« Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis » : différence entre les versions

De Baripedia
Ligne 128 : Ligne 128 :
Būtų lengva pasakyti, kad tai galioja ne tik Afganistanui, nes ten buvo keletas bandymų sukurti centrinę valdžią. Tarptautinis kontekstas neleidžia įgyvendinti šios sekos. Pasak Gilles'io Dorronsoro, bent jau iki sovietų pasitraukimo 1989 m. dėl žiaurios konkurencijos ir pilietinio karo mudžahedinų vadai vieni kitus naikino, kol buvo sukurta santykinė vidaus smurto monopolija - Talibano valstybė. Su Talibano iškilimu įžengiame į labai elesianišką logiką, kuri atsikratys savo priešininkų, kad įvestų vidaus smurto monopolį.
Būtų lengva pasakyti, kad tai galioja ne tik Afganistanui, nes ten buvo keletas bandymų sukurti centrinę valdžią. Tarptautinis kontekstas neleidžia įgyvendinti šios sekos. Pasak Gilles'io Dorronsoro, bent jau iki sovietų pasitraukimo 1989 m. dėl žiaurios konkurencijos ir pilietinio karo mudžahedinų vadai vieni kitus naikino, kol buvo sukurta santykinė vidaus smurto monopolija - Talibano valstybė. Su Talibano iškilimu įžengiame į labai elesianišką logiką, kuri atsikratys savo priešininkų, kad įvestų vidaus smurto monopolį.


== Afghan Wars (1989 to the Present) and Paradoxes of Non-State Violence ==
== Afganistano karai (nuo 1989 m. iki dabar) ir nevalstybinio smurto paradoksai ==


[[Fichier:Guerre afghane 1.png|vignette]]
[[Fichier:Guerre afghane 1.png|vignette]]


The emergence of Afghanistan's Mullah Omar is approaching a form of competition between actors with the Taliban, who will impose themselves on others and establish a monopoly on domestic violence. We are far from a strong state, but it must be pointed out that, at the level of the monopoly on domestic violence, the process was advanced.
Afganistano mulos Omaro iškilimas artėja prie tam tikros konkurencijos tarp veikėjų su Talibanu formos, kas primeta save kitiems ir įtvirtina smurto šalies viduje monopolį. Mums dar toli iki stiprios valstybės, tačiau reikia pažymėti, kad smurto šeimoje monopolijos lygmeniu šis procesas pažengė į priekį.


Contrary to previous regimes, the Taliban, despite an apparent greater interest in religion than in politics, have managed to impose a relative monopoly on domestic violence. But it was their loss of control over external violence that led to their downfall after 9/11. The Taliban relied heavily on foreign fighters to impose the monopoly of domestic violence with the onset of resource accumulation and at the same time, these non-state actors committed attacks outside Afghanistan's borders. Since then, the cycle of violence in Afghanistan has resumed a sequence as after 1989 with an invasion, insurgencies, counter-insurgency in the context of a civil war. These are elements that can refer to Charles Tilly and Norbert Elias.
Priešingai nei ankstesni režimai, Talibanas, nepaisant akivaizdaus didesnio susidomėjimo religija nei politika, sugebėjo įvesti santykinę smurto šeimoje monopoliją. Tačiau būtent išorinio smurto kontrolės praradimas lėmė jų žlugimą po Rugsėjo 11-osios įvykių. Prasidėjus išteklių kaupimui, Talibanas labai pasikliovė užsienio kovotojais, siekdamas įvesti vidaus smurto monopolį, ir tuo pat metu šie nevalstybiniai veikėjai vykdė išpuolius už Afganistano ribų. Nuo to laiko smurto ciklas Afganistane atsinaujino tokia pat seka kaip po 1989 m.: invazija, sukilimai, kovos su sukilimais pilietinio karo kontekste. Tai elementai, kuriais galima remtis Charleso Tilly ir Norberto Eliaso knygoje.


[[Fichier:Monopole fragile état afghan 1.png|left|vignette]]
[[Fichier:Monopole fragile état afghan 1.png|left|vignette]]


The "Herat warlord" challenged the central government of Harmid Kharzai. It has its own security forces, raised its own taxes, had its own social services and a justice system. All this outside the competence of the central power. One could then say that Amir Ismail Khan controls his own state if there were not strong competition between him and the central government. In 2004, the Afghan army and Khan forces clashed. Khan lost and he was appointed Energy Minister becoming a member of a government he had fought against until then.
"Herato karo vadas" metė iššūkį centrinei Harmido Charzai vyriausybei. Ji turėjo savo saugumo pajėgas, pati rinko mokesčius, turėjo savo socialines paslaugas ir teisingumo sistemą. Visa tai nepriklausė centrinės valdžios kompetencijai. Tuomet būtų galima sakyti, kad Amiras Ismailas Chanas kontroliuoja savo valstybę, jei tarp jo ir centrinės valdžios nebūtų stiprios konkurencijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Khano pajėgos susirėmė. Chanas pralaimėjo ir buvo paskirtas energetikos ministru, tapdamas vyriausybės, prieš kurią iki tol kovojo, nariu.


Ismail Khan asks a question about the state's definition of Maw Weber, which is that the monopoly of legitimate violence claimed by the state is always territorialized. It is a monopoly on legitimate violence in a given territory. By varying the play of scales, perhaps the so-called "collapsing state" situations are actually the constitution of several states. If we look at the scale of a neighbourhood or a street, there is a monopoly on violence and there can be a state. Networks of interdependencies make it impossible in the long term to impose a monopoly of legitimate violence that is not contested by a central power or an actor who wants to take over the central power. The territorial dimension is very important and the territory is not simply a spatial scale that we want to vary. The territory is also defined by chains of interdependencies.
Ismailas Khanas kelia klausimą apie valstybės Maw Weberio apibrėžimą, pagal kurį valstybės deklaruojama teisėto smurto monopolija visada yra teritorinė. Tai teisėto smurto monopolis tam tikroje teritorijoje. Keičiant svarstyklių žaismą, galbūt vadinamosios "žlungančios valstybės" situacijos iš tikrųjų yra kelių valstybių konstitucija. Jei žvelgsime kaimynystės ar gatvės masteliu, smurto monopolis egzistuoja ir gali egzistuoti valstybė. Dėl tarpusavio priklausomybių tinklų ilgainiui neįmanoma įtvirtinti teisėto smurto monopolio, dėl kurio nesiginčytų centrinė valdžia arba veikėjas, norintis perimti centrinę valdžią. Teritorinis matmuo yra labai svarbus, o teritorija nėra tik erdvinis mastas, kurį norime varijuoti. Teritoriją taip pat apibrėžia tarpusavio priklausomybių grandinės.


After the intervention in 2011, first with an American-British coalition enlarged to NATO in 2003, there was a regionalization of power on the scale of Afghanistan, as well as a regionalization of power between 1993 and 1996. Since 2001, warlords have been controlling the big cities. Warlords control the security, fiscal and political apparatus of an entire province by exercising power from one of Afghanistan's major cities. For example, Amir Ismail Khan has a private army, he levies taxes, provides a number of public services and legitimately administers justice with the consent of the parties to the dispute and relies on his security forces. It can be said that he has his own state, there is a monopoly of legitimate violence on the province of Herat. It is interesting to note that the term "warlord" refers to medieval lords.
Po 2011 m. intervencijos, iš pradžių su Amerikos ir Didžiosios Britanijos koalicija, 2003 m. išsiplėtusia iki NATO, įvyko galios regionalizacija Afganistano mastu, kaip ir 1993-1996 m. galios regionalizacija. Nuo 2001 m. karo vadai kontroliuoja didžiuosius miestus. Karo vadai kontroliuoja visos provincijos saugumo, fiskalinį ir politinį aparatą, vykdydami valdžią iš vieno iš didžiųjų Afganistano miestų. Pavyzdžiui, Amir Ismail Khan turi privačią armiją, renka mokesčius, teikia daug viešųjų paslaugų ir teisėtai vykdo teisingumą ginčo šalims sutikus, taip pat remiasi savo saugumo pajėgomis. Galima sakyti, kad jis turi savo valstybę, Herato provincijoje egzistuoja teisėto smurto monopolis. Įdomu pažymėti, kad terminas "karo vadas" reiškia viduramžių valdovus.


The reason why it is better to talk about fragmentation of the monopoly of legitimate violence at the Afghan level is that the interdependency networks linking warlords together are never called into question. There are very important commercial exchanges on the Afghan scale, communications networks are dense and material interdependencies, there are also very strong symbolic interdependencies networks linked to the fact that Amir Ismail Khan can never challenge his Afghan identity and cannot define an identity specific to the province of Erat. Although he strongly contests and criticizes the central government in Kabul, this challenge is part of a strategic opposition between Amir Ismail Khan and Harmid Kharzai showing that he is not thinking as a sovereign on his territory. Its ultimate goal is to strengthen its power in Erat province to take over the capital and take control of the entire Afghan territory. One is not simply in a configuration where there are several monopolies of legitimate violence, but warlords are in constant struggle for central power, distinguishing it from a classical inter-state configuration. In 2004, the Afghan army and Ismail Khan's forces confronted each other and Ismail Khan lost. In 2004, the central government of Kharzai tried to consolidate its monopoly of legitimate power and took control of the Erat region. In the Afghan context of the time, losing to central power meant losing political autonomy from central power and being incorporated into central power. Ismail Khan's integration into the Afghan government after his military defeat marks his defeat in terms of autonomy and independence.
Apie teisėto smurto monopolio susiskaidymą Afganistano lygmeniu geriau kalbėti dėl to, kad niekada nekeliamas klausimas dėl karo vadus siejančių tarpusavio priklausomybės tinklų. Afganistano mastu vyksta labai svarbūs komerciniai mainai, ryšių tinklai yra tankūs ir materialiai tarpusavyje susiję, taip pat egzistuoja labai stiprūs simbolinės tarpusavio priklausomybės tinklai, susiję su tuo, kad Amir Ismail Khan niekada negali paneigti savo afganistanietiškos tapatybės ir negali apibrėžti Erato provincijai būdingos tapatybės. Nors jis griežtai ginčija ir kritikuoja centrinę valdžią Kabule, šis iššūkis yra strateginės opozicijos tarp Amiro Ismailo Khano ir Harmido Kharzai dalis, rodanti, kad jis nemano esąs savo teritorijos suverenas. Jo galutinis tikslas - sustiprinti savo galią Erato provincijoje, kad galėtų užimti sostinę ir perimti visos Afganistano teritorijos kontrolę. Susiduriama ne šiaip su konfigūracija, kai yra kelios teisėto smurto monopolijos, bet karo vadai nuolat kovoja dėl centrinės valdžios, o tai ją skiria nuo klasikinės tarpvalstybinės konfigūracijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Ismail Khano pajėgos susidūrė tarpusavyje ir Ismail Khanas pralaimėjo. 2004 m. centrinė Charzai vyriausybė bandė įtvirtinti savo teisėtos valdžios monopolį ir perėmė Erato regiono kontrolę. To meto Afganistano kontekste pralaimėjimas centrinei valdžiai reiškė politinės autonomijos nuo centrinės valdžios praradimą ir įjungimą į centrinę valdžią. Ismail Khano integravimas į Afganistano valdžią po karinio pralaimėjimo reiškia jo pralaimėjimą autonomijos ir nepriklausomybės požiūriu.


The question is what will happen to Afghanistan in the short or medium term, because at the end of 2014, NATO's mission will withdraw from the country, but there will still be a force of 30,000 American and Alliance troops in another mission. At the same time, military forces are being reduced, while American support for the Afghan police and army is gradually being reduced. The question is whether the new president will succeed in consolidating his monopoly of legitimate violence on the Afghan territory, or whether we will have a return to fragmentation dynamics or even regionalization around the big cities, or whether there will be a regime change that would overthrow power in Kabul. Today, many actors in Afghanistan intend to continue to play a role and ensure that the current post-2001 post-construction remige remains in place. The question is whether there will be a continuation of the civil war or fragmentation dynamics. There are two scenarios, i. e. the same as the one in which Ahmed Shah's Empire was in the 18th century with non-state violence and fragmentation, or the one observed after the soviets left with a civil war between several competitors until the last one was imposed.
Kyla klausimas, kas nutiks Afganistane trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu, nes 2014 m. pabaigoje NATO misija pasitrauks iš šalies, tačiau vis dar liks 30 tūkst. amerikiečių ir Aljanso karių pajėgos kitoje misijoje. Tuo pat metu mažinamos karinės pajėgos, o Amerikos parama Afganistano policijai ir kariuomenei palaipsniui mažinama. Kyla klausimas, ar naujajam prezidentui pavyks įtvirtinti savo teisėto smurto monopolį Afganistano teritorijoje, ar vėl grįšime prie susiskaldymo dinamikos ar net regionalizacijos aplink didžiuosius miestus, ar įvyks režimo pasikeitimas, kuris nuverstų valdžią Kabule. Šiandien daugelis veikėjų Afganistane ketina ir toliau vaidinti tam tikrą vaidmenį ir užtikrinti, kad išliktų dabartinis po 2001 m. įvykusių statybų remigijus. Kyla klausimas, ar tęsis pilietinis karas, ar tęsis susiskaldymo dinamika. Galimi du scenarijai, t. y. toks pat, koks buvo XVIII a. Ahmedo Šacho imperijoje su nevalstybiniu smurtu ir susiskaldymu, arba toks, koks buvo stebimas po sovietų pasitraukimo su pilietiniu karu tarp kelių konkurentų, kol buvo primestas paskutinis.


= Annexes =
= Annexes =

Version du 17 mai 2021 à 16:53

Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis
Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Iki šiol mus domino valstybės kūrimas valstybės požiūriu. Istoriją rašo nugalėtojai. Nevalstybinio smurto problemą analizuosime atverdami konkurenciją dėl valstybės kūrimo kitiems veikėjams. Pagrindinis dėmesys bus sutelktas į nevalstybinį smurtą. Į valstybės ir nevalstybinių veikėjų santykius galima žvelgti įvairiais būdais, esant skirtingiems santykiams.

Languages


Español Français


Lietuviškas


Nevalstybinio smurto kvestionavimas

Naujoji pasaulinė netvarka? Diskursų apie nevalstybinį smurtą plitimas

Pasibaigus Šaltajam karui, skaitikliai buvo nustatyti iš naujo. Atsirado Džordžo Bušo "naujosios pasaulio tvarkos" sąvoka. Naujosios pasaulio tvarkos idėją pateikė kelios tezės. Geriausiai žinomos Čarlzo Krauthammerio "vienpolės akimirkos" ir Franciso Fukujamos "Istorijos pabaigos" idėjos. Šios tezės sulaukė nedidelės sėkmės kitų tezių nenaudai. Kalbame apie skirtingus tarptautinės sistemos skaitymus.

Sėkmingiausios yra tezės "globalios netvarkos link". Geriausiai žinomos Samuelio Huntingtono tezės, susijusios su civilizacijų susidūrimu, ir Roberto Kaplano tezė, išsakyta knygoje "Artėjanti anarchija: kaip nepriteklius, nusikalstamumas, gyventojų perteklius, gentys ir ligos sparčiai griauna mūsų planetos socialinį audinį". Abi tezės grindžiamos nevalstybiniu smurtu. Šaltojo karo pabaiga žymima kaip karo, kaip tarpvalstybinio reikalo, kuris dėl nevalstybinio smurto taps vidaus pilietinio karo reikalu, perėjimas. Siekiama suabejoti supaprastinta idėja, kad pasibaigus Šaltajam karui grįžtama į viduramžių formą su anarchija ir savo "sutarties" neįvykdžiusiomis valstybėmis, todėl nevalstybiniai veikėjai tampa pavojingiausiais tarptautinio saugumo objektais.

Taigi daugėja terminų, susijusių su nevalstybiniu smurtu, o tai rodo, kad valstybinis smurtas nebėra svarbiausia grėsmė:

  • prisikėlimas;
  • terorizmas;
  • piratavimas;
  • partizanai;
  • tarptautinis organizuotas nusikalstamumas;
  • civilinis karas;
  • kariuomenė;
  • bejėgiškas;
  • mirties eskadronai;
  • mafijos;
  • gangai;
  • smulkus nusikalstamumas;
  • etniniai konfliktai;
  • religiniai konfliktai;
  • nelegalūs kovotojai;
  • maištininkai;
  • riaušės;
  • demonstracijos;
  • sukilimai;
  • revoliucija;
  • privatizuoti karą;
  • pakilimas;
  • užsieniečiai
  • Subversija.

Pagal tokį tarptautinės sistemos aiškinimą tai, kas yra valstybės reikalas, yra susiję su teise ir tvarka, o tai, kas yra tarpvalstybinis reikalas, būtų netvarkos klausimas. Pavojus tampa žlugusiomis valstybėmis. Šie terminai susiję su šiomis sąvokomis: Ričardo Rotbergo pasiūlytomis "žlugusiomis valstybėmis" ir "žlugusiomis valstybėmis", Viljamo Zartmano (William Zartman) vartojamomis "žlugusiomis", "leviatano ašmenimis", Roberto H. Džeksono (Robert H Jackson) pasiūlytomis "artimomis valstybėmis". Visi jie reiškia nevalstybinio smurto plitimą, kuris yra valstybės smurto monopolio praradimo pasekmė.

Siaura nevalstybinio smurto apibrėžtis

Tezei, kurią matėme, būdingas totalizuojantis užmojis, keliantis kritiką, kad ji dažnai veikia kaip savaime išsipildanti pranašystė, t. y. neturi jokios aiškinamosios vertės. Literatūroje pirmiausia nagrinėjamos karo priežastys, tačiau mes vietoj to sutelksime dėmesį į karo pasekmes konkrečiose socialinėse konfigūracijose.

"Contras" Nikaragvoje, 1987 m.

1989 m. atsiradęs nevalstybinis smurtas nėra tinkamas atskaitos taškas, nes nevalstybiniai smurtautojai egzistavo ir prieš atsirandant moderniai valstybei. Jau matėme, kad daugelis veikėjų naudojo ginkluotą jėgą dar prieš atsirandant moderniai valstybei. Būtent šių veikėjų konkurencija leidžia pasiekti Vėberio monopolį, kuris leis sukurti centralizuotas valstybes Europoje. Pagal apibrėžimą šiuos veikėjus galima apibūdinti kaip "nevalstybinius". Supaprastintos tezės apie tvarką ir tarptautinę netvarką yra anaiptol neistoriškos, kadangi visose pasaulio teritorijose skirtingais laikotarpiais vyksta politiniai statymai, kurių metu skirtingi veikėjai bando primesti save kitiems. Iš tikrųjų nėra jokio tikro prieštaravimo, bent jau istoriškai, tarp nevalstybinio smurto ir valstybės atsiradimo, nes valstybė yra nevalstybinis smurtas.

Remdamasi samdinių pavyzdžiu, Janice Thompson knygoje "Samdiniai, piratai ir valdovai: Valstybės kūrimas ir eksteritorinis smurtas ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje, išleistoje 1994 m., kaip nuo XVI a. iki XIX a. Europoje, kaupiant išteklius, kuriamas vidinio smurto monopolis, tačiau šiuo laikotarpiu, kuris, kaip manoma, yra Europos valstybių formavimosi laikotarpis, nėra išorinio smurto monopolio. Iki XIX a. smurtą už Europos valstybių sienų daugiausia vykdė nevalstybinis, taigi privatus smurtas. Išorinio smurto monopolis pasireiškė tuo, kad valstybės dalį šių užduočių delegavo nevalstybiniams subjektams, pavyzdžiui, samdiniams.

Reikia suabejoti seka nuo Vestfalijos taikos. Visos mūsų visuomenės nacionalizavimas yra palyginti nesenas reiškinys. Janio Tompsono pavyzdys įdomus tuo, kad jis leidžia mums likti Vakarų valstybių viršūnėje. Jeigu rimtai perskaitysime šias teorijas pilietiniams karams, viskas bus sudėtingiau nei tai, kad nevalstybiniai veikėjai yra dabartinės valstybės priešai, siekiantys sugriauti valstybę.

Maksas Vėberis (Max Weber) valstybę apibrėžia kaip politinį projektą, kuris apskritai sėkmingai įtvirtina teisėto smurto naudojimo monopolį. Ispanijos pilietinio karo, trukusio 1936-1939 m., atvejis rodo, kad šis projektas ne visada sėkmingas. Šį konfliktą sukėlė karinis sukilimas prieš išrinktą Antrosios Ispanijos Respublikos vyriausybę. Abiejose pusėse, respublikonų ir frankistų, "nevalstybiniai" elementai kovojo su anarchistais, tarptautiniais savanoriais, POUM ir Falanga. Niekada nebuvo keliamas uždavinys sukelti Ispanijos valstybės žlugimą.

Ar tai reiškia, kad buvo suabejota Ispanijos valstybe kaip politiniu modeliu? Nebūtinai. Abi pusės kovojo dėl valstybės kontrolės, o ne dėl kitos politinės organizacijos formos. Dažnai pilietinis karas gali būti reiškinys konkrečiame kontekste, kai iššūkis nėra kvestionuoti pačią valstybę. Taigi nebūtinai egzistuoja prieštaravimas tarp "nevalstybinio smurto" ir valstybės persvaros. Pilietinis karas gali būti vidinės konkurencijos dėl valstybės kontrolės rezultatas.

Reikia atsižvelgti į tris supratimo lygmenis, keliančius tris klausimus:

  • kontrolė: ką kontroliuoja vyriausybė ir kas yra už vyriausybės kontrolės ribų. Vykstant pilietiniam karui, pirmiausia kyla klausimas: ar išnyksta centrinė valdžia?
  • Strateginis tikslas - "valstybės sukūrimas ir (arba) jos sugriovimas": Ar tikslas yra sukurti valstybę, ar išardyti valstybę? Iškyla klausimas, kokiu mastu konfliktas visada vyksta valstybės teritorinėse ribose ar atskirame darinyje.
  • efektas: valstybės kūrimas / valstybės bankrotas. Priklausomai nuo įvairių nenumatytų aplinkybių, galima turėti stiprėjančią arba žlungančią valstybę. Žvelgiant į pilietinius karus, reikia klausti savęs, kokie bus padariniai, domėtis, kokiu mastu vyksta fragmentacija, regionalizacija, poliarizacija ar monopolizacija?

Ši pilietinių karų seka yra įdomus būdas pažvelgti į šią temą.

Définition restrictive de la violence non étatique 1.png

Vienas iš regionalizacijos atvejų yra Somalis. Šaltojo karo pabaigoje Somalyje vyko keli konfliktai. Šioje akivaizdžioje anarchijoje Somalis buvo suskaldytas į daugiau ar mažiau nuoseklius darinius, pavyzdžiui, Somalilandą ir Puntlandą. Po šalies susiskaldymo kai kurie veikėjai atkūrė gana vientisas teritorijas, ir Somalio konfliktas tapo regionalizuotas. Kartu tai yra nestabili pusiausvyra.

Définition restrictive de la violence non étatique 2.jpg

Ispanijos atvejis yra poliarizacijos atvejis, t. y. mes kovojame aplink centrą. Tai politinis laukas, kuriame siekiama perimti valdžią Ispanijoje. Smurto eskalavimas lemia poliarizaciją konkrečioje valstybėje. Pilietinis karas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo poliarizacijos atvejis, kai egzistavo dvi skirtingos Jungtinių Valstijų vizijos, o tai, kas iš to išėjo, yra sustiprėjusi Amerikos valstybė. Šie pilietiniai karai prisidėjo prie išteklių kaupimo šiose valstybėse, todėl jos galėjo kurti šias valstybes naudodamos klasikinius "karo kūrimo / valstybės kūrimo" mechanizmus.

Kai kalbame apie pilietinį karą, susiduriame su potencialiai labai skirtinga karo ir valstybės kūrimo santykio dinamika.

Définition restrictive de la violence non étatique 3.png

Šiame žemėlapyje iškeliamas susiskaidymo klausimas su skirtingais mechanizmais ir poveikiu. Neabejotina tai, kad būtų redukuota suprasti tai, kas šiandien vyksta Sirijoje, iš žlugusios valstybės perspektyvos. Fragmentacija yra problema. Konflikto ištakose buvo poliarizacija, susijusi su valdžios užgrobimo Sirijoje klausimu.

Kai kuriems Sirijos veikėjams socialiniai ir ekonominiai klausimai reiškė, kad galėjo atsirasti nusavinimo jausmas Assadų šeimos naudai. Po to sekė regionalizacijos atvejis, kai tam tikros teritorijos, kurias kai kurie veikėjai ne tik kontroliuoja, bet ir sukuria sistemą per smurto monopolį šalies viduje. Monopolizacijos logika rodo, kad tai yra išteklių monopolizavimo forma, nes Islamo valstybė okupuotose teritorijose ėmė įgyti į valstybę panašių bruožų.

Šiuo atveju susiduriame su įvairiomis logikomis, kai santykis su valstybe yra visiškai neaiškus, kai vyksta fragmentacija, regionalizacija ir net monopolizacija. Santykis kuriant valstybę nėra vienpusis.

Afganistano konflikto atvejis

Afganistanas - tai šalis, kuri atsirado po trapaus konstitucinio proceso, paženklinta daugybės karų, daugybės išorės intervencijų ir susiskaldžiusios įvairių klanų valdžios. Skirtingi etapai seka vienas kitą santykyje su valstybės kūrimu. Šis svarstymas leis mums naujai pažvelgti į Afganistano konfliktus. Taylor ir Botea in" Tilly: 2008 m. išleistoje knygoje War-Making and State-Making in the Contemporary Third World palyginsime Vietnamą ir Afganistaną, parodydami, kad santykis su valstybės kūrimu skiriasi. Vietname pilietinis karas padėjo kurti valstybę, o Afganistane pilietiniai karai neleido Afganistano valstybei įgyti vidaus smurto monopolio.

Niekada nesibaigianti monopolinė arba trapi Afganistano valstybės formacija: 1747 - 1979

Monopole fragile état afghan 1.png

Afganistanas nuo pat savo gimimo yra trapi valstybė, priklausoma nuo užsienio pagalbos iš Didžiosios Britanijos, SSRS ir Jungtinių Valstijų. Tai valstybės kūrimas per karą, turintis tam tikro artumo Charleso Tilly'io tezei. Gynybinis karas suvienijo gentis 1838, 1878 ir 1919 metais.

Afganistano valstybės kūrimas atspindi sunkumus, su kuriais susiduriama kuriant valstybę už Vakarų sistemos ribų. Tai trapi valstybė: Ahmedo šacho imperiją XVIII a. išardė dinastiniai karai, dėl kurių valstybės vadovas nepasikeitė. Valstybė savo išteklių gauna daugiau iš išorės nei iš vidaus, ypač finansuodama monopolį iš išorės, o ne iš vidaus, taip nutoldama nuo europietiškojo modelio. Taigi Afganistano valstybė yra priklausoma nuo išorės paramos. Tiesioginės kolonizacijos nebuvo, bet buvo netiesioginis dominavimas. Šią logiką sistemingai palaikys užsienio invazijos. Panašiai ir 1989 m. pasitraukus sovietams, kilo pilietinis karas ir politinis susiskaldymas.

Jau XX a. trečiajame dešimtmetyje Afganistanas rėmėsi tik išoriniu smurto monopoliu. Matome, kad vienintelė monopolijos forma, kurią turėjo Afganistano valstybė, buvo bendra užsienio politika ta prasme, kad vietos lyderiai neketino kariauti už Afganistano ribų. Iš tiesų Afganistano valstybė jokiu būdu negali pretenduoti į vidaus smurto monopolį, kurį dalijasi su kitomis tradicinėmis valdžios institucijomis, tokiomis kaip chanai ir vietos vadai. Tai labai skiriasi nuo Europos trajektorijos. Kai centrinė valdžia gali primesti savo valdžią, jai niekada nepavyksta to padaryti veiksmingai, todėl blokuojamas išteklių kaupimas, kuris lemtų smurto monopoliją.

Tradicinės vietos valdžios institucijos tik laikinai paklūsta centrinei valdžiai, duodamos jai pinigų, nepaisant karaliaus monopolio importuoti indiškus šautuvus. Valstybės kūrimo idėja išlieka numanoma. Valstybės kūrimo idėja sukuriant monopolį išlieka konstituojant centrinę valdžią, tačiau ji negali primesti savo monopolio. Vietos lyderiams naudingas centrinės valdžios nestabilumas. Tai suteikia jiems plačią autonomiją. Tokia padėtis išliko per mudžahedų vadovaujamą karą prieš SSRS. Abejotina, ar tai reiškia, kad Norbertas Eliasas klysta teigdamas, jog konkurencija lemia smurto monopoliją šalies viduje.

Būtų lengva pasakyti, kad tai galioja ne tik Afganistanui, nes ten buvo keletas bandymų sukurti centrinę valdžią. Tarptautinis kontekstas neleidžia įgyvendinti šios sekos. Pasak Gilles'io Dorronsoro, bent jau iki sovietų pasitraukimo 1989 m. dėl žiaurios konkurencijos ir pilietinio karo mudžahedinų vadai vieni kitus naikino, kol buvo sukurta santykinė vidaus smurto monopolija - Talibano valstybė. Su Talibano iškilimu įžengiame į labai elesianišką logiką, kuri atsikratys savo priešininkų, kad įvestų vidaus smurto monopolį.

Afganistano karai (nuo 1989 m. iki dabar) ir nevalstybinio smurto paradoksai

Guerre afghane 1.png

Afganistano mulos Omaro iškilimas artėja prie tam tikros konkurencijos tarp veikėjų su Talibanu formos, kas primeta save kitiems ir įtvirtina smurto šalies viduje monopolį. Mums dar toli iki stiprios valstybės, tačiau reikia pažymėti, kad smurto šeimoje monopolijos lygmeniu šis procesas pažengė į priekį.

Priešingai nei ankstesni režimai, Talibanas, nepaisant akivaizdaus didesnio susidomėjimo religija nei politika, sugebėjo įvesti santykinę smurto šeimoje monopoliją. Tačiau būtent išorinio smurto kontrolės praradimas lėmė jų žlugimą po Rugsėjo 11-osios įvykių. Prasidėjus išteklių kaupimui, Talibanas labai pasikliovė užsienio kovotojais, siekdamas įvesti vidaus smurto monopolį, ir tuo pat metu šie nevalstybiniai veikėjai vykdė išpuolius už Afganistano ribų. Nuo to laiko smurto ciklas Afganistane atsinaujino tokia pat seka kaip po 1989 m.: invazija, sukilimai, kovos su sukilimais pilietinio karo kontekste. Tai elementai, kuriais galima remtis Charleso Tilly ir Norberto Eliaso knygoje.

Monopole fragile état afghan 1.png

"Herato karo vadas" metė iššūkį centrinei Harmido Charzai vyriausybei. Ji turėjo savo saugumo pajėgas, pati rinko mokesčius, turėjo savo socialines paslaugas ir teisingumo sistemą. Visa tai nepriklausė centrinės valdžios kompetencijai. Tuomet būtų galima sakyti, kad Amiras Ismailas Chanas kontroliuoja savo valstybę, jei tarp jo ir centrinės valdžios nebūtų stiprios konkurencijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Khano pajėgos susirėmė. Chanas pralaimėjo ir buvo paskirtas energetikos ministru, tapdamas vyriausybės, prieš kurią iki tol kovojo, nariu.

Ismailas Khanas kelia klausimą apie valstybės Maw Weberio apibrėžimą, pagal kurį valstybės deklaruojama teisėto smurto monopolija visada yra teritorinė. Tai teisėto smurto monopolis tam tikroje teritorijoje. Keičiant svarstyklių žaismą, galbūt vadinamosios "žlungančios valstybės" situacijos iš tikrųjų yra kelių valstybių konstitucija. Jei žvelgsime kaimynystės ar gatvės masteliu, smurto monopolis egzistuoja ir gali egzistuoti valstybė. Dėl tarpusavio priklausomybių tinklų ilgainiui neįmanoma įtvirtinti teisėto smurto monopolio, dėl kurio nesiginčytų centrinė valdžia arba veikėjas, norintis perimti centrinę valdžią. Teritorinis matmuo yra labai svarbus, o teritorija nėra tik erdvinis mastas, kurį norime varijuoti. Teritoriją taip pat apibrėžia tarpusavio priklausomybių grandinės.

Po 2011 m. intervencijos, iš pradžių su Amerikos ir Didžiosios Britanijos koalicija, 2003 m. išsiplėtusia iki NATO, įvyko galios regionalizacija Afganistano mastu, kaip ir 1993-1996 m. galios regionalizacija. Nuo 2001 m. karo vadai kontroliuoja didžiuosius miestus. Karo vadai kontroliuoja visos provincijos saugumo, fiskalinį ir politinį aparatą, vykdydami valdžią iš vieno iš didžiųjų Afganistano miestų. Pavyzdžiui, Amir Ismail Khan turi privačią armiją, renka mokesčius, teikia daug viešųjų paslaugų ir teisėtai vykdo teisingumą ginčo šalims sutikus, taip pat remiasi savo saugumo pajėgomis. Galima sakyti, kad jis turi savo valstybę, Herato provincijoje egzistuoja teisėto smurto monopolis. Įdomu pažymėti, kad terminas "karo vadas" reiškia viduramžių valdovus.

Apie teisėto smurto monopolio susiskaidymą Afganistano lygmeniu geriau kalbėti dėl to, kad niekada nekeliamas klausimas dėl karo vadus siejančių tarpusavio priklausomybės tinklų. Afganistano mastu vyksta labai svarbūs komerciniai mainai, ryšių tinklai yra tankūs ir materialiai tarpusavyje susiję, taip pat egzistuoja labai stiprūs simbolinės tarpusavio priklausomybės tinklai, susiję su tuo, kad Amir Ismail Khan niekada negali paneigti savo afganistanietiškos tapatybės ir negali apibrėžti Erato provincijai būdingos tapatybės. Nors jis griežtai ginčija ir kritikuoja centrinę valdžią Kabule, šis iššūkis yra strateginės opozicijos tarp Amiro Ismailo Khano ir Harmido Kharzai dalis, rodanti, kad jis nemano esąs savo teritorijos suverenas. Jo galutinis tikslas - sustiprinti savo galią Erato provincijoje, kad galėtų užimti sostinę ir perimti visos Afganistano teritorijos kontrolę. Susiduriama ne šiaip su konfigūracija, kai yra kelios teisėto smurto monopolijos, bet karo vadai nuolat kovoja dėl centrinės valdžios, o tai ją skiria nuo klasikinės tarpvalstybinės konfigūracijos. 2004 m. Afganistano kariuomenė ir Ismail Khano pajėgos susidūrė tarpusavyje ir Ismail Khanas pralaimėjo. 2004 m. centrinė Charzai vyriausybė bandė įtvirtinti savo teisėtos valdžios monopolį ir perėmė Erato regiono kontrolę. To meto Afganistano kontekste pralaimėjimas centrinei valdžiai reiškė politinės autonomijos nuo centrinės valdžios praradimą ir įjungimą į centrinę valdžią. Ismail Khano integravimas į Afganistano valdžią po karinio pralaimėjimo reiškia jo pralaimėjimą autonomijos ir nepriklausomybės požiūriu.

Kyla klausimas, kas nutiks Afganistane trumpuoju ar vidutinės trukmės laikotarpiu, nes 2014 m. pabaigoje NATO misija pasitrauks iš šalies, tačiau vis dar liks 30 tūkst. amerikiečių ir Aljanso karių pajėgos kitoje misijoje. Tuo pat metu mažinamos karinės pajėgos, o Amerikos parama Afganistano policijai ir kariuomenei palaipsniui mažinama. Kyla klausimas, ar naujajam prezidentui pavyks įtvirtinti savo teisėto smurto monopolį Afganistano teritorijoje, ar vėl grįšime prie susiskaldymo dinamikos ar net regionalizacijos aplink didžiuosius miestus, ar įvyks režimo pasikeitimas, kuris nuverstų valdžią Kabule. Šiandien daugelis veikėjų Afganistane ketina ir toliau vaidinti tam tikrą vaidmenį ir užtikrinti, kad išliktų dabartinis po 2001 m. įvykusių statybų remigijus. Kyla klausimas, ar tęsis pilietinis karas, ar tęsis susiskaldymo dinamika. Galimi du scenarijai, t. y. toks pat, koks buvo XVIII a. Ahmedo Šacho imperijoje su nevalstybiniu smurtu ir susiskaldymu, arba toks, koks buvo stebimas po sovietų pasitraukimo su pilietiniu karu tarp kelių konkurentų, kol buvo primestas paskutinis.

Annexes

References

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Kas_yra_nevalstybinis_smurtas%3F_Afganistano_konflikto_atvejis&oldid=50949 »