« Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis » : différence entre les versions

De Baripedia
(Page créée avec « {{Infobox Lecture | image = | image_caption = | faculté = | département = | professeurs = Stephan Davidshofer<ref>http://unige.academia.edu/StephanDavidsh… »)
 
Aucun résumé des modifications
 
(11 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 8 : Ligne 8 :
  | assistants =   
  | assistants =   
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | cours = [[Political Violence and Security Practices]]
  | cours = [[Politinis smurtas ir saugumo praktika]]
  | lectures =
  | lectures =
*[[Political violence and the practice of security]]
*[[Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje]]
*[[The birth of modern warfare: war-making and state-making from a Western perspective]]       
*[[Šiuolaikinio karo gimimas: karo kūrimas ir valstybės kūrimas iš Vakarų perspektyvos]]       
*[[Transformations of war and violence in Europe]]
*[[Karo ir smurto transformacijos Europoje]]
*[[War beyond the West: is the modern state a Western invention?]]
*[[Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?]]
*[[What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict]]
*[[Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis]]
*[[Intervention: Reinventing war?]]
*[[Intervencija: Iš naujo išrasti karą?]]
*[[Security professionals: bureaucratization, institutionalization, professionalization and differentiation]]
*[[Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija]]
*[[The transformation of contemporary security practices: between war and global policing?]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: tarp karo ir globalios policijos?]]
*[[The transformation of contemporary security practices: the logic of risk]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: rizikos logika]]
*[[Privatized coercion: from mercenarism to private military companies]]
*[[Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių]]
*[[Intelligence and Surveillance]]
*[[Žvalgyba ir stebėjimas]]
}}
}}


So far, we have been interested in building the state from the state's point of view. History is written by the victors. We will analyse the issue of non-state violence by opening up competition for state formation to other actors. The focal point will be non-state violence. Relations between the State and non-state actors can be approached in different ways with different relationships.  
Iki šiol mus domino valstybės kūrimas valstybės požiūriu. Istoriją rašo nugalėtojai. Nevalstybinio smurto problemą analizuosime atverdami konkurenciją dėl valstybės kūrimo kitiems veikėjams. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į nevalstybinį smurtą. Į valstybės ir nevalstybinių veikėjų santykius galima žvelgti įvairiais būdais, esant skirtingiems santykiams.  


{{Translations
{{Translations
| fr = Qu’est-ce que la violence non-étatique ? Le cas des conflits afghans
| fr = Qu’est-ce que la violence non-étatique ? Le cas des conflits afghans
| es = ¿Qué es la violencia no estatal? El caso del conflicto afgano
| es = ¿Qué es la violencia no estatal? El caso del conflicto afgano
| lt = Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis
| en = What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict
}}
}}


= Questioning non-state violence =
= Nevalstybinio smurto kvestionavimas =


== The new global disorder? Proliferation of discourses on non-state violence ==
== Naujoji pasaulinė netvarka? Diskursų apie nevalstybinį smurtą plitimas ==


By the end of the Cold War, the counters were reset to zero. George Bush's notion of a "new world order" emerges. A series of theses put forward the idea of a new world order. The best-known ideas are those of Charles Krauthammer's "unipolar moment" and the end of Francis Fukuyama's History. These theses had little success to the detriment of other theses. We are talking about different readings of the international system.
Pasibaigus Šaltajam karui, skaitikliai buvo nustatyti iš naujo. Atsirado Džordžo Bušo "naujosios pasaulio tvarkos" sąvoka. Naujosios pasaulio tvarkos idėją pateikė kelios tezės. Geriausiai žinomos Čarlzo Krauthammerio "vienpolės akimirkos" ir Franciso Fukujamos "Istorijos pabaigos" idėjos. Šios tezės sulaukė nedidelės sėkmės kitų tezių nenaudai. Kalbame apie skirtingus tarptautinės sistemos skaitymus.


The most successful theses are the "towards global disorder" theses. The best-known theses are those of Samuel Huntington with the clash of civilizations and that of Robert Kaplan stated in'' The Coming Anarchy, How scarcity, crime, overpopulation, tribalism, and disease are rapidly destroying the social fabric of our planet''. Both theses are based on non-state violence. The end of the Cold War is marked as the passage of the war as an inter-state affair that would become an internal civil war affair through non-state violence. The idea is to call into question the simplistic idea that with the end of the Cold War, it is the return to a form of the Middle Ages with anarchy and states that have not fulfilled their "contract" making non-state actors become the most dangerous objects for international security.
Sėkmingiausios yra tezės "globalios netvarkos link". Geriausiai žinomos Samuelio Huntingtono tezės, susijusios su civilizacijų susidūrimu, ir Roberto Kaplano tezė, išsakyta knygoje "Artėjanti anarchija: kaip nepriteklius, nusikalstamumas, gyventojų perteklius, gentys ir ligos sparčiai griauna mūsų planetos socialinį audinį". Abi tezės grindžiamos nevalstybiniu smurtu. Šaltojo karo pabaiga žymima kaip karo, kaip tarpvalstybinio reikalo, kuris dėl nevalstybinio smurto taps vidaus pilietinio karo reikalu, perėjimas. Siekiama suabejoti supaprastinta idėja, kad pasibaigus Šaltajam karui grįžtama į viduramžių formą su anarchija ir savo "sutarties" neįvykdžiusiomis valstybėmis, todėl nevalstybiniai veikėjai tampa pavojingiausiais tarptautinio saugumo objektais.
   
   
Thus, there is a proliferation of terms associated with non-state violence, which shows that state violence is no longer the most important threat:
Taigi daugėja terminų, susijusių su nevalstybiniu smurtu, o tai rodo, kad valstybinis smurtas nebėra svarbiausia grėsmė:
{{colonnes|taille= 18|
{{colonnes|taille= 18|
*insurrection;
*prisikėlimas;
*terrorism;
*terorizmas;
*piracy;
*piratavimas;
*guerilla;
*partizanai;
*transnational organized crime;
*tarptautinis organizuotas nusikalstamumas;
*civil war;
*civilinis karas;
*militia;
*kariuomenė;
*watchful;
*bejėgiškas;
*death squadrons;
*mirties eskadronai;
*mafias;
*mafijos;
*gangs;
*gangai;
*petty crime;
* smulkus nusikalstamumas;
*ethnic conflicts;
*etniniai konfliktai;
*religious conflicts;
*religiniai konfliktai;
*Illegal combatants;
*nelegalūs kovotojai;
*rebellious;
* maištininkai;
*riots;
* riaušės;
*Demonstrations;
*demonstracijos;
*revolt;
*sukilimai;
*revolution;
*revoliucija;
*privatization of the war;
*privatizuoti karą;
*uplift;
*pakilimas;
*mercenaries
*užsieniečiai
*Subversion.
*Subversija.
}}
}}


According to this reading of the international system, what is a matter for the State refers to law and order, and what is an issue for the inter-State would be a matter of disorder. Danger becomes failed states. These terms relate to the following concepts:"failed states" and "failed states" proposed by Richard Rotberg,"collapsed" as William Zartman uses it,"leviathan blade","near-states" as proposed by Robert H Jackson. All of these imply the proliferation of non-state violence, which is a corollary to the loss of the monopoly of violence by the state.
Pagal tokį tarptautinės sistemos aiškinimą tai, kas yra valstybės reikalas, yra susiję su teise ir tvarka, o tai, kas yra tarpvalstybinis reikalas, būtų netvarkos klausimas. Pavojus tampa žlugusiomis valstybėmis. Šie terminai susiję su šiomis sąvokomis: Ričardo Rotbergo pasiūlytomis "žlugusiomis valstybėmis" ir "žlugusiomis valstybėmis", Viljamo Zartmano (William Zartman) vartojamomis "žlugusiomis", "leviatano ašmenimis", Roberto H. Džeksono (Robert H Jackson) pasiūlytomis "artimomis valstybėmis". Visi jie reiškia nevalstybinio smurto plitimą, kuris yra valstybės smurto monopolio praradimo pasekmė.


== The restrictive definition of non-state violence ==
== Siaura nevalstybinio smurto apibrėžtis ==


The theses we have seen have a totalizing ambition raising the criticism that they often function as self-fulfilling prophecies is that they have no explanatory value. Literature is primarily concerned with the causes of war, but we will instead focus on the consequences of war in particular social configurations.
Tezei, kurią matėme, būdingas totalizuojantis užmojis, keliantis kritiką, kad ji dažnai veikia kaip savaime išsipildanti pranašystė, t. y. neturi jokios aiškinamosios vertės. Literatūroje pirmiausia nagrinėjamos karo priežastys, tačiau mes vietoj to sutelksime dėmesį į karo pasekmes konkrečiose socialinėse konfigūracijose.


[[File:Frente Sur Contras 1987.jpg|thumb|right|Contras in Nicaragua, 1987]]
[[File:Frente Sur Contras 1987.jpg|thumb|right|"Contras" Nikaragvoje, 1987 m.]]


Non-state violence as it emerged in 1989 is not a relevant starting point since, prior to the emergence of the modern state, non-state violent actors existed. We have already seen that many actors had already used armed force before the emergence of the modern state. It is precisely the competition between these players that makes it possible to achieve a Weberian monopoly that will allow the construction of centralised states in Europe. By definition, these actors can be described as "non-state". The simplistic theses on order and international disorder are anhistorical whereas in all the territories of the world, there are, at different times, political stakes with different actors trying to impose themselves on others. In fact, there is no real contradiction, at least historically, between non-state violence and the advent of the state, since the state is non-state violence.
1989 m. atsiradęs nevalstybinis smurtas nėra tinkamas atskaitos taškas, nes nevalstybiniai smurtautojai egzistavo ir prieš atsirandant moderniai valstybei. Jau matėme, kad daugelis veikėjų naudojo ginkluotą jėgą dar prieš atsirandant moderniai valstybei. Būtent šių veikėjų konkurencija leidžia pasiekti Vėberio monopolį, kuris leis sukurti centralizuotas valstybes Europoje. Pagal apibrėžimą šiuos veikėjus galima apibūdinti kaip "nevalstybinius". Supaprastintos tezės apie tvarką ir tarptautinę netvarką yra anaiptol neistoriškos, kadangi visose pasaulio teritorijose skirtingais laikotarpiais vyksta politiniai statymai, kurių metu skirtingi veikėjai bando primesti save kitiems. Iš tikrųjų nėra jokio tikro prieštaravimo, bent jau istoriškai, tarp nevalstybinio smurto ir valstybės atsiradimo, nes valstybė yra nevalstybinis smurtas.


Taking the example of mercenarism, Janice Thompson shows in'' Mercenaries, Pirates and Sovereigns: State-building and Extraterritorial Violence in Early Modern Europe'' published in 1994 how from the 16th century to the 19th century in Europe, there is the construction of a monopoly of internal violence with the accumulation of resources, but during this period which is supposed to be the period when European states are forming, one is not in a monopoly of external violence. Until the 19th century, the exercise of violence outside the borders of European states was mainly carried out by non-state violence, and therefore by private violence. The monopoly of external violence is the fact that states delegated some of these tasks to non-state actors such as mercenaries.
Remdamasi samdinių pavyzdžiu, Janice Thompson knygoje "Samdiniai, piratai ir valdovai: Valstybės kūrimas ir eksteritorinis smurtas ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje'', išleistoje 1994 m., kaip nuo XVI a. iki XIX a. Europoje, kaupiant išteklius, kuriamas vidinio smurto monopolis, tačiau šiuo laikotarpiu, kuris, kaip manoma, yra Europos valstybių formavimosi laikotarpis, nėra išorinio smurto monopolio. Iki XIX a. smurtą už Europos valstybių sienų daugiausia vykdė nevalstybinis, taigi privatus smurtas. Išorinio smurto monopolis pasireiškė tuo, kad valstybės dalį šių užduočių delegavo nevalstybiniams subjektams, pavyzdžiui, samdiniams.


The sequence from the peace of Westphalia must be questioned. The nationalisation of our entire societies is a relatively recent development. The example of Janis Thompson is interesting in that it allows us to stay on top of Western states. If we apply a serious reading of these theories to civil wars, things are more complicated than the fact that non-state actors are enemies of the present state in order to bring down a state.
Reikia suabejoti seka nuo Vestfalijos taikos. Visos mūsų visuomenės nacionalizavimas yra palyginti nesenas reiškinys. Janio Tompsono pavyzdys įdomus tuo, kad jis leidžia mums likti Vakarų valstybių viršūnėje. Jeigu rimtai perskaitysime šias teorijas pilietiniams karams, viskas bus sudėtingiau nei tai, kad nevalstybiniai veikėjai yra dabartinės valstybės priešai, siekiantys sugriauti valstybę.


Max Weber defines the state as a political project that, in general, successfully asserts a monopoly on the legitimate use of violence. The case of the Spanish Civil War which lasted from 1936 to 1939 shows that this project is not always successful. This conflict was triggered by a military rebellion against the elected government of the Second Spanish Republic. On both sides, Republicans and Franquists,"non-state" elements fought against anarchists, international volunteers, the POUM and the Phalange. The challenge has never been to bring about the collapse of the Spanish state.
Maksas Vėberis (Max Weber) valstybę apibrėžia kaip politinį projektą, kuris apskritai sėkmingai įtvirtina teisėto smurto naudojimo monopolį. Ispanijos pilietinio karo, trukusio 1936-1939 m., atvejis rodo, kad šis projektas ne visada sėkmingas. Šį konfliktą sukėlė karinis sukilimas prieš išrinktą Antrosios Ispanijos Respublikos vyriausybę. Abiejose pusėse, respublikonų ir frankistų, "nevalstybiniai" elementai kovojo su anarchistais, tarptautiniais savanoriais, POUM ir Falanga. Niekada nebuvo keliamas uždavinys sukelti Ispanijos valstybės žlugimą.


Does this imply that the Spanish state as a political model has been questioned? Well, not necessarily. Both sides fought for state control rather than another form of political organization. Often, civil war can be a phenomenon in a specific context where the challenge is not to question the state itself. Thus, there is not necessarily a contradiction between "non-state violence" and the preponderance of the state. A civil war can be the result of internal competition to control the state.
Ar tai reiškia, kad buvo suabejota Ispanijos valstybe kaip politiniu modeliu? Nebūtinai. Abi pusės kovojo dėl valstybės kontrolės, o ne dėl kitos politinės organizacijos formos. Dažnai pilietinis karas gali būti reiškinys konkrečiame kontekste, kai iššūkis nėra kvestionuoti pačią valstybę. Taigi nebūtinai egzistuoja prieštaravimas tarp "nevalstybinio smurto" ir valstybės persvaros. Pilietinis karas gali būti vidinės konkurencijos dėl valstybės kontrolės rezultatas.


Three levels of understanding must be considered, raising three questions:
Reikia atsižvelgti į tris supratimo lygmenis, keliančius tris klausimus:
*control: what is controlled by the government and what is outside government control. In a civil war, the first question that arises is: is there a disappearance of the central authority?
*kontrolė: ką kontroliuoja vyriausybė ir kas yra už vyriausybės kontrolės ribų. Vykstant pilietiniam karui, pirmiausia kyla klausimas: ar išnyksta centrinė valdžia?
*Strategic objective - "State-making/ state-breaking": Is the objective to build the State or to dissolve the State? The question that emerges is to what extent does the conflict always lie within the territorial boundaries of a State or within a separate entity.
*Strateginis tikslas - "valstybės sukūrimas ir (arba) jos sugriovimas": Ar tikslas yra sukurti valstybę, ar išardyti valstybę? Iškyla klausimas, kokiu mastu konfliktas visada vyksta valstybės teritorinėse ribose ar atskirame darinyje.
*effect: construction of the State/state bankruptcy. Depending on different contingencies, one can have a strengthened or collapsing state. When one looks at civil wars, one has to ask oneself what the effects will be, wondering to what extent, is there fragmentation, regionalization, polarization, or monopolization?
*efektas: valstybės kūrimas / valstybės bankrotas. Priklausomai nuo įvairių nenumatytų aplinkybių, galima turėti stiprėjančią arba žlungančią valstybę. Žvelgiant į pilietinius karus, reikia klausti savęs, kokie bus padariniai, domėtis, kokiu mastu vyksta fragmentacija, regionalizacija, poliarizacija ar monopolizacija?


This sequencing of civil wars is an interesting way to approach the subject.
Ši pilietinių karų seka yra įdomus būdas pažvelgti į šią temą.


[[Fichier:Définition restrictive de la violence non étatique 1.png|vignette|gauche]]
[[Fichier:Définition restrictive de la violence non étatique 1.png|vignette|gauche]]


One case of regionalisation is Somalia. At the end of the Cold War, Somalia went through a number of conflicts. In this apparent anarchy, Somalia has been fragmented into more or less coherent entities such as Somaliland and Puntland. After a fragmentation of the country, some actors have recreated fairly coherent territories and the Somali conflict has become regionalized. At the same time, it is a precarious balance.
Vienas iš regionalizacijos atvejų yra Somalis. Šaltojo karo pabaigoje Somalyje vyko keli konfliktai. Šioje akivaizdžioje anarchijoje Somalis buvo suskaldytas į daugiau ar mažiau nuoseklius darinius, pavyzdžiui, Somalilandą ir Puntlandą. Po šalies susiskaldymo kai kurie veikėjai atkūrė gana vientisas teritorijas, ir Somalio konfliktas tapo regionalizuotas. Kartu tai yra nestabili pusiausvyra.


[[Fichier:Définition restrictive de la violence non étatique 2.jpg|vignette|droite]]
[[Fichier:Définition restrictive de la violence non étatique 2.jpg|vignette|droite]]


The Spanish case is a polarization case, i. e. we are fighting around a centre. It is a political field where the aim is to take power in Spain. The escalation of violence leads to polarization within a given state. The civil war in the United States was a polarization case with two different visions of what the United States was and what came out of it is a strengthened American state. These are civil wars that have contributed to the accumulation of resources within these states, allowing them to build these states through the classic mechanisms of "war making/state making".
Ispanijos atvejis yra poliarizacijos atvejis, t. y. mes kovojame aplink centrą. Tai politinis laukas, kuriame siekiama perimti valdžią Ispanijoje. Smurto eskalavimas lemia poliarizaciją konkrečioje valstybėje. Pilietinis karas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo poliarizacijos atvejis, kai egzistavo dvi skirtingos Jungtinių Valstijų vizijos, o tai, kas iš to išėjo, yra sustiprėjusi Amerikos valstybė. Šie pilietiniai karai prisidėjo prie išteklių kaupimo šiose valstybėse, todėl jos galėjo kurti šias valstybes naudodamos klasikinius "karo kūrimo / valstybės kūrimo" mechanizmus.


When we talk about civil war, we are faced with potentially very different dynamics in terms of the relationship between war and state building.
Kai kalbame apie pilietinį karą, susiduriame su potencialiai labai skirtinga karo ir valstybės kūrimo santykio dinamika.


[[Fichier:Définition restrictive de la violence non étatique 3.png|vignette|gauche]]
[[Fichier:Définition restrictive de la violence non étatique 3.png|vignette|gauche]]


This map raises the issue of fragmentation with different mechanisms and effects. What is certain is that it would be reductive to understand what is happening in Syria today from the perspective of a failed state. Fragmentation is an issue. At the origin of the conflict, there was a polarization with the question of the seizure of power in Syria.
Šiame žemėlapyje iškeliamas susiskaidymo klausimas su skirtingais mechanizmais ir poveikiu. Neabejotina tai, kad būtų redukuota suprasti tai, kas šiandien vyksta Sirijoje, iš žlugusios valstybės perspektyvos. Fragmentacija yra problema. Konflikto ištakose buvo poliarizacija, susijusi su valdžios užgrobimo Sirijoje klausimu.


For some actors in Syria, socio-economic issues meant that there could be a sense of dispossession in favour of the Assad family. This is followed by a case of regionalisation with certain territories which are more than simply controlled by some actors setting up a system through the monopoly of domestic violence. The logic of monopolisation shows that this is a form of monopolisation of resources, since the Islamic State, in the occupied areas, has begun to develop characteristics similar to those of a State.
Kai kuriems Sirijos veikėjams socialiniai ir ekonominiai klausimai reiškė, kad galėjo atsirasti nusavinimo jausmas Assadų šeimos naudai. Po to sekė regionalizacijos atvejis, kai tam tikros teritorijos, kurias kai kurie veikėjai ne tik kontroliuoja, bet ir sukuria sistemą per smurto monopolį šalies viduje. Monopolizacijos logika rodo, kad tai yra išteklių monopolizavimo forma, nes Islamo valstybė okupuotose teritorijose ėmė įgyti į valstybę panašių bruožų.


With this case, we are faced with various logics where the relationship to the State is not at all clear with fragmentation, regionalization and even monopolization. The relationship in state building is not one-way.
Šiuo atveju susiduriame su įvairiomis logikomis, kai santykis su valstybe yra visiškai neaiškus, kai vyksta fragmentacija, regionalizacija ir net monopolizacija. Santykis kuriant valstybę nėra vienpusis.


= The Case of Afghan Conflict =
= Afganistano konflikto atvejis =


Afghanistan is a country that emerged from a fragile constitutional process, marked by many wars, many external interventions and fragmented power between different clans. Different phases follow one another in the relationship with the construction of the State. This reading will allow us to approach the Afghan conflicts in a new way. Taylor and Botea in'' Tilly: War-Making and State-Making in the Contemporary Third World'' published in 2008 will compare Vietnam and Afghanistan showing that the relationship to state building is different. In Vietnam, the civil war helped build a state, while in Afghanistan, civil wars prevented the Afghan state from achieving a monopoly on domestic violence.
Afganistanas - tai šalis, kuri atsirado po trapaus konstitucinio proceso, paženklinta daugybės karų, daugybės išorės intervencijų ir susiskaldžiusios įvairių klanų valdžios. Skirtingi etapai seka vienas kitą santykyje su valstybės kūrimu. Šis svarstymas leis mums naujai pažvelgti į Afganistano konfliktus. Taylor ir Botea in" Tilly: 2008 m. išleistoje knygoje'' War-Making and State-Making in the Contemporary Third World'' palyginsime Vietnamą ir Afganistaną, parodydami, kad santykis su valstybės kūrimu skiriasi. Vietname pilietinis karas padėjo kurti valstybę, o Afganistane pilietiniai karai neleido Afganistano valstybei įgyti vidaus smurto monopolio.


== A never-ending monopoly or fragile formation of the Afghan state: 1747 - 1979 ==
== Niekada nesibaigianti monopolinė arba trapi Afganistano valstybės formacija: 1747 - 1979 ==


[[Fichier:Monopole fragile état afghan 1.png|vignette]]
[[Fichier:Monopole fragile état afghan 1.png|vignette]]


Afghanistan is a fragile state from its birth, dependent on foreign aid from Britain, the USSR and the United States. It is a construction of the State through war with a certain proximity to Charles Tilly's thesis. A defensive war brought tribes together in 1838,1878 and 1919.
Afganistanas nuo pat savo gimimo yra trapi valstybė, priklausoma nuo užsienio pagalbos iš Didžiosios Britanijos, SSRS ir Jungtinių Valstijų. Tai valstybės kūrimas per karą, turintis tam tikro artumo Charleso Tilly'io tezei. Gynybinis karas suvienijo gentis 1838, 1878 ir 1919 metais.


The construction of the Afghan state is representative of the difficulties in building a state outside the western framework. It is a fragile state: the Ahmed Shah Empire was torn apart in the 18th century by dynastic wars that did not lead to change at the head of state. The State derives its resources more from outside than from within, in particular through external financing of the monopoly rather than internal financing, thus moving away from the European model. Thus, the Afghan state is dependent on external support. There was no direct colonization, but indirect domination. This logic will be systematically maintained by foreign invasions. Similarly, the departure of the Soviets in 1989 led to civil war and political fragmentation.
Afganistano valstybės kūrimas atspindi sunkumus, su kuriais susiduriama kuriant valstybę už Vakarų sistemos ribų. Tai trapi valstybė: Ahmedo šacho imperiją XVIII a. išardė dinastiniai karai, dėl kurių valstybės vadovas nepasikeitė. Valstybė savo išteklių gauna daugiau iš išorės nei iš vidaus, ypač finansuodama monopolį iš išorės, o ne iš vidaus, taip nutoldama nuo europietiškojo modelio. Taigi Afganistano valstybė yra priklausoma nuo išorės paramos. Tiesioginės kolonizacijos nebuvo, bet buvo netiesioginis dominavimas. Šią logiką sistemingai palaikys užsienio invazijos. Panašiai ir 1989 m. pasitraukus sovietams, kilo pilietinis karas ir politinis susiskaldymas.


As early as the 1830s, Afghanistan was based only on an external monopoly of violence. We can see that the only form of monopoly that the Afghan state had was a common foreign policy in the sense that local leaders were not going to wage war outside Afghanistan. Indeed, the Afghan state is in no way in a position to claim a monopoly on domestic violence, which is shared with other traditional authorities such as the Khans and local chiefs. This is a great divergence from the European trajectory. When the central authority is able to impose itself, it never succeeds in doing so effectively, leading to a blockage in the accumulation of resources that would lead to a monopoly on violence.
Jau XX a. trečiajame dešimtmetyje Afganistanas rėmėsi tik išoriniu smurto monopoliu. Matome, kad vienintelė monopolijos forma, kurią turėjo Afganistano valstybė, buvo bendra užsienio politika ta prasme, kad vietos lyderiai neketino kariauti už Afganistano ribų. Iš tiesų Afganistano valstybė jokiu būdu negali pretenduoti į vidaus smurto monopolį, kurį dalijasi su kitomis tradicinėmis valdžios institucijomis, tokiomis kaip chanai ir vietos vadai. Tai labai skiriasi nuo Europos trajektorijos. Kai centrinė valdžia gali primesti savo valdžią, jai niekada nepavyksta to padaryti veiksmingai, todėl blokuojamas išteklių kaupimas, kuris lemtų smurto monopoliją.


Traditional local authorities are only temporarily subjected to the central authority by giving it money, despite the king's monopoly on the importation of Indian rifles. The idea of state building remains implicit. The idea of building the State through the creation of a monopoly remains present with the constitution of a central power, but which cannot impose its monopoly. Local leaders benefit from the instability of central government. This gives them broad autonomy. This situation persisted during the Mujahedeen-led war against the USSR. It is questionable whether this means that Norbert Elias is wrong when he asserts that competition leads to a monopoly on domestic violence.
Tradicinės vietos valdžios institucijos tik laikinai paklūsta centrinei valdžiai, duodamos jai pinigų, nepaisant karaliaus monopolio importuoti indiškus šautuvus. Valstybės kūrimo idėja išlieka numanoma. Valstybės kūrimo idėja sukuriant monopolį išlieka konstituojant centrinę valdžią, tačiau ji negali primesti savo monopolio. Vietos lyderiams naudingas centrinės valdžios nestabilumas. Tai suteikia jiems plačią autonomiją. Tokia padėtis išliko per mudžahedų vadovaujamą karą prieš SSRS. Abejotina, ar tai reiškia, kad Norbertas Eliasas klysta teigdamas, jog konkurencija lemia smurto monopoliją šalies viduje.


It would be easy to say that this does not only apply to Afghanistan because there have been several attempts to establish a central power. The international context prevents this sequence from being implemented. According to Gilles Dorronsoro, at least until Soviet retirement in 1989, the violent competition and civil war between Mudjahedeen commanders led to the elimination of one another until the creation of a relative monopoly on domestic violence, the Taliban state. We enter into a very elesian logic with the rise of the Taliban, who will get rid of their opponents to impose a monopoly on domestic violence.
Būtų lengva pasakyti, kad tai galioja ne tik Afganistanui, nes ten buvo keletas bandymų sukurti centrinę valdžią. Tarptautinis kontekstas neleidžia įgyvendinti šios sekos. Pasak Gilles'io Dorronsoro, bent jau iki sovietų pasitraukimo 1989 m. dėl žiaurios konkurencijos ir pilietinio karo mudžahedinų vadai vieni kitus naikino, kol buvo sukurta santykinė vidaus smurto monopolija - Talibano valstybė. Su Talibano iškilimu įžengiame į labai elesianišką logiką, kuri atsikratys savo priešininkų, kad įvestų vidaus smurto monopolį.


== Afghan Wars (1989 to the Present) and Paradoxes of Non-State Violence ==
== Afganistano karai (nuo 1989 m. iki dabar) ir nevalstybinio smurto paradoksai ==


[[Fichier:Guerre afghane 1.png|vignette]]
[[Fichier:Guerre afghane 1.png|vignette]]


The emergence of Afghanistan's Mullah Omar is approaching a form of competition between actors with the Taliban, who will impose themselves on others and establish a monopoly on domestic violence. We are far from a strong state, but it must be pointed out that, at the level of the monopoly on domestic violence, the process was advanced.
Afganistano mulos Omaro iškilimas artėja prie tam tikros konkurencijos tarp veikėjų su Talibanu formos, kas primeta save kitiems ir įtvirtina smurto šalies viduje monopolį. Mums dar toli iki stiprios valstybės, tačiau reikia pažymėti, kad smurto šeimoje monopolijos lygmeniu šis procesas pažengė į priekį.


Contrary to previous regimes, the Taliban, despite an apparent greater interest in religion than in politics, have managed to impose a relative monopoly on domestic violence. But it was their loss of control over external violence that led to their downfall after 9/11. The Taliban relied heavily on foreign fighters to impose the monopoly of domestic violence with the onset of resource accumulation and at the same time, these non-state actors committed attacks outside Afghanistan's borders. Since then, the cycle of violence in Afghanistan has resumed a sequence as after 1989 with an invasion, insurgencies, counter-insurgency in the context of a civil war. These are elements that can refer to Charles Tilly and Norbert Elias.
Priešingai nei ankstesni režimai, Talibanas, nepaisant akivaizdaus didesnio susidomėjimo religija nei politika, sugebėjo įvesti santykinę smurto šeimoje monopoliją. Tačiau būtent išorinio smurto kontrolės praradimas lėmė jų žlugimą po Rugsėjo 11-osios įvykių. Prasidėjus išteklių kaupimui, Talibanas labai pasikliovė užsienio kovotojais, siekdamas įvesti vidaus smurto monopolį, ir tuo pat metu šie nevalstybiniai veikėjai vykdė išpuolius už Afganistano ribų. Nuo to laiko smurto ciklas Afganistane atsinaujino tokia pat seka kaip po 1989 m.: invazija, sukilimai, kovos su sukilimais pilietinio karo kontekste. Tai elementai, kuriais galima remtis Charleso Tilly ir Norberto Eliaso knygoje.


[[Fichier:Monopole fragile état afghan 1.png|left|vignette]]
[[Fichier:Monopole fragile état afghan 1.png|left|vignette]]


The "Herat warlord" challenged the central government of Harmid Kharzai. It has its own security forces, raised its own taxes, had its own social services and a justice system. All this outside the competence of the central power. One could then say that Amir Ismail Khan controls his own state if there were not strong competition between him and the central government. In 2004, the Afghan army and Khan forces clashed. Khan lost and he was appointed Energy Minister becoming a member of a government he had fought against until then.
"Herato karo vadas" metė iššūkį centrinei Harmido Charzai vyriausybei. Ji turėjo savo saugumo pajėgas, pati rinko mokesčius, turėjo savo socialines paslaugas ir teisingumo sistemą. Visa tai nepriklausė centrinės valdžios kompetencijai. Tuomet būtų galima sakyti, kad Amiras Ismailas Chanas kontroliuoja savo valstybę, jei tarp jo ir centrinės valdžios nebūtų stiprios konkurencijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Khano pajėgos susirėmė. Chanas pralaimėjo ir buvo paskirtas energetikos ministru, tapdamas vyriausybės, prieš kurią iki tol kovojo, nariu.


Ismail Khan asks a question about the state's definition of Maw Weber, which is that the monopoly of legitimate violence claimed by the state is always territorialized. It is a monopoly on legitimate violence in a given territory. By varying the play of scales, perhaps the so-called "collapsing state" situations are actually the constitution of several states. If we look at the scale of a neighbourhood or a street, there is a monopoly on violence and there can be a state. Networks of interdependencies make it impossible in the long term to impose a monopoly of legitimate violence that is not contested by a central power or an actor who wants to take over the central power. The territorial dimension is very important and the territory is not simply a spatial scale that we want to vary. The territory is also defined by chains of interdependencies.
Ismailas Khanas kelia klausimą apie valstybės Maw Weberio apibrėžimą, pagal kurį valstybės deklaruojama teisėto smurto monopolija visada yra teritorinė. Tai teisėto smurto monopolis tam tikroje teritorijoje. Keičiant svarstyklių žaismą, galbūt vadinamosios "žlungančios valstybės" situacijos iš tikrųjų yra kelių valstybių konstitucija. Jei žvelgsime kaimynystės ar gatvės masteliu, smurto monopolis egzistuoja ir gali egzistuoti valstybė. Dėl tarpusavio priklausomybių tinklų ilgainiui neįmanoma įtvirtinti teisėto smurto monopolio, dėl kurio nesiginčytų centrinė valdžia arba veikėjas, norintis perimti centrinę valdžią. Teritorinis matmuo yra labai svarbus, o teritorija nėra tik erdvinis mastas, kurį norime varijuoti. Teritoriją taip pat apibrėžia tarpusavio priklausomybių grandinės.


After the intervention in 2011, first with an American-British coalition enlarged to NATO in 2003, there was a regionalization of power on the scale of Afghanistan, as well as a regionalization of power between 1993 and 1996. Since 2001, warlords have been controlling the big cities. Warlords control the security, fiscal and political apparatus of an entire province by exercising power from one of Afghanistan's major cities. For example, Amir Ismail Khan has a private army, he levies taxes, provides a number of public services and legitimately administers justice with the consent of the parties to the dispute and relies on his security forces. It can be said that he has his own state, there is a monopoly of legitimate violence on the province of Herat. It is interesting to note that the term "warlord" refers to medieval lords.
Po 2011 m. intervencijos, iš pradžių su Amerikos ir Didžiosios Britanijos koalicija, 2003 m. išsiplėtusia iki NATO, įvyko galios regionalizacija Afganistano mastu, kaip ir 1993-1996 m. galios regionalizacija. Nuo 2001 m. karo vadai kontroliuoja didžiuosius miestus. Karo vadai kontroliuoja visos provincijos saugumo, fiskalinį ir politinį aparatą, vykdydami valdžią iš vieno iš didžiųjų Afganistano miestų. Pavyzdžiui, Amir Ismail Khan turi privačią armiją, renka mokesčius, teikia daug viešųjų paslaugų ir teisėtai vykdo teisingumą ginčo šalims sutikus, taip pat remiasi savo saugumo pajėgomis. Galima sakyti, kad jis turi savo valstybę, Herato provincijoje egzistuoja teisėto smurto monopolis. Įdomu pažymėti, kad terminas "karo vadas" reiškia viduramžių valdovus.


The reason why it is better to talk about fragmentation of the monopoly of legitimate violence at the Afghan level is that the interdependency networks linking warlords together are never called into question. There are very important commercial exchanges on the Afghan scale, communications networks are dense and material interdependencies, there are also very strong symbolic interdependencies networks linked to the fact that Amir Ismail Khan can never challenge his Afghan identity and cannot define an identity specific to the province of Erat. Although he strongly contests and criticizes the central government in Kabul, this challenge is part of a strategic opposition between Amir Ismail Khan and Harmid Kharzai showing that he is not thinking as a sovereign on his territory. Its ultimate goal is to strengthen its power in Erat province to take over the capital and take control of the entire Afghan territory. One is not simply in a configuration where there are several monopolies of legitimate violence, but warlords are in constant struggle for central power, distinguishing it from a classical inter-state configuration. In 2004, the Afghan army and Ismail Khan's forces confronted each other and Ismail Khan lost. In 2004, the central government of Kharzai tried to consolidate its monopoly of legitimate power and took control of the Erat region. In the Afghan context of the time, losing to central power meant losing political autonomy from central power and being incorporated into central power. Ismail Khan's integration into the Afghan government after his military defeat marks his defeat in terms of autonomy and independence.
Apie teisėto smurto monopolio susiskaidymą Afganistano lygmeniu geriau kalbėti dėl to, kad niekada nekeliamas klausimas dėl karo vadus siejančių tarpusavio priklausomybės tinklų. Afganistano mastu vyksta labai svarbūs komerciniai mainai, ryšių tinklai yra tankūs ir materialiai tarpusavyje susiję, taip pat egzistuoja labai stiprūs simbolinės tarpusavio priklausomybės tinklai, susiję su tuo, kad Amir Ismail Khan niekada negali paneigti savo afganistanietiškos tapatybės ir negali apibrėžti Erato provincijai būdingos tapatybės. Nors jis griežtai ginčija ir kritikuoja centrinę valdžią Kabule, šis iššūkis yra strateginės opozicijos tarp Amiro Ismailo Khano ir Harmido Kharzai dalis, rodanti, kad jis nemano esąs savo teritorijos suverenas. Jo galutinis tikslas - sustiprinti savo galią Erato provincijoje, kad galėtų užimti sostinę ir perimti visos Afganistano teritorijos kontrolę. Susiduriama ne šiaip su konfigūracija, kai yra kelios teisėto smurto monopolijos, bet karo vadai nuolat kovoja dėl centrinės valdžios, o tai ją skiria nuo klasikinės tarpvalstybinės konfigūracijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Ismail Khano pajėgos susidūrė tarpusavyje ir Ismail Khanas pralaimėjo. 2004 m. centrinė Charzai vyriausybė bandė įtvirtinti savo teisėtos valdžios monopolį ir perėmė Erato regiono kontrolę. To meto Afganistano kontekste pralaimėjimas centrinei valdžiai reiškė politinės autonomijos nuo centrinės valdžios praradimą ir įjungimą į centrinę valdžią. Ismail Khano integravimas į Afganistano valdžią po karinio pralaimėjimo reiškia jo pralaimėjimą autonomijos ir nepriklausomybės požiūriu.


The question is what will happen to Afghanistan in the short or medium term, because at the end of 2014, NATO's mission will withdraw from the country, but there will still be a force of 30,000 American and Alliance troops in another mission. At the same time, military forces are being reduced, while American support for the Afghan police and army is gradually being reduced. The question is whether the new president will succeed in consolidating his monopoly of legitimate violence on the Afghan territory, or whether we will have a return to fragmentation dynamics or even regionalization around the big cities, or whether there will be a regime change that would overthrow power in Kabul. Today, many actors in Afghanistan intend to continue to play a role and ensure that the current post-2001 post-construction remige remains in place. The question is whether there will be a continuation of the civil war or fragmentation dynamics. There are two scenarios, i. e. the same as the one in which Ahmed Shah's Empire was in the 18th century with non-state violence and fragmentation, or the one observed after the soviets left with a civil war between several competitors until the last one was imposed.
Kyla klausimas, kas nutiks Afganistane trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu, nes 2014 m. pabaigoje NATO misija pasitrauks iš šalies, tačiau vis dar liks 30 tūkst. amerikiečių ir Aljanso karių pajėgos kitoje misijoje. Tuo pat metu mažinamos karinės pajėgos, o Amerikos parama Afganistano policijai ir kariuomenei palaipsniui mažinama. Kyla klausimas, ar naujajam prezidentui pavyks įtvirtinti savo teisėto smurto monopolį Afganistano teritorijoje, ar vėl grįšime prie susiskaldymo dinamikos ar net regionalizacijos aplink didžiuosius miestus, ar įvyks režimo pasikeitimas, kuris nuverstų valdžią Kabule. Šiandien daugelis veikėjų Afganistane ketina ir toliau vaidinti tam tikrą vaidmenį ir užtikrinti, kad išliktų dabartinis po 2001 m. įvykusių statybų remigijus. Kyla klausimas, ar tęsis pilietinis karas, ar tęsis susiskaldymo dinamika. Galimi du scenarijai, t. y. toks pat, koks buvo XVIII a. Ahmedo Šacho imperijoje su nevalstybiniu smurtu ir susiskaldymu, arba toks, koks buvo stebimas po sovietų pasitraukimo su pilietiniu karu tarp kelių konkurentų, kol buvo primestas paskutinis.


= Annexes =
= Bibliografija =
*“How Do People Rebel? Mechanisms of Insurgent Alliance Formation.” The Graduate Institute of International and Development Studies, http://www.graduateinstitute.ch/home/research/research-news.html/_/news/research/2018/how-do-people-rebel-mechanisms-o
*“How Do People Rebel? Mechanisms of Insurgent Alliance Formation.” The Graduate Institute of International and Development Studies, http://www.graduateinstitute.ch/home/research/research-news.html/_/news/research/2018/how-do-people-rebel-mechanisms-o


= References =
= Nuorodos =
<references/>
<references/>


Version actuelle datée du 17 mai 2021 à 17:33

Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis
Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Iki šiol mus domino valstybės kūrimas valstybės požiūriu. Istoriją rašo nugalėtojai. Nevalstybinio smurto problemą analizuosime atverdami konkurenciją dėl valstybės kūrimo kitiems veikėjams. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į nevalstybinį smurtą. Į valstybės ir nevalstybinių veikėjų santykius galima žvelgti įvairiais būdais, esant skirtingiems santykiams.

Languages


English Español Français



Nevalstybinio smurto kvestionavimas[modifier | modifier le wikicode]

Naujoji pasaulinė netvarka? Diskursų apie nevalstybinį smurtą plitimas[modifier | modifier le wikicode]

Pasibaigus Šaltajam karui, skaitikliai buvo nustatyti iš naujo. Atsirado Džordžo Bušo "naujosios pasaulio tvarkos" sąvoka. Naujosios pasaulio tvarkos idėją pateikė kelios tezės. Geriausiai žinomos Čarlzo Krauthammerio "vienpolės akimirkos" ir Franciso Fukujamos "Istorijos pabaigos" idėjos. Šios tezės sulaukė nedidelės sėkmės kitų tezių nenaudai. Kalbame apie skirtingus tarptautinės sistemos skaitymus.

Sėkmingiausios yra tezės "globalios netvarkos link". Geriausiai žinomos Samuelio Huntingtono tezės, susijusios su civilizacijų susidūrimu, ir Roberto Kaplano tezė, išsakyta knygoje "Artėjanti anarchija: kaip nepriteklius, nusikalstamumas, gyventojų perteklius, gentys ir ligos sparčiai griauna mūsų planetos socialinį audinį". Abi tezės grindžiamos nevalstybiniu smurtu. Šaltojo karo pabaiga žymima kaip karo, kaip tarpvalstybinio reikalo, kuris dėl nevalstybinio smurto taps vidaus pilietinio karo reikalu, perėjimas. Siekiama suabejoti supaprastinta idėja, kad pasibaigus Šaltajam karui grįžtama į viduramžių formą su anarchija ir savo "sutarties" neįvykdžiusiomis valstybėmis, todėl nevalstybiniai veikėjai tampa pavojingiausiais tarptautinio saugumo objektais.

Taigi daugėja terminų, susijusių su nevalstybiniu smurtu, o tai rodo, kad valstybinis smurtas nebėra svarbiausia grėsmė:

  • prisikėlimas;
  • terorizmas;
  • piratavimas;
  • partizanai;
  • tarptautinis organizuotas nusikalstamumas;
  • civilinis karas;
  • kariuomenė;
  • bejėgiškas;
  • mirties eskadronai;
  • mafijos;
  • gangai;
  • smulkus nusikalstamumas;
  • etniniai konfliktai;
  • religiniai konfliktai;
  • nelegalūs kovotojai;
  • maištininkai;
  • riaušės;
  • demonstracijos;
  • sukilimai;
  • revoliucija;
  • privatizuoti karą;
  • pakilimas;
  • užsieniečiai
  • Subversija.

Pagal tokį tarptautinės sistemos aiškinimą tai, kas yra valstybės reikalas, yra susiję su teise ir tvarka, o tai, kas yra tarpvalstybinis reikalas, būtų netvarkos klausimas. Pavojus tampa žlugusiomis valstybėmis. Šie terminai susiję su šiomis sąvokomis: Ričardo Rotbergo pasiūlytomis "žlugusiomis valstybėmis" ir "žlugusiomis valstybėmis", Viljamo Zartmano (William Zartman) vartojamomis "žlugusiomis", "leviatano ašmenimis", Roberto H. Džeksono (Robert H Jackson) pasiūlytomis "artimomis valstybėmis". Visi jie reiškia nevalstybinio smurto plitimą, kuris yra valstybės smurto monopolio praradimo pasekmė.

Siaura nevalstybinio smurto apibrėžtis[modifier | modifier le wikicode]

Tezei, kurią matėme, būdingas totalizuojantis užmojis, keliantis kritiką, kad ji dažnai veikia kaip savaime išsipildanti pranašystė, t. y. neturi jokios aiškinamosios vertės. Literatūroje pirmiausia nagrinėjamos karo priežastys, tačiau mes vietoj to sutelksime dėmesį į karo pasekmes konkrečiose socialinėse konfigūracijose.

"Contras" Nikaragvoje, 1987 m.

1989 m. atsiradęs nevalstybinis smurtas nėra tinkamas atskaitos taškas, nes nevalstybiniai smurtautojai egzistavo ir prieš atsirandant moderniai valstybei. Jau matėme, kad daugelis veikėjų naudojo ginkluotą jėgą dar prieš atsirandant moderniai valstybei. Būtent šių veikėjų konkurencija leidžia pasiekti Vėberio monopolį, kuris leis sukurti centralizuotas valstybes Europoje. Pagal apibrėžimą šiuos veikėjus galima apibūdinti kaip "nevalstybinius". Supaprastintos tezės apie tvarką ir tarptautinę netvarką yra anaiptol neistoriškos, kadangi visose pasaulio teritorijose skirtingais laikotarpiais vyksta politiniai statymai, kurių metu skirtingi veikėjai bando primesti save kitiems. Iš tikrųjų nėra jokio tikro prieštaravimo, bent jau istoriškai, tarp nevalstybinio smurto ir valstybės atsiradimo, nes valstybė yra nevalstybinis smurtas.

Remdamasi samdinių pavyzdžiu, Janice Thompson knygoje "Samdiniai, piratai ir valdovai: Valstybės kūrimas ir eksteritorinis smurtas ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje, išleistoje 1994 m., kaip nuo XVI a. iki XIX a. Europoje, kaupiant išteklius, kuriamas vidinio smurto monopolis, tačiau šiuo laikotarpiu, kuris, kaip manoma, yra Europos valstybių formavimosi laikotarpis, nėra išorinio smurto monopolio. Iki XIX a. smurtą už Europos valstybių sienų daugiausia vykdė nevalstybinis, taigi privatus smurtas. Išorinio smurto monopolis pasireiškė tuo, kad valstybės dalį šių užduočių delegavo nevalstybiniams subjektams, pavyzdžiui, samdiniams.

Reikia suabejoti seka nuo Vestfalijos taikos. Visos mūsų visuomenės nacionalizavimas yra palyginti nesenas reiškinys. Janio Tompsono pavyzdys įdomus tuo, kad jis leidžia mums likti Vakarų valstybių viršūnėje. Jeigu rimtai perskaitysime šias teorijas pilietiniams karams, viskas bus sudėtingiau nei tai, kad nevalstybiniai veikėjai yra dabartinės valstybės priešai, siekiantys sugriauti valstybę.

Maksas Vėberis (Max Weber) valstybę apibrėžia kaip politinį projektą, kuris apskritai sėkmingai įtvirtina teisėto smurto naudojimo monopolį. Ispanijos pilietinio karo, trukusio 1936-1939 m., atvejis rodo, kad šis projektas ne visada sėkmingas. Šį konfliktą sukėlė karinis sukilimas prieš išrinktą Antrosios Ispanijos Respublikos vyriausybę. Abiejose pusėse, respublikonų ir frankistų, "nevalstybiniai" elementai kovojo su anarchistais, tarptautiniais savanoriais, POUM ir Falanga. Niekada nebuvo keliamas uždavinys sukelti Ispanijos valstybės žlugimą.

Ar tai reiškia, kad buvo suabejota Ispanijos valstybe kaip politiniu modeliu? Nebūtinai. Abi pusės kovojo dėl valstybės kontrolės, o ne dėl kitos politinės organizacijos formos. Dažnai pilietinis karas gali būti reiškinys konkrečiame kontekste, kai iššūkis nėra kvestionuoti pačią valstybę. Taigi nebūtinai egzistuoja prieštaravimas tarp "nevalstybinio smurto" ir valstybės persvaros. Pilietinis karas gali būti vidinės konkurencijos dėl valstybės kontrolės rezultatas.

Reikia atsižvelgti į tris supratimo lygmenis, keliančius tris klausimus:

  • kontrolė: ką kontroliuoja vyriausybė ir kas yra už vyriausybės kontrolės ribų. Vykstant pilietiniam karui, pirmiausia kyla klausimas: ar išnyksta centrinė valdžia?
  • Strateginis tikslas - "valstybės sukūrimas ir (arba) jos sugriovimas": Ar tikslas yra sukurti valstybę, ar išardyti valstybę? Iškyla klausimas, kokiu mastu konfliktas visada vyksta valstybės teritorinėse ribose ar atskirame darinyje.
  • efektas: valstybės kūrimas / valstybės bankrotas. Priklausomai nuo įvairių nenumatytų aplinkybių, galima turėti stiprėjančią arba žlungančią valstybę. Žvelgiant į pilietinius karus, reikia klausti savęs, kokie bus padariniai, domėtis, kokiu mastu vyksta fragmentacija, regionalizacija, poliarizacija ar monopolizacija?

Ši pilietinių karų seka yra įdomus būdas pažvelgti į šią temą.

Définition restrictive de la violence non étatique 1.png

Vienas iš regionalizacijos atvejų yra Somalis. Šaltojo karo pabaigoje Somalyje vyko keli konfliktai. Šioje akivaizdžioje anarchijoje Somalis buvo suskaldytas į daugiau ar mažiau nuoseklius darinius, pavyzdžiui, Somalilandą ir Puntlandą. Po šalies susiskaldymo kai kurie veikėjai atkūrė gana vientisas teritorijas, ir Somalio konfliktas tapo regionalizuotas. Kartu tai yra nestabili pusiausvyra.

Définition restrictive de la violence non étatique 2.jpg

Ispanijos atvejis yra poliarizacijos atvejis, t. y. mes kovojame aplink centrą. Tai politinis laukas, kuriame siekiama perimti valdžią Ispanijoje. Smurto eskalavimas lemia poliarizaciją konkrečioje valstybėje. Pilietinis karas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo poliarizacijos atvejis, kai egzistavo dvi skirtingos Jungtinių Valstijų vizijos, o tai, kas iš to išėjo, yra sustiprėjusi Amerikos valstybė. Šie pilietiniai karai prisidėjo prie išteklių kaupimo šiose valstybėse, todėl jos galėjo kurti šias valstybes naudodamos klasikinius "karo kūrimo / valstybės kūrimo" mechanizmus.

Kai kalbame apie pilietinį karą, susiduriame su potencialiai labai skirtinga karo ir valstybės kūrimo santykio dinamika.

Définition restrictive de la violence non étatique 3.png

Šiame žemėlapyje iškeliamas susiskaidymo klausimas su skirtingais mechanizmais ir poveikiu. Neabejotina tai, kad būtų redukuota suprasti tai, kas šiandien vyksta Sirijoje, iš žlugusios valstybės perspektyvos. Fragmentacija yra problema. Konflikto ištakose buvo poliarizacija, susijusi su valdžios užgrobimo Sirijoje klausimu.

Kai kuriems Sirijos veikėjams socialiniai ir ekonominiai klausimai reiškė, kad galėjo atsirasti nusavinimo jausmas Assadų šeimos naudai. Po to sekė regionalizacijos atvejis, kai tam tikros teritorijos, kurias kai kurie veikėjai ne tik kontroliuoja, bet ir sukuria sistemą per smurto monopolį šalies viduje. Monopolizacijos logika rodo, kad tai yra išteklių monopolizavimo forma, nes Islamo valstybė okupuotose teritorijose ėmė įgyti į valstybę panašių bruožų.

Šiuo atveju susiduriame su įvairiomis logikomis, kai santykis su valstybe yra visiškai neaiškus, kai vyksta fragmentacija, regionalizacija ir net monopolizacija. Santykis kuriant valstybę nėra vienpusis.

Afganistano konflikto atvejis[modifier | modifier le wikicode]

Afganistanas - tai šalis, kuri atsirado po trapaus konstitucinio proceso, paženklinta daugybės karų, daugybės išorės intervencijų ir susiskaldžiusios įvairių klanų valdžios. Skirtingi etapai seka vienas kitą santykyje su valstybės kūrimu. Šis svarstymas leis mums naujai pažvelgti į Afganistano konfliktus. Taylor ir Botea in" Tilly: 2008 m. išleistoje knygoje War-Making and State-Making in the Contemporary Third World palyginsime Vietnamą ir Afganistaną, parodydami, kad santykis su valstybės kūrimu skiriasi. Vietname pilietinis karas padėjo kurti valstybę, o Afganistane pilietiniai karai neleido Afganistano valstybei įgyti vidaus smurto monopolio.

Niekada nesibaigianti monopolinė arba trapi Afganistano valstybės formacija: 1747 - 1979[modifier | modifier le wikicode]

Monopole fragile état afghan 1.png

Afganistanas nuo pat savo gimimo yra trapi valstybė, priklausoma nuo užsienio pagalbos iš Didžiosios Britanijos, SSRS ir Jungtinių Valstijų. Tai valstybės kūrimas per karą, turintis tam tikro artumo Charleso Tilly'io tezei. Gynybinis karas suvienijo gentis 1838, 1878 ir 1919 metais.

Afganistano valstybės kūrimas atspindi sunkumus, su kuriais susiduriama kuriant valstybę už Vakarų sistemos ribų. Tai trapi valstybė: Ahmedo šacho imperiją XVIII a. išardė dinastiniai karai, dėl kurių valstybės vadovas nepasikeitė. Valstybė savo išteklių gauna daugiau iš išorės nei iš vidaus, ypač finansuodama monopolį iš išorės, o ne iš vidaus, taip nutoldama nuo europietiškojo modelio. Taigi Afganistano valstybė yra priklausoma nuo išorės paramos. Tiesioginės kolonizacijos nebuvo, bet buvo netiesioginis dominavimas. Šią logiką sistemingai palaikys užsienio invazijos. Panašiai ir 1989 m. pasitraukus sovietams, kilo pilietinis karas ir politinis susiskaldymas.

Jau XX a. trečiajame dešimtmetyje Afganistanas rėmėsi tik išoriniu smurto monopoliu. Matome, kad vienintelė monopolijos forma, kurią turėjo Afganistano valstybė, buvo bendra užsienio politika ta prasme, kad vietos lyderiai neketino kariauti už Afganistano ribų. Iš tiesų Afganistano valstybė jokiu būdu negali pretenduoti į vidaus smurto monopolį, kurį dalijasi su kitomis tradicinėmis valdžios institucijomis, tokiomis kaip chanai ir vietos vadai. Tai labai skiriasi nuo Europos trajektorijos. Kai centrinė valdžia gali primesti savo valdžią, jai niekada nepavyksta to padaryti veiksmingai, todėl blokuojamas išteklių kaupimas, kuris lemtų smurto monopoliją.

Tradicinės vietos valdžios institucijos tik laikinai paklūsta centrinei valdžiai, duodamos jai pinigų, nepaisant karaliaus monopolio importuoti indiškus šautuvus. Valstybės kūrimo idėja išlieka numanoma. Valstybės kūrimo idėja sukuriant monopolį išlieka konstituojant centrinę valdžią, tačiau ji negali primesti savo monopolio. Vietos lyderiams naudingas centrinės valdžios nestabilumas. Tai suteikia jiems plačią autonomiją. Tokia padėtis išliko per mudžahedų vadovaujamą karą prieš SSRS. Abejotina, ar tai reiškia, kad Norbertas Eliasas klysta teigdamas, jog konkurencija lemia smurto monopoliją šalies viduje.

Būtų lengva pasakyti, kad tai galioja ne tik Afganistanui, nes ten buvo keletas bandymų sukurti centrinę valdžią. Tarptautinis kontekstas neleidžia įgyvendinti šios sekos. Pasak Gilles'io Dorronsoro, bent jau iki sovietų pasitraukimo 1989 m. dėl žiaurios konkurencijos ir pilietinio karo mudžahedinų vadai vieni kitus naikino, kol buvo sukurta santykinė vidaus smurto monopolija - Talibano valstybė. Su Talibano iškilimu įžengiame į labai elesianišką logiką, kuri atsikratys savo priešininkų, kad įvestų vidaus smurto monopolį.

Afganistano karai (nuo 1989 m. iki dabar) ir nevalstybinio smurto paradoksai[modifier | modifier le wikicode]

Guerre afghane 1.png

Afganistano mulos Omaro iškilimas artėja prie tam tikros konkurencijos tarp veikėjų su Talibanu formos, kas primeta save kitiems ir įtvirtina smurto šalies viduje monopolį. Mums dar toli iki stiprios valstybės, tačiau reikia pažymėti, kad smurto šeimoje monopolijos lygmeniu šis procesas pažengė į priekį.

Priešingai nei ankstesni režimai, Talibanas, nepaisant akivaizdaus didesnio susidomėjimo religija nei politika, sugebėjo įvesti santykinę smurto šeimoje monopoliją. Tačiau būtent išorinio smurto kontrolės praradimas lėmė jų žlugimą po Rugsėjo 11-osios įvykių. Prasidėjus išteklių kaupimui, Talibanas labai pasikliovė užsienio kovotojais, siekdamas įvesti vidaus smurto monopolį, ir tuo pat metu šie nevalstybiniai veikėjai vykdė išpuolius už Afganistano ribų. Nuo to laiko smurto ciklas Afganistane atsinaujino tokia pat seka kaip po 1989 m.: invazija, sukilimai, kovos su sukilimais pilietinio karo kontekste. Tai elementai, kuriais galima remtis Charleso Tilly ir Norberto Eliaso knygoje.

Monopole fragile état afghan 1.png

"Herato karo vadas" metė iššūkį centrinei Harmido Charzai vyriausybei. Ji turėjo savo saugumo pajėgas, pati rinko mokesčius, turėjo savo socialines paslaugas ir teisingumo sistemą. Visa tai nepriklausė centrinės valdžios kompetencijai. Tuomet būtų galima sakyti, kad Amiras Ismailas Chanas kontroliuoja savo valstybę, jei tarp jo ir centrinės valdžios nebūtų stiprios konkurencijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Khano pajėgos susirėmė. Chanas pralaimėjo ir buvo paskirtas energetikos ministru, tapdamas vyriausybės, prieš kurią iki tol kovojo, nariu.

Ismailas Khanas kelia klausimą apie valstybės Maw Weberio apibrėžimą, pagal kurį valstybės deklaruojama teisėto smurto monopolija visada yra teritorinė. Tai teisėto smurto monopolis tam tikroje teritorijoje. Keičiant svarstyklių žaismą, galbūt vadinamosios "žlungančios valstybės" situacijos iš tikrųjų yra kelių valstybių konstitucija. Jei žvelgsime kaimynystės ar gatvės masteliu, smurto monopolis egzistuoja ir gali egzistuoti valstybė. Dėl tarpusavio priklausomybių tinklų ilgainiui neįmanoma įtvirtinti teisėto smurto monopolio, dėl kurio nesiginčytų centrinė valdžia arba veikėjas, norintis perimti centrinę valdžią. Teritorinis matmuo yra labai svarbus, o teritorija nėra tik erdvinis mastas, kurį norime varijuoti. Teritoriją taip pat apibrėžia tarpusavio priklausomybių grandinės.

Po 2011 m. intervencijos, iš pradžių su Amerikos ir Didžiosios Britanijos koalicija, 2003 m. išsiplėtusia iki NATO, įvyko galios regionalizacija Afganistano mastu, kaip ir 1993-1996 m. galios regionalizacija. Nuo 2001 m. karo vadai kontroliuoja didžiuosius miestus. Karo vadai kontroliuoja visos provincijos saugumo, fiskalinį ir politinį aparatą, vykdydami valdžią iš vieno iš didžiųjų Afganistano miestų. Pavyzdžiui, Amir Ismail Khan turi privačią armiją, renka mokesčius, teikia daug viešųjų paslaugų ir teisėtai vykdo teisingumą ginčo šalims sutikus, taip pat remiasi savo saugumo pajėgomis. Galima sakyti, kad jis turi savo valstybę, Herato provincijoje egzistuoja teisėto smurto monopolis. Įdomu pažymėti, kad terminas "karo vadas" reiškia viduramžių valdovus.

Apie teisėto smurto monopolio susiskaidymą Afganistano lygmeniu geriau kalbėti dėl to, kad niekada nekeliamas klausimas dėl karo vadus siejančių tarpusavio priklausomybės tinklų. Afganistano mastu vyksta labai svarbūs komerciniai mainai, ryšių tinklai yra tankūs ir materialiai tarpusavyje susiję, taip pat egzistuoja labai stiprūs simbolinės tarpusavio priklausomybės tinklai, susiję su tuo, kad Amir Ismail Khan niekada negali paneigti savo afganistanietiškos tapatybės ir negali apibrėžti Erato provincijai būdingos tapatybės. Nors jis griežtai ginčija ir kritikuoja centrinę valdžią Kabule, šis iššūkis yra strateginės opozicijos tarp Amiro Ismailo Khano ir Harmido Kharzai dalis, rodanti, kad jis nemano esąs savo teritorijos suverenas. Jo galutinis tikslas - sustiprinti savo galią Erato provincijoje, kad galėtų užimti sostinę ir perimti visos Afganistano teritorijos kontrolę. Susiduriama ne šiaip su konfigūracija, kai yra kelios teisėto smurto monopolijos, bet karo vadai nuolat kovoja dėl centrinės valdžios, o tai ją skiria nuo klasikinės tarpvalstybinės konfigūracijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Ismail Khano pajėgos susidūrė tarpusavyje ir Ismail Khanas pralaimėjo. 2004 m. centrinė Charzai vyriausybė bandė įtvirtinti savo teisėtos valdžios monopolį ir perėmė Erato regiono kontrolę. To meto Afganistano kontekste pralaimėjimas centrinei valdžiai reiškė politinės autonomijos nuo centrinės valdžios praradimą ir įjungimą į centrinę valdžią. Ismail Khano integravimas į Afganistano valdžią po karinio pralaimėjimo reiškia jo pralaimėjimą autonomijos ir nepriklausomybės požiūriu.

Kyla klausimas, kas nutiks Afganistane trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu, nes 2014 m. pabaigoje NATO misija pasitrauks iš šalies, tačiau vis dar liks 30 tūkst. amerikiečių ir Aljanso karių pajėgos kitoje misijoje. Tuo pat metu mažinamos karinės pajėgos, o Amerikos parama Afganistano policijai ir kariuomenei palaipsniui mažinama. Kyla klausimas, ar naujajam prezidentui pavyks įtvirtinti savo teisėto smurto monopolį Afganistano teritorijoje, ar vėl grįšime prie susiskaldymo dinamikos ar net regionalizacijos aplink didžiuosius miestus, ar įvyks režimo pasikeitimas, kuris nuverstų valdžią Kabule. Šiandien daugelis veikėjų Afganistane ketina ir toliau vaidinti tam tikrą vaidmenį ir užtikrinti, kad išliktų dabartinis po 2001 m. įvykusių statybų remigijus. Kyla klausimas, ar tęsis pilietinis karas, ar tęsis susiskaldymo dinamika. Galimi du scenarijai, t. y. toks pat, koks buvo XVIII a. Ahmedo Šacho imperijoje su nevalstybiniu smurtu ir susiskaldymu, arba toks, koks buvo stebimas po sovietų pasitraukimo su pilietiniu karu tarp kelių konkurentų, kol buvo primestas paskutinis.

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Kas_yra_nevalstybinis_smurtas%3F_Afganistano_konflikto_atvejis&oldid=50952 »