtaką kitoms sistemoms ir yra veikiama kitų, taip sukurdama dinamišką ir tarpusavyje susijusį įtakos tinklą, kuris formuoja žmogaus elgesį.

Kuo skiriasi tradicinis požiūris į politiką nuo sisteminio požiūrio?

Sisteminis požiūris į politikos analizę skiriasi nuo tradicinio požiūrio keliais svarbiais aspektais.

Taikant tradicinį požiūrį, dėmesys dažnai sutelkiamas į atskirus veikėjus ir jų sprendimus. Politikai, politinės partijos, biurokratai, rinkėjai, interesų grupės ir t. t. analizuojami kaip atskiri subjektai, priimantys sprendimus pagal savo interesus, ideologiją ar motyvaciją.

Priešingai, taikant sisteminį požiūrį daugiausia dėmesio skiriama šių veikėjų tarpusavio sąveikai ir tam, kokią įtaką jiems daro platesnės politinės sistemos struktūros. Veikėjai vertinami ne kaip atskiri subjektai, o kaip tarpusavyje susijusios sistemos dalys, kurios veikia atsižvelgdamos į sistemos keliamus apribojimus ir teikiamas galimybes. Žvelgiant iš šios perspektyvos, išteklius, galią ir socialinę naudą turi ne tik atskiri veikėjai, bet jie yra paskirstyti ir dėl jų deramasi visoje sistemoje. Veikėjai įgyja galią ir naudą ne tik dėl savo veiksmų, bet ir dėl santykių su kitais veikėjais bei savo padėties sistemoje. Be to, taikant sisteminį požiūrį atsižvelgiama į konfliktus ir konkurenciją tarp dalyvių. Užuot darę prielaidą, kad visi dalyviai turi vienodus interesus ar tikslus, šiuo požiūriu pripažįstama, kad dalyvių interesai gali skirtis ir jie gali konfliktuoti tarpusavyje dėl išteklių ar galios.

Trumpai tariant, sisteminė analizė siūlo holistiškesnį ir dinamiškesnį požiūrį į politiką, sutelkiant dėmesį į tarpusavio ryšius, galios santykius ir pokyčių procesus.

Sistemų analizėje sistema laikoma vientisa, net jei ją sudaro daug posistemių ir atskirų veikėjų. Kiekvienas sistemos elementas svarstomas apie kitus, o ne atskirai. Akcentuojamas sistemos kaip visumos darnumas, o ne atskirų jos komponentų veiksmai ar savybės. Grįžtamojo ryšio sąvoka taip pat labai svarbi sistemų analizėje. Sistemos laikomos dinamiškais dariniais, kurie nuolat keičiasi ir prisitaiko reaguodami į įvairias vidines ir išorines jėgas. Šis prisitaikymo procesas apima grįžtamąjį ryšį, kai praeities veiksmų rezultatai daro įtaką būsimiems veiksmams.

Šiame kontekste sprendimų priėmimas suvokiamas ne kaip linijinis, o kaip ciklinis ir pasikartojantis procesas. Sprendimai priimami, įgyvendinami, vertinami ir vėliau peržiūrimi atsižvelgiant į jų veiksmingumą. Dėl to gali būti keičiami tikslai, strategijos, politika ir pan. Tai dažnai vadinama "nelinijiniu priežastingumu", kai pasekmės nėra tiesiog proporcingos priežastims, bet gali būti veikiamos įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių. Dėl to sistemų analizė ypač naudinga tiriant sudėtingas ir dinamiškas situacijas, kuriose veikia daug kintamųjų.

Davidas Eastonas (1917-2014): sistemų teorija politikos moksle

Davidas Eastonas - Kanados politologas, žinomas dėl savo indėlio į politinę teoriją ir tyrimų metodologiją politikos moksle. Gimęs 1917 m. ir miręs 2014 m., D. Eastonas buvo vienas iš sisteminio požiūrio politikos moksle pradininkų.

Savo darbe "Politinės analizės sistema" (1965 m.) Eastonas pasiūlė politinės sistemos modelį, tapusį esminiu politinei teorijai. Jo sisteminis požiūris apibrėžė politinę sistemą kaip sudėtingą darinį, kuris gauna įvesties duomenis iš supančios visuomenės, transformuoja juos per "politinės konversijos procesą" ir sukuria rezultatus viešosios politikos pavidalu. Pasak Eastono, į politinę sistemą įeinantys veiksniai yra piliečių ir kitų visuomenės veikėjų reikalavimai ir parama. Politinė sistema šiuos įvesties duomenis transformuoja per keletą procesų, įskaitant politikos formavimą, sprendimų priėmimą, politikos įgyvendinimą ir vertinimą. Politikos sistemos rezultatai yra viešoji politika ir iš jos kylantys veiksmai. Šie rezultatai daro poveikį visuomenei ir savo ruožtu gali sukelti naujus reikalavimus ir paramą, taip sukurdami grįžtamąjį ryšį. Eastono politinių sistemų teorija turėjo didelę įtaką politikos mokslų srityje. Ji suteikė konceptualų pagrindą studijuoti politiką kaip sudėtingą įvairių veikėjų ir procesų sąveikos sistemą.

Davidas Eastonas geriausiai žinomas dėl sistemų teorijos taikymo politikos tyrimams. Remdamasis šia perspektyva, jis politinę sistemą konceptualizavo kaip įvesties, konversijos ir išvesties procesą. Įėjimai apima poreikius ir paramą. Reikalavimai kyla iš visuomenės individų, grupių ir institucijų, kurios nori, kad politinė sistema veiktų tam tikru būdu. Parama - tai ištekliai, kuriuos asmenys, grupės ir institucijos yra pasirengę skirti politinei sistemai, kad ji veiktų. Konversijos - tai pats politinis procesas, t. y. tai, kaip politinė sistema reaguoja į reikalavimus ir paramą, priima sprendimus ir kuria politiką. Rezultatai - tai politinės sistemos sprendimai ir veiksmai, darantys poveikį visuomenei. Pasak Eastono, šioje sistemoje taip pat egzistuoja grįžtamojo ryšio kilpos. Politinės sistemos rezultatai veikia įėjimus, nes politinės sistemos veiksmai gali pakeisti reikalavimus ir paramą. Taip sukuriamas nenutrūkstamas įėjimų, konversijų ir išėjimų ciklas. Šis sisteminis požiūris leido Eastonui į politiką žvelgti kaip į tarpusavyje susijusių veiksmų rinkinį, o ne kaip į atskirų įvykių seką. Tai leido atlikti sudėtingesnę ir subtilesnę politikos veikimo analizę.

1953 m. išleistoje knygoje "Politinė sistema" Deividas Ostonas savo požiūryje į politiką taikė universalią perspektyvą. Jo nuomone, visoms politinėms sistemoms - demokratinėms, autoritarinėms, totalitarinėms ar kitoms - būdingi bendri bruožai, leidžiantys jas nagrinėti lyginamuoju metodu. Eastono požiūris skiriasi nuo antropologijos požiūrio, kuris dažnai pabrėžia kultūrų ir politinių sistemų įvairovę ir savitumą. Antropologijoje paprastai laikomasi reliatyvistinės perspektyvos, teigiant, kad nėra universalių standartų, pagal kuriuos būtų galima vertinti kultūras ir politines sistemas, bet kiekviena kultūra ar sistema turi būti suprantama atsižvelgiant į jos kontekstą. Tačiau Eastonas savo sisteminį požiūrį laikė pagrindu lyginamajai analizei. Jis teigė, kad nors politinės sistemos iš pažiūros gali skirtis, joms visoms būdingi panašūs esminiai įėjimo, konversijos ir išėjimo procesai. Eastonas tikėjo, kad sutelkus dėmesį į šiuos bendrus procesus galima padaryti bendras išvadas apie tai, kaip veikia politika. Tai nereiškia, kad Eastonas nepaisė politinių sistemų skirtumų. Priešingai, jis pripažino, kad šių procesų vyksmas skirtingose sistemose gali labai skirtis. Tačiau jis manė, kad šiuos skirtumus galima suprasti per jo sistemų teorijos prizmę.

Davidas Eastonas pasiūlė sisteminį požiūrį į politikos studijas, teigdamas, kad politinius reiškinius būtų galima geriau suprasti, jei jie būtų analizuojami kaip tarpusavyje susijusios sistemos. Jis manė, kad šiuolaikinė visuomenė, nors ir sudėtinga, gali būti organizuojama ir suprantama kaip sistemos. Pasak Eastono, politinę sistemą sudaro sąveikų visuma, kuri įvesties duomenis (piliečių reikalavimus ir paramą) paverčia rezultatais (politiniais sprendimais ir veiksmais). Šie rezultatai veikia visuomenę, sukurdami naujus įvesties veiksnius ir taip sudarydami nenutrūkstamą ciklą. Eastonas taip pat pabrėžė politinės sistemos aplinkos, kuri apima kitas socialines sistemas, pavyzdžiui, ekonomiką, kultūrą, teisinę sistemą ir t. t., svarbą. Jis pripažino, kad šios sistemos gali daryti įtaką politinei sistemai ir būti jos veikiamos. Taigi Eastonas siekė pateikti holistinį požiūrį į politiką, kuriame atsižvelgiama ir į politinių sistemų vidinius procesus, ir į jų sąveiką su kitomis socialinėmis sistemomis. Ši sisteminė perspektyva buvo įtakinga politikos mokslui ir ja ir šiandien naudojasi daugelis tyrėjų.

Davidas Eastonas pabrėžė šių funkcijų svarbą plėtojant politikos teoriją. Paaiškinkime šiek tiek išsamiau:

1. Pasiūlykite analizuotinų kintamųjų identifikavimo kriterijus: tai reiškia, kad reikia nustatyti, kokius politinės sistemos elementus ar ypatybes svarbiausia tirti. Tai gali būti tokie dalykai kaip valdymo struktūros, sprendimų priėmimo procesai, viešoji politika ir pan.
2. nustatyti šių kintamųjų tarpusavio ryšius: nustačius svarbius kintamuosius, kitas žingsnis - suprasti, kaip jie susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, kaip valdymo struktūros veikia sprendimų priėmimo procesus? Kaip sprendimų priėmimo procesai veikia viešąją politiką?
3. Paaiškinti šiuos ryšius: nustačius kintamųjų ryšius, kitas žingsnis - paaiškinti, kodėl šie ryšiai egzistuoja. Kokie pagrindiniai mechanizmai ar veiksniai paaiškina šiuos ryšius?
4. Sukurti apibendrinimų tinklą: tai reiškia, kad iš konkrečių duomenų ir analizės reikia padaryti bendras išvadas. Pavyzdžiui, jei tam tikras kintamųjų ryšys buvo pastebėtas keliose skirtingose politinėse sistemose, gali būti įmanoma šį ryšį apibendrinti visoms politinėms sistemoms.
5. Naujų reiškinių atradimas: Politinės teorijos kūrimas taip pat gali būti susijęs su naujų reiškinių ar tendencijų politinėse sistemose atradimu. Tai gali paaiškėti atlikus išsamią duomenų analizę arba pritaikius teoriją naujoms aplinkybėms ar situacijoms.

Kartu šios funkcijos sudaro tvirtos ir naudingos politinės teorijos kūrimo sistemą. Eastonas teigė, kad šios sistemos taikymas gali padėti organizuoti ir paaiškinti mūsų supratimą apie politines sistemas.

Sistemų teorija, kurią pristatė Davidas Eastonas, siūlo visuotinį požiūrį į politinių sistemų analizę. Ji neapsiriboja politinių institucijų ar individualios elgsenos tyrimais, bet siekia suprasti politines sistemas kaip tarpusavyje susijusių struktūrų, procesų ir santykių visumą. Įvairios politinės sistemos sudedamosios dalys, tokios kaip vyriausybė, interesų grupės, piliečiai ir kt. - laikomi tos pačios bendros sistemos dalimi. Šie komponentai yra tarpusavyje susiję ir sudėtingai sąveikauja tarpusavyje. Sistemų teorija taip pat gali būti naudojama skirtingiems politinių režimų tipams palyginti ir klasifikuoti. Pavyzdžiui, pagal šį požiūrį galima atskirti liberalias demokratijas, autoritarinius režimus, konstitucines monarchijas ir t. t., atsižvelgiant į tai, kaip organizuotos ir sąveikauja skirtingos jų posistemės. Sistemų teorija siūlo galingą analitinę sistemą politinėms sistemoms tirti. Ji leidžia geriau ir kompleksiškiau suprasti politinių sistemų sudėtingumą ir dinamiką.

Jean-William Lapierre (1921-2007)

Jeanas-Williamas Lapierre'as buvo prancūzų sociologas ir politologas. Jis žinomas dėl savo darbų politinės teorijos ir galios sociologijos srityje. Per savo karjerą jis taip pat ėjo keletą akademinių pareigų, ypač Paryžiaus 8-ajame universitete ir Paryžiaus politikos mokslų institute.

Lapierre'as sukūrė unikalų požiūrį į politinę teoriją, kurį pavadino "strategine analize". Pagal šį požiūrį valdžia suvokiama kaip santykinis ir strateginis reiškinys, apimantis sudėtingą įvairių socialinių veikėjų sąveiką. Šis požiūris skiriasi nuo kai kurių tradicinių politinės teorijos požiūrių, pagal kuriuos galia suvokiama kaip tam tikrų veikėjų turima nuosavybė ar ištekliai. Lapierre'o darbuose taip pat pabrėžiama socialinių konfliktų ir kovų dėl galios svarba formuojantis ir veikiant politinėms visuomenėms. Jis pabrėžė dominavimo, pasipriešinimo ir derybų vaidmenį šiuose procesuose. Lapierre'as padarė didelę įtaką politikos ir socialinių mokslų sričiai, o jo idėjos tebėra aptariamos ir diskutuojamos ir šiandien.

Jeanas-Williamas Lapierre'as teigė, kad visas politines sistemas, nepriklausomai nuo jų kultūros ar istorinio konteksto, galima analizuoti taikant sisteminį požiūrį. Jo nuomone, visos politinės sistemos turi tam tikrų esminių bruožų ir veikia pagal bendrus principus, nepaisant akivaizdžių skirtumų. Lapierre'o sisteminis požiūris apima įvairių politinės sistemos dalių tarpusavio ryšių ir sąveikos stebėjimą ir analizę ir tai, kaip šios dalys prisideda prie bendros sistemos funkcijos. Jis pabrėžė, kad atliekant sisteminę analizę reikia atsižvelgti ne tik į politines struktūras ir procesus, bet ir į sistemos dalyvių elgesį ir požiūrį. Savo knygoje "L'analyse des systèmes politiques" (Politinių sistemų analizė) Lapierre'as išsamiai išplėtojo šį požiūrį, paaiškindamas, kaip jis gali būti naudojamas įvairiems politiniams reiškiniams, įskaitant galią, pasipriešinimą, dominavimą ir derybas, suprasti. Jis taip pat pabrėžė, kad svarbu atsižvelgti į konfliktus ir įtampas politinėse sistemose, kurios atlieka svarbų vaidmenį jų dinamikai ir raidai.

Jeanas-Williamas Lapierre'as politines sistemas laikė informacijos transformavimo sistemomis, o tai yra pagrindinė sisteminio požiūrio idėja. Ši informacijos transformacija vyksta dviem pagrindiniais etapais: įvesties ir išvesties.

• Įvestis: Šiame etape renkama ir apdorojama iš visuomenės gaunama informacija ir prašymai. Tai gali būti visuomenės nuomonė, piliečių reikalavimai, socialinės problemos, ekonominiai iššūkiai ir pan. Ši informacija renkama įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, apklausomis, viešosiomis konsultacijomis, protestais, spaudimo grupėmis ir pan.
• Rezultatai: Šis etapas susijęs su politinės sistemos atsaku į įvesties etape surinktą informaciją ir reikalavimus. Tai gali būti naujos politikos kūrimas, programų įgyvendinimas, įstatymų keitimas, teisinių sprendimų priėmimas ir t. t. Produkcija yra matomas politinės sistemos veikimo rezultatas.

Šiuo požiūriu politinės sistemos veiksmingumą galima vertinti pagal jos gebėjimą veiksmingai paversti įvestį atitinkamais rezultatais. Kitaip tariant, jos gebėjimu veiksmingai reaguoti į visuomenės poreikius ir reikmes. Taip pat reikėtų pažymėti, kad politinės sistemos rezultatai savo ruožtu gali daryti įtaką įeinantiems ištekliams, taip sukuriant grįžtamąjį ryšį. Pavyzdžiui, nauja politika (išeiga) gali sukelti visuomenės reakciją (įvestis), kuri gali turėti įtakos tolesniam politikos formavimui.

Sistemų analizė, kurią išplėtojo tokie mokslininkai kaip Jeanas-Williamas Lapierre'as, gali padėti suprasti istorinius įvykius, pavyzdžiui, Prancūzijos revoliuciją. Šiuo atveju absoliutinės monarchijos politinė sistema nesugebėjo veiksmingai reaguoti į Prancūzijos visuomenės įeinančius veiksnius, ypač į didėjančio nepasitenkinimo ir ekonominės krizės signalus.

Liudvikas XIV Versalį pastatė politiniais tikslais: norėdamas sutelkti savo valdžią ir įtvirtinti bajorų kontrolę. Kviesdamas bajorus gyventi Versalyje, jis juos prižiūrėjo ir sumažino jų galimybes rengti sąmokslus ar maištauti prieš jį. Tačiau įkurdamas dvarą Versalyje Liudvikas XIV taip pat nutolo nuo Paryžiaus - Prancūzijos politinio, ekonominio ir kultūrinio centro. Tai galėjo apriboti jo gebėjimą suprasti Paryžiaus gyventojų ir, platesne prasme, Prancūzijos žmonių problemas ir veiksmingai į jas reaguoti. Versalis kaip ekstrateritorialumas yra viena iš galimų įvesties ir išvesties sąvokos interpretacijų sistemų analizės kontekste. Įvestis gali būti suvokiama kaip informacija arba signalai, ateinantys iš visuomenės, o išvestis - tai politinės sistemos atsakas arba veiksmai, kuriais ji reaguoja į šiuos signalus. Karalius Liudvikas XVI, kaip ir jo pirmtakai, atsiribojo nuo savo pavaldinių, ypač Paryžiaus, gyvenimo realybės. Pasitraukęs į Versalį, jis iš dalies prarado gebėjimą priimti ir suprasti Paryžiaus visuomenės įeinančius signalus. Jis nesugebėjo suprasti ir reaguoti į signalus apie augančius socialinius neramumus ir ekonomines problemas, kylančias dėl derliaus nuėmimo ir epidemijų. Krizei pasiekus kulminaciją, monarchijos politinė sistema nesugebėjo duoti rezultatų, reikalingų krizei įveikti. Neadekvatus karaliaus atsakas į krizę, ypač jo pasipriešinimas reformoms, sukėlė dar didesnį nepasitenkinimą ir galiausiai revoliuciją. Galime atkreipti dėmesį į šį trumpą Liudviko XVI ir La Rochefoucauld pokalbį: "-Monsieur le roi, il est passé quelque chose. . Šioje analizėje pabrėžiama politinės sistemos svarba siekiant veiksmingai apdoroti visuomenės sąnaudas ir sukurti atitinkamus rezultatus. Jei politinė sistema to nesugeba padaryti, ji gali susidurti su nestabilumu ir sukrėtimais, kaip buvo Prancūzijos revoliucijos metu.

Žvelgiant iš sistemų perspektyvos, politikos valdymas laikomas dinamiška pusiausvyra tarp įvesties (gaunamos informacijos arba išteklių) ir išvesties (politinių veiksmų arba sprendimų). Įėjimai - tai informacija, poreikiai ar ištekliai, kuriuos politikos sistema gauna iš socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos. Tai gali būti visuomenės nuomonė, socialiniai lūkesčiai, ekonominiai ištekliai ir kt. Kita vertus, rezultatai - tai politikos sistemos atsakas arba veiksmai, kuriuos ji atlieka į šias įvestis. Tai gali būti valstybės politika, įstatymai, reglamentai, teismų sprendimai ir kt. Siekiama sukurti rezultatus, kurie veiksmingai ir tinkamai reaguotų į įeinančius veiksnius. Tačiau jei politinė sistema negauna tinkamų įvesties duomenų arba jie neteisingai interpretuojami, rezultatai gali neatitikti visuomenės poreikių ar lūkesčių. Pavyzdžiui, jei vyriausybė negauna tikslios informacijos apie gyventojų poreikius, ji gali priimti nereikšmingus arba netinkamus sprendimus. Štai kodėl veiksmingas sąnaudų ir rezultatų valdymas yra labai svarbus sklandžiam politinės sistemos veikimui.

Žanas Viljamas Lapjeras (Jean-William Lapierre) savo sisteminiame požiūryje pabrėžė politinės sistemos sprendimų priėmimo pobūdį. Jis politinę sistemą laiko sudėtinga sistema, kuri turi nuolat priimti sprendimus ir veikti remdamasi iš aplinkos gaunama informacija ir ištekliais (įvestimis). Lapierre'as taip pat pabrėžia, kad nors politinė sistema gali vadovautis tam tikromis ideologijomis ar politiniais principais, ji visada turi atsižvelgti į realią situaciją ir atitinkamai pritaikyti savo sprendimus. Kitaip tariant, politinė sistema negali sau leisti ignoruoti socialinės, ekonominės ir kultūrinės tikrovės, kurioje ji veikia. Tai reiškia, kad politinė sistema turi nuolat vertinti ir iš naujo įvertinti savo veiksmus ir sprendimus (rezultatus), atsižvelgdama į gaunamą informaciją ir išteklius (įvestis). Šis vertinimo ir pakartotinio vertinimo procesas leidžia politinei sistemai ir toliau prisitaikyti prie aplinkos ir veiksmingai reaguoti į visuomenės poreikius ir lūkesčius.

Sprendimų priėmimo sistemos sąvoka yra esminė: politinė sistema turi priimti sprendimus remdamasi turima informacija, kad ir kokia neišsami ar neaiški ji būtų. Šis sprendimų priėmimo procesas duoda rezultatus, t. y. veiksmus, politiką ar taisykles. Tačiau politinė sistema nėra tiesiog automatas, vykdantis iš anksto nustatytą programą. Ji turi nuolat prisitaikyti ir vystytis, reaguodama į aplinką. Įvesties duomenys (informacija, ištekliai, visuomenės poreikiai ir t. t.) nuolat kinta, todėl politinė sistema turi gebėti atitinkamai koreguoti savo rezultatus. Taip pat svarbu pažymėti, kad ši teorija iškelia idėją, jog politika yra veikla, kurios negalima susiaurinti vien iki sprendimų priėmimo. Ji taip pat apima įtampų ir konfliktų valdymą, arbitražą tarp skirtingų interesų, konsensuso siekimą ir pan. Šia prasme sisteminė politikos teorija siūlo labai dinamišką ir sudėtingą politinės veiklos viziją.

Lapierre'o politinės sistemos vizija - tai veiksmų sistema, veikianti neapibrėžtoje aplinkoje ir turinti neišsamią informaciją. Akcentuojamas šių neapibrėžtumų valdymas ir sprendimų priėmimas nepaisant jų. Šioje sistemoje politinė sistema turi nuolat vertinti ir iš naujo įvertinti turimus išteklius (kurie gali būti materialiniai, žmogiškieji, informaciniai ir t. t.) ir jai taikomus apribojimus (kurie gali būti taisyklės, normos, socialiniai lūkesčiai ir t. t.). Ji taip pat turi gebėti numatyti galimus savo veiksmų padarinius, nors niekada negali būti dėl to visiškai tikra. Tai reiškia gebėjimą būti lanksčiam ir prisitaikančiam, mokytis iš patirties ir nuolat koreguoti veiksmus atsižvelgiant į grįžtamąjį ryšį. Tai realistiška ir dinamiška politikos vizija, kurioje pabrėžiama neapibrėžtumo ir informacijos valdymo svarba politinėje veikloje.

Politinio valdymo esmę dažnai galima sutrumpinti iki "mažiausiai blogo" siekio. Politinių sprendimų priėmėjai turi nuolat žongliruoti ribotais ištekliais, prieštaringais reikalavimais, netikrumu dėl ateities ir kitais apribojimais bei iššūkiais. Todėl jiems dažnai tenka eiti į kompromisus, kartais sudėtingus, ir rinktis iš variantų, kurie visi toli gražu nėra tobuli. Jų tikslas - kuo labiau sumažinti šių kompromisų trūkumus ir sąnaudas, kartu maksimaliai padidinant galimą naudą visuomenei. Šia prasme galima sakyti, kad jie stengiasi valdyti "mažiausiai blogą" įmanomą dalyką. Ši realistinė politinio valdymo perspektyva išryškina politinių sprendimų priėmimo sudėtingumą ir sunkumus neapibrėžtame ir nuolat kintančiame pasaulyje.

Šių dviejų metodų ribos

Funkcionalistinio požiūrio ribos

Funkcionalistinis požiūris buvo plačiai kritikuojamas dėl įvairių priežasčių. Štai keletas pagrindinių jo trūkumų:

1. Redukcionizmas: Funkcionalizmas gali būti kaltinamas redukcionizmu, nes jis linkęs visuomenę vertinti kaip gerai suteptą mašiną, kurios kiekviena dalis atlieka tam tikrą funkciją. Toks požiūris gali ignoruoti socialinių reiškinių sudėtingumą ir tarpusavio priklausomybę, taip pat konflikto ar įtampos visuomenėje galimybę.
2. Nesugebėjimas paaiškinti socialinių pokyčių: Funkcionalizmas dažnai kritikuojamas dėl nesugebėjimo paaiškinti socialinių pokyčių. Jis dažnai sutelkia dėmesį į visuomenės pusiausvyrą ir stabilumą ir sunkiai paaiškina, kodėl ir kaip visuomenė keičiasi.
3. Neatsižvelgiama į individo veiksnumą: Funkcionalistinis požiūris linkęs pirmenybę teikti makroskopiniam požiūriui į visuomenę, dažnai neatsižvelgdamas į individų veiksnumą. Todėl gali būti sunku paaiškinti, kaip individai gali daryti įtaką visuomenei ir kaip jų veiksmai gali lemti socialinius pokyčius.
4. Konservatizmas: Funkcionalizmas buvo kritikuojamas dėl užslėpto konservatyvumo. Dėmesį sutelkdamas į pusiausvyros ir stabilumo palaikymą, jis gali atrodyti pateisinantis esamą socialinę tvarką ir priešintis socialinių pokyčių idėjai. Dėl to kartais gali būti netiesiogiai pateisinama socialinė nelygybė.

Nepaisant šių trūkumų, funkcionalizmas suvaidino svarbų vaidmenį sociologijoje ir įnešė vertingą indėlį į visuomenės supratimą. Tačiau svarbu atsižvelgti į šią kritiką, kai funkcionalistinis požiūris naudojamas visuomenei analizuoti.

Sisteminio požiūrio ribos

Nors sisteminis požiūris turi daug privalumų siekiant suprasti politines organizacijas ir sąveikas, jis taip pat turi tam tikrų apribojimų. Jie yra šie

1. Per didelis supaprastinimas: Sisteminis požiūris kartais gali pernelyg supaprastinti socialinius ir politinius reiškinius, suskirstydamas juos į sistemas ir posistemes. Tikrovė dažnai būna daug sudėtingesnė ir chaotiškesnė, nei rodo sistemų modeliai.
2. Nepakankamas dėmesys kontekstui: Politinės sistemos yra giliai įsišaknijusios konkrečiame socialiniame, kultūriniame ir istoriniame kontekste. Taikant sisteminį požiūrį, kartais šių kontekstų galima nepastebėti, nes daugiausia dėmesio skiriama sistemos įėjimų ir išėjimų analizei.
3. Palyginamumas: Sisteminis požiūris gali sudaryti įspūdį, kad visos politinės sistemos yra panašios. Dėl to gali atsirasti klaidinančių apibendrinimų ir netinkamų vertybinių vertinimų.
4. galios dinamikos nepaisymas: sutelkdamas dėmesį į sisteminius procesus, šis požiūris gali nepaisyti galios, nelygybės ir konfliktų dinamikos, kuri dažnai yra politinių sistemų pagrindas.
5. Sunkumai valdant pokyčius: Sisteminiu požiūriu gali būti sunku paaiškinti, kaip politinės sistemos laikui bėgant keičiasi ir vystosi. Paprastai jis veiksmingiau padeda analizuoti dabartinę politinių sistemų būklę, o ne prognozuoti ar aiškinti pokyčius.

Šie apribojimai nereiškia, kad sisteminis požiūris yra bevertis. Vis dėlto jie siūlo tyrėjams atsargiai naudoti jį ir kitus požiūrius, siekiant visapusiškesnio politinių reiškinių supratimo.

Priedai

• Œuvres en ligne de Malinowski sur le site des « Classiques des Sciences sociales »