« Intervencija: Iš naujo išrasti karą? » : différence entre les versions

De Baripedia
Aucun résumé des modifications
 
(6 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 23 : Ligne 23 :
}}
}}


The sub-topic is reinvented war, because the question is what distinguishes a "military intervention" from the "concept of war" or armed conflict, is talking about "military intervention" or "humanitarian intervention" simply a matter of going to war without saying so, i. e. deploying warfare practices, but using a different vocabulary or are they international practices different from those of war, and in this case it would be necessary to conclude that the States have not yet done so? It must be seen that since 1945, Western governments no longer admit to war when they deploy armed forces, whether in the context of decolonisation, for wars involving the projection of forces with expeditionary forces to third countries. This raises the question of whether it is the same thing, but with a different vocabulary or whether it is something new militarized, but sufficiently different from traditional warfare.
Ši potemė - iš naujo išrastas karas, nes kyla klausimas, kas skiria "karinę intervenciją" nuo "karo koncepcijos" arba ginkluoto konflikto, ar kalbėti apie "karinę intervenciją" arba "humanitarinę intervenciją" reiškia tiesiog pradėti karą to nesakant, t. y. taikyti karo praktiką, tačiau naudojant kitą žodyną, ar tai yra tarptautinė praktika, besiskirianti nuo karo praktikos, ir šiuo atveju reikėtų daryti išvadą, kad valstybės to dar nepadarė? Reikia pastebėti, kad nuo 1945 m. Vakarų valstybių vyriausybės nebeprisipažįsta kariaujančios, kai dislokuoja ginkluotąsias pajėgas, tiek dekolonizacijos kontekste, tiek karams, susijusiems su pajėgų projekcija su ekspedicinėmis pajėgomis į trečiąsias šalis. Dėl to kyla klausimas, ar tai tas pats dalykas, tik su kitu žodynu, ar tai yra kažkas naujo militarizuoto, bet pakankamai besiskiriančio nuo tradicinio karo.


How is war defined and what are the differences between "war" and "intervention"? We will see what the dominant discourses are to show its impasses and that it is very difficult to draw a scientific definition of the uses made of government intervention as a Western priority, and we will see how military missions described as "intervention" share a number of characteristics that still differentiate them from war as conceived and practiced in the 18th and 19th centuries. Even if in the current discourse we have the impression that the speech of intervention was born in the post-Cold War period, in reality it is a discourse that dates back to before the 19th century in legal discourses, but also from the point of view of practices.
Kaip apibrėžiamas karas ir kuo skiriasi "karas" nuo "intervencijos"? Parodysime, kokie dominuojantys diskursai parodo jo nesklandumus ir kad labai sunku moksliškai apibrėžti, kokiais tikslais naudojama valstybės intervencija kaip Vakarų prioritetas, taip pat pamatysime, kad karinės misijos, apibūdinamos kaip "intervencija", turi nemažai bruožų, kurie vis dar skiria jas nuo karo, kaip jis buvo suvokiamas ir praktikuojamas XVIII ir XIX a. Nors dabartiniame diskurse susidaro įspūdis, kad kalba apie intervenciją gimė po Šaltojo karo, iš tikrųjų tai yra diskursas, kurio ištakos siekia dar iki XIX a. ne tik teisinių diskursų, bet ir praktikos požiūriu.


There are paradoxes that can be seen when we talk about war today. The first is that the constitution of the modern state in Europe is inseparable by monopolisation by the sovereign or the future state of the right to wage war. An idea is constitutive of political modernity which is that only the sovereign state can legitimately wage war in its inter-state relations abroad and in extreme cases internally in civil war situations. War has long been regarded as a state prerogative, and today the concept of war is used to describe armed conflicts involving non-state actors and failed states. The "New Wars" are wars in which governments confront non-state groups where there are war or militia groups, guerrillas who confront each other and yet it is above all these occurrences of armed conflict that are called war. When Western states or multinational coalitions intervene in these countries, we no longer speak of "war", but of "intervention" as if war today had become the central notion used to describe the use of violence by non-state groups, and if modern states use force, we deny that it is war and its warlike character, and we speak of "intervention".
Kai šiandien kalbame apie karą, galima įžvelgti paradoksų. Pirmasis yra tas, kad šiuolaikinės valstybės konstitucija Europoje neatsiejama nuo suvereno arba būsimos valstybės teisės kariauti monopolizavimo. Politinės modernybės konstitucinė idėja yra ta, kad tik suvereni valstybė gali teisėtai kariauti savo tarpvalstybiniuose santykiuose užsienyje, o kraštutiniais atvejais - pilietinio karo situacijose šalies viduje. Ilgą laiką karas buvo laikomas valstybės prerogatyva, o šiandien karo sąvoka vartojama ginkluotiems konfliktams, kuriuose dalyvauja nevalstybiniai veikėjai ir žlugusios valstybės, apibūdinti. "Naujieji karai" - tai karai, kuriuose vyriausybės konfrontuoja su nevalstybinėmis grupuotėmis, kai vyksta karas arba sukarintos grupės, partizanai, kurie konfrontuoja tarpusavyje, ir vis dėlto visų pirma būtent šie ginkluoto konflikto atvejai vadinami karu. Kai Vakarų valstybės ar tarptautinės koalicijos įsikiša į šias šalis, kalbame nebe apie "karą", o apie "intervenciją", tarsi karas šiandien būtų tapęs pagrindine sąvoka, vartojama apibūdinant nevalstybinių grupių naudojamą smurtą, o jei šiuolaikinės valstybės panaudoja jėgą, neigiame, kad tai yra karas ir jo karinis pobūdis, ir kalbame apie "intervenciją".
   
   
In other words, states do not just wage war, but speak of "intervention". In short, war has long been seen as the sovereign prerogative of the state. Today, the concept of war is often used in connection with armed conflicts involving centralized non-state groups and "failed states" in the context of "New Wars". Barring exceptions, modern states do not admit that they are at war, they are content with "interventions".
Kitaip tariant, valstybės ne tik kariauja, bet ir kalba apie "intervenciją". Trumpai tariant, karas ilgą laiką buvo laikomas suverenia valstybės prerogatyva. Šiandien karo sąvoka dažnai vartojama kalbant apie ginkluotus konfliktus, kuriuose dalyvauja centralizuotos nevalstybinės grupuotės ir "žlugusios valstybės" "naujųjų karų" kontekste. Išskyrus išimtis, šiuolaikinės valstybės nepripažįsta, kad kariauja, jos pasitenkina "intervencijomis".


The notion of interventionism was once always denied, sometimes even in favour of war. The intervention was seen as violating the principle of sovereignty. Today, the notion of "war" is being denied, often in favour of the notion of "intervention". When a state is accused of waging war, if it is said that a coalition is going to wage war against Afghanistan and Iraq, the answer will be that it is not a "war", but an "intervention" as if the intervention had a negative connotation beforehand, but that it had a positive connotation today, particularly because there was a tendency to add adjectives like this one. Nowadays, war is considered an illegal practice, except in exceptional cases. In the UN Charter, war in general is a prohibited practice between states except in the case of self-defence or Security Council resolutions.
Kadaise intervencijos sąvoka visada buvo neigiama, kartais net pasisakoma už karą. Buvo manoma, kad intervencija pažeidžia suverenumo principą. Šiandien "karo" sąvoka neigiama, dažnai - "intervencijos" sąvokos naudai. Kai valstybė kaltinama kariavimu, kai sakoma, kad koalicija ketina kariauti prieš Afganistaną ir Iraką, atsakoma, kad tai ne "karas", o "intervencija", tarsi anksčiau intervencija turėjo neigiamą atspalvį, o šiandien ji turi teigiamą atspalvį, ypač dėl to, kad atsirado tendencija pridėti tokius būdvardžius kaip šis. Šiandien karas laikomas neteisėta praktika, išskyrus išimtinius atvejus. JT Chartijoje karas apskritai yra draudžiama praktika tarp valstybių, išskyrus savigynos atvejus arba Saugumo Tarybos rezoliucijas.


A government practice that had never existed before was to justify the non-interventionist. When France, the United Kingdom or the United States say that they are not intervening in Syria, they must justify themselves. The reason why the justification of intervention is new is that previously, it was necessary to justify intervention which was an exceptional practice at the limit of illegality, the normality of the international system was non-intervention. Today, there is a situation in which States feel compelled to justify non-interventionism because the norm would be to intervene in humanitarian or exceptional crises. There is a transformation that needs to be analyzed in order to understand what is at stake in interventionism and to see to what extent the concept of "intervention" is different or not from that of "war".
Anksčiau niekada neegzistavusi vyriausybinė praktika turėjo pateisinti nesikišimą. Kai Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Jungtinės Valstijos sako, kad nesikiša į Siriją, jos turi pasiteisinti. Priežastis, kodėl intervencijos pateisinimas yra naujas, yra ta, kad anksčiau reikėjo pateisinti intervenciją, kuri buvo išimtinė praktika ties neteisėtumo riba, tarptautinės sistemos normalumas buvo nesikišimas. Šiandien susiklostė situacija, kai valstybės jaučiasi priverstos pateisinti nesikišimą, nes norma būtų įsikišti humanitarinių ar išskirtinių krizių atvejais. Vyksta transformacija, kurią reikia išanalizuoti, kad suprastume, ką reiškia intervencionizmas, ir išsiaiškintume, kiek "intervencijos" sąvoka skiriasi ar nesiskiria nuo "karo" sąvokos.


{{Translations
{{Translations
Ligne 41 : Ligne 41 :
}}
}}


= An elusive phenomenon =
= Neryškus reiškinys =


== A new interventionism? ==
== Naujas intervencionizmas? ==


There is often the idea that under the UN charter, the United Nations must play an active role and allow the use of force in order to create conditions and guarantee international peace and security when international peace is threatened. Because of the Security Council's stalemate, this dimension of the UN Charter could never have been implemented during the Cold War with the idea that, with the end of the Cold War, there was an unblocked Security Council. There would be a new era of humanitarian intervention different from "political" interventions linked to Cold War issues. It is the idea that after 1990 there was a "New World Order" with the idea that the Security Council could apply what Kaldor calls "cosmopolitan law enforcement". The debates on the right of interference that took place in the 1990s, mainly in France, is now known as "R2P" or "Responsability to Protect", which is one of the legal justifications to be used in Libya and which makes it possible to try to justify interventions in Syria or elsewhere.
Dažnai manoma, kad pagal JT chartiją Jungtinės Tautos turi atlikti aktyvų vaidmenį ir leisti panaudoti jėgą, kad sudarytų sąlygas ir užtikrintų tarptautinę taiką ir saugumą, kai kyla grėsmė tarptautinei taikai. Dėl Saugumo Tarybos aklavietės šis JT chartijos aspektas niekada negalėjo būti įgyvendintas Šaltojo karo metais, laikantis minties, kad pasibaigus Šaltajam karui Saugumo Taryba neblokuojama. Būtų prasidėjusi nauja humanitarinės intervencijos era, besiskirianti nuo "politinių" intervencijų, susijusių su Šaltojo karo problemomis. Tai idėja, kad po 1990 m. atsirado "naujoji pasaulio tvarka" su mintimi, kad Saugumo Taryba galėtų taikyti tai, ką Kaldoras vadina "kosmopolitine teisėsauga". Dešimtajame dešimtmetyje, daugiausia Prancūzijoje, vykusios diskusijos dėl teisės įsikišti dabar vadinamos "R2P" arba "atsakomybe ginti", kuri yra vienas iš teisinių pagrindimų, taikytinų Libijoje ir leidžiančių bandyti pateisinti intervencijas Sirijoje ar kitur.


Ignatieff was originally a Canadian scholar and philosopher who wanted to make the theory of this new interventionism and conceptualization into the creation of a "humanitarian empire" that would challenge the sovereignty of states that would use force against their own people. One of the first humanitarian interventions was Operation provide comfort, a multilateral operation in Iraqi Kurdistan following the First Golf War. After the First Golf War, there was a rebellion in northern Iraq by the Kurds and in southern Iraq by Shiites who challenged the central government, taking advantage of the weakness of the Iraqi bassist government following its defeat in the First Golf War. Saddam Hussein and the Baathist regime harshly suppress the Shia and Baathist rebellion. In this context, the United States is passing a resolution in the Security Council that states that an international coalition must provide military and humanitarian assistance to the Kurdish people in order to put an end to the massacres of the Kurdish people. The reason why the same type of intervention is not being carried out in southern Iraq is because the Americans are afraid that the Shiite uprising will be led by Iran.
Ignatieffas iš pradžių buvo Kanados mokslininkas ir filosofas, kuris norėjo šio naujojo intervencionizmo teoriją ir konceptualizaciją paversti "humanitarinės imperijos" sukūrimu, kuri mestų iššūkį valstybių, naudojančių jėgą prieš savo žmones, suverenumui. Viena iš pirmųjų humanitarinių intervencijų buvo operacija "Suteikite paguodą" - daugiašalė operacija Irako Kurdistane po Pirmojo golfo karo. Po Pirmojo golfo karo šiaurės Irake kilo kurdų sukilimas, o pietų Irake - šiitų sukilimas, kurie metė iššūkį centrinei vyriausybei, pasinaudodami Irako basų vyriausybės silpnumu po pralaimėjimo Pirmajame golfo kare. Sadamas Huseinas ir baasistų režimas šiitų ir baasistų sukilimą žiauriai nuslopino. Šiomis aplinkybėmis Jungtinės Valstijos Saugumo Taryboje priima rezoliuciją, kurioje teigiama, kad tarptautinė koalicija turi suteikti kurdų tautai karinę ir humanitarinę pagalbą, kad būtų nutrauktos kurdų tautos žudynės. Priežastis, kodėl tokia pati intervencija nevykdoma Pietų Irake, yra ta, kad amerikiečiai bijo, jog šiitų sukilimui vadovaus Iranas.


UNSC Resolution 688 will justify this operation in northern Iraq in 1991. Under the United Nations Charter and a United Nations Security Council resolution authorizing the use of force, such use of force in a third country authorized by a Security Council resolution is only possible on the basis of the argument that such intervention is being carried out to guarantee the peace and security of the international order. The resolution says that the rebellion has taken on such proportions that it threatens peace and international order that humanitarian and military aid can be provided. What is new is not only the qualification of this intervention as "humanitarian", but also that for the first time, humanitarian crises are or can be considered a threat to peace or international security that can justify interventionism. It is on the basis of this convention that other interventions such as those in Somalia, Bosnia and Kosovo will take place, with the argument that humanitarian crises or civil wars can take on such proportions as to undermine and threaten international peace that justifies the use of force.
JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 688 pateisins šią 1991 m. operaciją šiaurės Irake. Pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, leidžiančią panaudoti jėgą, toks jėgos panaudojimas trečiojoje šalyje, kuriam leidimą suteikia Saugumo Tarybos rezoliucija, galimas tik remiantis argumentu, kad tokia intervencija vykdoma siekiant užtikrinti tarptautinės tvarkos taiką ir saugumą. Rezoliucijoje teigiama, kad sukilimas įgavo tokį mastą, kad kelia grėsmę taikai ir tarptautinei tvarkai, kad gali būti teikiama humanitarinė ir karinė pagalba. Nauja yra ne tik tai, kad ši intervencija kvalifikuojama kaip "humanitarinė", bet ir tai, kad pirmą kartą humanitarinės krizės yra arba gali būti laikomos grėsme taikai ar tarptautiniam saugumui, galinčia pateisinti intervencionizmą. Būtent remiantis šia konvencija bus vykdomos kitos intervencijos, pavyzdžiui, Somalyje, Bosnijoje ir Kosove, argumentuojant, kad humanitarinės krizės ar pilietiniai karai gali įgauti tokį mastą, kad gali pakenkti tarptautinei taikai ir kelti grėsmę, pateisinančią jėgos panaudojimą.


L’explication par le seul activisme de post Guerre froide du Conseil de sécurité est faible. Considérer que c’est simplement parce que l’Union soviétique n’existe plus et que de ce fait il n’y a plus de blocage au Conseil de sécurité lorsqu’il s’agit de mettre en application l’esprit et la lettre de la Charte de l’ONU est insuffisant parce que certaines de ces interventions ont eu lieu sans résolution du Conseil de sécurité, soit parce que les États concernés n’ont pas jugé utile de faire voter une résolution comme en 2003 avec l’invasion de l’Irak ou soit parce qu’il y a eu un véto au Conseil de sécurité, mais qui est suivit d’une intervention au Kosovo. C’est seulement après que la guerre à produit sont effet voulu à savoir l’autorisation par Milosevic d’autoriser une intervention de l’OTAN qui justifie la présence de la CAFOR et justifie a posteriori l’opération militaire de l’OTAN, mais comme il n’y a pas de principe de rétroactivité du droit et des résolutions de l’ONU, l’intervention de l’OTAN contre la Serbie et le Monténégro en 1999 est illégale. La justification était que cette intervention était illégale, mais légitime. Expliquer l’interventionnisme dit « humanitaire » post Guerre froide par la fin de la Guerre froide est simpliste notamment parce que des États on contournés le Conseil de sécurité pour mener des interventions.
L'explication par le seul activisme de post Guerre froide du Conseil de sécurité est faible. Considérer que c'est simplement parce que l'Union soviétique n'existe plus et que de ce fait il n'y a plus de blocage au Conseil de sécurité lorsqu'il s'agit de mettre en application l'esprit et la lettre de la Charte de l'ONU est insuffisant parce que certaines de ces interventions ont eu lieu sans résolution du Conseil de sécurité, soit parce que les États concernés n'ont pas jugé utile de faire voter une résolution comme en 2003 avec l'invasion de l'Irak ou soit parce qu'il y a eu un véto au Conseil de sécurité, mais qui est suivit d'une intervention au Kosovo. C'est seulement après que la guerre à produit sont effet voulu à savir l'autorisation par Milosevic d'autoriser une intervention de l'OTAN qui justifie la présence de la CAFOR et justifie a posteriori l'opération militaire de l'OTAN, mais comme il n'y pas de principe de rétroactivité du droit et des résolutions de l'ONU, l'intervention de l'OTAN contre la Serbie et le Monténégro en 1999 est illégale. La justification était que cette intervention était illégale, mais légitime. Expliquer l'interventionnisme dit " humanitaire " post Guerre froide par la fin de la Guerre froide est simpliste notamment parce que des États on contournés le Conseil de sécurité pour mener des interventions.


When it comes to "humanitarian intervention", practices are not necessarily new, sending military forces on humanitarian grounds denying that it was a war has existed before. The vocabulary may have been different, but the spirit of some expeditionary military missions to protect local populations while denying that this was a war operation already existed. Post-Cold War operations are part of longer stories. Great Britain, France and Russia intervened in the Greek War of Independence in 1827 to defend a Christian and Orthodox population against the Ottoman Empire. When the Greeks revolted in 1827, leading to the creation of the modern Greek sovereign state, this was against the operation presented as a war between Christianity and the great caliphate leading to the justification of the deployment of troops with the argument that it was a question of "defending the common humanity of the Greeks against the atrocities committed by the Ottoman Empire". At the time, there was a moral and ethical discourse, essentially humanitarian, to justify this intervention. It is not a question of protecting sovereignty, but of protecting "Christian brothers"; there is a humanitarian justification for this intervention.
"Humanitarinės intervencijos" praktika nebūtinai yra nauja - karinių pajėgų siuntimas humanitariniais pagrindais, neigiant, kad tai karas, egzistavo ir anksčiau. Galbūt žodynas buvo kitoks, tačiau kai kurių ekspedicinių karinių misijų, kurių tikslas - apsaugoti vietos gyventojus, neigiant, kad tai buvo karo operacija, dvasia jau egzistavo. Operacijos po Šaltojo karo yra ilgesnių istorijų dalis. Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija įsikišo į 1827 m. Graikijos nepriklausomybės karą, kad apgintų krikščionių ir stačiatikių gyventojus nuo Osmanų imperijos. Kai 1827 m. graikai sukilo ir sukūrė šiuolaikinę suverenią Graikijos valstybę, tai buvo prieš operaciją, kuri buvo pristatoma kaip krikščionybės ir didžiojo kalifato karas, todėl karių dislokavimas buvo pateisinamas argumentu, kad tai buvo "bendro graikų žmogiškumo gynimas nuo Osmanų imperijos vykdomų žiaurumų". Tuo metu šią intervenciją pateisino moralinis ir etinis diskursas, iš esmės humanitarinis. Kalbama ne apie suvereniteto apsaugą, o apie "brolių krikščionių" gynimą; ši intervencija pateisinama humanitariniu požiūriu.


[[Fichier:French expeditionary corps landing in Beyrouth 16 August 1860.jpg|vignette|French expeditionary corps led by General Beaufort d'Hautpoul, landing in Beirut on 16 August 1860.]]
[[Fichier:French expeditionary corps landing in Beyrouth 16 August 1860.jpg|vignette|1860 m. rugpjūčio 16 d. Beirute išsilaipino prancūzų ekspedicinis korpusas, vadovaujamas generolo Beaufort d'Hautpoul.]]


In 1860 and 1861, Napoleon III sent a military force to Syria and Lebanon to protect Maronite Christians in conflict with the Druze. Napoleon III justifies this operation as a "humanitarian operation". It is about defending the humanity of threatened individuals reduced to Christianity. We see the same thing with Russia in the unrest in Bulgaria, which intervened in 1877, justifying its action in the name of humanitarian principles assimilated to a Christian community for people threatened by atrocities and atrocities. Humanitarian intervention as conceived today has a longer history.
1860 m. ir 1861 m. Napoleonas III pasiuntė karines pajėgas į Siriją ir Libaną, kad apsaugotų maronitų krikščionis, konfliktavusius su drūzais. Napoleonas III šią operaciją pateisino kaip "humanitarinę operaciją". Jos esmė - ginti į krikščionybę sumažintų asmenų, kuriems gresia pavojus, žmogiškumą. Tą patį matome ir 1877 m. į neramumus Bulgarijoje įsikišusiai Rusijai, kuri savo veiksmus pateisina humanitariniais principais, prilyginamais krikščionių bendruomenei, skirtais žmonėms, kuriems gresia žiaurumai ir žiaurumai. Humanitarinė intervencija, kaip ji suprantama šiandien, turi ilgesnę istoriją.


What characterizes an intervention today is a matter of "general principles", including humanitarian principles. Intervention "is justified in the name of the general interests of humanity, whereas" war "almost automatically implies the denunciation of limited national interests in order to describe the use of force by States conducting war. This was not always the case, because even during the Cold War a number of armed conflicts were justified in the name of humanitarian principles, perceived by the international community and carried out for humanitarian purposes, but which were not qualified as intervention. Equivalence between "humanitarian principle" and "intervention" is something new. The justification of war in the name of "principles of justice" has a long history, especially with the paradigm of "just war" with Saint Thomas Aquinas, which distinguishes between "jus ad bellum" and "jus in bellum". Intervention to defend the dignity or right of a population was one of the possibilities for a "just war". The justification of the war through what we now call "humanitarian principle" is not so new.
Tai, kas šiandien apibūdina intervenciją, yra "bendrųjų principų", įskaitant humanitarinius principus, klausimas. Intervencija "pateisinama vardan bendrųjų žmonijos interesų, tuo tarpu" karas "beveik savaime reiškia ribotų nacionalinių interesų paneigimą, siekiant apibūdinti karą vykdančių valstybių jėgos panaudojimą". Taip buvo ne visada, nes net Šaltojo karo metais nemažai ginkluotų konfliktų buvo pateisinami humanitarinių principų vardu, kuriuos suvokė tarptautinė bendruomenė ir kurie buvo vykdomi humanitariniais tikslais, bet kurie nebuvo kvalifikuojami kaip intervencija. "Humanitarinio principo" ir "intervencijos" atitikmuo yra kažkas naujo. Karo pateisinimas "teisingumo principų" vardu turi ilgą istoriją, ypač su šventojo Tomo Akviniečio "teisingo karo" paradigma, kurioje išskiriama "jus ad bellum" ir "jus in bellum". Intervencija siekiant apginti gyventojų orumą ar teisę buvo viena iš "teisingo karo" galimybių. Karo pateisinimas tuo, ką dabar vadiname "humanitariniu principu", nėra toks naujas.


The Ougando-Tanzanian war in 1978 and 1979 saw Tanzania wage war on the dictator Amine Dada, presented by Tanzania as a war of self-defence since it was a war justified by the threat, but at the same time, this war made it possible to put an end to the exactions made by Amine Dada against her own people. This was justified as a "just war" with benefits on the ground, especially in terms of protecting local populations. Nevertheless, it is not conceived of as an "intervention", but as a "war of self-defence". The Indo-Pakistani war of 1971 was the war in which Pakistan split in two with Pakistan as it is known today and Bangladesh, which was part of Pakistan. This is done through secession, which is justified in particular by the exactions and ethnic discrimination exercised by the Pakistani State against the Bengali populations. India will support Bangladesh's revolt against Pakistan leading to this war, which was presented by India as a "self-defence war", but at the time it produced mainly beneficial effects in a context of harsh discrimination against the Bangladeshi people. At the time, there was no equivalence between the "principle of intervention" and "humanitarian war" at a time when the "principle of intervention" was urgent. The invasion of Cambodia by Vietnam in 1979, four years after the victory of North Vietnam over South Vietnam ending the Vietnam War in 1975, the reunified Vietnamese armed forces launched an invasion war against Cambodia concerning itself threatened by the Khmer Rouge regime and at the same time it made it possible to put an end to the Cambodian exactions on its population putting an end to the genocide. At the time, there was talk of "intervention" on the pretext that it would be a "humanitarian war", even if it was a "self-defence war" and even if there were beneficial effects for local populations.
Ougando ir Tanzanijos kare 1978 ir 1979 m. Tanzanija kariavo su diktatoriumi Aminu Dada, kurį Tanzanija pristatė kaip savigynos karą, nes tai buvo karas, pateisinamas grėsme, tačiau kartu šis karas leido nutraukti Amino Dados vykdytus išpuolius prieš savo žmones. Tai buvo pateisinama kaip "teisingas karas", turėjęs naudos vietoje, ypač vietos gyventojų apsaugos požiūriu. Nepaisant to, jis buvo laikomas ne "intervencija", o "savigynos karu". 1971 m. Indų ir Pakistano karas buvo karas, per kurį Pakistanas pasidalijo į dvi dalis: dabartinį Pakistaną ir Bangladešą, kuris buvo Pakistano dalis. Tai padaryta atsiskyrimo būdu, kuris visų pirma pateisintas Pakistano valstybės vykdytais išvedžiojimais ir etnine diskriminacija bengalų gyventojų atžvilgiu. Indija rems Bangladešo sukilimą prieš Pakistaną, dėl kurio kilo šis karas, kurį Indija pristatė kaip "savigynos karą", tačiau tuo metu jis davė daugiausia teigiamų rezultatų žiaurios Bangladešo gyventojų diskriminacijos kontekste. Tuo metu nebuvo lygiavertiškumo tarp "intervencijos principo" ir "humanitarinio karo" tuo metu, kai "intervencijos principas" buvo neatidėliotinas. 1979 m. Vietnamui įsiveržus į Kambodžą, praėjus ketveriems metams po Šiaurės Vietnamo pergalės prieš Pietų Vietnamą, užbaigusios 1975 m. Vietnamo karą, suvienytos Vietnamo ginkluotosios pajėgos pradėjo invazinį karą prieš Kambodžą, kuriai grėsė Raudonųjų khmerų režimo pavojus, ir tuo pat metu tai leido nutraukti Kambodžos vykdomus išpuolius prieš jos gyventojus, užbaigti genocidą. Tuo metu buvo kalbama apie "intervenciją" prisidengiant tuo, kad tai bus "humanitarinis karas", net jei tai buvo "savigynos karas" ir net jei jis turėjo teigiamą poveikį vietos gyventojams.


These remarks make it possible to put into perspective two types of discourse, which is the novelty of post-Cold War interventionism, since there is a much older interventionist tradition, particularly with humanitarian objectives, and it is not the humanitarian objectives as such that constitute interventionism.
Šios pastabos leidžia pažvelgti į dviejų tipų diskursą, kuris yra intervencionizmo po Šaltojo karo naujovė, nes egzistuoja daug senesnė intervencionizmo tradicija, ypač turint humanitarinių tikslų, ir ne humanitariniai tikslai patys savaime yra intervencionizmas.


== The quest for an impossible definition ==
== Neįmanomo apibrėžimo paieškos ==


There are no undisputed definitions of intervention, but generally speaking,"intervention" is distinguished from "war". When we talk about "intervention", there is the use of force and the use of armed forces, but at the same time it is not war. According to the UN Charter, war is illegal in Articles 2 and 4, except for Article 51 and Chapter VII. The conditions are so restrictive that war must be better denied when it is practised.
Nėra neginčijamų intervencijos apibrėžimų, tačiau paprastai "intervencija" skiriama nuo "karo". Kai kalbame apie "intervenciją", kalbama apie jėgos panaudojimą ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, bet kartu tai nėra karas. Pagal JT Chartijos 2 ir 4 straipsnius karas yra neteisėtas, išskyrus 51 straipsnį ir VII skyrių. Sąlygos yra tokios ribojančios, kad karą geriau neigti, kai jis praktikuojamas.


We are talking about the Vietnam War, the Gulf War, journalistic or scientific vocabulary, but officially these events have not been recognized as "war". It is not illegality as such that systematically leads governments to speak of intervention rather than war, but rather the general delegitimisation of the notion of "war" since 1945. Even wars presented as "legal" and perceived as such are generally denied as such by their protagonists. Under the First Golf War, the United States did not recognize it as a "war", but as the "use of international force sanctioned by the Security Council". Also for Afghanistan where the term "war" is used metaphorically.
Kalbame apie Vietnamo karą, Persijos įlankos karą, žurnalistinį ar mokslinį žodyną, tačiau oficialiai šie įvykiai nebuvo pripažinti "karu". Ne pats neteisėtumas sistemingai verčia vyriausybes kalbėti apie intervenciją, o ne apie karą, bet veikiau bendras "karo" sąvokos delegitimizavimas nuo 1945 m. Netgi karai, kurie pristatomi kaip "teisėti" ir suvokiami kaip tokie, jų dalyviai paprastai neigia, kad jie tokie yra. Per Pirmąjį Golfo karą Jungtinės Valstijos jį pripažino ne kaip "karą", o kaip "tarptautinės jėgos panaudojimą, sankcionuotą Saugumo Tarybos". Taip pat dėl Afganistano, kur terminas "karas" vartojamas metaforiškai.


How the war was denied in those cases where scientific and journalistic language agreed that it was indeed "war". The idea often put forward to say that it was not a question of war was to define it in relation to the "old institution" of "inter-State war" and to show that it is not one. In the case of the first golf war, the justification is that it is not a war against the state, but against a "component of society". In the 2001 intervention in Afghanistan, George Bush justified it as not a "war" because it was not against the Afghan state, but against the Afghan regime. In interventionist rhetoric, the term "regime" is used to deny the existence of "government".
Kaip karas buvo neigiamas tais atvejais, kai mokslinė ir žurnalistinė kalba sutarė, kad tai iš tiesų buvo "karas". Siekiant pasakyti, kad tai nebuvo karas, dažnai buvo keliama mintis apibrėžti jį "senosios institucijos" - "tarpvalstybinio karo" - atžvilgiu ir parodyti, kad tai nėra karas. Pirmojo golfo karo atveju teisintasi tuo, kad tai ne karas prieš valstybę, o prieš "visuomenės sudedamąją dalį". 2001 m. intervencijos į Afganistaną atveju Džordžas Bušas teisinosi, kad tai nėra "karas", nes jis buvo nukreiptas ne prieš Afganistano valstybę, o prieš Afganistano režimą. Intervencinėje retorikoje terminas "režimas" vartojamas siekiant paneigti "vyriausybės" egzistavimą.


The concept of "war" defined in a very strict sense is to justify intervention in the context of war and refers to the traditional definition, whereas current interventions are not wars against a State. Inter-state wars are not only wars between states, but wars between governments. In the case of Afghanistan, this was the argument since, by recognizing only Afghanistan before the Afghanistan war, being in conflict with the illegitimate Taliban regime is to be in conflict with the Afghan state. This notion of "regime" in the context of intervention serves to deny the governmental character of the authorities in place. In the framework of Libya, the Transitional Council was recognised as the government of Libya, being at war with Gaddafi was at war with the government of Gaddafi alongside the legitimate Libyan government.
Labai griežtai apibrėžta "karo" sąvoka yra skirta intervencijai karo kontekste pateisinti ir atitinka tradicinį apibrėžimą, o dabartinės intervencijos nėra karas prieš valstybę. Tarpvalstybiniai karai yra ne tik karai tarp valstybių, bet ir karai tarp vyriausybių. Afganistano atveju tai buvo argumentas, nes prieš Afganistano karą pripažinus tik Afganistaną, konfliktas su neteisėtu Talibano režimu reiškia konfliktą su Afganistano valstybe. Ši "režimo" sąvoka intervencijos kontekste pasitarnauja tam, kad būtų paneigtas esamų valdžios institucijų vyriausybinis pobūdis. Libijos atveju Pereinamoji taryba buvo pripažinta Libijos vyriausybe, kariauti su M. Gaddafiu reiškė kariauti su M. Gaddafio vyriausybe kartu su teisėta Libijos vyriausybe.


Assuming that war is only the inter-state war, one can deny that one is at war by denying the sovereign character of the government in power in favour of a rebel coalition. Even if there has been no armed intervention in Syria, the current discourse of the French government, which considers the Syrian coalition to be a legitimate authority, is in the direction of a coalition. It is a political justification that works by denying the war character of a conflict. From the legal point of view this is questionable. It is when we do not want to say that we are in "war" that we say that we are in an intervention, but the notion of "intervention" differs from the "diplomatic peace mission" because when we speak of "intervention", generally it is in the context of a coercive intervention against an authority in power considered to be governmental or not. Missions often speak of "counter-insurgency" or "peace-building" as part of this interventionist paradigm, which are described as "neither peace nor war" to deny their warlike character. At the same time, it is different from peace because it does not involve the use of force, except for peacekeeping operations under Chapter VI on the principle of "neither war nor peace", but the objective is peace, but it is also the case for many wars.
Darant prielaidą, kad karas yra tik tarpvalstybinis karas, galima neigti, kad kariaujama, paneigiant valdančiosios vyriausybės suverenų pobūdį sukilėlių koalicijos naudai. Net jei Sirijoje nebuvo ginkluotos intervencijos, dabartinis Prancūzijos vyriausybės, kuri Sirijos koaliciją laiko teisėta valdžia, diskursas krypsta koalicijos link. Tai yra politinis pateisinimas, kuris veikia neigdamas konflikto karinį pobūdį. Teisiniu požiūriu tai kelia abejonių. Būtent tada, kai nenorime sakyti, kad esame "kare", sakome, kad esame intervencijoje, tačiau "intervencijos" sąvoka skiriasi nuo "diplomatinės taikos misijos", nes kai kalbame apie "intervenciją", paprastai kalbama apie prievartinę intervenciją prieš valdžios instituciją, kuri laikoma vyriausybine arba ne. Misijose dažnai kalbama apie "kovą su sukilėliais" arba "taikos kūrimą", kurie, kaip šios intervencinės paradigmos dalis, apibūdinami kaip "nei taika, nei karas", siekiant paneigti jų karinį pobūdį. Kartu jos skiriasi nuo taikos, nes jose nenaudojama jėga, išskyrus taikos palaikymo operacijas pagal VI skyriaus principą "nei karo, nei taikos", tačiau jų tikslas yra taika, tačiau tai būdinga ir daugeliui karų.


Often, the objective of "regime-change" or "support" to a government is seen as an important criterion. There is the idea that intervention cannot result in border changes such as annexation, but conversely that intervention on the contrary of war is aimed at overthrowing a government, consolidating a regime or restructuring a regime in a way that is more consistent with international law or principles considered universal. The First Golf War in 1991 was designed as an "intervention" but did not lead to regime change. The UN resolutions related to this intervention do not go so far as to justify the overthrow of Saddam Hussein, even though Bush called for the overthrow of Saddam Hussein, helping to trigger revolts in Kurdistan and the Shiite south because these populations had hoped to be supported by the outside world.
Dažnai svarbiu kriterijumi laikomas "režimo pakeitimo" arba "paramos" vyriausybei tikslas. Egzistuoja idėja, kad intervencija negali lemti sienų pokyčių, pavyzdžiui, aneksijos, tačiau, atvirkščiai, priešingai nei karo atveju, intervencija siekiama nuversti vyriausybę, įtvirtinti režimą arba pertvarkyti režimą taip, kad jis labiau atitiktų tarptautinę teisę arba principus, kurie laikomi universaliais. Pirmasis Golfo karas 1991 m. buvo suplanuotas kaip "intervencija", tačiau režimo pakeisti nepavyko. Su šia intervencija susijusiose JT rezoliucijose nėra taip toli, kad būtų pateisintas Saddamo Husseino nuvertimas, nors Bushas ragino nuversti Saddamą Husseiną, padėdamas sukelti sukilimus Kurdistane ir šiitų pietuose, nes šie gyventojai tikėjosi, kad juos parems išorinis pasaulis.


An important criterion when trying to legally define the concept of intervention is the notion of "breach of State sovereignty". It is aimed at regime change or restructuring and violates the sovereignty of the State in place to such an extent that the principle of sovereignty in the UN charter translates into the "principle of non-intervention" since "intervention" is the opposite of "sovereignty", seeking to govern the territory of a third State, changing the government to change the sovereign character of the authorities in place. When one considers that a mission was consented to by a government following an aerial bombardment, whether that consent is free and sovereign is open to debate in Bosnia's case. The positive connotation of the notion of "intervention" in contrast to that of "war" means that operations that violate the principle of sovereignty are referred to as operations interventions. Intervention "was only referred to as an" intervention "when there was a flagrant violation of a government's sovereignty, and an" intervention "was a violation of the" principle of non-intervention ".
Svarbus kriterijus bandant teisiškai apibrėžti intervencijos sąvoką yra "valstybės suvereniteto pažeidimo" sąvoka. Ja siekiama pakeisti režimą arba pertvarkyti ir pažeidžiamas esamos valstybės suverenitetas tokiu mastu, kad JT chartijoje įtvirtintas suvereniteto principas virsta "nesikišimo principu", nes "intervencija" yra "suvereniteto" priešingybė, siekianti valdyti trečiosios valstybės teritoriją, pakeisti vyriausybę, kad būtų pakeistas esamos valdžios suverenitetas. Įvertinus tai, kad misija buvo surengta gavus vyriausybės sutikimą po bombardavimo iš oro, Bosnijos atveju galima diskutuoti, ar tas sutikimas yra laisvas ir suverenus. Teigiamas sąvokos "intervencija" atspalvis, priešingai nei sąvokos "karas", reiškia, kad operacijos, pažeidžiančios suverenumo principą, vadinamos intervencinėmis operacijomis. Intervencija "intervencija" buvo vadinama tik tada, kai buvo šiurkščiai pažeistas vyriausybės suverenitetas, o "intervencija" buvo "nesikišimo principo" pažeidimas.


Before the 1990s, the criterion of infringement of sovereignty was no longer systematically applied. During the Cold War, when a State was accused of intervening in a third State, the justification was to deny any intervention by saying that the real government of that State had agreed to intervention by denying the governmental character of the authorities in power. In the case of the United States in South Vietnam, U. S. armed forces are present between 1963 and 1973, this is not considered a war since the United States denies being at war with Vietnam, but they also deny that it is an intervention since they argue that they were invited by the North Vietnamese government to intervene in South Vietnam. The question is whether Di? m was a legitimate president since elections that were supposed to be held did not take place. It is a type of justification for denying the interventionism of military operations. When intervening States are accused of violating the sovereignty of a State, it is argued that they are invited to do so by the legitimate government. During the Prague intervention, this was officially to support the Czech Communist Party, but invited by the legitimate government of Czechoslovakia. In contrast to the notion of "war", governments prefer to use the notion of "intervention", but in relation to the violation of sovereignty, governments tended to deny the interventionist nature of their military operations. This practice consists in denying the character of an intervention by arguing that a country is invited to intervene by the legitimate government.
Iki 1990 m. suvereniteto pažeidimo kriterijus nebebuvo sistemingai taikomas. Šaltojo karo metais, kai valstybė buvo kaltinama intervencija į trečiąją valstybę, būdavo teisinamasi, kad bet kokia intervencija buvo neigiama, teigiant, jog tikroji tos valstybės vyriausybė sutiko su intervencija, paneigiant valdančiųjų institucijų vyriausybinį pobūdį. Jungtinių Valstijų atveju Pietų Vietname JAV ginkluotosios pajėgos dalyvauja 1963-1973 m. Tai nelaikoma karu, nes Jungtinės Valstijos neigia, kad kariauja su Vietnamu, tačiau jos taip pat neigia, kad tai yra intervencija, nes teigia, kad įsikišti į Pietų Vietnamą jas pakvietė Šiaurės Vietnamo vyriausybė. Kyla klausimas, ar Di? m buvo teisėtas prezidentas, nes rinkimai, kurie turėjo būti surengti, neįvyko. Tai yra tam tikras pateisinimas, kuriuo siekiama paneigti karinių operacijų intervenciją. Kai intervencinės valstybės kaltinamos pažeidusios valstybės suverenitetą, teigiama, kad tai daryti jas pakvietė teisėta vyriausybė. Per Prahos intervenciją oficialiai buvo siekiama paremti Čekijos komunistų partiją, tačiau ją pakvietė teisėta Čekoslovakijos vyriausybė. Priešingai nei "karo" sąvoką, vyriausybės mieliau vartoja "intervencijos" sąvoką, tačiau, kalbant apie suvereniteto pažeidimą, vyriausybės buvo linkusios neigti intervencinį savo karinių operacijų pobūdį. Šią praktiką sudaro intervencijos pobūdžio neigimas, argumentuojant, kad įsikišti šalį pakvietė teisėta vyriausybė.


[[Fichier:Wladiwostok Parade 1918.jpg|vignette|Allied troops parading in Vladivostok, 1918.]]
[[Fichier:Wladiwostok Parade 1918.jpg|vignette|Sąjungininkų karių paradas Vladivostoke, 1918 m.]]


If "intervention" is the opposite of "sovereignty", it is sufficient to redefine "sovereignty" to redefine "intervention". In other words,"intervention" is "sovereignty" and vice versa rather than simply violating it. In 1821 an Austro-Hungarian intervention took place in the Kingdom of Naples. The Austro-Hungarian Empire intervenes to restore the king with its full powers, arguing that this is not an intervention since the true sovereign of Naples is the king, by restoring his monarchy, is restored his monarchical sovereignty. This redefines sovereignty as monarchic sovereignty, which makes it possible to say that it is not an intervention, but a support for the sovereign. In 1917, U. S. President Wilson sent an allied military force in the context of the 1917 Communist revolution to support the anti-communists against the Communist army. Wilson's argument is that there was an illegal coup d' état by the Communist Party and that it supports popular sovereignty and cannot intervene because it would be a violation of sovereignty. Wilson defines the concept of sovereignty as inseparable from democracy. In Panama in 1989, the United States will intervene against President Manuel Noriega, the argument being that it is not a real intervention since it restores democracy. If intervention is legally defined as a violation of sovereignty, it is not a violation of sovereignty since it restores it.
Jei "intervencija" yra "suverenumo" priešingybė, pakanka iš naujo apibrėžti "suverenumą", kad būtų galima iš naujo apibrėžti "intervenciją". Kitaip tariant, "intervencija" yra "suverenitetas" ir atvirkščiai, o ne tiesiog jo pažeidimas. 1821 m. Austrijos-Vengrijos intervencija įvyko Neapolio karalystėje. Austrijos-Vengrijos imperija įsikišo, kad atkurtų karalių su visomis savo galiomis, argumentuodama, kad tai nėra intervencija, nes tikrasis Neapolio suverenas yra karalius, atkuriant monarchiją atkuriamas jo monarchinis suverenitetas. Taip suverenitetas iš naujo apibrėžiamas kaip monarchinis suverenitetas, todėl galima teigti, kad tai ne intervencija, o parama suverenui. 1917 m. JAV prezidentas Vilsonas (Wilson) 1917 m. komunistinės revoliucijos kontekste pasiuntė sąjungininkų karines pajėgas, kad paremtų antikomunistus prieš komunistų armiją. Vilsonas argumentavo, kad įvyko neteisėtas komunistų partijos įvykdytas perversmas ir kad jis remia liaudies suverenitetą ir negali įsikišti, nes tai būtų suvereniteto pažeidimas. Vilsonas apibrėžia suvereniteto sąvoką kaip neatsiejamą nuo demokratijos. 1989 m. Panamoje Jungtinės Valstijos įsikiš prieš prezidentą Manuelį Noriegą, argumentuodamos tuo, kad tai nėra tikra intervencija, nes atkuriama demokratija. Jei intervencija teisiškai apibrėžiama kaip suvereniteto pažeidimas, ji nėra suvereniteto pažeidimas, nes atkuria suverenitetą.


Today, one way in which intervention is defined is according to the principle of "responsibility to protect" derived from the ICISS report published in 2000. All states are presumed to have a duty to protect their own people. This report defines sovereignty as taking on the responsibility of protecting one's people, which also means not committing acts of violence against them. Intervention is nevertheless permitted when a state does not protect its own people because if it does, then it does not respect sovereignty because sovereignty is the "responsibility to protect". R2P "is the legal explanation given by the Security Council for the intervention in Libya against Qaddafi with the idea that Qaddafi had lost its sovereignty because it was committing acts of violence against its people.
Šiandien vienas iš intervencijos apibrėžimo būdų yra "pareigos apsaugoti" principas, išplaukiantis iš 2000 m. paskelbtos ICISS ataskaitos. Daroma prielaida, kad visos valstybės turi pareigą ginti savo žmones. Šioje ataskaitoje suverenitetas apibrėžiamas kaip atsakomybės už savo žmonių apsaugą prisiėmimas, o tai taip pat reiškia, kad prieš juos negalima smurtauti. Vis dėlto intervencija leidžiama, kai valstybė nesaugo savo žmonių, nes jei ji to nedaro, tuomet ji negerbia suvereniteto, nes suverenitetas yra "atsakomybė apsaugoti". R2P "yra teisinis paaiškinimas, kuriuo Saugumo Taryba teisiškai paaiškino intervenciją Libijoje prieš M. Kadafį, nurodydama, kad M. Kadafis prarado suverenitetą, nes smurtavo prieš savo žmones.


This shows the extreme fluidity of the concepts. There is a tendency to define intervention in relation to sovereignty. Sovereignty can always be redefined by the speaker, but in reality, the notion of both "sovereignty" and "intervention" are malleable and potentially can be exploited according to the intervention strategies implemented by States. When sovereignty is redefined as either "monarchic sovereignty","popular sovereignty" or "responsibility to protect", it redefines intervention.
Tai rodo itin didelį sąvokų kintamumą. Yra tendencija intervenciją apibrėžti atsižvelgiant į suverenitetą. Kalbėtojas visada gali iš naujo apibrėžti suverenitetą, tačiau iš tikrųjų tiek "suvereniteto", tiek "intervencijos" sąvokos yra plastiškos ir potencialiai gali būti panaudotos atsižvelgiant į valstybių įgyvendinamas intervencijos strategijas. Kai suverenitetas iš naujo apibrėžiamas kaip "monarchinis suverenitetas", "liaudies suverenitetas" arba "atsakomybė ginti", iš naujo apibrėžiama ir intervencija.


The'' The responsibility to protect'' report was endorsed by the UN in 2005, but not any state can declare that there is an urgent need for intervention by a third state. The Security Council must be seized and there must be a UN resolution for a government to justify its intervention under the R2P. It's hard to figure out what an intervention is. Defining it in relation to war, peace or sovereignty raises the question of whether it is authority, the effective and legitimate government that endorses sovereignty.
2005 m. JT patvirtino ataskaitą "Atsakomybė apsaugoti", tačiau ne bet kuri valstybė gali paskelbti, kad yra neatidėliotinas trečiosios valstybės intervencijos poreikis. Turi būti kreipiamasi į Saugumo Tarybą ir turi būti priimta JT rezoliucija, kad vyriausybė galėtų pateisinti savo intervenciją pagal R2P. Sunku suprasti, kas yra intervencija. Apibrėžiant ją karo, taikos ar suvereniteto atžvilgiu kyla klausimas, ar tai yra valdžia, veiksminga ir teisėta vyriausybė, kuri remia suverenitetą.


= Historical Characteristics of Military Interventionism =
= Istoriniai karinio intervencionizmo bruožai =


It is possible to analyse the emergence of the historical concept of intervention.
Galima analizuoti istorinės intervencijos sąvokos atsiradimą.


== The emergence of interventionism ==
== Intervencionizmo atsiradimas ==


In what context does the specific category of intervention emerge as a modality for the use of force by one State against another? Before the Vienna Congress of 1815, before the Napoleonic wars, the concept of intervention did not exist, there was only war which, in accordance with the inter-State institution of war, involved a conflict between two monarchs over territorial issues and generally resulted in the annexation of part of a State territory by another State. Prior to the Vienna Congress, this type of annexation warfare was seen as something relatively normal in government-to-government relations, and it was even seen as a dispute resolution mechanism for allocating resources. The principle of "territorial conquest" has led to the re-emergence of the possibility of creating an empire on a European scale. Following the revolutionary wars, Napoleon invaded part of Europe to build a European empire at the expense of European order. At the Vienna Congress, the principle of annexation and intervention is delegated. There can be recourse to force between States, but we must avoid wars such as those of the 18th century, which result in annexation. It is considered that annexation is otherwise illegitimate to maintain a balance of power. In the case of the Vienna Treaty, this is an equilibrium of power, which is a balance of powers based on a number of principles, but it is also the idea that the states of the European continent share a number of principles and values, and the balance of power between states is a guarantee of state sovereignty against the oppression of an empire. This presupposes limiting the possibilities of annexation to the notion of "war". War is not made illegal, but it is delegated as an institution to which States can systematically resort.
Kokiomis aplinkybėmis atsiranda specifinė intervencijos kategorija kaip vienos valstybės jėgos panaudojimo prieš kitą būdas? Iki 1815 m. Vienos kongreso, iki Napoleono karų, intervencijos sąvoka neegzistavo, egzistavo tik karas, kuris pagal tarpvalstybinį karo institutą reiškė dviejų monarchų konfliktą dėl teritorinių klausimų ir paprastai baigdavosi kitos valstybės teritorijos dalies aneksija. Iki Vienos kongreso tokio pobūdžio aneksinis karas buvo laikomas gana normaliu dalyku vyriausybių tarpusavio santykiuose ir netgi buvo laikomas ginčų sprendimo mechanizmu, skirstant išteklius. "Teritorijos užkariavimo" principas lėmė tai, kad vėl atsirado galimybė sukurti Europos masto imperiją. Po revoliucinių karų Napoleonas įsiveržė į dalį Europos, siekdamas sukurti Europos imperiją Europos tvarkos sąskaita. Vienos kongrese aneksijos ir intervencijos principas deleguotas. Tarp valstybių gali būti pasitelkiama jėga, tačiau reikia vengti tokių karų, kaip XVIII a., kurie baigiasi aneksija. Manoma, kad aneksija yra neteisėta kitais atvejais, siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Vienos sutarties atveju tai yra jėgų pusiausvyra, t. y. galių balansas, grindžiamas tam tikrais principais, bet taip pat ir idėja, kad Europos žemyno valstybes sieja tam tikri principai ir vertybės, o jėgų pusiausvyra tarp valstybių yra valstybių suverenumo garantija prieš imperijos priespaudą. Tai suponuoja aneksijos galimybių apribojimą "karo" sąvoka. Karas nepaverčiamas neteisėtu, bet jis deleguojamas kaip institucija, kurios valstybės gali sistemingai griebtis.


[[Fichier:Congresso di Vienna.png|vignette|The Vienna Congress by Jean Godefroy.]]
[[Fichier:Congresso di Vienna.png|vignette|The Vienna Congress by Jean Godefroy.]]


The perspective against which the Vienna Treaty is defined, the scenario it tries to prevent is that of the emergence of imperialist tendencies on the part of France in Europe. To prevent this from happening, we want to anchor the inter-state system based on the balance of power, implying the impossibility of territorial conquest, but it also means taking an interest in the nature of legitimate governments in Europe. The result is that what brought Napoleon to power was the French Revolution and there would be a danger inherent in liberal, republican or revolutionary doctrines that would call into question absolute monarchies to the principle of national or popular sovereignty. The Vienna Treaty defines the principle that the great powers of the European inter-state system, Prussia, the Austro-Hungarian Empire and Russia, which formed the Holy Alliance, have a right of scrutiny over the political regimes and changes in the political regimes of the European states. The intervention is in fact the consequence of this system set up by the Congress of Vienna. In this scheme or annexation is limited, in which one is interested in the nature of regimes as a potential source of threat to the international system and in which one wants to maintain the balance of the powers will lead to military operations that will lead to consolidate the political power of recognized state rather than question their territory by annexation that so as to maintain the inter-state balance that the Congress of Vienna calls for its wishes.
Perspektyva, prieš kurią apibrėžiama Vienos sutartis, ir scenarijus, kuriam bandoma užkirsti kelią, yra Prancūzijos imperialistinių tendencijų atsiradimas Europoje. Kad taip neatsitiktų, norime įtvirtinti tarpvalstybinę sistemą, grindžiamą jėgų pusiausvyra, kuri reiškia teritorinio užkariavimo negalimumą, tačiau tai taip pat reiškia domėjimąsi teisėtų vyriausybių Europoje pobūdžiu. Dėl to Napoleoną į valdžią atvedė Prancūzijos revoliucija, o liberalioms, respublikoniškoms ar revoliucinėms doktrinoms, kvestionuojančioms absoliutines monarchijas, būtų būdingas pavojus nacionalinio ar liaudies suvereniteto principui. Vienos sutartyje apibrėžtas principas, kad Europos tarpvalstybinės sistemos didžiosios valstybės - Prūsija, Austrijos-Vengrijos imperija ir Rusija, sudariusios Šventąją sąjungą, - turi teisę kontroliuoti Europos valstybių politinius režimus ir jų pokyčius. Intervencija iš esmės yra šios Vienos kongreso sukurtos sistemos pasekmė. Šioje schemoje arba aneksija yra ribota, kai domimasi režimų, kaip galimo grėsmės tarptautinei sistemai šaltinio, pobūdžiu ir kai norima išlaikyti jėgų pusiausvyrą, bus vykdomos karinės operacijos, kuriomis bus siekiama įtvirtinti pripažintos valstybės politinę galią, o ne kvestionuoti jos teritorijos aneksiją, kad būtų išlaikyta tarpvalstybinė pusiausvyra, kurią Vienos kongresas ragina palaikyti savo norais.


It is the prospect of fighting against the re-emergence of an empire that will lead to the emergence of the notion of "intervention" both to prevent Napoleon from emerging again in France or in other European states, but also to delimit the annexation of the war. It was from 1815 and more generally in the 19th century that the notion of "intervention" emerged, which lasted until today. Many of the characteristics that we find at that time are still present today, including the fact that intervention must always be justified in the name of a general good, that is, interests that transcend and go beyond national interests alone. The notion of "intervention" with a European concert system to prevent the re-emergence of a Napoleonic empire in order to safeguard an inter-state system perceived as the sole guarantor of the freedom of European states in the face of the possible oppression of a unified empire. It is also in the name of an interest that goes beyond national interests in order to respect a principle of European equilibrium as if there were principles that would transcend the national values justifying the intervention. The European powers do not agree on the principles that make it possible to intervene in a third state, namely Prussia; the Austro-Hungarian Empire, Russia, Great Britain and France. The Holy Alliance agreed on the principles that should prevail within the framework of the intervention policy. Gradually, the British are not in favour of this type of interventionism with much more liberal conceptions of sovereignty, particularly to support popular revolts when they are considered "legitimate". The principle of intervention becomes a strongly contested principle. In principle, it is permitted within the framework of the Vienna Congress to safeguard the inter-state system, but at the same time when there is concrete intervention by a State, this intervention will be contested, implying that we will seek to deny the interventions we were carrying out by redefining sovereignty. For example, for the Austro-Hungarian Empire, intervening to support an absolute monarch is not an intervention.
Būtent perspektyva kovoti su vėl atsirandančia imperija lems "intervencijos" sąvokos atsiradimą tiek siekiant neleisti Napoleonui vėl iškilti Prancūzijoje ar kitose Europos valstybėse, tiek siekiant nubrėžti karo aneksijos ribas. Būtent nuo 1815 m. ir apskritai XIX a. atsirado "intervencijos" sąvoka, kuri išsilaikė iki šių dienų. Daugelis tuo metu aptinkamų bruožų išliko ir šiandien, įskaitant tai, kad intervencija visada turi būti pateisinama vardan bendrojo gėrio, t. y. interesų, kurie peržengia ir viršija vien nacionalinius interesus. "Intervencijos" sąvoka su Europos koncertų sistema, siekiant užkirsti kelią Napoleono imperijos atsikūrimui, kad būtų apsaugota tarpvalstybinė sistema, suvokiama kaip vienintelis Europos valstybių laisvės garantas galimos vieningos imperijos priespaudos akivaizdoje. Be to, tai daroma vardan intereso, kuris peržengia nacionalinius interesus, siekiant gerbti Europos pusiausvyros principą, tarsi egzistuotų principai, pranokstantys intervenciją pateisinančias nacionalines vertybes. Europos galybės nesutaria dėl principų, leidžiančių įsikišti trečiajai valstybei, t. y. Prūsijai; Austrijos-Vengrijos imperijai, Rusijai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Šventoji sąjunga susitarė dėl principų, kurie turėtų vyrauti intervencijos politikos rėmuose. Palaipsniui britai nepritarė tokio pobūdžio intervencionizmui, turėdami daug liberalesnę suvereniteto sampratą, ypač siekdami paremti liaudies sukilimus, kai jie laikomi "teisėtais". Intervencijos principas tampa labai ginčytinu principu. Iš principo ji leidžiama Vienos kongreso rėmuose, siekiant apsaugoti tarpvalstybinę sistemą, tačiau tuo pat metu, kai bus konkreti valstybės intervencija, ši intervencija bus užginčyta, o tai reiškia, kad mes sieksime paneigti intervencijas, kurias vykdėme iš naujo apibrėždami suverenitetą. Pavyzdžiui, Austrijos-Vengrijos imperijai intervencija, skirta paremti absoliutų monarchą, nėra intervencija.


The function of the discourse on R2P is to challenge the opposition between "intervention" and "sovereignty". The principle of "responsibility to protect" says that we have no right to violate the sovereignty of a State and that we do not violate it if we protect the population, since it is the protection of the population that is the very condition of sovereignty.
R2P diskurso funkcija - kvestionuoti "intervencijos" ir "suverenumo" priešpriešą. "Atsakomybės ginti" principas sako, kad neturime teisės pažeisti valstybės suvereniteto ir kad jo nepažeidžiame, jei saugome gyventojus, nes būtent gyventojų apsauga yra pati suvereniteto sąlyga.


== Characteristics of contemporary interventionism ==
== Šiuolaikinio intervencionizmo bruožai ==


The obligation to justify military intervention in the name of universal ideals already existed in the 19th century, and the principles of "peace" and "international security" are more contemporary. The imposition of a superior symbolic system also justifies intervention. The idea is that what opposes two armies are different interests, but that on the principle of their right to defend their territorial interests, there was a general principle. In the interventions this is different, there are considered to be higher interests that were considered violated by the States concerned and there is no longer any symbolic mutual recognition.
Pareiga pateisinti karinę intervenciją vardan visuotinių idealų egzistavo jau XIX a., o "taikos" ir "tarptautinio saugumo" principai yra šiuolaikiškesni. Intervenciją taip pat pateisina aukštesnės simbolinės sistemos primetimas. Manoma, kad tai, kas priešina dvi kariuomenes, yra skirtingi interesai, tačiau jų teisės ginti savo teritorinius interesus principu egzistavo bendras principas. Intervencijų atveju yra kitaip, manoma, kad yra aukštesni interesai, kuriuos suinteresuotos valstybės laikė pažeistais, ir nebėra simbolinio abipusio pripažinimo.


To talk about contemporary intervention operations, we sometimes speak of the principle of "global policing". In police operations within states, there is the idea that there is no higher authority. This is an idea on which there is a continuity compared to the 19th century. Metternich, just after the signing of the Vienna Treaty of 1815, spoke of interventions as a gendarme function. The Holy Alliance was the policeman of the European inter-state system which had to fight against the "revolutionary bandits" who threatened the European system. There was no symbolic equality. The enemy is criminalized, which is also a characteristic of intervention today. The enemy is no longer legitimate, but rather a "criminal" or "terrorist" with the idea that on the one hand there is the one who has committed a crime against general ideals and the one who has committed a crime against ideals.
Norėdami kalbėti apie šiuolaikines intervencines operacijas, kartais kalbame apie "globalios policijos" principą. Vykdant policijos operacijas valstybių viduje laikomasi nuostatos, kad nėra aukštesnės valdžios. Tai idėja, kurios tęstinumas, palyginti su XIX a., yra išlikęs. Metternichas, iškart po 1815 m. Vienos sutarties pasirašymo, apie intervencijas kalbėjo kaip apie žandarmerijos funkciją. Šventoji sąjunga buvo Europos tarpvalstybinės sistemos policininkas, turėjęs kovoti su "revoliuciniais banditais", kurie kėlė grėsmę Europos sistemai. Simbolinės lygybės nebuvo. Priešas kriminalizuotas, o tai būdinga ir šiandienos intervencijai. Priešas nebėra teisėtas, o greičiau "nusikaltėlis" arba "teroristas", laikantis nuostatos, kad, viena vertus, yra tas, kuris padarė nusikaltimą bendriesiems idealams, ir tas, kuris padarė nusikaltimą idealams.


Obligations become more formal with the principle of minimization of the use of force and the principle of multilateralism, populations have become central in justifying interventionism. The principles of intervention legitimization come up against a problem of internal legitimacy explaining the redefinition of interventionism over the last ten years or so, which goes in the direction of more aerial interventions.
Įsipareigojimai tampa labiau formalūs, o jėgos naudojimo minimizavimo principas ir daugiašališkumo principas, populiacijos tapo svarbiausi pateisinant intervencionizmą. Intervencijos legitimacijos principai susiduria su vidinio teisėtumo problema, paaiškinančia intervencionizmo apibrėžimo pakeitimą per pastaruosius maždaug dešimt metų, kuris eina daugiau oro intervencijų kryptimi.


= Bibliografija =
= Bibliografija =

Version actuelle datée du 24 mai 2021 à 09:30

Intervencija: Iš naujo išrasti karą?
Description de cette image, également commentée ci-après

Jungtinių Tautų kariai, priklausantys Jungtinių Tautų misijai Etiopijoje ir Eritrėjoje, stebi Eritrėjos ir Etiopijos sieną.

Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Ši potemė - iš naujo išrastas karas, nes kyla klausimas, kas skiria "karinę intervenciją" nuo "karo koncepcijos" arba ginkluoto konflikto, ar kalbėti apie "karinę intervenciją" arba "humanitarinę intervenciją" reiškia tiesiog pradėti karą to nesakant, t. y. taikyti karo praktiką, tačiau naudojant kitą žodyną, ar tai yra tarptautinė praktika, besiskirianti nuo karo praktikos, ir šiuo atveju reikėtų daryti išvadą, kad valstybės to dar nepadarė? Reikia pastebėti, kad nuo 1945 m. Vakarų valstybių vyriausybės nebeprisipažįsta kariaujančios, kai dislokuoja ginkluotąsias pajėgas, tiek dekolonizacijos kontekste, tiek karams, susijusiems su pajėgų projekcija su ekspedicinėmis pajėgomis į trečiąsias šalis. Dėl to kyla klausimas, ar tai tas pats dalykas, tik su kitu žodynu, ar tai yra kažkas naujo militarizuoto, bet pakankamai besiskiriančio nuo tradicinio karo.

Kaip apibrėžiamas karas ir kuo skiriasi "karas" nuo "intervencijos"? Parodysime, kokie dominuojantys diskursai parodo jo nesklandumus ir kad labai sunku moksliškai apibrėžti, kokiais tikslais naudojama valstybės intervencija kaip Vakarų prioritetas, taip pat pamatysime, kad karinės misijos, apibūdinamos kaip "intervencija", turi nemažai bruožų, kurie vis dar skiria jas nuo karo, kaip jis buvo suvokiamas ir praktikuojamas XVIII ir XIX a. Nors dabartiniame diskurse susidaro įspūdis, kad kalba apie intervenciją gimė po Šaltojo karo, iš tikrųjų tai yra diskursas, kurio ištakos siekia dar iki XIX a. ne tik teisinių diskursų, bet ir praktikos požiūriu.

Kai šiandien kalbame apie karą, galima įžvelgti paradoksų. Pirmasis yra tas, kad šiuolaikinės valstybės konstitucija Europoje neatsiejama nuo suvereno arba būsimos valstybės teisės kariauti monopolizavimo. Politinės modernybės konstitucinė idėja yra ta, kad tik suvereni valstybė gali teisėtai kariauti savo tarpvalstybiniuose santykiuose užsienyje, o kraštutiniais atvejais - pilietinio karo situacijose šalies viduje. Ilgą laiką karas buvo laikomas valstybės prerogatyva, o šiandien karo sąvoka vartojama ginkluotiems konfliktams, kuriuose dalyvauja nevalstybiniai veikėjai ir žlugusios valstybės, apibūdinti. "Naujieji karai" - tai karai, kuriuose vyriausybės konfrontuoja su nevalstybinėmis grupuotėmis, kai vyksta karas arba sukarintos grupės, partizanai, kurie konfrontuoja tarpusavyje, ir vis dėlto visų pirma būtent šie ginkluoto konflikto atvejai vadinami karu. Kai Vakarų valstybės ar tarptautinės koalicijos įsikiša į šias šalis, kalbame nebe apie "karą", o apie "intervenciją", tarsi karas šiandien būtų tapęs pagrindine sąvoka, vartojama apibūdinant nevalstybinių grupių naudojamą smurtą, o jei šiuolaikinės valstybės panaudoja jėgą, neigiame, kad tai yra karas ir jo karinis pobūdis, ir kalbame apie "intervenciją".

Kitaip tariant, valstybės ne tik kariauja, bet ir kalba apie "intervenciją". Trumpai tariant, karas ilgą laiką buvo laikomas suverenia valstybės prerogatyva. Šiandien karo sąvoka dažnai vartojama kalbant apie ginkluotus konfliktus, kuriuose dalyvauja centralizuotos nevalstybinės grupuotės ir "žlugusios valstybės" "naujųjų karų" kontekste. Išskyrus išimtis, šiuolaikinės valstybės nepripažįsta, kad kariauja, jos pasitenkina "intervencijomis".

Kadaise intervencijos sąvoka visada buvo neigiama, kartais net pasisakoma už karą. Buvo manoma, kad intervencija pažeidžia suverenumo principą. Šiandien "karo" sąvoka neigiama, dažnai - "intervencijos" sąvokos naudai. Kai valstybė kaltinama kariavimu, kai sakoma, kad koalicija ketina kariauti prieš Afganistaną ir Iraką, atsakoma, kad tai ne "karas", o "intervencija", tarsi anksčiau intervencija turėjo neigiamą atspalvį, o šiandien ji turi teigiamą atspalvį, ypač dėl to, kad atsirado tendencija pridėti tokius būdvardžius kaip šis. Šiandien karas laikomas neteisėta praktika, išskyrus išimtinius atvejus. JT Chartijoje karas apskritai yra draudžiama praktika tarp valstybių, išskyrus savigynos atvejus arba Saugumo Tarybos rezoliucijas.

Anksčiau niekada neegzistavusi vyriausybinė praktika turėjo pateisinti nesikišimą. Kai Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Jungtinės Valstijos sako, kad nesikiša į Siriją, jos turi pasiteisinti. Priežastis, kodėl intervencijos pateisinimas yra naujas, yra ta, kad anksčiau reikėjo pateisinti intervenciją, kuri buvo išimtinė praktika ties neteisėtumo riba, tarptautinės sistemos normalumas buvo nesikišimas. Šiandien susiklostė situacija, kai valstybės jaučiasi priverstos pateisinti nesikišimą, nes norma būtų įsikišti humanitarinių ar išskirtinių krizių atvejais. Vyksta transformacija, kurią reikia išanalizuoti, kad suprastume, ką reiškia intervencionizmas, ir išsiaiškintume, kiek "intervencijos" sąvoka skiriasi ar nesiskiria nuo "karo" sąvokos.

Languages


English Español Français



Neryškus reiškinys[modifier | modifier le wikicode]

Naujas intervencionizmas?[modifier | modifier le wikicode]

Dažnai manoma, kad pagal JT chartiją Jungtinės Tautos turi atlikti aktyvų vaidmenį ir leisti panaudoti jėgą, kad sudarytų sąlygas ir užtikrintų tarptautinę taiką ir saugumą, kai kyla grėsmė tarptautinei taikai. Dėl Saugumo Tarybos aklavietės šis JT chartijos aspektas niekada negalėjo būti įgyvendintas Šaltojo karo metais, laikantis minties, kad pasibaigus Šaltajam karui Saugumo Taryba neblokuojama. Būtų prasidėjusi nauja humanitarinės intervencijos era, besiskirianti nuo "politinių" intervencijų, susijusių su Šaltojo karo problemomis. Tai idėja, kad po 1990 m. atsirado "naujoji pasaulio tvarka" su mintimi, kad Saugumo Taryba galėtų taikyti tai, ką Kaldoras vadina "kosmopolitine teisėsauga". Dešimtajame dešimtmetyje, daugiausia Prancūzijoje, vykusios diskusijos dėl teisės įsikišti dabar vadinamos "R2P" arba "atsakomybe ginti", kuri yra vienas iš teisinių pagrindimų, taikytinų Libijoje ir leidžiančių bandyti pateisinti intervencijas Sirijoje ar kitur.

Ignatieffas iš pradžių buvo Kanados mokslininkas ir filosofas, kuris norėjo šio naujojo intervencionizmo teoriją ir konceptualizaciją paversti "humanitarinės imperijos" sukūrimu, kuri mestų iššūkį valstybių, naudojančių jėgą prieš savo žmones, suverenumui. Viena iš pirmųjų humanitarinių intervencijų buvo operacija "Suteikite paguodą" - daugiašalė operacija Irako Kurdistane po Pirmojo golfo karo. Po Pirmojo golfo karo šiaurės Irake kilo kurdų sukilimas, o pietų Irake - šiitų sukilimas, kurie metė iššūkį centrinei vyriausybei, pasinaudodami Irako basų vyriausybės silpnumu po pralaimėjimo Pirmajame golfo kare. Sadamas Huseinas ir baasistų režimas šiitų ir baasistų sukilimą žiauriai nuslopino. Šiomis aplinkybėmis Jungtinės Valstijos Saugumo Taryboje priima rezoliuciją, kurioje teigiama, kad tarptautinė koalicija turi suteikti kurdų tautai karinę ir humanitarinę pagalbą, kad būtų nutrauktos kurdų tautos žudynės. Priežastis, kodėl tokia pati intervencija nevykdoma Pietų Irake, yra ta, kad amerikiečiai bijo, jog šiitų sukilimui vadovaus Iranas.

JT Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 688 pateisins šią 1991 m. operaciją šiaurės Irake. Pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, leidžiančią panaudoti jėgą, toks jėgos panaudojimas trečiojoje šalyje, kuriam leidimą suteikia Saugumo Tarybos rezoliucija, galimas tik remiantis argumentu, kad tokia intervencija vykdoma siekiant užtikrinti tarptautinės tvarkos taiką ir saugumą. Rezoliucijoje teigiama, kad sukilimas įgavo tokį mastą, kad kelia grėsmę taikai ir tarptautinei tvarkai, kad gali būti teikiama humanitarinė ir karinė pagalba. Nauja yra ne tik tai, kad ši intervencija kvalifikuojama kaip "humanitarinė", bet ir tai, kad pirmą kartą humanitarinės krizės yra arba gali būti laikomos grėsme taikai ar tarptautiniam saugumui, galinčia pateisinti intervencionizmą. Būtent remiantis šia konvencija bus vykdomos kitos intervencijos, pavyzdžiui, Somalyje, Bosnijoje ir Kosove, argumentuojant, kad humanitarinės krizės ar pilietiniai karai gali įgauti tokį mastą, kad gali pakenkti tarptautinei taikai ir kelti grėsmę, pateisinančią jėgos panaudojimą.

L'explication par le seul activisme de post Guerre froide du Conseil de sécurité est faible. Considérer que c'est simplement parce que l'Union soviétique n'existe plus et que de ce fait il n'y a plus de blocage au Conseil de sécurité lorsqu'il s'agit de mettre en application l'esprit et la lettre de la Charte de l'ONU est insuffisant parce que certaines de ces interventions ont eu lieu sans résolution du Conseil de sécurité, soit parce que les États concernés n'ont pas jugé utile de faire voter une résolution comme en 2003 avec l'invasion de l'Irak ou soit parce qu'il y a eu un véto au Conseil de sécurité, mais qui est suivit d'une intervention au Kosovo. C'est seulement après que la guerre à produit sont effet voulu à savir l'autorisation par Milosevic d'autoriser une intervention de l'OTAN qui justifie la présence de la CAFOR et justifie a posteriori l'opération militaire de l'OTAN, mais comme il n'y pas de principe de rétroactivité du droit et des résolutions de l'ONU, l'intervention de l'OTAN contre la Serbie et le Monténégro en 1999 est illégale. La justification était que cette intervention était illégale, mais légitime. Expliquer l'interventionnisme dit " humanitaire " post Guerre froide par la fin de la Guerre froide est simpliste notamment parce que des États on contournés le Conseil de sécurité pour mener des interventions.

"Humanitarinės intervencijos" praktika nebūtinai yra nauja - karinių pajėgų siuntimas humanitariniais pagrindais, neigiant, kad tai karas, egzistavo ir anksčiau. Galbūt žodynas buvo kitoks, tačiau kai kurių ekspedicinių karinių misijų, kurių tikslas - apsaugoti vietos gyventojus, neigiant, kad tai buvo karo operacija, dvasia jau egzistavo. Operacijos po Šaltojo karo yra ilgesnių istorijų dalis. Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija įsikišo į 1827 m. Graikijos nepriklausomybės karą, kad apgintų krikščionių ir stačiatikių gyventojus nuo Osmanų imperijos. Kai 1827 m. graikai sukilo ir sukūrė šiuolaikinę suverenią Graikijos valstybę, tai buvo prieš operaciją, kuri buvo pristatoma kaip krikščionybės ir didžiojo kalifato karas, todėl karių dislokavimas buvo pateisinamas argumentu, kad tai buvo "bendro graikų žmogiškumo gynimas nuo Osmanų imperijos vykdomų žiaurumų". Tuo metu šią intervenciją pateisino moralinis ir etinis diskursas, iš esmės humanitarinis. Kalbama ne apie suvereniteto apsaugą, o apie "brolių krikščionių" gynimą; ši intervencija pateisinama humanitariniu požiūriu.

1860 m. rugpjūčio 16 d. Beirute išsilaipino prancūzų ekspedicinis korpusas, vadovaujamas generolo Beaufort d'Hautpoul.

1860 m. ir 1861 m. Napoleonas III pasiuntė karines pajėgas į Siriją ir Libaną, kad apsaugotų maronitų krikščionis, konfliktavusius su drūzais. Napoleonas III šią operaciją pateisino kaip "humanitarinę operaciją". Jos esmė - ginti į krikščionybę sumažintų asmenų, kuriems gresia pavojus, žmogiškumą. Tą patį matome ir 1877 m. į neramumus Bulgarijoje įsikišusiai Rusijai, kuri savo veiksmus pateisina humanitariniais principais, prilyginamais krikščionių bendruomenei, skirtais žmonėms, kuriems gresia žiaurumai ir žiaurumai. Humanitarinė intervencija, kaip ji suprantama šiandien, turi ilgesnę istoriją.

Tai, kas šiandien apibūdina intervenciją, yra "bendrųjų principų", įskaitant humanitarinius principus, klausimas. Intervencija "pateisinama vardan bendrųjų žmonijos interesų, tuo tarpu" karas "beveik savaime reiškia ribotų nacionalinių interesų paneigimą, siekiant apibūdinti karą vykdančių valstybių jėgos panaudojimą". Taip buvo ne visada, nes net Šaltojo karo metais nemažai ginkluotų konfliktų buvo pateisinami humanitarinių principų vardu, kuriuos suvokė tarptautinė bendruomenė ir kurie buvo vykdomi humanitariniais tikslais, bet kurie nebuvo kvalifikuojami kaip intervencija. "Humanitarinio principo" ir "intervencijos" atitikmuo yra kažkas naujo. Karo pateisinimas "teisingumo principų" vardu turi ilgą istoriją, ypač su šventojo Tomo Akviniečio "teisingo karo" paradigma, kurioje išskiriama "jus ad bellum" ir "jus in bellum". Intervencija siekiant apginti gyventojų orumą ar teisę buvo viena iš "teisingo karo" galimybių. Karo pateisinimas tuo, ką dabar vadiname "humanitariniu principu", nėra toks naujas.

Ougando ir Tanzanijos kare 1978 ir 1979 m. Tanzanija kariavo su diktatoriumi Aminu Dada, kurį Tanzanija pristatė kaip savigynos karą, nes tai buvo karas, pateisinamas grėsme, tačiau kartu šis karas leido nutraukti Amino Dados vykdytus išpuolius prieš savo žmones. Tai buvo pateisinama kaip "teisingas karas", turėjęs naudos vietoje, ypač vietos gyventojų apsaugos požiūriu. Nepaisant to, jis buvo laikomas ne "intervencija", o "savigynos karu". 1971 m. Indų ir Pakistano karas buvo karas, per kurį Pakistanas pasidalijo į dvi dalis: dabartinį Pakistaną ir Bangladešą, kuris buvo Pakistano dalis. Tai padaryta atsiskyrimo būdu, kuris visų pirma pateisintas Pakistano valstybės vykdytais išvedžiojimais ir etnine diskriminacija bengalų gyventojų atžvilgiu. Indija rems Bangladešo sukilimą prieš Pakistaną, dėl kurio kilo šis karas, kurį Indija pristatė kaip "savigynos karą", tačiau tuo metu jis davė daugiausia teigiamų rezultatų žiaurios Bangladešo gyventojų diskriminacijos kontekste. Tuo metu nebuvo lygiavertiškumo tarp "intervencijos principo" ir "humanitarinio karo" tuo metu, kai "intervencijos principas" buvo neatidėliotinas. 1979 m. Vietnamui įsiveržus į Kambodžą, praėjus ketveriems metams po Šiaurės Vietnamo pergalės prieš Pietų Vietnamą, užbaigusios 1975 m. Vietnamo karą, suvienytos Vietnamo ginkluotosios pajėgos pradėjo invazinį karą prieš Kambodžą, kuriai grėsė Raudonųjų khmerų režimo pavojus, ir tuo pat metu tai leido nutraukti Kambodžos vykdomus išpuolius prieš jos gyventojus, užbaigti genocidą. Tuo metu buvo kalbama apie "intervenciją" prisidengiant tuo, kad tai bus "humanitarinis karas", net jei tai buvo "savigynos karas" ir net jei jis turėjo teigiamą poveikį vietos gyventojams.

Šios pastabos leidžia pažvelgti į dviejų tipų diskursą, kuris yra intervencionizmo po Šaltojo karo naujovė, nes egzistuoja daug senesnė intervencionizmo tradicija, ypač turint humanitarinių tikslų, ir ne humanitariniai tikslai patys savaime yra intervencionizmas.

Neįmanomo apibrėžimo paieškos[modifier | modifier le wikicode]

Nėra neginčijamų intervencijos apibrėžimų, tačiau paprastai "intervencija" skiriama nuo "karo". Kai kalbame apie "intervenciją", kalbama apie jėgos panaudojimą ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, bet kartu tai nėra karas. Pagal JT Chartijos 2 ir 4 straipsnius karas yra neteisėtas, išskyrus 51 straipsnį ir VII skyrių. Sąlygos yra tokios ribojančios, kad karą geriau neigti, kai jis praktikuojamas.

Kalbame apie Vietnamo karą, Persijos įlankos karą, žurnalistinį ar mokslinį žodyną, tačiau oficialiai šie įvykiai nebuvo pripažinti "karu". Ne pats neteisėtumas sistemingai verčia vyriausybes kalbėti apie intervenciją, o ne apie karą, bet veikiau bendras "karo" sąvokos delegitimizavimas nuo 1945 m. Netgi karai, kurie pristatomi kaip "teisėti" ir suvokiami kaip tokie, jų dalyviai paprastai neigia, kad jie tokie yra. Per Pirmąjį Golfo karą Jungtinės Valstijos jį pripažino ne kaip "karą", o kaip "tarptautinės jėgos panaudojimą, sankcionuotą Saugumo Tarybos". Taip pat dėl Afganistano, kur terminas "karas" vartojamas metaforiškai.

Kaip karas buvo neigiamas tais atvejais, kai mokslinė ir žurnalistinė kalba sutarė, kad tai iš tiesų buvo "karas". Siekiant pasakyti, kad tai nebuvo karas, dažnai buvo keliama mintis apibrėžti jį "senosios institucijos" - "tarpvalstybinio karo" - atžvilgiu ir parodyti, kad tai nėra karas. Pirmojo golfo karo atveju teisintasi tuo, kad tai ne karas prieš valstybę, o prieš "visuomenės sudedamąją dalį". 2001 m. intervencijos į Afganistaną atveju Džordžas Bušas teisinosi, kad tai nėra "karas", nes jis buvo nukreiptas ne prieš Afganistano valstybę, o prieš Afganistano režimą. Intervencinėje retorikoje terminas "režimas" vartojamas siekiant paneigti "vyriausybės" egzistavimą.

Labai griežtai apibrėžta "karo" sąvoka yra skirta intervencijai karo kontekste pateisinti ir atitinka tradicinį apibrėžimą, o dabartinės intervencijos nėra karas prieš valstybę. Tarpvalstybiniai karai yra ne tik karai tarp valstybių, bet ir karai tarp vyriausybių. Afganistano atveju tai buvo argumentas, nes prieš Afganistano karą pripažinus tik Afganistaną, konfliktas su neteisėtu Talibano režimu reiškia konfliktą su Afganistano valstybe. Ši "režimo" sąvoka intervencijos kontekste pasitarnauja tam, kad būtų paneigtas esamų valdžios institucijų vyriausybinis pobūdis. Libijos atveju Pereinamoji taryba buvo pripažinta Libijos vyriausybe, kariauti su M. Gaddafiu reiškė kariauti su M. Gaddafio vyriausybe kartu su teisėta Libijos vyriausybe.

Darant prielaidą, kad karas yra tik tarpvalstybinis karas, galima neigti, kad kariaujama, paneigiant valdančiosios vyriausybės suverenų pobūdį sukilėlių koalicijos naudai. Net jei Sirijoje nebuvo ginkluotos intervencijos, dabartinis Prancūzijos vyriausybės, kuri Sirijos koaliciją laiko teisėta valdžia, diskursas krypsta koalicijos link. Tai yra politinis pateisinimas, kuris veikia neigdamas konflikto karinį pobūdį. Teisiniu požiūriu tai kelia abejonių. Būtent tada, kai nenorime sakyti, kad esame "kare", sakome, kad esame intervencijoje, tačiau "intervencijos" sąvoka skiriasi nuo "diplomatinės taikos misijos", nes kai kalbame apie "intervenciją", paprastai kalbama apie prievartinę intervenciją prieš valdžios instituciją, kuri laikoma vyriausybine arba ne. Misijose dažnai kalbama apie "kovą su sukilėliais" arba "taikos kūrimą", kurie, kaip šios intervencinės paradigmos dalis, apibūdinami kaip "nei taika, nei karas", siekiant paneigti jų karinį pobūdį. Kartu jos skiriasi nuo taikos, nes jose nenaudojama jėga, išskyrus taikos palaikymo operacijas pagal VI skyriaus principą "nei karo, nei taikos", tačiau jų tikslas yra taika, tačiau tai būdinga ir daugeliui karų.

Dažnai svarbiu kriterijumi laikomas "režimo pakeitimo" arba "paramos" vyriausybei tikslas. Egzistuoja idėja, kad intervencija negali lemti sienų pokyčių, pavyzdžiui, aneksijos, tačiau, atvirkščiai, priešingai nei karo atveju, intervencija siekiama nuversti vyriausybę, įtvirtinti režimą arba pertvarkyti režimą taip, kad jis labiau atitiktų tarptautinę teisę arba principus, kurie laikomi universaliais. Pirmasis Golfo karas 1991 m. buvo suplanuotas kaip "intervencija", tačiau režimo pakeisti nepavyko. Su šia intervencija susijusiose JT rezoliucijose nėra taip toli, kad būtų pateisintas Saddamo Husseino nuvertimas, nors Bushas ragino nuversti Saddamą Husseiną, padėdamas sukelti sukilimus Kurdistane ir šiitų pietuose, nes šie gyventojai tikėjosi, kad juos parems išorinis pasaulis.

Svarbus kriterijus bandant teisiškai apibrėžti intervencijos sąvoką yra "valstybės suvereniteto pažeidimo" sąvoka. Ja siekiama pakeisti režimą arba pertvarkyti ir pažeidžiamas esamos valstybės suverenitetas tokiu mastu, kad JT chartijoje įtvirtintas suvereniteto principas virsta "nesikišimo principu", nes "intervencija" yra "suvereniteto" priešingybė, siekianti valdyti trečiosios valstybės teritoriją, pakeisti vyriausybę, kad būtų pakeistas esamos valdžios suverenitetas. Įvertinus tai, kad misija buvo surengta gavus vyriausybės sutikimą po bombardavimo iš oro, Bosnijos atveju galima diskutuoti, ar tas sutikimas yra laisvas ir suverenus. Teigiamas sąvokos "intervencija" atspalvis, priešingai nei sąvokos "karas", reiškia, kad operacijos, pažeidžiančios suverenumo principą, vadinamos intervencinėmis operacijomis. Intervencija "intervencija" buvo vadinama tik tada, kai buvo šiurkščiai pažeistas vyriausybės suverenitetas, o "intervencija" buvo "nesikišimo principo" pažeidimas.

Iki 1990 m. suvereniteto pažeidimo kriterijus nebebuvo sistemingai taikomas. Šaltojo karo metais, kai valstybė buvo kaltinama intervencija į trečiąją valstybę, būdavo teisinamasi, kad bet kokia intervencija buvo neigiama, teigiant, jog tikroji tos valstybės vyriausybė sutiko su intervencija, paneigiant valdančiųjų institucijų vyriausybinį pobūdį. Jungtinių Valstijų atveju Pietų Vietname JAV ginkluotosios pajėgos dalyvauja 1963-1973 m. Tai nelaikoma karu, nes Jungtinės Valstijos neigia, kad kariauja su Vietnamu, tačiau jos taip pat neigia, kad tai yra intervencija, nes teigia, kad įsikišti į Pietų Vietnamą jas pakvietė Šiaurės Vietnamo vyriausybė. Kyla klausimas, ar Di? m buvo teisėtas prezidentas, nes rinkimai, kurie turėjo būti surengti, neįvyko. Tai yra tam tikras pateisinimas, kuriuo siekiama paneigti karinių operacijų intervenciją. Kai intervencinės valstybės kaltinamos pažeidusios valstybės suverenitetą, teigiama, kad tai daryti jas pakvietė teisėta vyriausybė. Per Prahos intervenciją oficialiai buvo siekiama paremti Čekijos komunistų partiją, tačiau ją pakvietė teisėta Čekoslovakijos vyriausybė. Priešingai nei "karo" sąvoką, vyriausybės mieliau vartoja "intervencijos" sąvoką, tačiau, kalbant apie suvereniteto pažeidimą, vyriausybės buvo linkusios neigti intervencinį savo karinių operacijų pobūdį. Šią praktiką sudaro intervencijos pobūdžio neigimas, argumentuojant, kad įsikišti šalį pakvietė teisėta vyriausybė.

Sąjungininkų karių paradas Vladivostoke, 1918 m.

Jei "intervencija" yra "suverenumo" priešingybė, pakanka iš naujo apibrėžti "suverenumą", kad būtų galima iš naujo apibrėžti "intervenciją". Kitaip tariant, "intervencija" yra "suverenitetas" ir atvirkščiai, o ne tiesiog jo pažeidimas. 1821 m. Austrijos-Vengrijos intervencija įvyko Neapolio karalystėje. Austrijos-Vengrijos imperija įsikišo, kad atkurtų karalių su visomis savo galiomis, argumentuodama, kad tai nėra intervencija, nes tikrasis Neapolio suverenas yra karalius, atkuriant monarchiją atkuriamas jo monarchinis suverenitetas. Taip suverenitetas iš naujo apibrėžiamas kaip monarchinis suverenitetas, todėl galima teigti, kad tai ne intervencija, o parama suverenui. 1917 m. JAV prezidentas Vilsonas (Wilson) 1917 m. komunistinės revoliucijos kontekste pasiuntė sąjungininkų karines pajėgas, kad paremtų antikomunistus prieš komunistų armiją. Vilsonas argumentavo, kad įvyko neteisėtas komunistų partijos įvykdytas perversmas ir kad jis remia liaudies suverenitetą ir negali įsikišti, nes tai būtų suvereniteto pažeidimas. Vilsonas apibrėžia suvereniteto sąvoką kaip neatsiejamą nuo demokratijos. 1989 m. Panamoje Jungtinės Valstijos įsikiš prieš prezidentą Manuelį Noriegą, argumentuodamos tuo, kad tai nėra tikra intervencija, nes atkuriama demokratija. Jei intervencija teisiškai apibrėžiama kaip suvereniteto pažeidimas, ji nėra suvereniteto pažeidimas, nes atkuria suverenitetą.

Šiandien vienas iš intervencijos apibrėžimo būdų yra "pareigos apsaugoti" principas, išplaukiantis iš 2000 m. paskelbtos ICISS ataskaitos. Daroma prielaida, kad visos valstybės turi pareigą ginti savo žmones. Šioje ataskaitoje suverenitetas apibrėžiamas kaip atsakomybės už savo žmonių apsaugą prisiėmimas, o tai taip pat reiškia, kad prieš juos negalima smurtauti. Vis dėlto intervencija leidžiama, kai valstybė nesaugo savo žmonių, nes jei ji to nedaro, tuomet ji negerbia suvereniteto, nes suverenitetas yra "atsakomybė apsaugoti". R2P "yra teisinis paaiškinimas, kuriuo Saugumo Taryba teisiškai paaiškino intervenciją Libijoje prieš M. Kadafį, nurodydama, kad M. Kadafis prarado suverenitetą, nes smurtavo prieš savo žmones.

Tai rodo itin didelį sąvokų kintamumą. Yra tendencija intervenciją apibrėžti atsižvelgiant į suverenitetą. Kalbėtojas visada gali iš naujo apibrėžti suverenitetą, tačiau iš tikrųjų tiek "suvereniteto", tiek "intervencijos" sąvokos yra plastiškos ir potencialiai gali būti panaudotos atsižvelgiant į valstybių įgyvendinamas intervencijos strategijas. Kai suverenitetas iš naujo apibrėžiamas kaip "monarchinis suverenitetas", "liaudies suverenitetas" arba "atsakomybė ginti", iš naujo apibrėžiama ir intervencija.

2005 m. JT patvirtino ataskaitą "Atsakomybė apsaugoti", tačiau ne bet kuri valstybė gali paskelbti, kad yra neatidėliotinas trečiosios valstybės intervencijos poreikis. Turi būti kreipiamasi į Saugumo Tarybą ir turi būti priimta JT rezoliucija, kad vyriausybė galėtų pateisinti savo intervenciją pagal R2P. Sunku suprasti, kas yra intervencija. Apibrėžiant ją karo, taikos ar suvereniteto atžvilgiu kyla klausimas, ar tai yra valdžia, veiksminga ir teisėta vyriausybė, kuri remia suverenitetą.

Istoriniai karinio intervencionizmo bruožai[modifier | modifier le wikicode]

Galima analizuoti istorinės intervencijos sąvokos atsiradimą.

Intervencionizmo atsiradimas[modifier | modifier le wikicode]

Kokiomis aplinkybėmis atsiranda specifinė intervencijos kategorija kaip vienos valstybės jėgos panaudojimo prieš kitą būdas? Iki 1815 m. Vienos kongreso, iki Napoleono karų, intervencijos sąvoka neegzistavo, egzistavo tik karas, kuris pagal tarpvalstybinį karo institutą reiškė dviejų monarchų konfliktą dėl teritorinių klausimų ir paprastai baigdavosi kitos valstybės teritorijos dalies aneksija. Iki Vienos kongreso tokio pobūdžio aneksinis karas buvo laikomas gana normaliu dalyku vyriausybių tarpusavio santykiuose ir netgi buvo laikomas ginčų sprendimo mechanizmu, skirstant išteklius. "Teritorijos užkariavimo" principas lėmė tai, kad vėl atsirado galimybė sukurti Europos masto imperiją. Po revoliucinių karų Napoleonas įsiveržė į dalį Europos, siekdamas sukurti Europos imperiją Europos tvarkos sąskaita. Vienos kongrese aneksijos ir intervencijos principas deleguotas. Tarp valstybių gali būti pasitelkiama jėga, tačiau reikia vengti tokių karų, kaip XVIII a., kurie baigiasi aneksija. Manoma, kad aneksija yra neteisėta kitais atvejais, siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą. Vienos sutarties atveju tai yra jėgų pusiausvyra, t. y. galių balansas, grindžiamas tam tikrais principais, bet taip pat ir idėja, kad Europos žemyno valstybes sieja tam tikri principai ir vertybės, o jėgų pusiausvyra tarp valstybių yra valstybių suverenumo garantija prieš imperijos priespaudą. Tai suponuoja aneksijos galimybių apribojimą "karo" sąvoka. Karas nepaverčiamas neteisėtu, bet jis deleguojamas kaip institucija, kurios valstybės gali sistemingai griebtis.

The Vienna Congress by Jean Godefroy.

Perspektyva, prieš kurią apibrėžiama Vienos sutartis, ir scenarijus, kuriam bandoma užkirsti kelią, yra Prancūzijos imperialistinių tendencijų atsiradimas Europoje. Kad taip neatsitiktų, norime įtvirtinti tarpvalstybinę sistemą, grindžiamą jėgų pusiausvyra, kuri reiškia teritorinio užkariavimo negalimumą, tačiau tai taip pat reiškia domėjimąsi teisėtų vyriausybių Europoje pobūdžiu. Dėl to Napoleoną į valdžią atvedė Prancūzijos revoliucija, o liberalioms, respublikoniškoms ar revoliucinėms doktrinoms, kvestionuojančioms absoliutines monarchijas, būtų būdingas pavojus nacionalinio ar liaudies suvereniteto principui. Vienos sutartyje apibrėžtas principas, kad Europos tarpvalstybinės sistemos didžiosios valstybės - Prūsija, Austrijos-Vengrijos imperija ir Rusija, sudariusios Šventąją sąjungą, - turi teisę kontroliuoti Europos valstybių politinius režimus ir jų pokyčius. Intervencija iš esmės yra šios Vienos kongreso sukurtos sistemos pasekmė. Šioje schemoje arba aneksija yra ribota, kai domimasi režimų, kaip galimo grėsmės tarptautinei sistemai šaltinio, pobūdžiu ir kai norima išlaikyti jėgų pusiausvyrą, bus vykdomos karinės operacijos, kuriomis bus siekiama įtvirtinti pripažintos valstybės politinę galią, o ne kvestionuoti jos teritorijos aneksiją, kad būtų išlaikyta tarpvalstybinė pusiausvyra, kurią Vienos kongresas ragina palaikyti savo norais.

Būtent perspektyva kovoti su vėl atsirandančia imperija lems "intervencijos" sąvokos atsiradimą tiek siekiant neleisti Napoleonui vėl iškilti Prancūzijoje ar kitose Europos valstybėse, tiek siekiant nubrėžti karo aneksijos ribas. Būtent nuo 1815 m. ir apskritai XIX a. atsirado "intervencijos" sąvoka, kuri išsilaikė iki šių dienų. Daugelis tuo metu aptinkamų bruožų išliko ir šiandien, įskaitant tai, kad intervencija visada turi būti pateisinama vardan bendrojo gėrio, t. y. interesų, kurie peržengia ir viršija vien nacionalinius interesus. "Intervencijos" sąvoka su Europos koncertų sistema, siekiant užkirsti kelią Napoleono imperijos atsikūrimui, kad būtų apsaugota tarpvalstybinė sistema, suvokiama kaip vienintelis Europos valstybių laisvės garantas galimos vieningos imperijos priespaudos akivaizdoje. Be to, tai daroma vardan intereso, kuris peržengia nacionalinius interesus, siekiant gerbti Europos pusiausvyros principą, tarsi egzistuotų principai, pranokstantys intervenciją pateisinančias nacionalines vertybes. Europos galybės nesutaria dėl principų, leidžiančių įsikišti trečiajai valstybei, t. y. Prūsijai; Austrijos-Vengrijos imperijai, Rusijai, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Šventoji sąjunga susitarė dėl principų, kurie turėtų vyrauti intervencijos politikos rėmuose. Palaipsniui britai nepritarė tokio pobūdžio intervencionizmui, turėdami daug liberalesnę suvereniteto sampratą, ypač siekdami paremti liaudies sukilimus, kai jie laikomi "teisėtais". Intervencijos principas tampa labai ginčytinu principu. Iš principo ji leidžiama Vienos kongreso rėmuose, siekiant apsaugoti tarpvalstybinę sistemą, tačiau tuo pat metu, kai bus konkreti valstybės intervencija, ši intervencija bus užginčyta, o tai reiškia, kad mes sieksime paneigti intervencijas, kurias vykdėme iš naujo apibrėždami suverenitetą. Pavyzdžiui, Austrijos-Vengrijos imperijai intervencija, skirta paremti absoliutų monarchą, nėra intervencija.

R2P diskurso funkcija - kvestionuoti "intervencijos" ir "suverenumo" priešpriešą. "Atsakomybės ginti" principas sako, kad neturime teisės pažeisti valstybės suvereniteto ir kad jo nepažeidžiame, jei saugome gyventojus, nes būtent gyventojų apsauga yra pati suvereniteto sąlyga.

Šiuolaikinio intervencionizmo bruožai[modifier | modifier le wikicode]

Pareiga pateisinti karinę intervenciją vardan visuotinių idealų egzistavo jau XIX a., o "taikos" ir "tarptautinio saugumo" principai yra šiuolaikiškesni. Intervenciją taip pat pateisina aukštesnės simbolinės sistemos primetimas. Manoma, kad tai, kas priešina dvi kariuomenes, yra skirtingi interesai, tačiau jų teisės ginti savo teritorinius interesus principu egzistavo bendras principas. Intervencijų atveju yra kitaip, manoma, kad yra aukštesni interesai, kuriuos suinteresuotos valstybės laikė pažeistais, ir nebėra simbolinio abipusio pripažinimo.

Norėdami kalbėti apie šiuolaikines intervencines operacijas, kartais kalbame apie "globalios policijos" principą. Vykdant policijos operacijas valstybių viduje laikomasi nuostatos, kad nėra aukštesnės valdžios. Tai idėja, kurios tęstinumas, palyginti su XIX a., yra išlikęs. Metternichas, iškart po 1815 m. Vienos sutarties pasirašymo, apie intervencijas kalbėjo kaip apie žandarmerijos funkciją. Šventoji sąjunga buvo Europos tarpvalstybinės sistemos policininkas, turėjęs kovoti su "revoliuciniais banditais", kurie kėlė grėsmę Europos sistemai. Simbolinės lygybės nebuvo. Priešas kriminalizuotas, o tai būdinga ir šiandienos intervencijai. Priešas nebėra teisėtas, o greičiau "nusikaltėlis" arba "teroristas", laikantis nuostatos, kad, viena vertus, yra tas, kuris padarė nusikaltimą bendriesiems idealams, ir tas, kuris padarė nusikaltimą idealams.

Įsipareigojimai tampa labiau formalūs, o jėgos naudojimo minimizavimo principas ir daugiašališkumo principas, populiacijos tapo svarbiausi pateisinant intervencionizmą. Intervencijos legitimacijos principai susiduria su vidinio teisėtumo problema, paaiškinančia intervencionizmo apibrėžimo pakeitimą per pastaruosius maždaug dešimt metų, kuris eina daugiau oro intervencijų kryptimi.

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Intervencija:_Iš_naujo_išrasti_karą%3F&oldid=50974 »