« Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas? » : différence entre les versions

De Baripedia
(Page créée avec « ៛{{Infobox Lecture | image = | image_caption = | faculté = | département = | professeurs = Stephan Davidshofer<ref>http://unige.academia.edu/StephanDavi… »)
 
 
(18 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 1 : Ligne 1 :
៛{{Infobox Lecture
{{Infobox Lecture
  | image =  
  | image =  
  | image_caption =  
  | image_caption =  
Ligne 8 : Ligne 8 :
  | assistants =   
  | assistants =   
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | cours = [[Political Violence and Security Practices]]
  | cours = [[Politinis smurtas ir saugumo praktika]]
  | lectures =
  | lectures =
*[[Political violence and the practice of security]]
*[[Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje]]
*[[The birth of modern warfare: war-making and state-making from a Western perspective]]       
*[[Šiuolaikinio karo gimimas: karo kūrimas ir valstybės kūrimas iš Vakarų perspektyvos]]       
*[[Transformations of war and violence in Europe]]
*[[Karo ir smurto transformacijos Europoje]]
*[[War beyond the West: is the modern state a Western invention?]]
*[[Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?]]
*[[What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict]]
*[[Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis]]
*[[Intervention: Reinventing war?]]
*[[Intervencija: Iš naujo išrasti karą?]]
*[[Security professionals: bureaucratization, institutionalization, professionalization and differentiation]]
*[[Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija]]
*[[The transformation of contemporary security practices: between war and global policing?]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: tarp karo ir globalios policijos?]]
*[[The transformation of contemporary security practices: the logic of risk]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: rizikos logika]]
*[[Privatized coercion: from mercenarism to private military companies]]
*[[Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių]]
*[[Intelligence and Surveillance]]
*[[Žvalgyba ir stebėjimas]]
}}
}}


The question is how to analyse the wars that have taken place around the world since 1945, what are these new forms of wars? How does the change of context that implies looking at the post-colonial world lead to the conclusion that war no longer makes the state and that the state does not necessarily make war. Leander will show in ''Wars and the Un-Making of States: Taking Tilly Seriously in the Contemporary World'' published in 2004 that war today increasingly does not involve states and that war often leads not to centralization and state building, but rather to the destruction, weakening and destruction of states. Nevertheless, this view is contested. We will review some of the characteristics of third type wars in postcolonial wars to understand their characteristics and evolutions and see if Tilly's postulate of "war making - state making" is applicable.
Kyla klausimas, kaip analizuoti nuo 1945 m. visame pasaulyje vykstančius karus, kokios yra šios naujos karų formos? Kaip pasikeitęs kontekstas, kuris reiškia, kad žvelgiant į pokolonijinį pasaulį, galima daryti išvadą, kad karas nebesukuria valstybės ir kad valstybė nebūtinai sukuria karą. Leandrer parodys, kad ''Karai ir valstybių nesukūrimas: Tilly rimtai žvelgiant į šiuolaikinį pasaulį'', paskelbtą 2004 m., kad šiandien karas vis dažniau nesusijęs su valstybėmis ir kad karas dažnai veda ne į centralizaciją ir valstybių kūrimą, o veikiau į valstybių naikinimą, silpninimą ir naikinimą. Vis dėlto šis požiūris yra ginčytinas. Apžvelgsime kai kuriuos trečiojo tipo karų bruožus pokolonijiniuose karuose, kad suprastume jų ypatybes ir raidą ir įsitikintume, ar Tilly postulatas "karo kūrimas - valstybės kūrimas" yra taikytinas.


The question is whether the "Europeanist" model inspired by Tilly applies beyond Europe. There are different issues that we need to address here:
Kyla klausimas, ar Tilly įkvėptas "europietiškasis" modelis taikytinas už Europos ribų. Čia reikia spręsti įvairius klausimus:
*How did the modern state emerge in the postcolonial world? The first explanation put forward is the role of colonization. The idea is that the modern state has emerged in Europe and that with the creation of European colonial empires beyond the European continent, this has made it possible to extend the state idea to the rest of the world, but also the bureaucratic way of functioning that has been established in a number of colonized societies allowing the creation of modern states in the postcolonial world according to the modern western state model. Other analyses put the emergence process according to endogenous factors older than colonization. For example, one might wonder whether Japan is the result of exporting a Western model because there was already in the 15th century a way of concentrating the monopoly of legitimate violence. This would suggest that Tilly's analysis is not necessarily universal. Not all states would be the fruit of warrior companies and others have similar processes disconnected from European influences. Analyzing post-colonial states by seeing colonization as the starting point of the processes that affect these countries is rather simplistic.
*Kaip postkolonijiniame pasaulyje atsirado moderni valstybė? Pirmasis pateiktas paaiškinimas yra kolonizacijos vaidmuo. Manoma, kad moderni valstybė atsirado Europoje ir kad sukūrus Europos kolonijines imperijas už Europos žemyno ribų, tai leido išplėsti valstybės idėją į likusį pasaulį, tačiau taip pat ir biurokratinis veikimo būdas, įsitvirtinęs daugelyje kolonizuotų visuomenių, leidžiantis postkolonijiniame pasaulyje kurti modernias valstybes pagal modernų Vakarų valstybės modelį. Kitose analizėse valstybių atsiradimo procesas priklauso nuo senesnių nei kolonizacija endogeninių veiksnių. Pavyzdžiui, galima kelti klausimą, ar Japonija yra vakarietiško modelio eksporto rezultatas, nes jau XV a. ten egzistavo būdas koncentruoti teisėto smurto monopolį. Tai rodytų, kad Tilly analizė nebūtinai yra universali. Ne visos valstybės būtų kariaujančių kompanijų vaisius, o kitose vyksta panašūs procesai, nesusiję su Europos įtaka. Analizuoti pokolonijines valstybes, kolonizaciją laikant šias šalis paveikusių procesų pradžia, yra gana supaprastinta.
*what is the role of war from this point of view?
*koks šiuo požiūriu yra karo vaidmuo?
*non-Western trajectories: successful or failed states? the distinction between empirical and legal states was proposed by Robert Jackson in ''Quasi State''<ref>Jackson, Robert H. “Quasi States Sovereignty International Relations and Third World | International Relations and International Organisations.” Cambridge University Press, Cambridge University Press, 18 Mar. 1993, www.cambridge.org/fr/academic/subjects/politics-international-relations/international-relations-and-international-organisations/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world?format=PB&isbn=9780521447836#sOVqJjkyJfXUGGXT.97. </ref>.<ref>“Quasi-States: Sovereignty, International Relations And The Third World.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/reviews/capsule-review/1991-12-01/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world. </ref>.
*ne vakarietiškos trajektorijos: sėkmingos ar žlugusios valstybės? empirinių ir teisinių valstybių skirstymą pasiūlė Robertas Džeksonas (Robert Jackson) knygoje ''Kvazi valstybė''.<ref>Jackson, Robert H. “Quasi States Sovereignty International Relations and Third World | International Relations and International Organisations.” Cambridge University Press, Cambridge University Press, 18 Mar. 1993, www.cambridge.org/fr/academic/subjects/politics-international-relations/international-relations-and-international-organisations/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world?format=PB&isbn=9780521447836#sOVqJjkyJfXUGGXT.97. </ref><ref>“Quasi-States: Sovereignty, International Relations And The Third World.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/reviews/capsule-review/1991-12-01/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world. </ref>


It is important here to understand the link between violence and political order in the contemporary postcolonial world.
Šiuo atveju svarbu suprasti smurto ir politinės tvarkos ryšį šiuolaikiniame pokolonijiniame pasaulyje.


There are two types of applications of Tilly's theory outside the Western sphere with the idea that modern state building and war are linked, those who have tried to apply this model outside the Western sphere divide into two groups:
Tilly teorijos, kad šiuolaikinės valstybės kūrimas ir karas yra susiję, taikymo už Vakarų sferos ribų tipai yra du. tie, kurie bandė taikyti šį modelį už Vakarų sferos ribų, skirstosi į dvi grupes:
*It is considered that according to Tilly, the various existing states are the fruit of war and vice versa. To apply Tilly would be to show that this or that state is the fruit of war, or alternatively, the wars that are going on within these societies see a modern state in the Weberian sense. It also means saying that today these States in the throes of civil or inter-State wars are not really States even though they are recognized in international law. This reasoning is hardly tenable. Not all wars obviously lead to the creation of states. Not all wars lead to states and not all states were created by war. This type of reasoning leads to the conclusion that the States that are currently experiencing wars are not yet real States, or these analyses lead to the rejection of Tilly's analyses. Jean-François Bayart's idea is sometimes that the current civil wars in the world can be analyzed as a difficult gestation from which the state will emerge. The idea would be that we should leave it alone until we see the emergence of modern states.
*Mano, kad, pasak Tilly, įvairios egzistuojančios valstybės yra karo vaisius ir atvirkščiai. Taikant Tilly, reikėtų parodyti, kad ta ar kita valstybė yra karo vaisius, arba atvirkščiai, karai, vykstantys šiose visuomenėse, mato modernią valstybę Weberio prasme. Tai taip pat reiškia pasakyti, kad šiandien šios valstybės, kuriose vyksta pilietiniai ar tarpvalstybiniai karai, iš tikrųjų nėra valstybės, nors jos ir pripažįstamos tarptautinėje teisėje. Vargu ar toks samprotavimas yra pagrįstas. Akivaizdu, kad ne visi karai lemia valstybių susikūrimą. Ne dėl visų karų susikuria valstybės ir ne visos valstybės buvo sukurtos per karą. Tokie samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu karus išgyvenančios valstybės dar nėra tikros valstybės, arba tokie samprotavimai leidžia atmesti Tilly'io analizes. Jean-François Bayart'o mintis kartais yra tokia, kad dabartinius pilietinius karus pasaulyje galima analizuoti kaip sudėtingą nėštumą, iš kurio atsiras valstybė. Idėja būtų tokia, kad turėtume tai palikti ramybėje, kol pamatysime modernių valstybių atsiradimą.
*Tilly shows that the modern state model is not the result of war generally, but of wars in a political system, knowing that the context of modern state formation in Europe is not necessarily applicable today. Does this mean that any positive link between war and state building is wrong in the contemporary world? Leander shows in Wars and the'' Un-Making of States: Taking Tilly Seriously in the Contemporary World'' published in 2004 that the current international context in which postcolonial states were formed is not conducive to Charles Tilly's analysis. Outside this context, the effects of the war will produce very different effects than those described by Charles Tilly. The mode of export out of Europe was done through other means, through colonization, decolonization, but also by international organizations that participated in exporting state knowledge and then formatted the post-colonial states in a Western model. It can be considered that even if Leander is right about Tilly's analysis, there are nevertheless sometimes positive links between war and state building in some wars, even if it is difficult to show this positive link. In some conflicts, we still see state building through war, even if this means abandoning the European-centred definition of statehood.
*Tilly parodo, kad modernios valstybės modelis yra ne karo apskritai, o karų politinėje sistemoje rezultatas, žinodamas, kad modernios valstybės formavimosi Europoje kontekstas nebūtinai taikytinas šiandien. Ar tai reiškia, kad bet koks teigiamas karo ir valstybės kūrimo ryšys šiuolaikiniame pasaulyje yra klaidingas? Leandras parodo knygoje "Karai ir valstybių nesukūrimas" (Wars and the' Un-Making of States: Taking Tilly Seriously in the Contemporary World'", išleistą 2004 m., kad dabartinis tarptautinis kontekstas, kuriame susiformavo pokolonijinės valstybės, nėra palankus Charleso Tilly'io analizei. Už šio konteksto ribų karo padariniai sukels visai kitokius padarinius, nei aprašė Charlesas Tilly. Eksporto iš Europos būdas buvo vykdomas kitais būdais - per kolonizaciją, dekolonizaciją, taip pat per tarptautines organizacijas, kurios dalyvavo eksportuojant valstybines žinias ir vėliau formavo pokolonijines valstybes pagal vakarietišką modelį. Galima manyti, kad net jei Leandras teisus dėl Tilly analizės, vis dėlto kai kuriuose karuose kartais esama teigiamų sąsajų tarp karo ir valstybės kūrimo, net jei sunku įrodyti šį teigiamą ryšį. Kai kuriuose konfliktuose vis dar matome valstybės kūrimą per karą, net jei tai reiškia, kad reikia atsisakyti į Europą orientuoto valstybingumo apibrėžimo.


We have to be careful with the idea of a universal linear history, this is what we call historicalism or evolutionism, which is found in the theories of modernization, which are an intellectual unit that can be traced back to Marx or even Locke. This vision considers that in order to understand post-colonial states, third world states and political organisations, it is necessary to study European history, since these states would be at a stage that European states experienced several hundred years ago. Tilly's theory was founded by looking at European history from which Europe would provide the implicit and explicit model. At the same time, it is undeniable that Europe and the "West" are exporting their political models beyond their borders. It is necessary to see how legal, administrative and bureaucratic norms have often been forged elsewhere and exported through colonization or through international organizations under the influence of Western states, following standards of "good governance" and democracy forged by Western regimes.
Turime būti atsargūs su universalios linijinės istorijos idėja, tai vadiname istoricizmu arba evoliucionizmu, kuris aptinkamas modernizacijos teorijose, kurios yra intelektualinis vienetas, siekiantis Marksą ar net Loką. Ši vizija mano, kad norint suprasti pokolonijines valstybes, trečiojo pasaulio valstybes ir politines organizacijas, būtina studijuoti Europos istoriją, nes šios valstybės būtų tokiame etape, kokį Europos valstybės išgyveno prieš kelis šimtus metų. Tilly teorija buvo grindžiama žvelgiant į Europos istoriją, iš kurios Europa pateiktų numanomą ir aiškų modelį. Kartu neabejotina, kad Europa ir "Vakarai" eksportuoja savo politinius modelius už savo sienų. Būtina pamatyti, kaip teisinės, administracinės ir biurokratinės normos dažnai buvo kuriamos kitur ir eksportuojamos per kolonizaciją arba per tarptautines organizacijas, veikiant Vakarų valstybėms, vadovaujantis Vakarų režimų sukurtais "gero valdymo" ir demokratijos standartais.


{{Translations
{{Translations
| fr = La guerre au-delà de l’Occident : l’État moderne est-il une invention occidentale ?
| fr = La guerre au-delà de l’Occident : l’État moderne est-il une invention occidentale ?
| es = La guerra más allá de Occidente: ¿el Estado moderno es una invención occidental?
| es = La guerra más allá de Occidente: ¿el Estado moderno es una invención occidental?
| lt = Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?
| en = War beyond the West: is the modern state a Western invention?
}}
}}


= The debate on "fragile states" =
= Diskusijos apie "nestabilias valstybes" =


In the post-colonial world, wars would be both a factor in weakening states and the consequence of weakening states. Authors attempt to reverse the causality identified by Tilly. In the post-colonial world, war defeats states in the same way that weakening states leads to war.
Pokolonijiniame pasaulyje karai būtų ir valstybių silpnėjimo veiksnys, ir silpnėjančių valstybių pasekmė. Autoriai bando pakeisti Tilly nustatytą priežastingumą. Pokolonijiniame pasaulyje karas žlugdo valstybes taip pat, kaip ir valstybių silpnėjimas sukelia karą.


A whole series of theories tries to analyse conflicts in the Middle East through the constitutive weakness of states. It is true that since 1945, the majority of armed conflicts throughout the world have been civil wars, not inter-state wars. The decline of inter-state wars has been faster than the decline of civil wars, especially after the 1990s, which means that there are many more civil wars today than there are inter-state wars. In reality, both forms of warfare decline, but inter-state wars decline more rapidly. It is not possible to say that there has been a decline in inter-state wars in favour of a new type of war.
Visa eilė teorijų bando analizuoti konfliktus Artimuosiuose Rytuose per konstitucinį valstybių silpnumą. Tiesa, kad nuo 1945 m. dauguma ginkluotų konfliktų visame pasaulyje buvo pilietiniai, o ne tarpvalstybiniai karai. Tarpvalstybinių karų mažėjo sparčiau nei pilietinių karų, ypač po 1990-ųjų, o tai reiškia, kad šiandien pilietinių karų yra daug daugiau nei tarpvalstybinių karų. Iš tikrųjų mažėja abiejų formų karų, tačiau tarpvalstybinių karų mažėja sparčiau. Negalima teigti, kad tarpvalstybinių karų mažėja naujos rūšies karų naudai.


There is a weakening of post-colonial states that has led to a number of wars, creating a particularly political debate about the risks posed by failed states and fragile states, knowing that a fragile state would be more likely to fall into civil war or a sanctuary for terrorist groups and that post-colonial states would need to be strengthened to strengthen this dynamic. In'' The Coming Anarchy'' published in The Atlantic Monthly in 1994, Kaplan said that the attempt by postcolonial states to set up administrations and governments more or less modelled on Western models has failed and this creates a situation of anarchy and a return to the state of nature. There would be a return of the struggle of all against all according to the postulate of Hobbes.
Silpnėja pokolonijinės valstybės, dėl to kilo nemažai karų, todėl kyla ypač daug politinių diskusijų apie žlugusių ir silpnų valstybių keliamą pavojų, žinant, kad silpnos valstybės dažniau patenka į pilietinį karą arba tampa teroristinių grupuočių prieglobsčiu, o pokolonijinės valstybės turėtų būti stiprinamos, kad ši dinamika sustiprėtų. 1994 m. žurnale "The Atlantic Monthly" paskelbtame straipsnyje "The Coming Anarchy" Kaplanas teigė, kad pokolonijinių valstybių bandymas sukurti administraciją ir vyriausybę, daugiau ar mažiau parengtą pagal vakarietiškus modelius, žlugo, todėl susiklostė anarchijos ir grįžimo į prigimtinę būklę situacija. Grįžtų visų kova prieš visus pagal Hobbeso postulatą.


When we speak of a "fragile state", we do not speak of a "state" as such, but of "political resistance". A distinction must be made between "State","government" and "political system" because there is a tendency to confuse interpretations. The debate on "fragile states" refers to the idea that the capacities of political regimes are so limited that it puts their citizens and neighbouring states at risk.  Zartman uses the notion of "collapsed states", Callaghy of "leviathans blade" and Holsti of "fragile states","state weakness". All of these authors focus on a link between the phenomenon of state, government or regime that they see as failing to extract resources from the population both in terms of creating effective bureaucracy, raising taxes and failing to provide essential services. This leads to conflicts widely analysed through a framework that sees as Hobbes the absence of a state as a regression factor, if not towards a state of nature at least a permanent state of war against all.
Kai kalbame apie "trapią valstybę", kalbame ne apie "valstybę" kaip tokią, o apie "politinį pasipriešinimą". Reikia skirti sąvokas "valstybė", "vyriausybė" ir "politinė sistema", nes yra tendencija supainioti aiškinimus. Diskusijose apie "nestabilias valstybes" kalbama apie idėją, kad politinių režimų gebėjimai yra tokie riboti, kad dėl to kyla pavojus jų piliečiams ir kaimyninėms valstybėms.  Zartmanas vartoja sąvoką "žlugusios valstybės", Callaghy - "leviatanų ašmenys", o Holsti - "trapios valstybės", "valstybės silpnumas". Visi šie autoriai daugiausia dėmesio skiria valstybės, vyriausybės ar režimo, kuris, jų nuomone, nesugeba iš gyventojų išgauti išteklių tiek kuriant veiksmingą biurokratiją, tiek didinant mokesčius, tiek nesugebant teikti būtiniausių paslaugų, reiškinio sąsajoms. Tai lemia konfliktus, kurie plačiai analizuojami pasitelkiant sistemą, kurioje, kaip ir Hobbesas, valstybės nebuvimas laikomas regreso veiksniu, jei ne į prigimtinę būseną, tai bent į nuolatinę karo prieš visus būseną.


The "state collapse" mechanism is used by Zartman after the 1990s. States created after decolonization after the Second World War had very few domestic resources in terms of security, weapons systems, know-how and bureaucracy. However, this did not create any particular effects during the Cold War because it was a situation of competitive patronization of post-colonial states by the superpowers, namely the United States and the USSR. This rivalry between the USSR and the United States involved trying to break into third world countries, but not into the central theatre of the Cold War, which was the Central and Eastern European plains. As such a war was impossible, the two great powers tried to extend the conflict to the periphery of colonial states by an attempt to buy allegiance, to strengthen to consolidate the "friendly" third world states that were challenged by the guerrillas of the opposing blocs. Clientelism was recurrent in a context where competition between the socialist and capitalist bloc led the superpowers to spend resources to expand their influence. States have even gone so far as to change sides, such as Ethiopia and Somalia, showing that third world states during the Cold War were able to use this competitive structure to obtain external resources to cope with their lack of internal resources. With the end of the Cold War, competitive patronage ceased. We stop supporting undemocratic regimes in the context of the Cold War confrontation and the USSR collapses, the Russian Federation does not have the means to pursue Soviet policies. This is how states will collapse after the Cold War. These states only held on because there were resources provided by the logic of the Cold War. Once the Cold War is over, these resources cease, weakening the government of the day and reinforcing internal opposition leading to civil wars and a resurgence of civil wars after the end of the Cold War.
"Valstybės žlugimo" mechanizmą Zartmanas naudoja po 1990-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo po dekolonizacijos susikūrusios valstybės turėjo labai nedaug vidaus išteklių saugumo, ginklų sistemų, praktinių žinių ir biurokratijos požiūriu. Tačiau tai nesukėlė ypatingų padarinių Šaltojo karo metu, nes buvo susiklosčiusi situacija, kai postkolonijines valstybes konkurencingai globojo supervalstybės, t. y. JAV ir SSRS. Ši SSRS ir JAV konkurencija buvo susijusi su bandymais įsiskverbti į trečiojo pasaulio šalis, bet ne į centrinį Šaltojo karo teatrą - Vidurio ir Rytų Europos lygumas. Kadangi toks karas buvo neįmanomas, abi didžiosios valstybės bandė išplėsti konfliktą į kolonijinių valstybių periferiją, bandydamos nusipirkti lojalumą, sustiprinti, kad sutvirtintų "draugiškas" trečiojo pasaulio valstybes, kurioms iššūkį metė priešiškų blokų partizanai. Klientelizmas pasikartojo tokiomis aplinkybėmis, kai socialistinio ir kapitalistinio bloko konkurencija skatino supervalstybes leisti išteklius savo įtakai plėsti. Valstybės net ėjo taip toli, kad perėjo į kitą pusę, pavyzdžiui, Etiopija ir Somalis, o tai rodo, kad trečiojo pasaulio valstybės Šaltojo karo metais sugebėjo pasinaudoti šia konkurencine struktūra, kad gautų išorinių išteklių ir taip susidorotų su vidinių išteklių trūkumu. Pasibaigus Šaltajam karui, konkurencinė globa nutrūko. Šaltojo karo konfrontacijos kontekste nustojome remti nedemokratinius režimus, o žlugus SSRS, Rusijos Federacija nebeturi priemonių vykdyti sovietinę politiką. Taip žlunga valstybės po Šaltojo karo. Šios valstybės išsilaikė tik todėl, kad turėjo išteklių, kuriuos suteikė Šaltojo karo logika. Pasibaigus Šaltajam karui, šių išteklių nebelieka, todėl susilpnėja tuometinė vyriausybė ir sustiprėja vidinė opozicija, o tai lemia pilietinius karus ir pilietinių karų atsinaujinimą pasibaigus Šaltajam karui.
   
   
In ''Quasi-States: Sovereignty, International Relations and the Third Word'' published in 1990, Jackson explains how we have moved from a state where "empirical sovereignty" that emerged in the 17th and 18th centuries in Europe has "purely legal sovereignty", but without "empirical sovereignty". The modern state that emerged in Europe in the seventeenth and eighteenth centuries was marked by the legal principle of non-intervention["juridical statehood"], but at the same time it was an empirical state in the sense that it had a certain number of resources enabling it to administer its territory, to raise an army, to raise taxes, to create an administration of civil servants who were competent and independent of society. With the decolonization movement in the 1950s until the 1970s, we see the emergence of "quasi-States"["Quasi-states"] which are States in the legal sense of the term with negative sovereignty enjoyed the principle of non-intervention, but which do not have the "empirical statehood" that does not have the capacity to govern their territory. Negative, purely legal negative sovereignty based on non-intervention becomes a liability for these States because the legal principles of sovereignty oblige these States to play the inter-State game, presupposing that they have the capacity to ensure the security of their citizens in their national territory, to be able to dissuade neighbours from intervening in their territory even though they do not have the capacity to do so. This will lead to the third type of wars described by Holsti.
Kvazivalstybės: 1990 m. išleistoje knygoje "Suverenitetas, tarptautiniai santykiai ir trečiasis žodis" Džeksonas aiškina, kaip iš XVII ir XVIII a. Europoje atsiradusio "empirinio suvereniteto" perėjome į "grynai teisinį suverenitetą", tačiau be "empirinio suvereniteto". XVII ir XVIII a. Europoje atsiradusi moderni valstybė pasižymėjo teisiniu nesikišimo principu ["juridinis valstybingumas"], tačiau kartu ji buvo empirinė valstybė ta prasme, kad turėjo tam tikrus išteklius, leidžiančius jai administruoti savo teritoriją, surinkti kariuomenę, rinkti mokesčius, sukurti kompetentingų ir nuo visuomenės nepriklausomų valstybės tarnautojų administraciją. Su dekolonizacijos judėjimu nuo XX a. šeštojo iki septintojo dešimtmečio atsirado "kvazivalstybės"["kvazivalstybės"], kurios yra valstybės teisine prasme, turinčios neigiamą suverenitetą, naudojančios nesikišimo principą, tačiau neturinčios "empirinio valstybingumo", t. y. nesugebančios valdyti savo teritorijos. Neigiamas, grynai teisinis neigiamas suverenitetas, grindžiamas nesikišimo principu, tampa šių valstybių atsakomybe, nes teisiniai suvereniteto principai įpareigoja šias valstybes žaisti tarpvalstybinį žaidimą, darant prielaidą, kad jos yra pajėgios užtikrinti savo piliečių saugumą savo valstybės teritorijoje, kad galėtų atgrasyti kaimynus nuo intervencijos į jų teritoriją, nors ir neturi tam pajėgumų. Tai lems trečiojo tipo karų, kuriuos aprašė Holsti, atsiradimą.


[[Fichier:Numer of reporter battle deats 1946 2006.jpg|vignette|gauche]]
[[Fichier:Numer of reporter battle deats 1946 2006.jpg|vignette|gauche]]


This idea that there would have been an upsurge in civil wars with the end of the Cold War must be considerably qualified. The first graph shows the number of war-related deaths between 1946 and 2006 and the number of conflict related deaths. There is a decline between 1950 and 2006, which would therefore tend to show that there was no explosion in the number of deaths caused by the war, linked to a supposed return from the war of all against all in the Hobbesian state, to take Robert Kaplan's thoughts.
Mintis, kad pasibaigus Šaltajam karui būtų padaugėję pilietinių karų, turi būti gerokai patikslinta. Pirmoje diagramoje pavaizduotas 1946-2006 m. žuvusiųjų nuo karų skaičius ir su konfliktais susijusių mirčių skaičius. Nuo 1950 m. iki 2006 m. stebimas sumažėjimas, todėl tai rodytų, kad karo sukeltų mirčių skaičiaus sprogimo, siejamo su tariamu grįžimu iš karo visų prieš visus Hobbeso valstybėje, jei remtumėmės Roberto Kaplano mintimis, nebuvo.


[[Fichier:Number of conflits ri3 1.jpg|vignette]]
[[Fichier:Number of conflits ri3 1.jpg|vignette]]


There is a peak around 1990 when there seems to be more conflicts in the world than in 1950, but at the same time the number of conflicts remains relatively constant over the period 1950 to 2005. This shows that wars around the world appear to be becoming less lethal between 1950 and 2006. If there is an increase in the number of conflicts between 1960 and 1990, it is not because there is an increase in the number of conflicts per year, but because ongoing conflicts tend to persist over time. In other words, civil wars tend to persist over time.
Panašu, kad apie 1990 m. konfliktų pasaulyje buvo daugiau nei 1950 m., tačiau tuo pat metu konfliktų skaičius 1950-2005 m. laikotarpiu išlieka gana pastovus. Tai rodo, kad 1950-2006 m. karai pasaulyje, atrodo, tampa mažiau mirtini. Jei 1960-1990 m. konfliktų skaičius padidėjo, tai ne dėl to, kad per metus padaugėjo konfliktų, o dėl to, kad vykstantys konfliktai yra linkę išlikti ilgą laiką. Kitaip tariant, pilietiniai karai paprastai tęsiasi ilgą laiką.


These are long term conflicts that are difficult to date. There is an increase in the number of conflicts related to the fact that the wars started earlier lasted over time, particularly since the civil wars in the Third World see a government against a sustained guerrilla warfare. After 1990, there is a decline in the number of conflicts in the world without a significant decline in the number of wars. What has changed with the end of the Cold War is that there is a tendency to make the conflicts that begin much shorter than before. There is a decline in civil wars in the Third World before 1990. Statistics do not support Robert Kaplan or Mary Kaldor in her 1999 book "New and Old Wars: Organized Violence in a Global Era".
Tai ilgalaikiai konfliktai, kuriuos sunku datuoti. Konfliktų skaičiaus didėjimas susijęs su tuo, kad anksčiau prasidėję karai tęsiasi ilgą laiką, ypač todėl, kad pilietiniuose karuose Trečiojo pasaulio šalyse vyriausybė kovoja su nuolatiniu partizaniniu karu. Po 1990 m. pasaulyje konfliktų skaičius mažėja, tačiau karų skaičius reikšmingai nesumažėja. Pasibaigus Šaltajam karui pasikeitė tai, kad pastebima tendencija, jog prasidėję konfliktai yra daug trumpesni nei anksčiau. Trečiajame pasaulyje iki 1990 m. sumažėjo pilietinių karų. Statistiniai duomenys nepatvirtina Roberto Kaplano (Robert Kaplan) ar Marijos Kaldor (Mary Kaldor) 1999 m. knygoje "Nauji ir seni karai: organizuotas smurtas pasaulinėje eroje" (New and Old Wars: Organized Violence in a Global Era) pateiktų duomenų.


What Holsti calls "state weakness" is more subtle than these analyses, even though it is the weakness of post-colonial states that explains the number of civil wars after 1945. The problem is that there are at least three dimensions of the state: legal, sociological and institutional.
Tai, ką Holsti vadina "valstybių silpnumu", yra subtilesnis dalykas nei šios analizės, nors būtent pokolonijinių valstybių silpnumas paaiškina pilietinių karų skaičių po 1945 metų. Problema ta, kad egzistuoja mažiausiai trys valstybės dimensijos: teisinė, sociologinė ir institucinė.


*the state-strength dilemma [dilemme de la force d’État] : Post-colonial states have weapons from the former colonial power or from one of the two Cold War camps, they have colonial administration and are relatively capable of suppressing demonstrations or internal political protest movements, but at the same time they are weak in terms of legitimacy. Borders have generally been drawn by the former colonial power, political personnel are not elected, but often come from the army without necessarily having democratic legitimacy, even if they may have historical legitimacy. This is what Holsti calls "vertical legitimism", but there is also a problem of "horizontal legitimism" which is that most citizens of these states do not recognize most of the constituent communities of the state in question as part of that state. There are irredentist movements with the desire to annex neighbouring states, considering that certain populations are their own. Others will try to secede in order to redraw political boundaries, partly because there are economic interests, but also because there is no recognition of the national community based on a willingness to live together and shared values. This creates the dilemma of state power: what these post-colonial governments do not have in legitimacy, they try to replace it by resorting to force, creating a dilemma because resorting to force against their own people is a way of sustaining itself over time, but it further erodes legitimacy.
*valstybės stiprumo dilema [dilemme de la force d'État] : pokolonijinės valstybės turi ginklų iš buvusios kolonijinės galybės arba iš vienos iš dviejų Šaltojo karo stovyklų, turi kolonijinę administraciją ir yra palyginti pajėgios nuslopinti demonstracijas ar vidinius politinius protesto judėjimus, tačiau kartu yra silpnos legitimumo požiūriu. Sienas paprastai nubrėžė buvusi kolonijinė valdžia, politinis personalas nėra renkamas, o dažnai ateina iš kariuomenės, nebūtinai turėdamas demokratinį teisėtumą, net jei jis gali turėti istorinį teisėtumą. Tai Holsti vadina "vertikaliuoju legitimizmu", tačiau taip pat egzistuoja ir "horizontaliojo legitimizmo" problema - dauguma šių valstybių piliečių nepripažįsta daugumos atitinkamą valstybę sudarančių bendruomenių kaip tos valstybės dalies. Egzistuoja iredentistiniai judėjimai, siekiantys aneksuoti kaimynines valstybes, manydami, kad tam tikri gyventojai yra jų pačių. Kiti bando atsiskirti siekdami perbraižyti politines ribas, iš dalies dėl ekonominių interesų, bet taip pat ir dėl to, kad nepripažįstama nacionalinė bendruomenė, pagrįsta noru gyventi kartu ir bendromis vertybėmis. Dėl to kyla valstybės galios dilema: tai, ko šios pokolonijinės vyriausybės neturi teisėtumo, jos bando pakeisti griebdamosi jėgos, taip sukurdamos dilemą, nes griebdamosi jėgos prieš savo tautą, jos laikui bėgant išsilaiko, tačiau tai dar labiau mažina teisėtumą.
*the patrimonial State: it is the tendency in the Middle Ages to consider that the financial means at the disposal of the king and the royal estate are not constituting a public sphere, but the private property of the king. The state budget was the private purse of the king, his army and his fiefdom by making it a state based on property. Neopatrimonialism has often been applied to post-colonial third world states in order to explain the clientelist system in place in post-colonial states, which consists of buying with public money allegiances that can only be constituted on the basis of legitimacy. The principle of maintaining these post-colonial governments is linked to the use of force and patronization by paying local elites to support the government of the day. This presupposes significant economic means on the part of the central government, making the regime vulnerable to economic crises that could lead to a reversal of some local elites once paid for by this system of clientelism against the government in place. Bachar Al Assad took power in Syria in 2000, changing the economic policy of his father Hafez el-Assad. It tries to liberalize the bassist regime not so much by opening it politically, but from an economic point of view to make the system more favourable to certain entrepreneurs. It also implies the loss of the poorest sectors of society that had hitherto supported the Hafez el-Assad regime, which had a clientelist policy explaining why some marginalized sectors of the Sunni population will oppose it.
*patrimonialinė valstybė: tai viduramžių tendencija manyti, kad karaliaus turimos finansinės lėšos ir karališkasis turtas sudaro ne viešąją sferą, o privačią karaliaus nuosavybę. Valstybės biudžetas buvo privati karaliaus, jo kariuomenės ir leno valdos piniginė, paverčiant ją nuosavybe pagrįsta valstybe. Neopatrimonializmas dažnai buvo taikomas pokolonijinėms trečiojo pasaulio valstybėms, siekiant paaiškinti pokolonijinėse valstybėse egzistuojančią klientelistinę sistemą, kurią sudaro lojalumo pirkimas už valstybės pinigus, galintis būti sudarytas tik teisėtumo pagrindu. Šių pokolonijinių vyriausybių išlaikymo principas siejamas su jėgos naudojimu ir protegavimu, mokant vietiniam elitui, kad šis remtų tuometinę vyriausybę. Tai suponuoja dideles centrinės valdžios ekonomines priemones, todėl režimas tampa pažeidžiamas ekonominių krizių, dėl kurių kai kurie vietiniai elitai, kadaise mokėję pagal šią klientelizmo sistemą, gali atsigręžti prieš esamą vyriausybę. Bacharas al Asadas į valdžią Sirijoje atėjo 2000 m., pakeitęs savo tėvo Hafezo el Asado ekonominę politiką. Jis bando liberalizuoti basistinį režimą ne tiek atverdamas jį politiniu, kiek ekonominiu požiūriu, kad sistema taptų palankesnė tam tikriems verslininkams. Tai taip pat reiškia, kad bus prarasti skurdžiausi visuomenės sluoksniai, kurie iki šiol rėmė Hafezo el-Assado režimą, vykdžiusį klientelistinę politiką, paaiškinančią, kodėl kai kurie marginalizuoti sunitų gyventojų sluoksniai jam priešinsis.
*the contested boundaries of political communities.
* ginčytinos politinių bendruomenių ribos.


This leads to the wars of the third type according to Holsti linked to colonial history and the third world that emerged after the Second World War. Civil wars generate interventionism and destabilize neighbouring states. There are systems of conflict that mutually support insurrections within their rival states, so that intertwined civil wars often degenerate into transnational warfare.
Dėl to, pasak Holsti, kyla trečiojo tipo karai, susiję su kolonijine istorija ir trečiuoju pasauliu, atsiradusiu po Antrojo pasaulinio karo. Pilietiniai karai skatina intervencionizmą ir destabilizuoja kaimynines valstybes. Egzistuoja konfliktų sistemos, kurios tarpusavyje remia sukilimus konkuruojančiose valstybėse, todėl susipynę pilietiniai karai dažnai perauga į tarptautinius karus.


[[Fichier:Ri3 failed states 1.png|vignette|center]]
[[Fichier:Ri3 failed states 1.png|vignette|center]]
[[Fichier:Ri3 failed states 2.png|vignette|center]]
[[Fichier:Ri3 failed states 2.png|vignette|center]]


The whole literature on fragile states has served to objectify the notion of failed state. With this map, we can see that the failed state problem gives priority to third world states and second world states.
Visa literatūra apie nestabilias valstybes pasitarnavo žlugusios valstybės sąvokos objektyvizavimui. Naudodamiesi šiuo žemėlapiu matome, kad žlugusios valstybės problemai pirmenybė teikiama trečiojo pasaulio valstybėms ir antrojo pasaulio valstybėms.


[[Fichier:Ri3 failed states 3.jpg|vignette|center]]
[[Fichier:Ri3 failed states 3.jpg|vignette|center]]


Geographically, there seems to be a link between what the southern states have in common: their colonial history and their propensity for internal conflict.
Atrodo, kad geografiniu požiūriu pietines valstijas sieja bendri bruožai: jų kolonijinė istorija ir polinkis į vidaus konfliktus.


<gallery>
<gallery mode="packed" widths=200px heights=200px>
ri3 violent conflicts 2013 1.gif|
ri3 violent conflicts 2013 1.gif|
ri3 violent conflicts 2013 2.gif|
ri3 violent conflicts 2013 2.gif|
</gallery>
</gallery>


This map shows violent conflicts in 2013. This map raises a number of questions. The other map shows that conflicts are actually localized.
Šiame žemėlapyje pavaizduoti 2013 m. smurtiniai konfliktai. Šis žemėlapis kelia nemažai klausimų. Kitame žemėlapyje matyti, kad konfliktai iš tikrųjų yra lokalizuoti.


The notion of a failed state has been criticized for many reasons. On the one hand, it is Eurocentric and supported by a normative vision of the State. It is a state that differs from what would be considered a "successful state" that would be the western state or at least the state of a number of so-called developed countries that provide the model to the rest of the world. This is based on a normative vision because the states that would have "succeeded" would be peaceful and non-violent, raising an idealised but historically false vision. The notion of a failed state does not take into account local power structures. There is the idea that in the absence of a power structure, a government and therefore a modern state, there is a lack of power structures and therefore wars between all against all. Just because there is no centralized system does not mean that there is no local power structure. In situations described as a failed state, there are structures based on "anocracy" that stop struggles based on local elites in the absence of public institutions with legal status. Anocracy is a power based on a fragile balance between elites that are not based on democratic institutions. Elite struggles between elites can be either violent as in Somalia and non-violent as in Pountland and Somaliland. This vision is based on an idealized vision of the state.
Žlugusios valstybės sąvoka kritikuojama dėl daugelio priežasčių. Viena vertus, ji eurocentriška ir paremta normatyvine valstybės vizija. Tai valstybė, kuri skiriasi nuo to, kas būtų laikoma "sėkminga valstybe", t. y. Vakarų valstybės arba bent jau kelių vadinamųjų išsivysčiusių šalių, kurios yra pavyzdys likusiam pasauliui, valstybės. Tai grindžiama normatyvine vizija, nes valstybės, kurios būtų "sėkmingos", būtų taikios ir nesmurtinės, iškeliant idealizuotą, bet istoriškai klaidingą viziją. Žlugusios valstybės sąvoka neatsižvelgiama į vietos galios struktūras. Egzistuoja idėja, kad nesant galios struktūros, vyriausybės, taigi ir modernios valstybės, trūksta galios struktūrų, todėl vyksta karai visų prieš visus. Tai, kad nėra centralizuotos sistemos, nereiškia, kad nėra vietinės galios struktūros. Situacijose, apibūdinamose kaip žlugusi valstybė, egzistuoja "anokratija" grindžiamos struktūros, kurios sustabdo kovas, paremtas vietos elitu, nesant teisinį statusą turinčių viešųjų institucijų. Anokratija - tai valdžia, pagrįsta trapia elito pusiausvyra, kuri nesiremia demokratinėmis institucijomis. Elito kova tarp elitų gali būti tiek smurtinė, kaip Somalyje, tiek nesmurtinė, kaip Pountlande ir Somalilande. Ši vizija grindžiama idealizuota valstybės vizija.


In ''On the Postcolony'' published in 2001, Achille Mbembe describes the political uses of this concept:"Unlike the fable of the Weapons of Mass Destruction, it rests on a political mythology that is all the more robust to the extent that, as with all theologies, it cannot be falsified. Codified in the US Government's National Security Strategy of 2002, state failure has been tendered as the significant clause in the doctrine of pre-emption. That document famously announced that' America is now threatened less by conquering states than by failing ones'". The notion of a failed state is used to justify interventions taking place for other reasons.
2001 m. išleistoje knygoje "Apie postkoloniją" Achille'is Mbembe apibūdina šios koncepcijos politinį panaudojimą: "Skirtingai nuo pasakos apie masinio naikinimo ginklus, ši koncepcija remiasi politine mitologija, kuri yra tuo tvirtesnė, kad jos, kaip ir visų teologijų, negalima suklastoti. 2002 m. JAV vyriausybės Nacionalinio saugumo strategijoje valstybės žlugimas buvo įvardytas kaip svarbi pirmumo teisės doktrinos nuostata. Šiame dokumente garsiai skelbiama, kad "Amerikai dabar grėsmę kelia ne tiek užkariaujančios, kiek žlungančios valstybės". Žlugusios valstybės sąvoka naudojama siekiant pateisinti intervencijas, vykdomas dėl kitų priežasčių.


= The "burden" of the Third World =
= Trečiojo pasaulio "našta" =


There are alternative interpretations of the positive feedback loop between war and state "weakening" established by many authors. The retroactive loop can be challenged.
Daugelio autorių nustatytas teigiamas grįžtamasis ryšys tarp karo ir valstybių "silpnėjimo" gali būti aiškinamas ir kitaip. Grįžtamojo ryšio kilpą galima kvestionuoti.


The first would be Tilly's strictly evolutionary and universalistic interpretation. A second is Cohen, Brown and Organski in'' The Paradoxical Nature of State Making''. The construction of the State creates internal turmoil at first, it is only after a certain threshold that it becomes a factor of stability. The authors do not consider that war strengthens states through the extraction of resources from their internal society, but they consider that it is the strengthening of states that leads to internal wars. It is the fact that these are States under construction obliged to extract resources from their populations, even though these governments are not considered legitimate and create internal opposition. They overturned Tilly's reasoning by saying that war is not a factor in the constitution of the state, but that it is the fact that it is states under construction that justifies internal wars. At a certain level of resource concentration, the government becomes powerful enough to strengthen itself further. Cohen, Brown and Organski's reasoning is more complex than it seems. To some extent, they make it clear that sometimes weak states are in civil wars, but this does not mean that they are weakening. These are strengthening States that do not have the possibility and the capacity to legitimize further strengthening and, from a certain threshold effect, the construction of the State will become a pacification factor.
Pirmoji būtų griežtai evoliucinė ir universalistinė Tilly interpretacija. Antrasis - Coheno, Browno ir Organskio knygoje "Paradoksali valstybės kūrimo prigimtis" (The Paradoxical Nature of State Making). Valstybės kūrimas iš pradžių sukelia vidinę sumaištį, tik peržengus tam tikrą ribą jis tampa stabilumo veiksniu. Autoriai nemano, kad karas stiprina valstybes, išgaudamas išteklius iš jų vidaus visuomenės, bet mano, kad būtent valstybių stiprėjimas lemia vidinius karus. Būtent tai, kad tai yra kuriamos valstybės, įpareigotos išgauti išteklius iš savo gyventojų, nors šios vyriausybės nelaikomos teisėtomis ir sukuria vidinį pasipriešinimą. Jie paneigė Tilly samprotavimus, sakydami, kad karas nėra valstybės konstitucijos veiksnys, bet būtent tai, kad tai yra kuriamos valstybės, pateisina vidaus karus. Esant tam tikram išteklių koncentracijos lygiui, vyriausybė tampa pakankamai galinga, kad galėtų toliau stiprėti. Coheno, Browno ir Organskio samprotavimai yra sudėtingesni, nei atrodo. Tam tikru mastu jie paaiškina, kad kartais silpnos valstybės dalyvauja pilietiniuose karuose, tačiau tai nereiškia, kad jos silpnėja. Tai yra stiprėjančios valstybės, kurios neturi galimybės ir gebėjimo įteisinti tolesnio stiprėjimo, o nuo tam tikro slenkstinio efekto valstybės kūrimas taps pacifikacijos veiksniu.


A third is that of Malesevic, war can be a factor of "modernization" as well as "regression", but the problem here is to maintain a linear interpretation of history. A fourth would be that of Mohammed Ayoob as described in his article "Humanitarian Intervention and State Sovereignty" published in 2002, for which the war remains linked to dynamics of state building, but which are diffracted by the context of colonial post-independence, producing paradoxical effects. He will insist on three points.
Trečiasis Malesevičiaus (Malesevic) požiūris - karas gali būti tiek "modernizacijos", tiek "regreso" veiksnys, tačiau čia problema yra išlaikyti linijinį istorijos aiškinimą. Ketvirtasis būtų Mohammedo Ayoobo, aprašytas 2002 m. paskelbtame straipsnyje "Humanitarinė intervencija ir valstybės suverenitetas" (Humanitarian Intervention and State Sovereignty), pagal kurį karas išlieka susijęs su valstybės kūrimo dinamika, tačiau ją išsklaido kolonijinio postnepriklausomybės laikotarpio kontekstas, todėl atsiranda paradoksalių padarinių. Jis primygtinai pabrėžia tris dalykus.


== The internal security dilemma ==
== Vidaus saugumo dilema ==


The notion of the dilemma of domestic insecurity is reflected in an incomplete or partial state process, as most countries in the South face a more difficult task with a different temporality in much shorter timescales. The political centre of these new states is still in strong competition with competing political communities for the struggle for power. In other words, there is only one political centre in a society in which there are mutually exclusive political communities fighting for power. According to Ayoob, the groups remain in mutual distrust and fear. The failed states have difficulty establishing a monopoly.
Vidinio nesaugumo dilemos sąvoka atsispindi neužbaigtame arba daliniame valstybės procese, nes daugumai Pietų šalių tenka spręsti sudėtingesnę užduotį, turinčią kitokį laikinumą, per daug trumpesnį laiką. Šių naujų valstybių politinis centras vis dar stipriai konkuruoja su konkuruojančiomis politinėmis bendruomenėmis kovoje dėl valdžios. Kitaip tariant, visuomenėje, kurioje dėl valdžios kovoja viena kitą išskiriančios politinės bendruomenės, yra tik vienas politinis centras. Pasak Ayoob, grupuotės tebėra apimtos tarpusavio nepasitikėjimo ir baimės. Žlugusioms valstybėms sunku įtvirtinti monopolį.


Several characteristics of the domestic insecurity dilemma can be distinguished:
Galima išskirti keletą vidaus nesaugumo dilemos bruožų:
*disputed legitimacy of the government;
*Ginčijamas vyriausybės teisėtumas;
*authoritarian governments;
*autoritarinės vyriausybės;
*Inner enemy;
*vidinis priešas;
*distinction between military and police activities;
*karinės ir policijos veiklos atskyrimas;
*Establishing a connection between inner and outer enmity and sometimes wars of diversion.
*Vidinio ir išorinio priešiškumo ryšio nustatymas ir kartais diversiniai karai.


== State building and extroversion strategies ==
== Valstybės kūrimo ir ekstraversijos strategijos ==


Resource extraction involves a process of internationalization rather than endogenous processes. For example, the Magna Carta is a power-sharing agreement between the king and his main lords in exchange for the possibility of being able to extract internal resources in terms of taxes, taxes or people to wage war. The monopolization of resources is a power sharing like Norbert Elias's support. From the moment when a government does not need to reach agreement with the different actors of society, we are in another sequence. When the state does not have to make an effort to accumulate internal resources, it transforms the relationship between the state and society.
Išteklių gavyba apima internacionalizacijos procesą, o ne endogeninius procesus. Pavyzdžiui, Magna Carta - tai karaliaus ir jo pagrindinių lordų susitarimas dėl valdžios pasidalijimo mainais į galimybę išgauti vidaus išteklius - mokesčius, rinkliavas ar žmones karui. Išteklių monopolizavimas yra galios pasidalijimas, kaip ir Norberto Eliaso parama. Nuo tos akimirkos, kai valdžiai nereikia susitarti su įvairiais visuomenės veikėjais, atsiduriame kitoje sekoje. Kai valstybei nereikia stengtis kaupti vidinių išteklių, keičiasi valstybės ir visuomenės santykiai.


== The impact of the international level ==
== Tarptautinio lygmens poveikis ==


The changing context is the impact of the international level. There are at least two points to note:
Besikeičiantis kontekstas - tai tarptautinio lygmens poveikis. Reikia atkreipti dėmesį bent į du dalykus:
*Since the Second World War, external borders have been imposed: the question of the intangibility of international borders is a factor that has changed the situation. In'' Neverending Wars'' published in 2005, Ann Hironaka does not question the efforts of civilization from a normative point of view, but emphasizes the practical effects of this difference, which is that if we stigmatize a failed state, we must not forget that these are states that have not had the same opportunities to form themselves as European states. The intangibility of borders must be taken into account, especially since the borders of most southern countries have been imposed by the decolonization process.
*Po Antrojo pasaulinio karo buvo nustatytos išorinės sienos: tarptautinių sienų neapčiuopiamumo klausimas yra veiksnys, pakeitęs padėtį. Ann Hironaka 2005 m. išleistoje knygoje'' Neverending Wars'' nekvestionuoja civilizacijos pastangų normatyviniu požiūriu, bet pabrėžia praktinį šio skirtumo poveikį, t. y. jei stigmatizuojame žlugusią valstybę, neturime pamiršti, kad tai valstybės, kurios neturėjo tokių pačių galimybių susiformuoti kaip Europos valstybės. Reikia atsižvelgti į sienų neapčiuopiamumą, juolab kad daugumos pietinių šalių sienos buvo primestos dekolonizacijos proceso.
*The third world as an outlet for tensions between "great powers": even if we left the colonial period, the Cold War was a time when many wars were waged by "proxy". This calls into question the idyllic idea of the Cold War as a period of peace since there have been proxies wars such as in Vietnam and Afghanistan. The Cold War context fuelled conflicts in countries of the South and prevented the process of monopolizing resources leading to the monopoly of symbolic violence.
*Trečiasis pasaulis kaip įtampos tarp "didžiųjų galių" židinys: net jei paliksime kolonijinį laikotarpį, Šaltasis karas buvo laikas, kai daugelis karų vyko "per tarpininkus". Tai verčia abejoti idiliška Šaltojo karo kaip taikos laikotarpio idėja, nes vyko įgaliotųjų karų, pavyzdžiui, Vietname ir Afganistane. Šaltojo karo kontekstas kurstė konfliktus Pietų šalyse ir neleido monopolizuoti išteklių, vedančių į simbolinio smurto monopoliją.
International standards are more favourable to individual rights claims than to the primitive accumulation of state powers: if a faction conducts large-scale massacres to secure a territory leading to the construction of a state that can become a functioning democracy, the massacres will create a range of reactions from the international community that will focus on the issue of individual rights. This is a different process from the northern states.
Tarptautiniai standartai yra palankesni pretenzijoms dėl asmens teisių nei primityviam valstybės galių kaupimui: jei grupuotė vykdo didelio masto žudynes, siekdama užsitikrinti teritoriją, vedančią prie valstybės, galinčios tapti veikiančia demokratija, kūrimo, žudynės sukels įvairias tarptautinės bendruomenės reakcijas, kuriose daugiausia dėmesio bus skiriama asmens teisių klausimui. Tai kitoks procesas nei šiaurinėse valstybėse.


= Conclusion =
= Išvada =


Civil wars are generally perceived as destructive conflicts of the state. We must be wary of rhetoric about failed states. Civil wars can also be interpreted as constitutive of political modernity. For Leander, exporting the western model is not easy, applying Tilly to the countries of the south is complicated, but it also brings a critique of the realistic argument that if the countries of the south need time, then we must leave it to them. Edward Luttwak in'' Give War a Chance'' published in 1998 in Foreign Affairs, postulates that the countries of the South should be given a chance to constitute themselves through war<ref>Luttwak, Edward N. “Give War a Chance.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/articles/1999-07-01/give-war-chance. </ref>.
Pilietiniai karai paprastai suvokiami kaip destruktyvūs valstybės konfliktai. Turime atsargiai vertinti retoriką apie žlugusias valstybes. Pilietiniai karai taip pat gali būti interpretuojami kaip politinės modernybės sudedamoji dalis. Leandrui eksportuoti Vakarų modelį nėra lengva, taikyti Tilly pietų šalims yra sudėtinga, tačiau jis taip pat pateikia realistinio argumento kritiką, kad jei pietų šalims reikia laiko, tai mes turime palikti jį joms. Edwardas Luttwakas straipsnyje "Suteikite karui šansą", paskelbtame 1998 m. žurnale "Foreign Affairs", postuluoja, kad pietų šalims reikia suteikti šansą susikurti per karą<ref>Luttwak, Edward N. “Give War a Chance.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/articles/1999-07-01/give-war-chance. </ref>.


= Notes =
= Bibliografija =


= Bibliography =
= Nuorodos =
 
= References =
<references />
<references />


Version actuelle datée du 29 avril 2021 à 11:19

Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?
Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Kyla klausimas, kaip analizuoti nuo 1945 m. visame pasaulyje vykstančius karus, kokios yra šios naujos karų formos? Kaip pasikeitęs kontekstas, kuris reiškia, kad žvelgiant į pokolonijinį pasaulį, galima daryti išvadą, kad karas nebesukuria valstybės ir kad valstybė nebūtinai sukuria karą. Leandrer parodys, kad Karai ir valstybių nesukūrimas: Tilly rimtai žvelgiant į šiuolaikinį pasaulį, paskelbtą 2004 m., kad šiandien karas vis dažniau nesusijęs su valstybėmis ir kad karas dažnai veda ne į centralizaciją ir valstybių kūrimą, o veikiau į valstybių naikinimą, silpninimą ir naikinimą. Vis dėlto šis požiūris yra ginčytinas. Apžvelgsime kai kuriuos trečiojo tipo karų bruožus pokolonijiniuose karuose, kad suprastume jų ypatybes ir raidą ir įsitikintume, ar Tilly postulatas "karo kūrimas - valstybės kūrimas" yra taikytinas.

Kyla klausimas, ar Tilly įkvėptas "europietiškasis" modelis taikytinas už Europos ribų. Čia reikia spręsti įvairius klausimus:

  • Kaip postkolonijiniame pasaulyje atsirado moderni valstybė? Pirmasis pateiktas paaiškinimas yra kolonizacijos vaidmuo. Manoma, kad moderni valstybė atsirado Europoje ir kad sukūrus Europos kolonijines imperijas už Europos žemyno ribų, tai leido išplėsti valstybės idėją į likusį pasaulį, tačiau taip pat ir biurokratinis veikimo būdas, įsitvirtinęs daugelyje kolonizuotų visuomenių, leidžiantis postkolonijiniame pasaulyje kurti modernias valstybes pagal modernų Vakarų valstybės modelį. Kitose analizėse valstybių atsiradimo procesas priklauso nuo senesnių nei kolonizacija endogeninių veiksnių. Pavyzdžiui, galima kelti klausimą, ar Japonija yra vakarietiško modelio eksporto rezultatas, nes jau XV a. ten egzistavo būdas koncentruoti teisėto smurto monopolį. Tai rodytų, kad Tilly analizė nebūtinai yra universali. Ne visos valstybės būtų kariaujančių kompanijų vaisius, o kitose vyksta panašūs procesai, nesusiję su Europos įtaka. Analizuoti pokolonijines valstybes, kolonizaciją laikant šias šalis paveikusių procesų pradžia, yra gana supaprastinta.
  • koks šiuo požiūriu yra karo vaidmuo?
  • ne vakarietiškos trajektorijos: sėkmingos ar žlugusios valstybės? empirinių ir teisinių valstybių skirstymą pasiūlė Robertas Džeksonas (Robert Jackson) knygoje Kvazi valstybė.[7][8]

Šiuo atveju svarbu suprasti smurto ir politinės tvarkos ryšį šiuolaikiniame pokolonijiniame pasaulyje.

Tilly teorijos, kad šiuolaikinės valstybės kūrimas ir karas yra susiję, taikymo už Vakarų sferos ribų tipai yra du. tie, kurie bandė taikyti šį modelį už Vakarų sferos ribų, skirstosi į dvi grupes:

  • Mano, kad, pasak Tilly, įvairios egzistuojančios valstybės yra karo vaisius ir atvirkščiai. Taikant Tilly, reikėtų parodyti, kad ta ar kita valstybė yra karo vaisius, arba atvirkščiai, karai, vykstantys šiose visuomenėse, mato modernią valstybę Weberio prasme. Tai taip pat reiškia pasakyti, kad šiandien šios valstybės, kuriose vyksta pilietiniai ar tarpvalstybiniai karai, iš tikrųjų nėra valstybės, nors jos ir pripažįstamos tarptautinėje teisėje. Vargu ar toks samprotavimas yra pagrįstas. Akivaizdu, kad ne visi karai lemia valstybių susikūrimą. Ne dėl visų karų susikuria valstybės ir ne visos valstybės buvo sukurtos per karą. Tokie samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu karus išgyvenančios valstybės dar nėra tikros valstybės, arba tokie samprotavimai leidžia atmesti Tilly'io analizes. Jean-François Bayart'o mintis kartais yra tokia, kad dabartinius pilietinius karus pasaulyje galima analizuoti kaip sudėtingą nėštumą, iš kurio atsiras valstybė. Idėja būtų tokia, kad turėtume tai palikti ramybėje, kol pamatysime modernių valstybių atsiradimą.
  • Tilly parodo, kad modernios valstybės modelis yra ne karo apskritai, o karų politinėje sistemoje rezultatas, žinodamas, kad modernios valstybės formavimosi Europoje kontekstas nebūtinai taikytinas šiandien. Ar tai reiškia, kad bet koks teigiamas karo ir valstybės kūrimo ryšys šiuolaikiniame pasaulyje yra klaidingas? Leandras parodo knygoje "Karai ir valstybių nesukūrimas" (Wars and the' Un-Making of States: Taking Tilly Seriously in the Contemporary World'", išleistą 2004 m., kad dabartinis tarptautinis kontekstas, kuriame susiformavo pokolonijinės valstybės, nėra palankus Charleso Tilly'io analizei. Už šio konteksto ribų karo padariniai sukels visai kitokius padarinius, nei aprašė Charlesas Tilly. Eksporto iš Europos būdas buvo vykdomas kitais būdais - per kolonizaciją, dekolonizaciją, taip pat per tarptautines organizacijas, kurios dalyvavo eksportuojant valstybines žinias ir vėliau formavo pokolonijines valstybes pagal vakarietišką modelį. Galima manyti, kad net jei Leandras teisus dėl Tilly analizės, vis dėlto kai kuriuose karuose kartais esama teigiamų sąsajų tarp karo ir valstybės kūrimo, net jei sunku įrodyti šį teigiamą ryšį. Kai kuriuose konfliktuose vis dar matome valstybės kūrimą per karą, net jei tai reiškia, kad reikia atsisakyti į Europą orientuoto valstybingumo apibrėžimo.

Turime būti atsargūs su universalios linijinės istorijos idėja, tai vadiname istoricizmu arba evoliucionizmu, kuris aptinkamas modernizacijos teorijose, kurios yra intelektualinis vienetas, siekiantis Marksą ar net Loką. Ši vizija mano, kad norint suprasti pokolonijines valstybes, trečiojo pasaulio valstybes ir politines organizacijas, būtina studijuoti Europos istoriją, nes šios valstybės būtų tokiame etape, kokį Europos valstybės išgyveno prieš kelis šimtus metų. Tilly teorija buvo grindžiama žvelgiant į Europos istoriją, iš kurios Europa pateiktų numanomą ir aiškų modelį. Kartu neabejotina, kad Europa ir "Vakarai" eksportuoja savo politinius modelius už savo sienų. Būtina pamatyti, kaip teisinės, administracinės ir biurokratinės normos dažnai buvo kuriamos kitur ir eksportuojamos per kolonizaciją arba per tarptautines organizacijas, veikiant Vakarų valstybėms, vadovaujantis Vakarų režimų sukurtais "gero valdymo" ir demokratijos standartais.

Languages


English Español Français



Diskusijos apie "nestabilias valstybes"[modifier | modifier le wikicode]

Pokolonijiniame pasaulyje karai būtų ir valstybių silpnėjimo veiksnys, ir silpnėjančių valstybių pasekmė. Autoriai bando pakeisti Tilly nustatytą priežastingumą. Pokolonijiniame pasaulyje karas žlugdo valstybes taip pat, kaip ir valstybių silpnėjimas sukelia karą.

Visa eilė teorijų bando analizuoti konfliktus Artimuosiuose Rytuose per konstitucinį valstybių silpnumą. Tiesa, kad nuo 1945 m. dauguma ginkluotų konfliktų visame pasaulyje buvo pilietiniai, o ne tarpvalstybiniai karai. Tarpvalstybinių karų mažėjo sparčiau nei pilietinių karų, ypač po 1990-ųjų, o tai reiškia, kad šiandien pilietinių karų yra daug daugiau nei tarpvalstybinių karų. Iš tikrųjų mažėja abiejų formų karų, tačiau tarpvalstybinių karų mažėja sparčiau. Negalima teigti, kad tarpvalstybinių karų mažėja naujos rūšies karų naudai.

Silpnėja pokolonijinės valstybės, dėl to kilo nemažai karų, todėl kyla ypač daug politinių diskusijų apie žlugusių ir silpnų valstybių keliamą pavojų, žinant, kad silpnos valstybės dažniau patenka į pilietinį karą arba tampa teroristinių grupuočių prieglobsčiu, o pokolonijinės valstybės turėtų būti stiprinamos, kad ši dinamika sustiprėtų. 1994 m. žurnale "The Atlantic Monthly" paskelbtame straipsnyje "The Coming Anarchy" Kaplanas teigė, kad pokolonijinių valstybių bandymas sukurti administraciją ir vyriausybę, daugiau ar mažiau parengtą pagal vakarietiškus modelius, žlugo, todėl susiklostė anarchijos ir grįžimo į prigimtinę būklę situacija. Grįžtų visų kova prieš visus pagal Hobbeso postulatą.

Kai kalbame apie "trapią valstybę", kalbame ne apie "valstybę" kaip tokią, o apie "politinį pasipriešinimą". Reikia skirti sąvokas "valstybė", "vyriausybė" ir "politinė sistema", nes yra tendencija supainioti aiškinimus. Diskusijose apie "nestabilias valstybes" kalbama apie idėją, kad politinių režimų gebėjimai yra tokie riboti, kad dėl to kyla pavojus jų piliečiams ir kaimyninėms valstybėms. Zartmanas vartoja sąvoką "žlugusios valstybės", Callaghy - "leviatanų ašmenys", o Holsti - "trapios valstybės", "valstybės silpnumas". Visi šie autoriai daugiausia dėmesio skiria valstybės, vyriausybės ar režimo, kuris, jų nuomone, nesugeba iš gyventojų išgauti išteklių tiek kuriant veiksmingą biurokratiją, tiek didinant mokesčius, tiek nesugebant teikti būtiniausių paslaugų, reiškinio sąsajoms. Tai lemia konfliktus, kurie plačiai analizuojami pasitelkiant sistemą, kurioje, kaip ir Hobbesas, valstybės nebuvimas laikomas regreso veiksniu, jei ne į prigimtinę būseną, tai bent į nuolatinę karo prieš visus būseną.

"Valstybės žlugimo" mechanizmą Zartmanas naudoja po 1990-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo po dekolonizacijos susikūrusios valstybės turėjo labai nedaug vidaus išteklių saugumo, ginklų sistemų, praktinių žinių ir biurokratijos požiūriu. Tačiau tai nesukėlė ypatingų padarinių Šaltojo karo metu, nes buvo susiklosčiusi situacija, kai postkolonijines valstybes konkurencingai globojo supervalstybės, t. y. JAV ir SSRS. Ši SSRS ir JAV konkurencija buvo susijusi su bandymais įsiskverbti į trečiojo pasaulio šalis, bet ne į centrinį Šaltojo karo teatrą - Vidurio ir Rytų Europos lygumas. Kadangi toks karas buvo neįmanomas, abi didžiosios valstybės bandė išplėsti konfliktą į kolonijinių valstybių periferiją, bandydamos nusipirkti lojalumą, sustiprinti, kad sutvirtintų "draugiškas" trečiojo pasaulio valstybes, kurioms iššūkį metė priešiškų blokų partizanai. Klientelizmas pasikartojo tokiomis aplinkybėmis, kai socialistinio ir kapitalistinio bloko konkurencija skatino supervalstybes leisti išteklius savo įtakai plėsti. Valstybės net ėjo taip toli, kad perėjo į kitą pusę, pavyzdžiui, Etiopija ir Somalis, o tai rodo, kad trečiojo pasaulio valstybės Šaltojo karo metais sugebėjo pasinaudoti šia konkurencine struktūra, kad gautų išorinių išteklių ir taip susidorotų su vidinių išteklių trūkumu. Pasibaigus Šaltajam karui, konkurencinė globa nutrūko. Šaltojo karo konfrontacijos kontekste nustojome remti nedemokratinius režimus, o žlugus SSRS, Rusijos Federacija nebeturi priemonių vykdyti sovietinę politiką. Taip žlunga valstybės po Šaltojo karo. Šios valstybės išsilaikė tik todėl, kad turėjo išteklių, kuriuos suteikė Šaltojo karo logika. Pasibaigus Šaltajam karui, šių išteklių nebelieka, todėl susilpnėja tuometinė vyriausybė ir sustiprėja vidinė opozicija, o tai lemia pilietinius karus ir pilietinių karų atsinaujinimą pasibaigus Šaltajam karui.

Kvazivalstybės: 1990 m. išleistoje knygoje "Suverenitetas, tarptautiniai santykiai ir trečiasis žodis" Džeksonas aiškina, kaip iš XVII ir XVIII a. Europoje atsiradusio "empirinio suvereniteto" perėjome į "grynai teisinį suverenitetą", tačiau be "empirinio suvereniteto". XVII ir XVIII a. Europoje atsiradusi moderni valstybė pasižymėjo teisiniu nesikišimo principu ["juridinis valstybingumas"], tačiau kartu ji buvo empirinė valstybė ta prasme, kad turėjo tam tikrus išteklius, leidžiančius jai administruoti savo teritoriją, surinkti kariuomenę, rinkti mokesčius, sukurti kompetentingų ir nuo visuomenės nepriklausomų valstybės tarnautojų administraciją. Su dekolonizacijos judėjimu nuo XX a. šeštojo iki septintojo dešimtmečio atsirado "kvazivalstybės"["kvazivalstybės"], kurios yra valstybės teisine prasme, turinčios neigiamą suverenitetą, naudojančios nesikišimo principą, tačiau neturinčios "empirinio valstybingumo", t. y. nesugebančios valdyti savo teritorijos. Neigiamas, grynai teisinis neigiamas suverenitetas, grindžiamas nesikišimo principu, tampa šių valstybių atsakomybe, nes teisiniai suvereniteto principai įpareigoja šias valstybes žaisti tarpvalstybinį žaidimą, darant prielaidą, kad jos yra pajėgios užtikrinti savo piliečių saugumą savo valstybės teritorijoje, kad galėtų atgrasyti kaimynus nuo intervencijos į jų teritoriją, nors ir neturi tam pajėgumų. Tai lems trečiojo tipo karų, kuriuos aprašė Holsti, atsiradimą.

Numer of reporter battle deats 1946 2006.jpg

Mintis, kad pasibaigus Šaltajam karui būtų padaugėję pilietinių karų, turi būti gerokai patikslinta. Pirmoje diagramoje pavaizduotas 1946-2006 m. žuvusiųjų nuo karų skaičius ir su konfliktais susijusių mirčių skaičius. Nuo 1950 m. iki 2006 m. stebimas sumažėjimas, todėl tai rodytų, kad karo sukeltų mirčių skaičiaus sprogimo, siejamo su tariamu grįžimu iš karo visų prieš visus Hobbeso valstybėje, jei remtumėmės Roberto Kaplano mintimis, nebuvo.

Number of conflits ri3 1.jpg

Panašu, kad apie 1990 m. konfliktų pasaulyje buvo daugiau nei 1950 m., tačiau tuo pat metu konfliktų skaičius 1950-2005 m. laikotarpiu išlieka gana pastovus. Tai rodo, kad 1950-2006 m. karai pasaulyje, atrodo, tampa mažiau mirtini. Jei 1960-1990 m. konfliktų skaičius padidėjo, tai ne dėl to, kad per metus padaugėjo konfliktų, o dėl to, kad vykstantys konfliktai yra linkę išlikti ilgą laiką. Kitaip tariant, pilietiniai karai paprastai tęsiasi ilgą laiką.

Tai ilgalaikiai konfliktai, kuriuos sunku datuoti. Konfliktų skaičiaus didėjimas susijęs su tuo, kad anksčiau prasidėję karai tęsiasi ilgą laiką, ypač todėl, kad pilietiniuose karuose Trečiojo pasaulio šalyse vyriausybė kovoja su nuolatiniu partizaniniu karu. Po 1990 m. pasaulyje konfliktų skaičius mažėja, tačiau karų skaičius reikšmingai nesumažėja. Pasibaigus Šaltajam karui pasikeitė tai, kad pastebima tendencija, jog prasidėję konfliktai yra daug trumpesni nei anksčiau. Trečiajame pasaulyje iki 1990 m. sumažėjo pilietinių karų. Statistiniai duomenys nepatvirtina Roberto Kaplano (Robert Kaplan) ar Marijos Kaldor (Mary Kaldor) 1999 m. knygoje "Nauji ir seni karai: organizuotas smurtas pasaulinėje eroje" (New and Old Wars: Organized Violence in a Global Era) pateiktų duomenų.

Tai, ką Holsti vadina "valstybių silpnumu", yra subtilesnis dalykas nei šios analizės, nors būtent pokolonijinių valstybių silpnumas paaiškina pilietinių karų skaičių po 1945 metų. Problema ta, kad egzistuoja mažiausiai trys valstybės dimensijos: teisinė, sociologinė ir institucinė.

  • valstybės stiprumo dilema [dilemme de la force d'État] : pokolonijinės valstybės turi ginklų iš buvusios kolonijinės galybės arba iš vienos iš dviejų Šaltojo karo stovyklų, turi kolonijinę administraciją ir yra palyginti pajėgios nuslopinti demonstracijas ar vidinius politinius protesto judėjimus, tačiau kartu yra silpnos legitimumo požiūriu. Sienas paprastai nubrėžė buvusi kolonijinė valdžia, politinis personalas nėra renkamas, o dažnai ateina iš kariuomenės, nebūtinai turėdamas demokratinį teisėtumą, net jei jis gali turėti istorinį teisėtumą. Tai Holsti vadina "vertikaliuoju legitimizmu", tačiau taip pat egzistuoja ir "horizontaliojo legitimizmo" problema - dauguma šių valstybių piliečių nepripažįsta daugumos atitinkamą valstybę sudarančių bendruomenių kaip tos valstybės dalies. Egzistuoja iredentistiniai judėjimai, siekiantys aneksuoti kaimynines valstybes, manydami, kad tam tikri gyventojai yra jų pačių. Kiti bando atsiskirti siekdami perbraižyti politines ribas, iš dalies dėl ekonominių interesų, bet taip pat ir dėl to, kad nepripažįstama nacionalinė bendruomenė, pagrįsta noru gyventi kartu ir bendromis vertybėmis. Dėl to kyla valstybės galios dilema: tai, ko šios pokolonijinės vyriausybės neturi teisėtumo, jos bando pakeisti griebdamosi jėgos, taip sukurdamos dilemą, nes griebdamosi jėgos prieš savo tautą, jos laikui bėgant išsilaiko, tačiau tai dar labiau mažina teisėtumą.
  • patrimonialinė valstybė: tai viduramžių tendencija manyti, kad karaliaus turimos finansinės lėšos ir karališkasis turtas sudaro ne viešąją sferą, o privačią karaliaus nuosavybę. Valstybės biudžetas buvo privati karaliaus, jo kariuomenės ir leno valdos piniginė, paverčiant ją nuosavybe pagrįsta valstybe. Neopatrimonializmas dažnai buvo taikomas pokolonijinėms trečiojo pasaulio valstybėms, siekiant paaiškinti pokolonijinėse valstybėse egzistuojančią klientelistinę sistemą, kurią sudaro lojalumo pirkimas už valstybės pinigus, galintis būti sudarytas tik teisėtumo pagrindu. Šių pokolonijinių vyriausybių išlaikymo principas siejamas su jėgos naudojimu ir protegavimu, mokant vietiniam elitui, kad šis remtų tuometinę vyriausybę. Tai suponuoja dideles centrinės valdžios ekonomines priemones, todėl režimas tampa pažeidžiamas ekonominių krizių, dėl kurių kai kurie vietiniai elitai, kadaise mokėję pagal šią klientelizmo sistemą, gali atsigręžti prieš esamą vyriausybę. Bacharas al Asadas į valdžią Sirijoje atėjo 2000 m., pakeitęs savo tėvo Hafezo el Asado ekonominę politiką. Jis bando liberalizuoti basistinį režimą ne tiek atverdamas jį politiniu, kiek ekonominiu požiūriu, kad sistema taptų palankesnė tam tikriems verslininkams. Tai taip pat reiškia, kad bus prarasti skurdžiausi visuomenės sluoksniai, kurie iki šiol rėmė Hafezo el-Assado režimą, vykdžiusį klientelistinę politiką, paaiškinančią, kodėl kai kurie marginalizuoti sunitų gyventojų sluoksniai jam priešinsis.
  • ginčytinos politinių bendruomenių ribos.

Dėl to, pasak Holsti, kyla trečiojo tipo karai, susiję su kolonijine istorija ir trečiuoju pasauliu, atsiradusiu po Antrojo pasaulinio karo. Pilietiniai karai skatina intervencionizmą ir destabilizuoja kaimynines valstybes. Egzistuoja konfliktų sistemos, kurios tarpusavyje remia sukilimus konkuruojančiose valstybėse, todėl susipynę pilietiniai karai dažnai perauga į tarptautinius karus.

Ri3 failed states 1.png
Ri3 failed states 2.png

Visa literatūra apie nestabilias valstybes pasitarnavo žlugusios valstybės sąvokos objektyvizavimui. Naudodamiesi šiuo žemėlapiu matome, kad žlugusios valstybės problemai pirmenybė teikiama trečiojo pasaulio valstybėms ir antrojo pasaulio valstybėms.

Ri3 failed states 3.jpg

Atrodo, kad geografiniu požiūriu pietines valstijas sieja bendri bruožai: jų kolonijinė istorija ir polinkis į vidaus konfliktus.

  • Ri3 violent conflicts 2013 1.gif
  • Ri3 violent conflicts 2013 2.gif

Šiame žemėlapyje pavaizduoti 2013 m. smurtiniai konfliktai. Šis žemėlapis kelia nemažai klausimų. Kitame žemėlapyje matyti, kad konfliktai iš tikrųjų yra lokalizuoti.

Žlugusios valstybės sąvoka kritikuojama dėl daugelio priežasčių. Viena vertus, ji eurocentriška ir paremta normatyvine valstybės vizija. Tai valstybė, kuri skiriasi nuo to, kas būtų laikoma "sėkminga valstybe", t. y. Vakarų valstybės arba bent jau kelių vadinamųjų išsivysčiusių šalių, kurios yra pavyzdys likusiam pasauliui, valstybės. Tai grindžiama normatyvine vizija, nes valstybės, kurios būtų "sėkmingos", būtų taikios ir nesmurtinės, iškeliant idealizuotą, bet istoriškai klaidingą viziją. Žlugusios valstybės sąvoka neatsižvelgiama į vietos galios struktūras. Egzistuoja idėja, kad nesant galios struktūros, vyriausybės, taigi ir modernios valstybės, trūksta galios struktūrų, todėl vyksta karai visų prieš visus. Tai, kad nėra centralizuotos sistemos, nereiškia, kad nėra vietinės galios struktūros. Situacijose, apibūdinamose kaip žlugusi valstybė, egzistuoja "anokratija" grindžiamos struktūros, kurios sustabdo kovas, paremtas vietos elitu, nesant teisinį statusą turinčių viešųjų institucijų. Anokratija - tai valdžia, pagrįsta trapia elito pusiausvyra, kuri nesiremia demokratinėmis institucijomis. Elito kova tarp elitų gali būti tiek smurtinė, kaip Somalyje, tiek nesmurtinė, kaip Pountlande ir Somalilande. Ši vizija grindžiama idealizuota valstybės vizija.

2001 m. išleistoje knygoje "Apie postkoloniją" Achille'is Mbembe apibūdina šios koncepcijos politinį panaudojimą: "Skirtingai nuo pasakos apie masinio naikinimo ginklus, ši koncepcija remiasi politine mitologija, kuri yra tuo tvirtesnė, kad jos, kaip ir visų teologijų, negalima suklastoti. 2002 m. JAV vyriausybės Nacionalinio saugumo strategijoje valstybės žlugimas buvo įvardytas kaip svarbi pirmumo teisės doktrinos nuostata. Šiame dokumente garsiai skelbiama, kad "Amerikai dabar grėsmę kelia ne tiek užkariaujančios, kiek žlungančios valstybės". Žlugusios valstybės sąvoka naudojama siekiant pateisinti intervencijas, vykdomas dėl kitų priežasčių.

Trečiojo pasaulio "našta"[modifier | modifier le wikicode]

Daugelio autorių nustatytas teigiamas grįžtamasis ryšys tarp karo ir valstybių "silpnėjimo" gali būti aiškinamas ir kitaip. Grįžtamojo ryšio kilpą galima kvestionuoti.

Pirmoji būtų griežtai evoliucinė ir universalistinė Tilly interpretacija. Antrasis - Coheno, Browno ir Organskio knygoje "Paradoksali valstybės kūrimo prigimtis" (The Paradoxical Nature of State Making). Valstybės kūrimas iš pradžių sukelia vidinę sumaištį, tik peržengus tam tikrą ribą jis tampa stabilumo veiksniu. Autoriai nemano, kad karas stiprina valstybes, išgaudamas išteklius iš jų vidaus visuomenės, bet mano, kad būtent valstybių stiprėjimas lemia vidinius karus. Būtent tai, kad tai yra kuriamos valstybės, įpareigotos išgauti išteklius iš savo gyventojų, nors šios vyriausybės nelaikomos teisėtomis ir sukuria vidinį pasipriešinimą. Jie paneigė Tilly samprotavimus, sakydami, kad karas nėra valstybės konstitucijos veiksnys, bet būtent tai, kad tai yra kuriamos valstybės, pateisina vidaus karus. Esant tam tikram išteklių koncentracijos lygiui, vyriausybė tampa pakankamai galinga, kad galėtų toliau stiprėti. Coheno, Browno ir Organskio samprotavimai yra sudėtingesni, nei atrodo. Tam tikru mastu jie paaiškina, kad kartais silpnos valstybės dalyvauja pilietiniuose karuose, tačiau tai nereiškia, kad jos silpnėja. Tai yra stiprėjančios valstybės, kurios neturi galimybės ir gebėjimo įteisinti tolesnio stiprėjimo, o nuo tam tikro slenkstinio efekto valstybės kūrimas taps pacifikacijos veiksniu.

Trečiasis Malesevičiaus (Malesevic) požiūris - karas gali būti tiek "modernizacijos", tiek "regreso" veiksnys, tačiau čia problema yra išlaikyti linijinį istorijos aiškinimą. Ketvirtasis būtų Mohammedo Ayoobo, aprašytas 2002 m. paskelbtame straipsnyje "Humanitarinė intervencija ir valstybės suverenitetas" (Humanitarian Intervention and State Sovereignty), pagal kurį karas išlieka susijęs su valstybės kūrimo dinamika, tačiau ją išsklaido kolonijinio postnepriklausomybės laikotarpio kontekstas, todėl atsiranda paradoksalių padarinių. Jis primygtinai pabrėžia tris dalykus.

Vidaus saugumo dilema[modifier | modifier le wikicode]

Vidinio nesaugumo dilemos sąvoka atsispindi neužbaigtame arba daliniame valstybės procese, nes daugumai Pietų šalių tenka spręsti sudėtingesnę užduotį, turinčią kitokį laikinumą, per daug trumpesnį laiką. Šių naujų valstybių politinis centras vis dar stipriai konkuruoja su konkuruojančiomis politinėmis bendruomenėmis kovoje dėl valdžios. Kitaip tariant, visuomenėje, kurioje dėl valdžios kovoja viena kitą išskiriančios politinės bendruomenės, yra tik vienas politinis centras. Pasak Ayoob, grupuotės tebėra apimtos tarpusavio nepasitikėjimo ir baimės. Žlugusioms valstybėms sunku įtvirtinti monopolį.

Galima išskirti keletą vidaus nesaugumo dilemos bruožų:

  • Ginčijamas vyriausybės teisėtumas;
  • autoritarinės vyriausybės;
  • vidinis priešas;
  • karinės ir policijos veiklos atskyrimas;
  • Vidinio ir išorinio priešiškumo ryšio nustatymas ir kartais diversiniai karai.

Valstybės kūrimo ir ekstraversijos strategijos[modifier | modifier le wikicode]

Išteklių gavyba apima internacionalizacijos procesą, o ne endogeninius procesus. Pavyzdžiui, Magna Carta - tai karaliaus ir jo pagrindinių lordų susitarimas dėl valdžios pasidalijimo mainais į galimybę išgauti vidaus išteklius - mokesčius, rinkliavas ar žmones karui. Išteklių monopolizavimas yra galios pasidalijimas, kaip ir Norberto Eliaso parama. Nuo tos akimirkos, kai valdžiai nereikia susitarti su įvairiais visuomenės veikėjais, atsiduriame kitoje sekoje. Kai valstybei nereikia stengtis kaupti vidinių išteklių, keičiasi valstybės ir visuomenės santykiai.

Tarptautinio lygmens poveikis[modifier | modifier le wikicode]

Besikeičiantis kontekstas - tai tarptautinio lygmens poveikis. Reikia atkreipti dėmesį bent į du dalykus:

  • Po Antrojo pasaulinio karo buvo nustatytos išorinės sienos: tarptautinių sienų neapčiuopiamumo klausimas yra veiksnys, pakeitęs padėtį. Ann Hironaka 2005 m. išleistoje knygoje Neverending Wars nekvestionuoja civilizacijos pastangų normatyviniu požiūriu, bet pabrėžia praktinį šio skirtumo poveikį, t. y. jei stigmatizuojame žlugusią valstybę, neturime pamiršti, kad tai valstybės, kurios neturėjo tokių pačių galimybių susiformuoti kaip Europos valstybės. Reikia atsižvelgti į sienų neapčiuopiamumą, juolab kad daugumos pietinių šalių sienos buvo primestos dekolonizacijos proceso.
  • Trečiasis pasaulis kaip įtampos tarp "didžiųjų galių" židinys: net jei paliksime kolonijinį laikotarpį, Šaltasis karas buvo laikas, kai daugelis karų vyko "per tarpininkus". Tai verčia abejoti idiliška Šaltojo karo kaip taikos laikotarpio idėja, nes vyko įgaliotųjų karų, pavyzdžiui, Vietname ir Afganistane. Šaltojo karo kontekstas kurstė konfliktus Pietų šalyse ir neleido monopolizuoti išteklių, vedančių į simbolinio smurto monopoliją.

Tarptautiniai standartai yra palankesni pretenzijoms dėl asmens teisių nei primityviam valstybės galių kaupimui: jei grupuotė vykdo didelio masto žudynes, siekdama užsitikrinti teritoriją, vedančią prie valstybės, galinčios tapti veikiančia demokratija, kūrimo, žudynės sukels įvairias tarptautinės bendruomenės reakcijas, kuriose daugiausia dėmesio bus skiriama asmens teisių klausimui. Tai kitoks procesas nei šiaurinėse valstybėse.

Išvada[modifier | modifier le wikicode]

Pilietiniai karai paprastai suvokiami kaip destruktyvūs valstybės konfliktai. Turime atsargiai vertinti retoriką apie žlugusias valstybes. Pilietiniai karai taip pat gali būti interpretuojami kaip politinės modernybės sudedamoji dalis. Leandrui eksportuoti Vakarų modelį nėra lengva, taikyti Tilly pietų šalims yra sudėtinga, tačiau jis taip pat pateikia realistinio argumento kritiką, kad jei pietų šalims reikia laiko, tai mes turime palikti jį joms. Edwardas Luttwakas straipsnyje "Suteikite karui šansą", paskelbtame 1998 m. žurnale "Foreign Affairs", postuluoja, kad pietų šalims reikia suteikti šansą susikurti per karą[9].

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
  7. ↑ Jackson, Robert H. “Quasi States Sovereignty International Relations and Third World | International Relations and International Organisations.” Cambridge University Press, Cambridge University Press, 18 Mar. 1993, www.cambridge.org/fr/academic/subjects/politics-international-relations/international-relations-and-international-organisations/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world?format=PB&isbn=9780521447836#sOVqJjkyJfXUGGXT.97.
  8. ↑ “Quasi-States: Sovereignty, International Relations And The Third World.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/reviews/capsule-review/1991-12-01/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world.
  9. ↑ Luttwak, Edward N. “Give War a Chance.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/articles/1999-07-01/give-war-chance.
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Karas_už_Vakarų_ribų:_ar_šiuolaikinė_valstybė_yra_Vakarų_išradimas%3F&oldid=50918 »