Funkcionalizmas ir sistematizmas

Languages

Deutsch English Español Français Italiano

Introduction to Political Science

La pensée sociale d'Émile Durkheim et Pierre Bourdieu ● Aux origines de la chute de la République de Weimar ● La pensée sociale de Max Weber et Vilfredo Pareto ● La notion de « concept » en sciences-sociales ● Histoire de la discipline de la science politique : théories et conceptions ● Marxisme et Structuralisme ● Fonctionnalisme et Systémisme ● Interactionnisme et Constructivisme ● Les théories de l’anthropologie politique ● Le débat des trois I : intérêts, institutions et idées ● La théorie du choix rationnel et l'analyse des intérêts en science politique ● Approche analytique des institutions en science politique ● L'étude des idées et idéologies dans la science politique ● Les théories de la guerre en science politique ● La Guerre : conceptions et évolutions ● La raison d’État ● État, souveraineté, mondialisation, gouvernance multiniveaux ● Les théories de la violence en science politique ● Welfare State et biopouvoir ● Analyse des régimes démocratiques et des processus de démocratisation ● Systèmes Électoraux : Mécanismes, Enjeux et Conséquences ● Le système de gouvernement des démocraties ● Morphologie des contestations ● L’action dans la théorie politique ● Introduction à la politique suisse ● Introduction au comportement politique ● Analyse des Politiques Publiques : définition et cycle d'une politique publique ● Analyse des Politiques Publiques : mise à l'agenda et formulation ● Analyse des Politiques Publiques : mise en œuvre et évaluation ● Introduction à la sous-discipline des relations internationales

Funkcionalizmas ir sistemizmas - tai dvi teorinės politologijos kryptys, kuriomis bandoma suprasti politinių sistemų santykius, struktūras ir procesus.

• Funkcionalizmas: Ši koncepcija orientuota į vaidmenis ir funkcijas, kurias atlieka įvairūs politinės sistemos elementai, palaikydami visos sistemos stabilumą ir pusiausvyrą. Nagrinėjama, kaip kiekviena dalis prisideda prie visos sistemos stabilumo. Politikos moksluose funkcionalizmas gali būti taikomas analizuojant, kaip įvairios institucijos (pavyzdžiui, įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdomoji valdžia, teismai ir t. t.) prisideda prie visos politinės sistemos stabilumo ir funkcionavimo.
• Sistemizmas: Sistemizmas, arba sistemų teorija, yra požiūris, pagal kurį politiniai reiškiniai vertinami kaip didesnės sistemos dalis. Jame daugiausia dėmesio skiriama įvairių sistemos dalių sąveikai ir kaip ši sąveika veikia visą sistemą. Sistemizmas bando suprasti politinę sistemą kaip visumą, o ne sutelkti dėmesį tik į atskiras jos dalis.

Abi teorijos gali būti naudojamos siekiant suprasti galios santykius, skirtingų politinės sistemos dalių sąveiką ir tai, kaip ji prisideda prie politinės sistemos stabilumo ar pokyčių.

Functionalism

Just as each organ in the human body has a specific function and contributes to the proper functioning of the organism as a whole, each institution or structure within a society has a specific function. It contributes to the stability and well-being of society as a whole. Functionalism is based on the idea that society is a complex system whose different parts work together to promote solidarity and stability. In political science, this approach is used to analyse how different institutions or structures, such as government, the economy, education, the media, etc., contribute to the stability and functioning of society as a whole.

Society or politics is therefore interpreted as a living body. This anthropomorphic approach, which compares society to a living organism, helps us understand how society's different parts interact to create a functional whole. In this analogy, the different social and political institutions are compared to the organs of a body. For example, the government could be seen as the brain, providing directives and decisions for the rest of the body. The economy could be compared to the circulatory system, distributes resources (like blood and oxygen in a body) throughout society. Schools and universities could be seen as the nervous system, providing the education and information (analogous to nerve signals) that enable society to function. Just as the body needs all its organs to function properly, society needs all its institutions to maintain balance and stability. Moreover, just as the body's organs interact and depend on each other, social and political institutions are also interdependent and their interactions impact the overall functioning of society.

Functionalism became a dominant sociology and political science theory from the 1930s to the 1960s, particularly in the English-speaking world. Sociologists such as Talcott Parsons and Robert K. Merton played a crucial role in developing functionalist theory. Talcott Parsons, in particular, is often regarded as one of the main contributors to functionalist theory. His theory of social action, which emphasises the interdependence of the parts of a social system and the role of norms and values in social stability, had a major influence on functionalism. Robert K. Merton introduced the notion of manifest and latent functions. Manifest functions are the expected and intended effects of social actions, while latent functions are the unintended and often unrecognised effects.

In the 1960s, functionalism was criticised for its emphasis on stability and social order and for its failure to take account of social change and conflict. New theories such as structural conflict and symbolic interactions, emerged in response to these criticisms. However, functionalism remains an important approach in sociology and political science, and its concepts continue to influence how we think about societies and political systems.

From this perspective, each element of society, whether tangible or intangible, has a role to play in keeping the whole system in balance. The stability and smooth running of society are ensured by the interaction and interdependence of these various elements, each fulfilling its respective functions. For example, in a society, producing goods and services is an essential function that enables the material needs of society's members to be met. Family and social structures ensure the reproduction and socialisation of new members, thus contributing to the continuity of society. Political and legal institutions protect and maintain order, thereby contributing to the stability and security of society. Similarly, every belief, value and social norm plays a role. For example, religious beliefs can contribute to social cohesion by providing a shared meaning and values framework. Social norms regulate the behaviour of individuals and promote cooperation and harmony within society.

According to functionalist theory, although every society must fulfil certain universal functions (such as the production of goods and services, reproduction and the protection of its members), how these functions are fulfilled may vary from one society to another depending on its specific cultural and social institutions. This is where the concept of 'functional equivalents' comes in. Different cultural institutions or practices may fulfil the same function in different ways. For example, socialisation - the process by which individuals learn and integrate the norms and values of their society - can take place in different ways in different societies. In some societies, it may take place primarily through imitation, where individuals learn social norms by observing and imitating others. In other societies, it may be through fusion, where individuals are immersed in a social group and adopt its norms and values. In still other societies, socialisation can occur through transmission, where norms and values are explicitly taught and passed down from generation to generation. These different methods of socialisation are 'functional equivalents' in the sense that they all perform the same function - the socialisation of individuals - but in different ways. This illustrates the flexibility and variability of societies in the way they perform universal functions.

Functionalism originated in anthropology and has been influenced by several important thinkers:

1. Bronisław Malinowski: A Polish-British anthropologist, Malinowski is often regarded as the founder of British social anthropology and one of the pioneers of functionalism. He introduced the idea that to understand a culture. We need to examine how its different parts work together to meet basic human needs. Malinowski also emphasised the importance of fieldwork and participant observation in studying societies.
2. Alfred Radcliffe-Brown: Another British anthropologist, Radcliffe-Brown, developed what he called "structural-functionalism". He saw society as an organic system, where each part has a specific function that contributes to the system's survival as a whole. Radcliffe-Brown focused on the study of social relations as a structural system.
3. Talcott Parsons: An American sociologist, Parsons developed a complex version of functionalism known as "social action theory". He saw society as an interconnected system of parts that work together to maintain a balance. Parsons emphasised the role of social norms and cultural values in maintaining social stability and argued that any social change must be gradual to preserve this balance.
4. Robert K. Merton: Merton, also an American sociologist, made several important modifications to functionalist theory. Unlike Parsons, Merton did not believe that everything in society contributed to its stability and well-being. He introduced the concepts of manifest and latent functions, distinguishing between the expected and the unexpected or unrecognised effects of social actions. Merton also recognised the existence of dysfunctions, or the negative effects of social structures on society.

Bronislavas Malinovskis (1884-1942): Antropologinis funkcionalizmas arba absoliutus funkcionalizmas

Bronisławas Malinowskis yra viena svarbiausių XX a. antropologijos figūrų. Malinovskis gimė Lenkijoje, studijas pradėjo Krokuvos Jogailos universitete, kur studijavo filosofiją ir fiziką. Tačiau netrukus susidomėjo antropologija ir tęsė šios srities studijas. Vėliau persikėlė į Londoną ir pradėjo studijuoti Londono ekonomikos mokykloje (LSE). LSE jis dirbo pas antropologą C. G. Seligmaną ir 1916 m. apgynė daktaro disertaciją. Jo disertacija, paremta lauko tyrimais Melanezijoje, padėjo pagrindus funkcionalistiniam požiūriui į antropologiją. Jis ėmėsi plataus masto lauko tyrimų Melanezijoje - Ramiojo vandenyno pietų regione, apimančiame daugybę salų, įskaitant Papua Naująją Gvinėją, Saliamono salas, Vanuatu, Naująją Kaledoniją ir kt. Jo lauko tyrimai padėjo pagrindus dalyvaujamojo stebėjimo metodui, kuris ir šiandien išlieka pagrindiniu antropologijos metodu. Taikant šį metodą, reikia ilgą laiką gyventi tiriamoje bendruomenėje, išmokti vietinę kalbą ir kiek įmanoma daugiau dalyvauti kasdieniame bendruomenės gyvenime.

Garsiausia jo knyga "Vakarų Ramiojo vandenyno argonautai" - tai išsami Kula - sudėtingos prekybos tarp įvairių Melanezijos salų sistemos - studija. Šiame darbe Malinovskis ne tik išsamiai aprašė Kula sistemą, bet ir siekė suprasti, kaip ji veikė platesniame Melanezijos visuomenės kontekste, įskaitant jos vaidmenį politikoje, religijoje ir socialiniame gyvenime. Malinovskio indėlis į funkcionalistinę teoriją remiasi jo idėja, kad kiekvienas kultūros aspektas, įskaitant ritualus, mitus, ekonomines ir socialines sistemas, atlieka tam tikrą funkciją, padedančią tenkinti pagrindinius tos kultūros žmonių poreikius. Šis požiūris padarė ilgalaikę įtaką antropologijai ir prisidėjo prie funkcionalistinės teorijos atsiradimo sociologijoje ir politikos moksluose.

Bronislovas Malinovskis žinomas dėl to, kad 1915-1918 m. kelerius metus praleido Trobriandų salose (dabar žinomose kaip Kirivinos salos Papua Naujojoje Gvinėjoje). Šiuo laikotarpiu jis gyveno tarp vietos gyventojų ir dalyvavo jų kasdienėje veikloje - tai lauko tyrimo metodas, vadinamas stebėjimu dalyvaujant. Vienas svarbiausių Malinovskio pastebėjimų, kuriuos jis atliko Trobriandų salose, buvo prekybos sistema, vadinama Kula. Ši sudėtinga prekybos sistema tarp skirtingų salų apėmė mainus raudonų kriauklių karoliais ir baltų kriauklių apyrankėmis, kuriomis buvo prekiaujama priešingomis kryptimis aplink salų ratą. Malinovskis teigė, kad Kula sistema buvo ne tik ekonominių mainų forma, bet ir priemonė individams užmegzti ir palaikyti socialinius ir politinius santykius.

Malinovskio požiūris tuo metu buvo revoliucinis ir padarė didelę įtaką antropologijos raidai. Jis parodė, kad visapusiškai ir tiksliai suprasti kultūrą galima tik gyvenant toje kultūroje ir dalyvaujant jos kasdienėje veikloje. Tai leido iš vidaus pažvelgti į tai, kaip įvairios kultūros dalys - ekonomika, politika, religija ir kt. - veikia kartu, kad patenkintų gyventojų poreikius.

Bronislovo Malinovskio Trobriandų salose stebėta Kula sistema - tai ritualinių mainų sistema, kai brangūs daiktai dovanojami nesitikint, kad už juos bus sumokėta iš karto, bet su numanomu įsipareigojimu, kad jie galiausiai bus grąžinti. Kula mainai vyksta dviem pagrindiniais objektų tipais: raudonų kriauklių vėriniais, vadinamais soulava, kurie cirkuliuoja pagal laikrodžio rodyklę aplink prekybos partnerių ratą, ir baltų kriauklių apyrankėmis, vadinamomis wali, kurios cirkuliuoja prieš laikrodžio rodyklę. Šie daiktai patys savaime neturi jokios utilitarinės vertės, bet yra vertingi dėl savo istorijos ir simbolinės reikšmės. Dalyvaujantys Kula turguje asmenys kartais keliauja didelius atstumus, kad apsikeistų šiais daiktais. Gavus daiktą, jis saugomas tam tikrą laiką, o vėliau mainų metu atiduodamas kitam prekybos partneriui. Dalyvaudami Kula mainuose asmenys užmezga ir sustiprina socialinius ir politinius ryšius, įgyja prestižą ir įveikia sudėtingus abipusiškumo ir įsipareigojimų santykius. Malinovskio darbas apie Kula turėjo didelę įtaką ir padėjo formuoti mūsų supratimą apie ekonomiką, politiką ir kultūrą nevakarietiškose visuomenėse. Jis taip pat atliko svarbų vaidmenį plėtojant funkcionalistinę antropologijos teoriją, pagal kurią įvairios kultūros dalys laikomos tarpusavyje susijusiomis ir kartu veikiančiomis visuomenės poreikiams tenkinti.

Kula yra ritualinė mainų sistema, neatitinkanti tradicinių Vakarų ekonomikos modelių. Daiktai, kuriais keičiamasi Kula - soulava kriauklių karoliai ir mwali kriauklių apyrankės - neturi savaiminės materialinės vertės, tačiau Kula kontekste įgyja didelę simbolinę ir socialinę reikšmę. Ypač įdomu tai, kad Kula yra ne vienkartiniai mainai, o nuolatinė mainų sistema. Daiktas, gautas pagal Kula, nėra saugomas visam laikui, bet turi būti atiduotas kitam prekybos partneriui vėlesnių mainų metu. Tokiu būdu Kula objektai nuolat juda, keliauja iš vieno asmens kitam ir iš vienos salos į kitą. Be to, Kula mainus lydi sudėtingi ritualai ir apeigos, o dalyvavimas Kula mainuose suteikia prestižą ir socialinį statusą. Taigi Kula yra kur kas daugiau nei paprasta ekonominių mainų sistema: tai sudėtingas socialinis ir kultūrinis reiškinys, stiprinantis socialinius ryšius, nustatantis abipusius santykius ir struktūruojantis Trobriandų salų politinį ir socialinį gyvenimą. Tyrinėdamas Kula Malinovskis įrodė, kad norint iš tikrųjų suprasti socialinį ar kultūrinį reiškinį, būtina jį nagrinėti kontekste ir suprasti, kaip jis įsilieja į bendrą visuomenės funkcionavimą. Tai vienas iš pagrindinių antropologijos ir funkcionalistinės teorijos principų.

Kula yra mainų sistema, kuri, nors ir neapima finansinių elementų tradicine prasme, yra labai svarbi socialinei sanglaudai ir ryšiams tarp skirtingų salų bendruomenių palaikyti. Objektai, kuriais keičiamasi Kula, yra simbolinės prekės, kurios padeda stiprinti žmonių tarpusavio santykius ir palaikyti tam tikrą visuomenės stabilumą ir tęstinumą. Kula taip pat yra labai ritualizuotas ir reguliuojamas procesas. Yra konkrečios taisyklės, pagal kurias nustatoma, kas gali dalyvauti Kula, kokiais daiktais galima keistis ir kaip jais reikia keistis. Be to, Kula mainus dažnai lydi magiški ir religiniai ritualai, dar labiau pabrėžiantys jų socialinę ir kultūrinę reikšmę.

Malinovskio požiūris, pagal kurį kultūrinės praktikos analizuojamos atsižvelgiant į jų funkcijas visuomenėje, yra pagrindinis funkcionalistinės teorijos bruožas. Kula atveju Malinovskis parodė, kad tai, kas gali atrodyti paprasta prekių mainų sistema, iš tikrųjų yra esminis Trobriandų salų socialinės ir politinės struktūros elementas.

Bronisławo Malinowskio funkcionalistinis požiūris kultūrines praktikas ir institucijas laiko ne izoliuotais elementais, bet neatskiriama platesnės socialinės sistemos, kuri funkcionuoja tenkindama visuomenės poreikius, dalimi. Kula atveju šios mainų sistemos funkcija pirmiausia yra ne ekonominė, o socialinė ir politinė. Kula tarnauja socialiniams ryšiams tarp individų ir bendruomenių stiprinti, tarpusavio santykiams užmegzti ir palaikyti, socialiniams ir politiniams santykiams struktūruoti. Priversdama žmones reguliariai susitikti ir keistis idėjomis, Kula skatina taiką ir bendradarbiavimą tarp skirtingų Trobriando salų bendruomenių.

Šis funkcionalistinis požiūris turi svarbią reikšmę politinių ir socialinių sistemų supratimui ir analizei. Jis rodo, kad norėdami visapusiškai suprasti kultūrinę instituciją ar praktiką, turime išnagrinėti jos funkciją visuomenės kontekste. Toks požiūris gali padėti suprasti, kaip įvairios institucijos ir praktikos prisideda prie socialinės sanglaudos, politinio stabilumo ir kitų visuomenės funkcionavimo aspektų.

Alfredas Radklifas Braunas (Alfred Radcliffe-Brown): 1881 m. - 1955 m.

Britų antropologas Alfredas Radklifas Braunas (Alfred Radcliffe-Brown) atliko esminį vaidmenį plėtojant struktūralizmą ir funkcionalizmą antropologijos srityje. Jis labiausiai žinomas dėl savo Australijos aborigenų visuomenių tyrimų.

Radcliffe-Brown pasiūlė idėją, kad visuomenės gali būti suprantamos kaip struktūruotos socialinės sąveikos sistemos, kuriose kiekviena visuomenės dalis atlieka tam tikrą funkciją, prisidedančią prie visumos stabilumo ir išlikimo. Jis palygino visuomenę su biologiniu organizmu, kuriame kiekvienas organas atlieka tam tikrą funkciją, prisidedančią prie viso organizmo gerovės. Savo knygoje "Structure and Function in Primitive Society" (Struktūra ir funkcija primityvioje visuomenėje) Radcliffe-Brown išsamiai nagrinėjo šias idėjas. Jis teigė, kad primityviose visuomenėse, pavyzdžiui, Australijos aborigenų, egzistuoja sudėtingos socialinės, politinės ir erdvinės struktūros, kurios neįgudusiai akiai dažniausiai yra nematomos, tačiau jas galima atskleisti atlikus kruopščią analizę. Radcliffe-Brown taip pat pabrėžė ritualų ir mitų svarbą šiose visuomenėse, kuriuos jis laikė pagrindinėmis priemonėmis socialinei tvarkai palaikyti ir grupės sanglaudai užtikrinti. Jo nuomone, šie kultūriniai elementai yra ne tik prietarai, bet ir esminiai funkciniai visuomenės elementai.

Radcliffe'o-Browno indėlis į antropologiją ir funkcionalistinę teoriją turėjo didžiulę įtaką. Jo darbas padėjo pagrindus daugeliui vėlesnių socialinės struktūros ir politinių sistemų tyrimų įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.

Radcliffe'as-Brownas sujungė struktūralizmo ir funkcionalizmo idėjas ir sukūrė struktūrinę-funkcinę teoriją.

Šiuo požiūriu visuomenė suvokiama kaip tarpusavyje susijusių struktūrų sistema, kurių kiekviena atlieka tam tikrą funkciją, prisidedančią prie visos sistemos stabilumo ir vientisumo. Šios struktūros atsiranda dėl socialinės praktikos ir sąveikos, o ne dėl biologinių ar savavališkų veiksnių. Jos yra žmogaus veiklos produktas, tačiau egzistuoja už individų ribų ir daro jiems įtaką. Struktūralizmas pabrėžia, kad reikia tirti visuomenes ir suprasti, kaip skirtingos dalys dera tarpusavyje, kad sudarytų darnią visumą. Tuo tarpu funkcionalizmas daugiausia dėmesio skiria konkrečių funkcijų, kurias kiekviena visuomenės dalis atlieka platesnės socialinės sistemos kontekste, analizei.

Struktūrinis funkcionalizmas sujungia šiuos du požiūrius, sutelkdamas dėmesį į tai, kaip konkrečios socialinės funkcijos sukuria socialines struktūras ir kaip šios struktūros prisideda prie visos visuomenės stabilumo ir sanglaudos. Šis požiūris plačiai taikomas antropologijoje ir sociologijoje analizuojant įvairias visuomenes ir kultūras.

Struktūrinio funkcionalizmo požiūriu visuomenės struktūros suvokiamos ne tik kaip griežti, nekintantys dariniai, bet ir kaip dinamiški, interaktyvūs elementai, kurie atlieka aktyvų vaidmenį organizuojant socialinį gyvenimą. Šios struktūros gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, socialinės institucijos, kultūrinės normos, tikėjimo sistemos, ritualai ir net bendravimo formos. Kiekviena struktūra atlieka tam tikrą funkciją, kuri padeda užtikrinti visuomenės stabilumą ir tvarką. Pavyzdžiui, tokia institucija kaip santuoka gali atlikti lytinių santykių reguliavimo, vaikų auklėjimo pagrindų ir vyrų bei moterų vaidmenų ir pareigų visuomenėje apibrėžimo funkciją. Šios struktūros taip pat veikia kaip reguliavimo mechanizmai, padedantys išlaikyti socialinę pusiausvyrą ir užkirsti kelią chaosui ar netvarkai. Nustatydamos taisykles ir bendrus elgesio standartus, jos skatina individų ir grupių bendradarbiavimą ir darną. Trumpai tariant, struktūrinio funkcionalizmo požiūriu, visuomenės struktūros laikomos esminiais elementais, leidžiančiais žmonėms gyventi kartu tvarkingai ir funkcionaliai.

Struktūrinis-funkcionalizmas pripažįsta, kad visuomenė nėra statiška, bet dinamiška, gebanti prisitaikyti ir vystytis, reaguodama į įvairius veiksnius. Šis gebėjimas prisitaikyti gali pasireikšti keliais lygmenimis:

1. Ekologinis: Visuomenės gali prisitaikyti prie savo fizinės ir ekologinės aplinkos, keisdamos savo pragyvenimo šaltinius, technologijas ar aplinkosaugos praktiką, reaguodamos į aplinkos pokyčius.
2. Institucinis: Socialinės, politinės ir ekonominės institucijos gali keistis ir prisitaikyti reaguodamos į vidaus ar išorės veiksnius. Pavyzdžiui, visuomenė gali reformuoti savo politines institucijas, reaguodama į socialinį spaudimą siekiant didesnės demokratijos ar socialinio teisingumo.
3. Kultūrinės: Visuomenės vertybės, normos ir įsitikinimai laikui bėgant taip pat gali keistis ir prisitaikyti. Pavyzdžiui, visuomenė gali keisti požiūrį į tam tikrą elgesį ar socialines grupes, reaguodama į platesnius kultūrinius ar ideologinius pokyčius.

Šie skirtingi prisitaikymo lygiai gali sąveikauti ir stiprinti vienas kitą, o tai lemia esminius visuomenės struktūros ir funkcijų pokyčius. Tačiau net ir vykstant šiems pokyčiams struktūrinis funkcionalizmas teigia, kad visuomenės išlaikys tam tikrą darną ir stabilumą, nes atsirandančios naujos struktūros ir funkcijos padės palaikyti socialinę tvarką ir sanglaudą.

Turint omenyje socialinės sistemos sampratą struktūrinio funkcionalizmo perspektyvoje. Visuomenė suvokiama kaip sudėtingas organizmas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių elementų - individų, grupių ir institucijų, - kuriuos sieja socialiniai ryšiai. Nė vienas iš šių elementų neegzistuoja izoliuotai; visi jie yra didesnės visumos dalis ir prisideda prie jos funkcionalumo ir stabilumo. Šia prasme "socialinė sistema" yra ne tik individų rinkinys, bet ir organizuotas darinys, turintis savo struktūras ir funkcijas. Šios struktūros ne tik formuojasi dėl individų sąveikos, bet ir daro įtaką individų elgesiui ir požiūriui. Jos sukuria normų, vertybių ir taisyklių sistemą, kuri orientuoja individų elgesį ir padeda palaikyti socialinę tvarką ir sanglaudą. Šia prasme kolektyvinės vertybės yra socialinės sistemos pagrindas. Jos suteikia bendrą supratimo ir identifikacijos pagrindą, kuris sieja individus ir palengvina bendradarbiavimą bei socialinę darną. Šios vertybės gali būti įtrauktos į visuomenės institucijas ir kultūrinę praktiką, padedančios formuoti individų tarpusavio sąveiką ir elgesį.

Socialinės sistemos sąvoka yra svarbiausia sociologijoje ir politikos moksluose, ypač struktūralistinėje ir funkcionalistinėje perspektyvose. Socialinė sistema - tai organizuota socialinės sąveikos struktūra, pagrįsta bendromis normomis, vertybėmis ir institucijomis. Tai sistema, organizuojanti ir reguliuojanti individų ir grupių elgesį visuomenėje. Socialinėje sistemoje institucijoms tenka lemiamas vaidmuo. Institucijos yra patvarios struktūros, nustatančios socialinės sąveikos taisykles ir procedūras. Jos apima formalias organizacijas, pavyzdžiui, vyriausybę, mokyklas ir įmones, taip pat neformalias kultūrines normas ir vertybes. Institucijos padeda struktūruoti socialinį elgesį, sukurti nuspėjamumą ir tvarką, palengvina individų ir grupių bendradarbiavimą ir koordinavimą. Laikydamiesi socialinės sistemos normų ir vertybių, individai prisideda prie tos sistemos stabilumo ir tęstinumo. Tačiau socialinės sistemos taip pat yra dinamiškos, jos gali keistis ir vystytis dėl vidinių ir išorinių veiksnių. Sociologija, kaip disciplina, tiria šias socialines sistemas, t. y. jų struktūrą, veikimą, pokyčius ir raidą laikui bėgant.

A. R. Radcliffe-Brown savo struktūriniame-funkcionalistiniame požiūryje pabrėžė adaptyvumo sąvoką - socialinės sistemos gebėjimą prisitaikyti ir keistis reaguojant į vidinius ir išorinius apribojimus. Anot A. R. Radcliffe-Browno, visuomenė yra integruota institucijų sistema, kurių kiekviena turi atlikti tam tikrą funkciją, kad išlaikytų visumą. Ši iš biologijos pasiskolinta idėja teigia, kad visuomenė, kaip ir organizmas, yra tarpusavyje priklausomų elementų, kurie veikia kartu, kad visa sistema išliktų ir būtų subalansuota, sistema. Kiekviena institucija ar socialinė struktūra šioje sistemoje turi atlikti tam tikrą funkciją - ji turi prisidėti prie visuomenės stabilumo ir sanglaudos. Kalbėdamas apie struktūros ir funkcijos ryšį, Radcliffe-Brown struktūrą suvokė kaip tarpusavyje priklausomų dalių, kurių kiekviena atlieka tam tikrą funkciją, sąrangą. Jis teigė, kad institucijos ar socialinės praktikos funkcija turėtų būti suprantama atsižvelgiant į jos vaidmenį palaikant bendrą socialinę struktūrą. Kalbant apie gebėjimą prisitaikyti, Radcliffe-Brown teigė, kad visuomenės gali prisitaikyti ir modifikuotis reaguodamos į aplinkos ir socialinius pokyčius. Tai gali apimti socialinių institucijų, normų, vertybių ir kt. pokyčius, siekiant išlaikyti visos socialinės sistemos pusiausvyrą ir stabilumą. Taip Radcliffe-Brown suvokė visuomenės struktūros, funkcijų ir gebėjimo prisitaikyti dinamiką.

Talcottas Parsonsas: 1902 - 1979

Talcott Parsons.

Talcottas Parsonsas yra vienas įtakingiausių XX a. sociologijos ir socialinės teorijos teoretikų. Talcottas Parsonsas pradėjo biologijos studijas Amhersto koledže, o paskui ėmėsi sociologijos ir ekonomikos. Vėliau jis studijavo Londono ekonomikos mokykloje, kur jam įtaką darė kelių žymiausių sociologijos ir ekonomikos veikėjų, tarp jų Haroldo Laskio, R. H. Tawney, Bronislavo Malinovskio ir Leonardo Trelawny Hobhouse'o, darbai. Vėliau jis baigė sociologijos ir ekonomikos doktorantūros studijas Heidelbergo universitete Vokietijoje.

Parsonsas svariai prisidėjo prie funkcionalistinės teorijos kūrimo, daugiausia dėmesio skirdamas tam, kaip skirtingos visuomenės dalys prisideda prie jos integracijos ir stabilumo. Jo darbai padarė didelę įtaką struktūrinio funkcionalizmo, pagal kurį visuomenė vertinama kaip tarpusavyje susijusių sąveikų sistema, raidai.

Knygoje "Politika ir socialinė struktūra" Parsonsas tyrinėjo, kaip socialinė ir politinė struktūra veikia individualius ir kolektyvinius veiksmus. Jis teigė, kad veiksmus lemia visuomenėje galiojančios bendros normos ir vertybės, kurias savo ruožtu įtakoja socialinė ir politinė struktūra. Knygoje "Socialinės sistemos ir veiksmo teorijos raida" Parsonsas išplėtojo savo veiksmo teoriją, kurios esmė - idėja, kad žmogaus veiksmus nukreipia ir reguliuoja kultūrinės normos ir vertybės. Jis teigė, kad individualūs veiksmai yra susiję su platesnėmis socialinėmis sistemomis ir kad šios sistemos laikui bėgant vystosi ir kinta. Galiausiai knygoje "Veiksmo teorija ir žmogaus būklė" Parsonsas toliau plėtojo savo veiksmo teoriją, daugiausia dėmesio skirdamas tam, kaip žmogaus būklė, pavyzdžiui, fiziologiniai ir psichologiniai poreikiai, kognityviniai gebėjimai ir socialiniai santykiai, daro įtaką veiksmams.

Talcottas Parsonsas yra vienas svarbiausių XX a. sociologų ne tik dėl savo sisteminio požiūrio į socialinį veiksmą. Jo nuomone, veiksmas yra ne tik individualus veiksmas, bet ir įsiterpęs į veiksmų sistemą. Ši veiksmo sistema yra tarpusavyje susijusių elgsenų visuma, skirta tam tikram tikslui pasiekti. Todėl turime suprasti ne tik individualų veiksmą, bet ir tai, kaip šis veiksmas įsilieja į platesnį socialinių santykių ir institucijų rinkinį. Šiame kontekste vyriausybė, viešoji politika ir institucijos yra ne tik atskirų individų veiksmų rezultatas, bet ir sudėtingos socialinės sąveikos sistemos dalis. Taip pabrėžiama socialinės struktūros svarba, lemianti individų elgesį, ir tai, kaip individualūs veiksmai padeda atkurti ar keisti šią struktūrą. Pavyzdžiui, vyriausybės politiką galima suprasti kaip veiksmų sistemos, kurią sudaro politikai, biurokratai, interesų grupės ir piliečiai, veikiantys kiekvienas pagal savo motyvus, bet visi prisidedantys prie politikos įgyvendinimo konkrečių socialinių struktūrų rėmuose, produktą. Šis sisteminis požiūris į socialinę veiklą padarė didelę įtaką sociologijai ir politikos mokslams, ypač analizuojant institucijas, viešąją politiką ir galią.

Talkoto Parsonso (Talcott Parsons) mąstyme veiksmų sistema yra tarpusavyje susijusių veiksmų vienetų visuma. Kiekvienas veiksmo vienetas vadovaujasi normomis ir vertybėmis, kurios nukreipia jo elgesį siekiant konkrečių tikslų. Šie veiklos vienetai gali būti individai, grupės, organizacijos ar ištisos visuomenės. Šioje sistemoje įvairių vienetų veiksmai yra susiję tarpusavyje ir sudaro darnią visumą. Tokiu būdu individualūs pasirinkimai yra veikiami visos veiksmų sistemos ir savo ruožtu padeda formuoti šią sistemą. Pavyzdžiui, tokioje organizacijoje kaip bendrovė atskirų darbuotojų veiksmai yra koordinuojami siekiant bendrovės tikslų. Kiekvienas darbuotojas veikia pagal savo konkretų vaidmenį organizacijoje, tačiau jo veiksmai taip pat padeda siekti bendrų įmonės tikslų.

Šioje perspektyvoje svarbu tai, kad individualius veiksmus lemia ne tik asmeninės individų preferencijos, bet ir visos veiksmų sistemos normos, vertybės ir tikslai. Tokiu būdu individualūs pasirinkimai yra veikiami visos veiksmų sistemos ir daro jai įtaką.

Talkotas Parsonsas (Talcott Parsons) sukūrė vadinamąją "veiksmų sistemos teoriją" (arba "AGIL schemą" - Adaptacija, Tikslo siekimas, Integracija, Vėlavimas), kad paaiškintų, kaip visuomenė (arba bet kuri socialinė sistema) bando išlaikyti socialinę pusiausvyrą ir tvarką. Kiekviena iš šioje schemoje pateiktų keturių funkcijų yra būtina socialinės sistemos išlikimui. Visos jos veikia kartu, o jei viena iš jų sutrinka, sistemai gali kilti pavojus.

1. Prisitaikymas: Tai susiję su socialinės sistemos gebėjimu rinkti ir naudoti aplinkos išteklius, kad išgyventų ir klestėtų. Iš esmės tai yra sistemos santykis su aplinka ir tai, kaip ji prie jos prisitaiko.
2. Tikslų siekimas susijęs su sistemos gebėjimu apibrėžti tikslus ir jų siekti. Visuomenėje tai galima laikyti vyriausybės, kuri nustato politikos tikslus ir įgyvendina politiką jiems pasiekti, vaidmeniu.
3. Integracija: Ši funkcija susijusi su santykių tarp skirtingų socialinės sistemos dalių valdymu, siekiant palaikyti tvarką ir išvengti konfliktų. Tai socialinės sanglaudos aspektas, kaip skirtingos sistemos dalys bendradarbiauja, kad išlaikytų vienybę.
4. Vėlavimas: Ši funkcija susijusi su motyvacijos, vertybių ir normų, kuriomis grindžiama sistema, palaikymu ir atnaujinimu. Kultūriniai "klijai" sujungia žmones ir palaiko sistemos veikimą.

Šios keturios funkcijos sąveikauja tarpusavyje ir visos jos yra būtinos socialinės sistemos išlikimui.

Tikrovėje retai kada pavyksta užtikrinti visišką šių keturių funkcijų laikymąsi. Socialinės sistemos yra sudėtingos ir dinamiškos, veikiamos daugelio vidinių ir išorinių veiksnių, kurie gali sutrikdyti jų veikimą.

1. Prisitaikymas: Socialinės sistemos gali nesugebėti tinkamai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Pavyzdžiui, įmonė gali nesugebėti greitai prisitaikyti prie naujos technologijos, o tai gali lemti jos bankrotą. Panašiai įmonei gali būti sunku prisitaikyti prie greitų pokyčių, pavyzdžiui, tokių, kuriuos sukelia globalizacija arba klimato kaita.
2. Tikslų siekimas: Socialinės sistemos taip pat gali nesugebėti apibrėžti ir pasiekti savo tikslų. Pavyzdžiui, vyriausybei gali nepavykti pasiekti savo tikslų, susijusių su skurdo mažinimu, nedarbu, švietimu, sveikata ir pan.
3. Integracija: Socialinėje sistemoje gali kilti įtampa ir konfliktai, keliantys grėsmę jos vientisumui. Pavyzdžiui, socialiniai, etniniai, religiniai ar politiniai nesutarimai gali kelti grėsmę visuomenės stabilumui.
4. Latentiškumas: Galiausiai, socialinėms sistemoms gali kilti sunkumų išlaikant ir atnaujinant vertybes, normas ir motyvus, kurie palaiko jų egzistavimą. Pavyzdžiui, vertybių krizė gali kilti, kai tradicinėms normoms metamas iššūkis arba kai žmonės jaučiasi atitrūkę nuo visuomenėje vyraujančių vertybių.

Šios problemos dažnai yra tarpusavyje susijusios ir gali viena kitą sustiprinti, todėl kyla didelių iššūkių socialinių sistemų stabilumui ir tvarumui. Todėl, norint valdyti ir spręsti socialines problemas, labai svarbu suprasti šias funkcijas ir tai, kaip jas galima palaikyti ir stiprinti.

Parsonso funkcinė veiksmų sistemos paradigma yra žiedinė ir dinamiška. Kiekviena ciklo funkcija, arba fazė, - prisitaikymas, tikslo siekimas, integracija, vėlavimas - yra ne tik ankstesnės fazės pasekmė, bet ir kitos fazės sąlyga.

Kitaip tariant, kiekviena funkcija turi būti atliekama ne tik siekiant patenkinti neatidėliotinus sistemos poreikius, bet ir parengti sistemą kitai funkcijai atlikti. Pavyzdžiui, Prisitaikymas (sistemos gebėjimas naudoti aplinkos išteklius savo poreikiams tenkinti) būtinas ne tik tiesioginiam sistemos išlikimui, bet ir tam, kad ji galėtų apibrėžti ir siekti savo Tikslų. Panašiai, Tikslų siekimas yra būtina Integracijos (sistemos koordinavimo ir sanglaudos) sąlyga, kuri savo ruožtu paruošia sistemą Latentiniam etapui (energijos arba motyvacijos veikti generavimui ir išsaugojimui).

Tokiu būdu veiksmų sistema nuolat juda, pereidama iš vienos fazės į kitą nenutrūkstamu ciklu. Šis dinaminio ciklo modelis atspindi socialinių procesų veiksmų sistemose sudėtingumą ir tarpusavio priklausomybę.

Robert King Merton (1910 - 2003): mid-range functionalism

Robert King Merton.

Robertas Kingas Mertonas buvo garsus ir įtakingas amerikiečių sociologas. Mertonas gimė 1910 m. liepos 4 d. ir mirė 2003 m. vasario 23 d. Jis labiausiai žinomas dėl pagrindinių sociologijos sąvokų, tokių kaip akivaizdžių ir paslėptų funkcijų teorija, anomija, save išpildanti pranašystė, vaidmens modelis ir Mato efektas, sukūrimo. Mertonas taip pat daug prisidėjo prie mokslo sociologijos, analizuodamas "prioriteto" reiškinį moksliniuose atradimuose. Jis taip pat tyrinėjo tam tikrų socialinių struktūrų poveikį mokslo vykdymui. Ypač didelę įtaką padarė jo darbas apie akivaizdžias ir paslėptas funkcijas. Manifestinės funkcijos - tai numatytos ir pripažintos socialinio reiškinio ar veiksmo pasekmės, o latentinės funkcijos - nenumatytos ir dažnai nepripažintos pasekmės. Pavyzdžiui, švietimo atveju akivaizdi funkcija būtų žinių ir įgūdžių įgijimas. Tuo tarpu latentinė funkcija gali būti individų socializacija pagal tam tikras visuomenės normas ir vertybes. Jo darbai padarė didžiulę įtaką sociologijai ir yra plačiai cituojami bei naudojami šiuolaikiniuose sociologiniuose tyrimuose.

Robertas Mertonas (Robert Merton) į funkcionalistinę teoriją pažvelgė niuansuočiau, pripažindamas, kad individai atlieka aktyvų vaidmenį visuomenėje ir kad socialinė disfunkcija yra neatsiejama bet kurios socialinės organizacijos realybė.

1. Individų vaidmuo: Mertonas pabrėžė, kad nors socialinės struktūros daro didelę įtaką individų elgesiui, pastarieji nėra tiesiog pasyvūs šių struktūrų atžvilgiu. Priešingai, jie gali interpretuoti savo socialinę aplinką ir elgtis kūrybiškai, dažnai nenuspėjamai. Kitaip tariant, Mertonas pripažino, kad individai yra ir veikiami socialinės sistemos, ir gali daryti jai atsakomąją įtaką.
2. Anomija ir socialinė disfunkcija: Mertonas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ne visos socialinės sistemos dalys visada darniai bendradarbiauja. Jis įvedė anomijos sąvoką, apibūdinančią sumaišties, netvarkos ar aiškių taisyklių nebuvimo būseną, kuri gali atsirasti, kai socialinės struktūros greitai keičiasi arba kai kultūriniai lūkesčiai prieštarauja vieni kitiems. Be to, Mertonas atkreipė dėmesį, kad socialinė disfunkcija, pavyzdžiui, deviacija ir nusikalstamumas, dažnai yra atsakas į anomiją.

Robertui Mertonui įtaką darė Emilis Durkheimas (Émile Durkheim), vienas iš šiuolaikinės sociologijos pradininkų. Durkheimas sukūrė funkcionalistinę teoriją, kurioje daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip įvairūs visuomenės elementai veikia kartu, kad palaikytų tvarką ir stabilumą. Durkheimo įtaka Mertonui ypač akivaizdi anomijos ir socialinės disfunkcijos sąvokose. Durkheimas įvedė anomijos sąvoką, kad apibūdintų socialinės dezintegracijos būseną, kai individai nebesivadovauja bendromis normomis ir vertybėmis. Jis teigė, kad anomija atsiranda dėl socialinio reguliavimo trūkumo ir gali sukelti tokias problemas kaip savižudybės ir nusikaltimai. Mertonas plėtojo šią sąvoką analizuodamas anomijos priežastis ir pasekmes Amerikos visuomenės kontekste. Jis taip pat integravo Durkheimo idėjas apie socialines funkcijas ir disfunkcijas į savo funkcionalistinę teoriją. Trumpai tariant, Mertonas padėjo išplėsti ir pagilinti funkcionalistinę teoriją, remdamasis Durkheimo darbais ir pritaikydamas juos naujoms socialinėms aplinkybėms ir problemoms. Mertono indėlis į funkcionalistinę teoriją padarė šį požiūrį dinamiškesnį ir geriau atspindintį socialinio gyvenimo sudėtingumą.

Mertono anomijos teorijoje anomija suprantama kaip pusiausvyros būsena, kurią sukelia kultūrinių tikslų ir institucionalizuotų priemonių jiems pasiekti neatitikimas. Kitaip tariant, kai visuomenė savo nariams primeta lūkesčius ar siekius, kurių jie negali pasiekti teisėtomis priemonėmis, tai gali sukelti anomiją arba susvetimėjimo ir dezorientacijos jausmą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, anomija gali pasireikšti keliais būdais, pavyzdžiui, deviantiniu elgesiu, pavyzdžiui, nusikaltimais arba maištu prieš nusistovėjusias socialines normas. Ji taip pat gali sukelti socialinę dezorganizaciją, konfliktus ir įtampą visuomenėje. Svarbu pabrėžti, kad Mertonui anomija nėra tiesiog normų nebuvimas, o veikiau visuomenės normatyvinės sistemos suirimas ar nenuoseklumas. Tai gali atsirasti dėl greitų ir didelių pokyčių visuomenėje arba socialinių institucijų nesugebėjimo prisitaikyti ar reaguoti į naujas sąlygas ar reikalavimus. Visais atvejais anomija yra tam tikra socialinės disfunkcijos forma, kai sutrikdomos arba pakertamos įprastos visuomenės struktūros ir procesai.

Anomijos sąvoka atspindi situaciją, kai socialinės normos, reguliuojančios individų elgesį, yra susilpnėjusios arba supainiotos. Taip gali atsitikti, kai visuomenėje vyksta staigūs ir gilūs pokyčiai arba kai labai nesutampa visuomenės kultūriniai siekiai ir teisėtos priemonės šiems siekiams įgyvendinti. Šiame kontekste anomija gali būti suvokiama kaip tam tikra "pilkoji zona" tarp senosios socialinės tvarkos ir naujos tvarkos, kuri dar nėra aiškiai apibrėžta ar priimta. Tai potencialiai problemiškas pereinamasis laikotarpis, kurio metu asmenys gali jaustis pasimetę, sutrikę arba nežinoti, kaip elgtis. Anomija apibūdinama ne tik kaip nebefunkcionuojanti socialinė struktūra, bet ir kaip asmenys, kurie laukia prarastos prasmės ir kurie, tikėdamiesi šios prarastos prasmės, gali iš naujo apibrėžti tam tikrą elgesį, ypač smurtinį ar deviantinį elgesį. Deviacija - tai elgesys, kuris nebeatitinka visuomenės elgesio ir siekių. Deviacija atsiranda tada, kai atsiranda disproporcija tarp kultūrinių srautų, laikomų galiojančiais, ir teisėtų priemonių, kuriomis asmenys gali naudotis siekdami šių tikslų. Taip pat pažymėtina, kad Mertonas, aiškindamas deviaciją ir nusikalstamumą visuomenėje, vartoja anomijos sąvoką. Anot jo, kai individai negali pasiekti savo tikslų teisėtomis priemonėmis (pavyzdžiui, dėl skurdo ar diskriminacijos), jie gali būti linkę griebtis neteisėtų priemonių, o tai lemia deviantinį ar nusikalstamą elgesį.

Selon Merton, la déviance est un symptôme d'un dysfonctionnement ou d'une désorganisation au sein d'un système social. Quand il y a un écart entre les objectifs culturellement valorisés dans une société et les moyens socialement acceptés pour atteindre ces objectifs, cela crée une tension ou une pression qui peut conduire à la déviance. Dans le cadre de la mafia, si une société valorise la richesse et le succès économique, mais que les moyens légitimes pour atteindre ces objectifs (par exemple, l'éducation, le travail acharné, l'entrepreneuriat) sont inaccessibles à certains groupes de personnes (en raison de la pauvreté, de la discrimination, etc.), alors ces personnes peuvent être tentées de recourir à des moyens illégitimes (comme le crime organisé) pour atteindre ces objectifs. En ce sens, la déviance peut être vue non seulement comme un symptôme d'un dysfonctionnement social, mais aussi comme une réponse créative ou adaptative à ce dysfonctionnement. Cependant, cette réponse peut en elle-même créer de nouveaux problèmes et défis, comme la criminalité, la violence et l'instabilité sociale.

In "Contemporary Social Problems: An Introduction to the Sociology of Deviant Behavior and Social Disorganization", Merton and Nisbet analyse how social and cultural structures can produce both compliant and deviant behaviour. Merton developed a theory called 'structural deviance theory', which analyses how a society's social and cultural structure can lead to deviance. According to this theory, when the social structure of a society establishes cultural goals but does not provide all its members with the legitimate means to achieve these goals, some individuals may resort to deviance to achieve these goals. In addition, Merton also introduced the concept of 'social disorganisation' to describe a situation where social norms and rules of behaviour are weak or non-existent, which can lead to a high level of deviant behaviour. Merton's theory has considerably influenced the sociology of deviance and remains a major reference in the field.

In their analysis of social disorganisation, Merton and Nisbet identified several key factors that can contribute to the disorganisation of a social system:

1. Institutional conflicts: These occur when the institutions of society come into conflict with each other. For example, in a society where economic values take precedence over family values, an individual may be torn between the need to work long hours to achieve economic success and the desire to spend time with his or her family. These types of conflicts can create stress, confusion and disorganisation within society.
2. Social mobility: Excessive or insufficient social mobility can also contribute to social disorganisation. For example, in a society with low social mobility, individuals can feel trapped and frustrated, leading to deviance and social disorganisation. Conversely, in a society with high social mobility, individuals may feel disconnected from their community and roots, leading to social disorganisation.
3. Anomie: Anomie, a concept Merton borrowed from Durkheim, refers to a situation in which social norms are weak or confused, which can lead to deviance and social disorganisation. In an anomic society, individuals can feel lost and disorientated, not knowing how to behave or what goals they should be pursuing.

Functionalism is an approach that examines the functions of social phenomena and how they contribute to the stability and continuity of society as a whole. Functionalism focuses on the interdependence of different parts of society and how they fit together to form a coherent whole. The Kula is an excellent example of this kind of phenomenon. The Kula is a complex system of ritual exchanges practised by the inhabitants of the Trobriand Islands in Papua New Guinea. Although these exchanges involve objects of value, their true function, according to anthropologists such as Bronislaw Malinowski, is not economic but social. The Kula system creates community links, fosters cooperation, reinforces social status and prevents conflict. In this way, it contributes to the stability and order of society as a whole. So while individual exchanges may seem irrational or inefficient from an economic point of view, they are in fact functional for society as a system. This aspect of functionalism - the idea that social institutions and practices can have important social functions, even if they are not immediately obvious - has been particularly influential in sociology and anthropology.

From a functionalist perspective, individuals are considered integral parts of a larger social system. Their behaviour, values and norms are expected to support that system's overall functioning and stability. This is often referred to as social integration - the process by which individuals are led to accept and adhere to the norms and values of the social system in which they live. However, there can be variations in the degree to which individuals integrate. Some may adhere closely to the dominant norms and values, while others may deviate from them. These deviations from the norm are often referred to as 'deviations'. Deviance is not necessarily negative or destructive to the social system. Sometimes it can be a driving force for change and evolution. For example, deviant behaviour may challenge existing norms and values, leading to their re-evaluation and change. In other cases, deviance can reinforce norms and values by providing an example of what not to do. However, excessive or destructive deviance can threaten the stability of the social system. This is where social control mechanisms come in, designed to discourage deviance and encourage conformity to the norms and values of the system. These mechanisms can take many forms, from formal sanctions (such as legal punishment) to informal sanctions (such as social disapproval). In short, from a functionalist perspective, individuals are both products and producers of the social system. Their behaviour can support or challenge the system, and the system, in turn, seeks to regulate their behaviour to maintain its equilibrium and stability.

Systemic theory

Systems theory is a way of looking at social or human action that considers different levels or systems of interaction. These systems can be understood as follows:

• Biological system: This is the most basic level of human action, and includes an individual's basic physical needs and motivations, such as hunger, thirst, sleep and pain avoidance. The individual's genetics and biology generally influence this system.
• Personality system: This system refers to the psychological structure of the individual, including personality traits, attitudes, values and more complex motivations. The individual's experiences, including learning, socialisation and life experiences, influence this system.
• Social system: This system encompasses the individual's interactions and relationships with others and social institutions. It includes social structures such as the family, school, workplace, communities and society as a whole.
• Cultural system: This system comprises all the values, norms, beliefs and symbols shared by a group or society. Culture influences the way individuals perceive and interpret the world around them, and provides a framework for understanding and giving meaning to their behaviour.

From this perspective, human action is seen as the product of a complex interaction between these different systems. Each system influences and is influenced by the others, creating a dynamic and interdependent network of influences that shape human behaviour.

What is the difference between a traditional policy approach and a systems approach?

The systems approach to policy analysis differs from the traditional approach in several important ways.

In the traditional approach, the focus is often on individual actors and their decisions. Politicians, political parties, bureaucrats, voters, interest groups, etc., are analysed as separate entities that decide according to their interests, ideologies or motivations.

In contrast, the systems approach focuses on the interactions between these actors and how the wider structures of the political system influence them. Actors are seen not as isolated entities but as parts of an interconnected system that act according to the constraints and opportunities offered by the system. From this perspective, resources, power and social benefits are not simply possessed by individual actors but are distributed and negotiated across the system. Actors acquire their power and advantages not only through their own actions but also through their relationships with other actors and their position in the system. In addition, the systems approach takes account of conflicts and competitions between players. Rather than assuming that all actors share the same interests or objectives, this approach recognises that actors may have divergent interests and may conflict with each other for resources or power.

In short, systems analysis offers a more holistic and dynamic perspective on politics, focusing on interconnections, power relations and change processes.

In systems analysis, the system is seen as coherent, even if it comprises many sub-systems and individual actors. Each system element is considered about the others and not in isolation. The emphasis is on the system's coherence as a whole, rather than on the actions or characteristics of its individual components. The notion of feedback is also essential in systems analysis. Systems are seen as dynamic entities that are constantly changing and adjusting in response to various internal and external forces. This adjustment process involves feedback, where the results of past actions influence future actions.

In this context, decision-making is not seen as a linear process but rather as a cyclical and recursive one. Decisions are made, implemented, evaluated and then revised according to their effectiveness. This can lead to changes in objectives, strategies, policies and so on. This is often referred to as 'non-linear causality', where effects are not simply proportional to causes, but can be influenced by various interdependent factors. This makes systems analysis particularly useful for studying complex and dynamic situations with many variables at play.

David Easton (1917 - 2014): systems theory in political science

David Easton is a Canadian political scientist renowned for contributing to political theory and research methodology in political science. Born in 1917 and deceased in 2014, Easton was one of the pioneers of the systems approach in political science.

In his work "A Framework for Political Analysis" (1965), Easton proposed a model of the political system that became fundamental to political theory. His systems approach defined the political system as a complex entity that receives inputs from the surrounding society, transforms them through a "process of political conversion" and produces outputs in the form of public policies. According to Easton, inputs into the political system include demands and support from citizens and other societal actors. The policy system transforms these inputs through several processes, including policy formulation, decision-making, policy implementation and evaluation. The outputs of the policy system are public policies and the resulting actions. These outputs have an impact on society and can in turn generate new demands and support, creating a feedback loop. Easton's political systems theory has been widely influential in the field of political science. It has provided a conceptual framework for studying politics as a complex system of interactions between diverse actors and processes.

David Easton is best known for applying systems theory to the study of politics. From this perspective, he conceptualised the political system as a process of inputs, conversions and outputs. Inputs include demands and supports. Demands come from individuals, groups and institutions in society who want the political system to act in a certain way. Supports are the resources that individuals, groups and institutions are prepared to give to the political system to make it work. Conversions represent the political process itself - how the political system deals with demands and supports, makes decisions and creates policies. Outputs are the decisions and actions of the political system that affect society. According to Easton, there are also feedback loops in this system. The outputs of the political system affect the inputs, because the actions of the political system can change the demands and supports. This creates a continuous cycle of inputs, conversions and outputs. This systems approach allowed Easton to view policy as an interconnected set of activities rather than a series of isolated events. This led to a more complex and nuanced analysis of how politics works.

In his 1953 book The Political System, David Easton adopted a universal perspective in his approach to politics. In his view, all political systems, whether democratic, authoritarian, totalitarian or other, share common characteristics that allow them to be studied comparatively. Easton's approach differs from anthropology's, which often emphasises the diversity and singularity of cultures and political systems. Anthropology tends to adopt a relativistic perspective, asserting that there are no universal standards by which to evaluate cultures and political systems, but that each culture or system must be understood in its own context. However, Easton saw his systems approach as providing a basis for comparative analysis. He argued that, although political systems may differ on the surface, they all share similar fundamental entry, conversion and exit processes. Easton believed it was possible to draw general conclusions about how politics works by focusing on these common processes. This is not to say Easton's approach overlooked the differences between political systems. On the contrary, he recognised that how these processes occur can vary considerably from one system to another. However, he believed these variations could be understood through the prism of his systems theory.

David Easton proposed a systems approach to studying politics, suggesting that political phenomena could be better understood if analysed as interconnected systems. He believed that contemporary society, though complex, could be organised and understood in terms of systems. According to Easton, a political system comprises a set of interactions that convert inputs (demands and support from citizens) into outputs (political decisions and actions). These outputs then affect society, producing new inputs, creating a continuous cycle. Easton also emphasised the importance of the environment of a political system, which includes other social systems, such as the economy, culture, the legal system, and so on. He recognised that these systems can influence and be influenced by the political system. Thus, Easton's approach sought to provide a holistic view of politics, which considers both the internal processes of political systems and their interactions with other social systems. This systems perspective has been influential in political science and continues to be used by many researchers today.

David Easton has emphasised the importance of these functions in developing political theory. Let's explain in a little more detail:

1. Propose criteria for identifying the variables to be analysed: this means determining which elements or features of a political system are most important to study. This could include things like governance structures, decision-making processes, public policies, etc.
2. Establish relationships between these variables: once the relevant variables have been identified, the next step is to understand how they relate to each other. For example, how do governance structures influence decision-making processes? How do decision-making processes influence public policy?
3. Explain these relationships: having identified the relationships between the variables, the next step is to explain why these relationships exist. What underlying mechanisms or factors explain these relationships?
4. Develop a generalisation network: this involves drawing general conclusions from the specific data and analyses. For example, if a certain relationship between variables has been observed in several different political systems, it may be possible to generalise this relationship to all political systems.
5. Discovering new phenomena: Developing a political theory may also involve discovering new phenomena or trends within political systems. This could result from an in-depth analysis of the data, or it could result from applying the theory to new contexts or situations.

Together, these functions form a framework for developing robust and useful political theories. Easton argued that applying this framework could help organise and clarify our understanding of political systems.

Systems theory, as presented by David Easton, proposes a global approach to analysing political systems. It does not limit itself to the study of political institutions or individual behaviour, but rather seeks to understand political systems as interconnected sets of structures, processes and relationships. The various components of a political system - such as government, interest groups, citizens, etc. - are considered part of the same overall system. These components are interdependent and interact with each other in complex ways. Systems theory can also be used to compare and classify different types of political regime. For example, this approach could be used to distinguish between liberal democracies, authoritarian regimes, constitutional monarchies, etc., according to how their different sub-systems are organised and interact. Systems theory offers a powerful analytical framework for studying political systems. It provides a more nuanced and integrated understanding of the complexity and dynamics of political systems.

Jean-William Lapierre (1921 - 2007)

Jean-William Lapierre was a French sociologist and political scientist. He is known for his work on political theory and the sociology of power. He also held several academic posts during his career, notably at the Université Paris 8 and the Institut d'études politiques de Paris.

Lapierre developed a unique approach to political theory, which he called 'strategic analysis'. According to this approach, power is seen as a relational and strategic phenomenon involving complex interactions between different social actors. This perspective departs from certain more traditional approaches to political theory, which tend to conceive of power as a property or resource held by certain actors. Lapierre's work has also emphasised the importance of social conflict and struggles for power in forming and functioning political societies. He emphasised the role of domination, resistance and negotiation in these processes. Lapierre has had a considerable influence on the field of political and social science, and his ideas continue to be discussed and debated today.

Jean-William Lapierre argued that all political systems, regardless of their culture or historical context, can be analysed using a systems approach. In his view, all political systems share certain fundamental characteristics and operate according to common principles, despite their apparent differences. Lapierre's systems approach involves observing and analysing the relationships and interactions between the different parts of a political system and how these parts contribute to the overall function of the system. He insisted that systemic analysis must consider not only political structures and processes but also the behaviour and attitudes of the actors within the system. In his book "L'analyse des systèmes politiques", Lapierre developed this approach in detail, explaining how it can be used to understand various political phenomena, including power, resistance, domination, and negotiation. He also stressed the importance of considering the conflicts and tensions within political systems, which play a key role in their dynamics and evolution.

Jean-William Lapierre saw political systems as systems of information transformation, a central idea in the systems approach. This transformation of information takes place in two main stages: input and output.

• Input: This stage involves gathering and processing information and requests from society. This may include public opinions, citizens' demands, social problems, economic challenges, etc. This information is gathered by various means, such as opinion polls, public consultations, protests, pressure groups, etc.
• Output: This stage concerns the political system's response to the information and demands gathered during the input stage. This may include the development of new policies, the implementation of programmes, the amendment of laws, the taking of legal decisions, etc. Output is the visible result of the operation of the political system.

From this perspective, the effectiveness of a political system can be measured by its ability to transform inputs effectively into appropriate outputs. In other words, its ability to respond effectively to the demands and needs of society. It should also be noted that the outputs of the policy system can, in turn, influence the inputs, creating a feedback loop. For example, a new policy (output) can provoke reactions from the public (input), which can influence future policies' development.

Systems analysis, as developed by researchers such as Jean-William Lapierre, can help us to understand historical events such as the French Revolution. In this case, the political system of the absolute monarchy was unable to deal effectively with the inputs from French society, particularly the signals of growing discontent and economic crisis.

Louis XIV built Versailles for a political purpose: to centralise his power and assert his control over the nobility. By inviting the nobility to reside at Versailles, he kept them under his watch, minimising their ability to plot or rebel against him. However, by establishing the court at Versailles, Louis XIV also moved away from Paris, France's political, economic and cultural centre. This may have limited his ability to understand and respond effectively to the problems of the Parisian population and, more broadly, the French people. Versailles as extraterritoriality is one possible interpretation of the concept of input and output in the context of systems analysis. The input could be seen as the information or signals coming from society, while output is the response or action of the political system in response to these signals. King Louis XVI, like his predecessors, distanced himself from the realities of life for his subjects, particularly those in Paris. By withdrawing to Versailles, he lost some of his ability to receive and understand the inputs from Parisian society. He failed to understand and respond to the signals of growing social unrest and the economic problems caused by crop failures and epidemics. When the crisis reached its climax, the monarchy's political system could not produce the outputs needed to resolve the crisis. The king's inadequate response to the crisis, particularly his resistance to reform, led to even greater discontent and, eventually, revolution. We might note this brief exchange between Louis XVI and La Rochefoucauld: "-Monsieur le roi, il est passé quelque chose. . This analysis highlights the importance of a political system to process society's inputs efficiently and produce appropriate outputs. If a political system cannot do this, it may face instability and upheaval, as was the case during the French Revolution.

From a systems perspective, policy management is seen as a dynamic balance between inputs (incoming information or resources) and outputs (policy actions or decisions). Inputs are the information, demands or resources the policy system receives from the social, economic and cultural environment. They can include public opinion, social expectations, economic resources, etc. Outputs, on the other hand, are the responses or actions of the policy system to these inputs. They may include such things as public policies, laws, regulations, judicial decisions, etc. The aim is to create outputs that respond to inputs effectively and appropriately. However, if the political system does not receive adequate input or is misinterpreted, the outputs may not correspond to society's needs or expectations. For example, if a government does not receive accurate information about the needs of its population, it may take irrelevant or inappropriate decisions. This is why effective management of inputs and outputs is crucial to the smooth running of a political system.

Jean-William Lapierre has highlighted the decision-making nature of the political system in his systems approach. He sees the political system as a complex system that must constantly make decisions and act on the information and resources it receives from its environment (the inputs). Lapierre also points out that although particular ideologies or political principles may guide a political system, it must always consider the situation's reality and adapt its decisions accordingly. In other words, a political system cannot afford to ignore the social, economic and cultural reality in which it operates. This means the political system must constantly evaluate and reassess its actions and decisions (the outputs) in light of the information and resources it receives (the inputs). This process of evaluation and reassessment enables the policy system to remain adapted to its environment and respond effectively to society's needs and expectations.

The notion of a decision-making system is central: a political system must make decisions based on the information available to it, however incomplete or uncertain that information may be. This decision-making process gives rise to outputs, i.e., actions, policies or rules. But a political system is not simply an automaton following a predefined programme. It must constantly adapt and evolve in response to its environment. Inputs (information, resources, demands from society, etc.) are constantly in flux, and the political system must be able to adjust its outputs accordingly. It is also important to note that this theory puts forward the idea that politics is an activity that cannot be reduced to decision-making alone. It also involves managing tensions and conflicts, arbitrating between different interests, building consensus, etc. In this sense, the systemic theory of politics offers a highly dynamic and complex vision of political activity.

Lapierre's vision of the political system is that of a system of action that operates in an uncertain environment and with incomplete information. The emphasis is on managing these uncertainties and making decisions despite them. Within this framework, a political system must constantly evaluate and reassess the resources available (which may be material, human, informational, etc.) and the constraints (which may be rules, norms, social expectations, etc.) that apply to it. It must also be able to anticipate the potential consequences of its actions, although it can never be absolutely certain of this. This implies an ability to be flexible and adaptable, to learn from experience and to adjust actions in response to feedback constantly. It is a vision of politics that is both realistic and dynamic, and which emphasises the importance of managing uncertainty and information in political action.

The essence of political management can often be reduced to the search for the 'least bad' possible. Political decision-makers must constantly juggle limited resources, conflicting demands, uncertainties about the future, and other constraints and challenges. They therefore often have to make compromises, sometimes difficult ones, and choose between options that are all far from perfect. Their objective is to minimise the disadvantages and costs of these compromises, while maximising the potential benefits for society. In this sense, we might say that they seek to manage the 'least bad' possible. This realist perspective on political management highlights the complexity and difficulty of making political decisions in an uncertain and ever-changing world.

The limits of these two approaches

Limits of the functionalist approach

The functionalist approach has been widely criticised for a variety of reasons. Here are some of its main limitations:

1. Reductionism: Functionalism can be accused of reductionism because it tends to see society as a well-oiled machine where each part has a specific function. This view can ignore the complexity and interdependence of social phenomena and the possibility of conflict or tension within society.
2. Inability to explain social change: Functionalism is often criticised for its inability to explain social change. It often focuses on the equilibrium and stability of society and has difficulty explaining why and how society changes.
3. Neglects individual agentivity: The functionalist approach tends to favour a macroscopic view of society, often neglecting the agentivity of individuals. It can therefore be difficult to explain how individuals can influence society and how their actions can lead to social change.
4. Conservatism: Functionalism has been criticised for its implicit conservatism. By focusing on maintaining balance and stability, it can appear to justify the existing social order and resist the idea of social change. This can sometimes lead to an implicit justification of social inequalities.

Despite these limitations, functionalism has played an essential role in sociology and has made valuable contributions to our understanding of society. However, it is important to consider these criticisms when using the functionalist approach to analyse society.

Limits of the systems approach

While the systems approach offers many advantages for understanding political organisations and interactions, it also has certain limitations. These include

1. Oversimplification: The systems approach can sometimes oversimplify social and political phenomena by breaking them down into systems and sub-systems. Reality is often much more complex and messy than systems models suggest.
2. Lack of consideration for context: Political systems are deeply rooted in specific social, cultural and historical contexts. The systems approach can sometimes overlook these contexts by concentrating on analysing the inputs and outputs of the system.
3. Comparability: The systems approach can give the impression that all political systems are comparable. This can lead to misleading generalisations and inappropriate value judgements.
4. Neglect of power dynamics: By focusing on systemic processes, this approach can neglect the dynamics of power, inequality and conflict that are often at the heart of political systems.
5. Difficulty in managing change: The systems approach may be difficult to explain how political systems change and evolve over time. It is generally more effective at analysing political systems' current state than predicting or explaining change.

These limitations do not mean that the systems approach is without value. Still, they suggest that researchers use it with care and other approaches to gain a more complete understanding of political phenomena.

Priedai

• Œuvres en ligne de Malinowski sur le site des « Classiques des Sciences sociales »