« Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija » : différence entre les versions

De Baripedia
Aucun résumé des modifications
 
(10 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 29 : Ligne 29 :
Anksčiau matėme, kaip visų pirma karą, kuris buvo iki valstybės, perėmė modernesni politiniai vienetai - miestai-valstybės, imperijos ar karalystės. Tai, kas tuo pat metu transformavo šiuos politinius vienetus, kurie vis labiau biurokratizuojasi, vis labiau ir labiau teritorizuojasi, kas leidžia įtvirtinti savo valdžią, galiausiai lemia valstybės atsiradimą ir kas taip pat transformavo karo praktiką dviem labai skirtingomis kryptimis, yra karo istorinės raidos difrakcija, kai, viena vertus, iki 1945 m. vyko žygis į totalinį karą su vis mirtinesniais karais, kita vertus, žygis į totalinį karą, vedantį į mirtį. Šiuolaikinė policija neturi priešo, o kovoja su nusikaltėliais, kurie iš principo naudoja ne maksimalią jėgą, kaip kariuomenė, o minimalią jėgą, t. y. proporcingą jėgą kaip kraštutinę priemonę ir mažiausią įmanomą savigynos lygį. Bus skirtinga institucionalizacija ir profesionalizacija, kurios abi istoriškai susijusios su valstybės gebėjimu monopolizuoti teisėto smurto naudojimą ar panaudojimą, tačiau kurios vis labiau diferencijuojasi, viena vertus, su kariuomene, kita vertus, su policija. Svarbu suprasti šių dviejų profesijų vidinę logiką mikrosociologiniu lygmeniu ir suvokti biurokratizacijos vaidmenį, kuris lemia saugumo praktiką ir net šiuolaikinės saugumo misijos, kaip mes ją suprantame, atsiradimą.
Anksčiau matėme, kaip visų pirma karą, kuris buvo iki valstybės, perėmė modernesni politiniai vienetai - miestai-valstybės, imperijos ar karalystės. Tai, kas tuo pat metu transformavo šiuos politinius vienetus, kurie vis labiau biurokratizuojasi, vis labiau ir labiau teritorizuojasi, kas leidžia įtvirtinti savo valdžią, galiausiai lemia valstybės atsiradimą ir kas taip pat transformavo karo praktiką dviem labai skirtingomis kryptimis, yra karo istorinės raidos difrakcija, kai, viena vertus, iki 1945 m. vyko žygis į totalinį karą su vis mirtinesniais karais, kita vertus, žygis į totalinį karą, vedantį į mirtį. Šiuolaikinė policija neturi priešo, o kovoja su nusikaltėliais, kurie iš principo naudoja ne maksimalią jėgą, kaip kariuomenė, o minimalią jėgą, t. y. proporcingą jėgą kaip kraštutinę priemonę ir mažiausią įmanomą savigynos lygį. Bus skirtinga institucionalizacija ir profesionalizacija, kurios abi istoriškai susijusios su valstybės gebėjimu monopolizuoti teisėto smurto naudojimą ar panaudojimą, tačiau kurios vis labiau diferencijuojasi, viena vertus, su kariuomene, kita vertus, su policija. Svarbu suprasti šių dviejų profesijų vidinę logiką mikrosociologiniu lygmeniu ir suvokti biurokratizacijos vaidmenį, kuris lemia saugumo praktiką ir net šiuolaikinės saugumo misijos, kaip mes ją suprantame, atsiradimą.


We will see how the dynamics analysed in the first part of the course, bureaucratization and diffraction of state practices between total war on the one hand and police logic on the other, and how these two dynamics can be analysed sociologically.
Pažiūrėsime, kaip pirmoje kurso dalyje analizuota dinamika, biurokratizacija ir valstybės praktikos sklaida tarp totalinio karo ir policijos logikos, ir kaip šias dvi dinamikas galima analizuoti sociologiškai.
   
   
The ability of the modern state to use coercion is linked to a legitimate security discourse. It seems to be obvious that the military, the police as holders and custodians of the state monopoly on legitimate violence, are security professionals. This may seem obvious, but at the same time, as a central objective pursued and monopolized by the State, security is still a recent phenomenon, which significantly transforms coercive practices by rationalizing and bureaucratizing them. That is to say, historically, the wars of the Middle Ages, the wars during the Renaissance were never fought in the name of security, these wars were waged in the name of the glory of the prince or king, in the name of his greatness, eventually of his will to avenge those who would have offended his office, but not in the name of security. At that time, after the construction of the modern state, security was achieved through practices of state coercion, whether police or military, security is above all a philosophical and religious concept, as shown by Frederic Gros in his work'' The Principle of Security'' published in 2012, in which he shows that historically there have been three hotbeds for the emergence of a discourse on security:
Šiuolaikinės valstybės gebėjimas naudoti prievartą siejamas su teisėtu saugumo diskursu. Atrodo, akivaizdu, kad kariuomenė, policija, kaip valstybės teisėtos prievartos monopolio turėtojai ir saugotojai, yra saugumo profesionalai. Tai gali atrodyti savaime suprantama, tačiau kartu saugumas, kaip pagrindinis valstybės siekiamas ir monopolizuotas tikslas, yra vis dar naujas reiškinys, kuris iš esmės transformuoja prievartos praktikas, jas racionalizuodamas ir biurokratizuodamas. Kitaip tariant, istoriškai viduramžių karai, karai Renesanso laikotarpiu niekada nebuvo kariaujama vardan saugumo, šie karai buvo kariaujami vardan kunigaikščio ar karaliaus šlovės, vardan jo didybės, galiausiai jo noro atkeršyti tiems, kurie būtų įžeidę jo tarnybą, bet ne vardan saugumo. Tuo metu, sukūrus moderniąją valstybę, saugumo buvo siekiama per valstybės prievartos praktiką, nesvarbu, ar tai būtų policija, ar kariuomenė, saugumas visų pirma yra filosofinė ir religinė sąvoka, kaip rodo 2012 m. išleistame Frederic Gros veikale'' The Principle of Security'', kuriame jis parodo, kad istoriškai buvo trys saugumo diskurso atsiradimo židiniai:
*A first focus is found in Greek Antiquity, where the very term "security" emerges as a Latin translation of the term "ataraxy" which designates the absence of worries, translated in Latin as "sedecura" or "securitas" which refers to the philosopher's state of fullness, which by reflection manages to disconnect himself from the worries of the world or to accept them and which thus reaches a level of "security". It is this historically "security" that is the absence of worry, but it is above all a physical state relative to an individual who has reached intellectual and philosophical maturity.
*Pirmasis židinys yra graikų Antika, kur pats terminas "saugumas" atsirado išvertus į lotynų kalbą terminą "ataraxy", reiškiantį rūpesčių nebuvimą, išvertus į lotynų kalbą "sedecura" arba "securitas", reiškiantį filosofo pilnatvės būseną, kai apmąstymų dėka jam pavyksta atsiriboti nuo pasaulio rūpesčių arba juos priimti ir taip pasiekti "saugumo" lygį. Būtent šis istoriškai "saugumas" yra rūpesčių nebuvimas, tačiau visų pirma tai yra fizinė būsena, susijusi su intelektualinę ir filosofinę brandą pasiekusiu asmeniu.
*The second home is the Catholic kingdoms in the Middle Ages in which security is presented by the Church and not by the monarch himself, but as a state referring to the redemption of the soul, the security that comes at the end of time and which is therefore a reference to the redemption of the soul at the end of history. As such, security is certainly monopolized by an institution, in the same way that we presume today that the State is primarily responsible for the security of the citizen, but this institution is not primarily political, but it is a religious institution, namely the Catholic Church and security refers to an order of the world.
*Antrieji namai - tai katalikiškos karalystės viduramžiais, kuriose saugumą pristato Bažnyčia, o ne pats monarchas, tačiau kaip būseną, susijusią su sielos atpirkimu, saugumu, kuris ateina laikų pabaigoje ir todėl yra nuoroda į sielos atpirkimą istorijos pabaigoje. Tokiu būdu saugumą, be abejo, monopolizuoja institucija, lygiai taip pat, kaip šiandien mes preziumuojame, kad valstybė pirmiausia yra atsakinga už piliečių saugumą, tačiau ši institucija pirmiausia yra ne politinė, o religinė, būtent Katalikų Bažnyčia, ir saugumas nurodo į pasaulio tvarką.
*The third focus refers to the emergence of modern political philosophy, namely Machiavelli, Hobbes in the 15th, 16th and 17th centuries. Gradually, security will become the central objective of the State, not only of State security, but also of the security of its territory and population. Finally, it is in this sense that we generally use the concept of security today. We are situated in the continuity of this third centre of security, and it corresponds historically to the modern state's claim to conduct war in the name of the security of the territory and sometimes even of the population, but also to deploy police forces on its own territory in order to ensure the security of the citizen and, in a more secondary way, the security of the government apparatus itself in the face of internal rebellions. Historically, a distinction was made between "state security" and "state security", but nowadays, the concept of "security" is used only. The term "safety" is no longer used in its previous meaning.
*Trečiasis akcentas susijęs su moderniosios politinės filosofijos, būtent Machiavelli, Hobbeso, atsiradimu XV, XVI ir XVII amžiuje. Palaipsniui saugumas tampa pagrindiniu valstybės tikslu - ne tik valstybės, bet ir jos teritorijos bei gyventojų saugumo. Galiausiai būtent šia prasme šiandien paprastai vartojame saugumo sąvoką. Esame šio trečiojo saugumo centro tęstinumo vietoje, o istoriškai jis atitinka šiuolaikinės valstybės reikalavimą ne tik kariauti vardan teritorijos, o kartais net ir gyventojų saugumo, bet ir dislokuoti policijos pajėgas savo teritorijoje, kad užtikrintų piliečių saugumą ir, antraeiliais atvejais, paties valdžios aparato saugumą vidaus sukilimų akivaizdoje. Istoriškai buvo skiriama "valstybės saugumo" ir "valstybės saugumo" sąvoka, tačiau dabar vartojama tik "saugumo" sąvoka. Sąvoka "saugumas" ankstesne prasme nebevartojama.


At a time when the king was waging war primarily in the name of royal honour, in the name of the personal and collective glory of the military class, war was not primarily seen as a rational activity. In war, the king could be triumphant and glorious in victory, but also great in defeat. There was not really the notion of calculations and means at the end knowing that both defeat and victory could allow the king to claim a certain grandeur and glory in both victory and defeat. With security, we operate much more in a security - insecurity environment, in which the State's objective is to maximize security by minimizing the insecurity that is the framework that lends itself very much to efficiency calculations, which lends itself more to a rationalization discourse in which it is considered that a number of means must be made available to the security services so that they can achieve this state of security for the population, the territory and the country as a whole. This discourse corresponds to the emergence of security bureaucracies, which tends to give an aura of rationalisation in the sense of what Weber calls rationality as to the purposes, which is therefore instrumental rationality in terms of means and ends.
Tais laikais, kai karalius kariavo pirmiausia vardan karaliaus garbės, vardan asmeninės ir kolektyvinės karių klasės šlovės, karas pirmiausia nebuvo laikomas racionalia veikla. Kariaudamas karalius galėjo triumfuoti ir būti šlovingas pergalės atveju, bet taip pat ir didis pralaimėjimo atveju. Iš tikrųjų nebuvo skaičiavimų ir priemonių sampratos, galiausiai žinant, kad ir pralaimėjimas, ir pergalė gali leisti karaliui pretenduoti į tam tikrą didybę ir šlovę tiek pergalės, tiek pralaimėjimo atveju. Kalbant apie saugumą, mes daug labiau veikiame saugumo - nesaugumo aplinkoje, kai valstybės tikslas yra maksimizuoti saugumą, minimizuojant nesaugumą, tai yra sistema, kuri labai tinka efektyvumo skaičiavimams, kuri labiau tinka racionalizavimo diskursui, kai manoma, kad saugumo tarnyboms turi būti suteiktos tam tikros priemonės, kad jos galėtų pasiekti tokią saugumo būklę gyventojams, teritorijai ir visai šaliai. Šis diskursas atitinka saugumo biurokratijų atsiradimą, kuris linkęs suteikti racionalizacijos aurą ta prasme, kurią M. Weberis vadina racionalumu tikslų atžvilgiu, taigi instrumentiniu racionalumu priemonių ir tikslų atžvilgiu.


We must not pretend that the notion of security has any homogeneity in the practices of states that use security objectives. In reality, what we now call "security practices" are above all State practices, whether police, intelligence or military, which are very diverse, ranging from warfare, to security controls, to forensic science, a whole kaleidoscope and a whole host of different practices that actually have something in common, namely that the security objective is a particular concern for the population, knowing that, in reality, the following are some of the most important elements of the security agenda. Today, the diversification of security practices may even seem to go back in history, i. e. in the direction of a demonopolisation in the sense that we see the emergence of private actors and in particular entrepreneurial actors, security companies, insurance companies and private security experts. In reality, it is not a return to an exempted state in which non-state actors also have prerogatives in the use of legitimate force, because in reality what we see is a continuity between practices between private security and the logic of bureaucratization that now characterizes public security. On the other hand, private security practices, particularly private security companies, often do not call into question the State's monopoly on legitimate force for the simple reason that security today is no longer primarily the use of force, but rather the ability to produce a discourse on what is the threat, which is a discourse of experts claiming to be the truth about what threats are today, how to control them and how to prevent them.
Neturime apsimesti, kad saugumo sąvoka yra vienalytė saugumo tikslus naudojančių valstybių praktikoje. Iš tikrųjų tai, ką dabar vadiname "saugumo praktika", visų pirma yra valstybių praktika, nesvarbu, ar tai būtų policija, žvalgyba, ar kariuomenė, kuri yra labai įvairi - nuo karo veiksmų iki saugumo kontrolės, kriminalistikos, ištisas kaleidoskopas ir daugybė skirtingų praktikų, kurios iš tikrųjų turi kai ką bendro, būtent tai, kad saugumo tikslas yra ypatingas gyventojų rūpestis, žinant, kad iš tikrųjų Šiandien saugumo praktikų įvairovė gali net atrodyti, kad grįžtama atgal į istoriją, t. y. demonopolizacijos kryptimi ta prasme, kad matome, kaip atsiranda privačių subjektų, ypač verslininkų, saugumo bendrovių, draudimo bendrovių ir privačių saugumo ekspertų. Iš tikrųjų tai nėra grįžimas į atleistą valstybę, kurioje nevalstybiniai subjektai taip pat turi prerogatyvas naudoti teisėtą jėgą, nes iš tikrųjų matome privataus saugumo praktikos ir biurokratizacijos logikos, kuri dabar būdinga viešajam saugumui, tęstinumą. Kita vertus, privataus saugumo praktika, ypač privačių saugos bendrovių, dažnai nekelia abejonių dėl valstybės teisėtos jėgos monopolio dėl paprastos priežasties, nes saugumas šiandien visų pirma reiškia nebe jėgos naudojimą, o gebėjimą kurti diskursą apie tai, kas yra grėsmė, t. y. ekspertų diskursą, pretenduojantį į tiesą apie tai, kas šiandien yra grėsmės, kaip jas kontroliuoti ir kaip jų išvengti.


Today, the partial privatization of security practices, particularly through private security companies or military security companies, is not necessarily a privatization of the use of force, but rather a transformation of security practices, which no longer refers to the operational and coercive dimension of the police and military, as in the seventeenth and eighteenth centuries. This is something that can also be seen at the level of the military and police, even though the police and the military are still often defined today, above all through their central function as the custodian of the state monopoly on legitimate violence. In reality, most military personnel will never shoot a bullet on the battlefield. The majority of military personnel are administrators, bureaucrats, experts, logisticians rather than soldiers on the battlefield. The same can be said of police officers.
Šiandien dalinis saugumo praktikos privatizavimas, ypač per privačias saugos bendroves ar karines saugos bendroves, nebūtinai reiškia jėgos naudojimo privatizavimą, bet veikiau saugumo praktikos transformaciją, kuri nebesusijusi su policijos ir kariuomenės operatyviniu ir prievartos matmeniu, kaip XVII ir XVIII amžiuje. Tai galima pastebėti ir kariuomenės bei policijos lygmeniu, nors šiandien policija ir kariuomenė vis dar dažnai apibrėžiama visų pirma per jų pagrindinę funkciją - saugoti valstybės teisėto smurto monopolį. Iš tikrųjų dauguma kariškių niekada neiššauna kulkos mūšio lauke. Dauguma kariškių yra administratoriai, biurokratai, ekspertai, logistai, o ne kareiviai mūšio lauke. Tą patį galima pasakyti ir apie policijos pareigūnus.


What lies behind the rhetoric of the rationalisation of state violence in the name of security is not only a transformation in vocabulary, but also a transformation in practices which does not result in the disappearance of the coercive function of state power that the military institution represents today, but which is reflected in its diversification and bureaucratisation, and which results in the fact that even if the specificity of the military vis-à-vis the baker's office is not the same. However, the fact remains that their daily activities directly or indirectly refer to the notion of security, and it is therefore important to understand those security practices that encompass these coercive practices, but that increasingly also include non-coercive and bureaucratic assets.
Tai, kas slypi už valstybės smurto racionalizavimo vardan saugumo retorikos, yra ne tik žodyno, bet ir praktikos transformacija, dėl kurios neišnyksta valstybės valdžios prievartos funkcija, kuriai šiandien atstovauja karinė institucija, bet pasireiškia jos diversifikacija ir biurokratizacija, o tai lemia, kad net jei kariuomenės specifika kepyklos atžvilgiu nėra tokia pati. Vis dėlto faktas išlieka tas, kad jų kasdienė veikla tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su saugumo sąvoka, todėl svarbu suprasti tas saugumo praktikas, kurios apima šias prievartines praktikas, tačiau vis dažniau apima ir neprievartines bei biurokratines priemones.


Security practices are bureaucratic practices which, for the most part, are justified through the argument of security production and the fight against insecurity. Safety practices are repetitive and anchored in daily and routine actions. In Toward a Theory of Social Practices: A Development in Culturalist Theorizing, published 2002, Reckwitz defines practices as "a routinised type of behaviour which consists of several elements:[...] bodily activities,[...] mental activities,' things' and their use, a background knowledge[...] and know-how[...]". A bureaucracy operates through "routine" processes, known as "standard operating procedures", which by the missions are repetitive and routine and which, therefore, when it comes to security practices contradict a representation of the practice of security as something exceptional with the deployment of security practices in a crisis situation, when there is a terrorist attack or in a war situation where there is a terrorist attack. Security is often portrayed as something that happens in our daily lives and lives when there is a great crisis, war or terrorist attack, as if it were absent in normal times. If we look at security practices, we see that in reality, from crisis to crisis, from war to war, between these so-called "exceptional" periods, there is above all work on the routinization of practices, which shows that we must be interested in the daily dimension of security practices and not only focus on wars, whether civil or inter-state, or crises, but also on the bureaucratic activities of everyone.
Saugumo praktika - tai biurokratinė praktika, kuri dažniausiai pateisinama saugumo gamybos ir kovos su nesaugumu argumentais. Saugumo praktika yra pasikartojanti ir įsitvirtinusi kasdieniuose ir įprastuose veiksmuose. In Toward a Theory of Social Practices: A Development in Culturalist Theorizing", išleistoje 2002 m., Reckwitzas praktikas apibrėžia kaip "rutininį elgesio tipą, kurį sudaro keli elementai: [...] kūno veikla, [...] psichinė veikla, daiktai ir jų naudojimas, foninės žinios [...] ir know-how [...]". Biurokratija veikia pasitelkdama "rutininius" procesus, vadinamuosius "standartines veiklos procedūras", kurie pagal užduotis yra pasikartojantys ir įprasti, todėl, kalbant apie saugumo praktiką, prieštarauja saugumo praktikos, kaip kažko išskirtinio, pateikimui, kai saugumo praktika taikoma krizinėje situacijoje, kai įvyksta teroristinis išpuolis, arba karo situacijoje, kai įvyksta teroristinis išpuolis. Saugumas dažnai vaizduojamas kaip kažkas, kas vyksta mūsų kasdienybėje ir gyvenime, kai yra didelė krizė, karas ar teroristinis išpuolis, tarsi jo nebūtų įprastu metu. Jei pažvelgsime į saugumo praktikas, pamatysime, kad iš tikrųjų nuo krizės iki krizės, nuo karo iki karo, tarp šių vadinamųjų "išskirtinių" laikotarpių visų pirma dirbama su praktikų rutinizacija, o tai rodo, kad turime domėtis kasdiene saugumo praktikų dimensija ir sutelkti dėmesį ne tik į karus, nesvarbu, ar jie būtų pilietiniai, ar tarpvalstybiniai, ar krizės, bet ir į biurokratinę kiekvieno žmogaus veiklą.


{{Translations
{{Translations
Ligne 52 : Ligne 52 :
}}
}}


= Emergence of security professionals (state) =
= Saugumo specialistų (valstybės) atsiradimas =


In order to address the notion of "security professionals", we must first focus on the concepts of bureaucratization and rationalization of the State. The war allows and obliges the monarchs to centralize and bureaucratize their administrative apparatus in order to be able to raise taxes, to make the census of their own population which is a necessary condition to be able to raise troops, but also taxes. These are essential warfare practices, both of which involve administrative practices and therefore a relatively efficient bureaucracy that is not primarily concerned with military tactics, with the use of force on the battlefield, but with a much broader set of administrative practices, but which are nonetheless essential to the king's view of warfare. From this point of view, it is important to focus on the notions of bureaucratization and the underlying notion of rationalization that we have approached in a way that does not question what is bureaucracy, which distinguishes a bureaucracy and its claim to legitimacy from other claims to legitimacy. However, understanding what a bureaucracy is is important to understand how coercive practices are transformed.
Norėdami aptarti "saugumo profesionalų" sąvoką, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į valstybės biurokratizavimo ir racionalizavimo sąvokas. Karas leidžia ir įpareigoja monarchus centralizuoti ir biurokratizuoti savo administracinį aparatą, kad galėtų rinkti mokesčius, atlikti savo gyventojų surašymą, kuris yra būtina sąlyga, kad galėtų rinkti ne tik kariuomenę, bet ir mokesčius. Tai esminės karybos praktikos, kurios abi susijusios su administracine praktika, taigi ir su gana veiksminga biurokratija, kuri pirmiausia rūpinasi ne karine taktika, jėgos panaudojimu mūšio lauke, o daug platesniu administracinių praktikų rinkiniu, tačiau vis dėlto jos yra esminės karališkajam požiūriui į karybą. Šiuo požiūriu svarbu sutelkti dėmesį į biurokratizacijos sąvokas ir pagrindinę racionalizacijos sąvoką, kurią nagrinėjome nekeldami klausimo, kas yra biurokratija, kas skiria biurokratiją ir jos pretenzijas į teisėtumą nuo kitų pretenzijų į teisėtumą. Tačiau suprasti, kas yra biurokratija, svarbu norint suprasti, kaip transformuojasi prievartos praktikos.


== Bureaucratization of coercion ==
== Prievartos biurokratizavimas ==


Bureaucracy in the strict sense is government by offices, i.e. by an apparatus made up of civil servants subject to anonymous procedures and administrative routines. This definition may give the impression that bureaucracy, in the end, does not mark a significant or drastic change in state practice. In reality, the emergence of the bureaucratic principle is a fundamental process insofar as it uses writing, it incorporates the principle of writing which is the principle of written documents in the exercise of power, which will have a much greater and significant impact on the exercise of state power. When we say that bureaucracy is "government by the offices", we think of offices as a physical place, but what is behind the notion of "office" in the term "bureaucracy" is above all the written work, the fact of recording, of leaving written traces about the behaviour of the population that we administer, but also about the bureaucracies that we administer themselves. Writing has a very important impact on the exercise of state power, since writing is above all an accumulation of information. Thus, the emergence of the informational capital that Pierre Bourdieu spoke to us about in "Esprit d' État genèse et structure du champ bureaucratique" published in 1993, which allows the current government to claim to have a considerable amount of information on the population it administers, is the fact of writing the information, recording the population, and setting up archives that also make it possible to create a collective memory that is part of the collective memory.
Biurokratija siaurąja prasme - tai valdžia, kurią sudaro biurai, t. y. aparatas, sudarytas iš valstybės tarnautojų, kuriems taikomos anoniminės procedūros ir administracinė rutina. Toks apibrėžimas gali sudaryti įspūdį, kad biurokratija galiausiai nereiškia reikšmingų ar drastiškų pokyčių valstybės praktikoje. Iš tikrųjų biurokratijos principo atsiradimas yra esminis procesas tiek, kiek jame naudojamasi raštu, jis apima rašto principą, kuris yra rašytinių dokumentų principas vykdant valdžią, o tai turės daug didesnį ir reikšmingesnį poveikį valstybės valdžios įgyvendinimui. Kai sakome, kad biurokratija - tai "valdymas biurais", galvojame, kad biurai yra fizinė vieta, tačiau tai, kas slypi už sąvokos "biuras" sąvokos "biurokratija", visų pirma yra rašytinis darbas, fiksavimo faktas, rašytinių pėdsakų palikimas apie administruojamų gyventojų elgesį, taip pat apie pačias administruojamas biurokratijas. Rašymas daro labai svarbų poveikį valstybės valdžios įgyvendinimui, nes rašymas visų pirma yra informacijos kaupimas. Taigi informacinio kapitalo, apie kurį mums kalbėjo Pierre'as Bourdieu 1993 m. išleistoje knygoje "Esprit d' État genèse et structure du champ bureaucratique" ir kuris leidžia dabartinei valdžiai teigti, kad ji turi daug informacijos apie administruojamus gyventojus, atsiradimas yra informacijos rašymo, gyventojų registravimo ir archyvų, kurie taip pat leidžia kurti kolektyvinę atmintį, kuri yra kolektyvinės atminties dalis, sukūrimo faktas.


The "power of the offices" is inseparable from the written record, archiving of files, communications. It constitutes a significant informational power on the part of the State which results in the imposition of legitimate classifications accepted by the population, since this implies the creation of categories. There is a set of classification systems that seem "obvious" to us, as is the case with "socio-professional categories", but which are in reality the product of bureaucratic work. The emergence of bureaucracies is actually a process of accumulating information in the hands of a government and its apparatus that strengthens and consolidates state power. This shows that the bureaucratization of the state is not only a process that is instrumental in the logic of transforming wars, but it is also something that fundamentally transforms the relations between administration and administration and thus transforms the internal relations of the state into modernization.
"Biurų valdžia" neatsiejama nuo rašytinių įrašų, bylų archyvavimo, ryšių. Tai yra reikšminga valstybės informacinė galia, dėl kurios primetamos teisėtos klasifikacijos, kurioms pritaria gyventojai, nes tai reiškia kategorijų kūrimą. Egzistuoja klasifikavimo sistemų rinkinys, kuris mums atrodo "akivaizdus", kaip, pavyzdžiui, "socioprofesinės kategorijos", tačiau iš tikrųjų yra biurokratinio darbo rezultatas. Biurokratijos atsiradimas iš tikrųjų yra informacijos kaupimo procesas valdžios ir jos aparato rankose, kuris stiprina ir įtvirtina valstybės valdžią. Tai rodo, kad valstybės biurokratizacija yra ne tik procesas, kuris padeda įgyvendinti karų transformacijos logiką, bet ir tai, kas iš esmės keičia administracijos ir administravimo santykius, taigi ir valstybės vidaus santykius modernizuoja.


Bureaucracy in its strictest sense is not something recent in itself, it can be traced back to the invention of writing that marks the transition from prehistory to history. Bureaucracy is inseparable from the written record and therefore from the invention of writing. Since the invention of writing, estimated at around 4000 BC, there has been a monopolization of writing activity by the powers of city-states and ancient empires, which already accumulate informational power by recording their population and documenting property rights in the territories they occupy. This is particularly the case with the scribes who had a function of administration of the Pharaoh's domain which allowed him to know his population, to use it both for the realisation of great works and for war activities, thus showing the importance of the link between power and writing, between power and the accumulation of informational capital allowed by the capacity to write which was initially reserved for a small elite which through this capacity to write and therefore to write.
Biurokratija siaurąja prasme nėra naujas dalykas, jos ištakos siekia rašto išradimą, žymintį perėjimą iš priešistorės į istoriją. Biurokratija yra neatsiejama nuo rašytinių dokumentų, taigi ir nuo rašto išradimo. Nuo pat rašto išradimo, kuris, manoma, įvyko apie 4000 m. pr. m. e., rašto veiklą monopolizavo miestų-valstybių ir senovės imperijų valdžia, kuri jau kaupė informacinę galią registruodama savo gyventojus ir fiksuodama nuosavybės teises užimamose teritorijose. Tai ypač pasakytina apie raštininkus, kurie atliko faraono valdos administravimo funkciją, leidusią jam pažinti savo gyventojus, panaudoti juos tiek didžiųjų darbų realizavimui, tiek karo veiksmams, taip parodant ryšio tarp valdžios ir rašto, tarp valdžios ir informacinio kapitalo kaupimo, kurį leido gebėjimas rašyti, iš pradžių rezervuotas nedideliam elitui, kuris per šį gebėjimą rašė, taigi ir rašė, svarbą.


The massive and intensive bureaucratization of political power is considered to be above all the property of the modern state. Weber was known as the theorist of rational-legal legitimacy which is the specific legitimacy claimed by the modern state and which passes through its bureaucratization. According to Max Weber, bureaucracy is an omnipresent feature in the constitution of modern societies. This is not only the monopoly of legitimate violence, but also bureaucratization. In'' The Trial'' published in 1925, Kafka imagines a dystopia in which an excessively bureaucratized court traumatizes Joseph K. The whole dimension of absurdity and inefficiency that we tend to equate with bureaucracy unfolds. Weber insists much more when he talks about bureaucracy on the emergence of instrumental rationality in the exercise of state power, on strengthening the state's capacity to transform and shape society in its image. These are two somehow contradictory representations of the bureaucracy that are constitutive of modernity with the bureaucracy as something procedural, inefficient or even incomprehensible for ordinary people, but at the same time as an indispensable condition of effective political and administrative power allowing the government not only of territories, but also of populations. These are actually two images of the same process that actually mark the bureaucratization of the state and which Kafka and Weber see differently, but which is facing another process.
Masinė ir intensyvi politinės galios biurokratizacija laikoma visų pirma moderniosios valstybės nuosavybe. Weberis buvo žinomas kaip racionalaus-teisinio teisėtumo, kuris yra specifinis teisėtumas, į kurį pretenduoja modernioji valstybė ir kuris pereina per jos biurokratizaciją, teoretikas. Anot Maxo Weberio, biurokratija yra visur esantis modernių visuomenių konstitucijos bruožas. Tai ne tik teisėto smurto monopolis, bet ir biurokratizacija. 1925 m. išleistame romane'' Procesas'' Kafka įsivaizduoja distopiją, kurioje pernelyg biurokratizuotas teismas traumuoja Josifą K. Atsiskleidžia visas absurdo ir neefektyvumo matmuo, kurį esame linkę tapatinti su biurokratija. Weberis, kalbėdamas apie biurokratiją, kur kas labiau pabrėžia instrumentinio racionalumo atsiradimą įgyvendinant valstybės valdžią, valstybės gebėjimo transformuoti ir formuoti visuomenę pagal savo atvaizdą stiprinimą. Tai du tam tikra prasme prieštaringi biurokratijos vaizdiniai, sudarantys modernybę, kai biurokratija yra kažkas procedūrinio, neefektyvaus ar net nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet kartu ir būtina veiksmingos politinės ir administracinės valdžios sąlyga, leidžianti valdyti ne tik teritorijas, bet ir gyventojus. Iš tikrųjų tai du to paties proceso, kuris iš tikrųjų žymi valstybės biurokratizaciją ir kurį Kafka ir Weberis mato skirtingai, bet kuris susiduria su kitu procesu, vaizdiniai.


It is worth noting the link between bureaucratization and war. The first institutions to develop bureaucracies or systematic bureaucratization logic are the armed forces. The armies were bureaucratized very early on, and we can even go as far as to say that war is at the roots of the modern bureaucratization that began. Weber considers bureaucratization to be a lasting transformation of the modern state, and yet bureaucratization is seen throughout history, even though it is first and foremost the history of bureaucratization of the military apparatus before it becomes the overall bureaucratization of state administrations. Even in the nineteenth century, if we take a state like the Kingdom of Prussia, it was above all the Prussian General Staff, which was considered to be the most effective model of bureaucracy and was seen as providing an overall model in the administration of the Prussian state. This shows in the 19th century the link between bureaucratization and war and thus the perception of military headquarters as the provider of a model for state bureaucracy.
Verta atkreipti dėmesį į ryšį tarp biurokratizacijos ir karo. Pirmosios institucijos, kuriose pirmiausia susiformuoja biurokratija arba sisteminė biurokratizacijos logika, yra ginkluotosios pajėgos. Kariuomenės buvo biurokratizuotos labai anksti, ir netgi galima teigti, kad karas yra prasidėjusios moderniosios biurokratizacijos ištakos. M. Weberis biurokratizaciją laiko ilgalaike moderniosios valstybės transformacija, tačiau biurokratizacija pastebima visoje istorijoje, nors pirmiausia tai yra karinio aparato biurokratizacijos istorija, kol ji tampa bendra valstybės administracijos biurokratizacija. Net XIX a., jei paimtume tokią valstybę kaip Prūsijos karalystė, tai visų pirma Prūsijos generalinis štabas buvo laikomas veiksmingiausiu biurokratijos modeliu ir buvo laikomas bendruoju Prūsijos valstybės administravimo modeliu. Tai rodo XIX a. biurokratizacijos ir karo ryšį, taigi ir karinio štabo, kaip valstybės biurokratijos modelio teikėjo, suvokimą.


Why is it so important to understand the logic of bureaucratization when talking about security practice? One could say that if security is first and foremost a defence against threats and therefore presupposes the ability to fight, including by the force of armies, how do the bureaucracies intervene? In fact, professionals, as we rightly believe they are at the heart of security practices, are increasingly bureaucrats. If we take the example of the military, generally in the academic and sociological definitions of what a military man is, we can see what in the literature of sociology-military is known as the "military specificity", that is to say what the military institution has different from other institutions, and we insist here on the fact that the military is an expert in the use of force, which is a repository of military violence. It is a minority of military personnel who normally train for war or conduct war on the battlefield. In fact, the majority are bureaucrats in the discharge of their military duty is related to logistics, planning, support, command and control, and training, which are a set of practices that have nothing to do with the use of force. In this sense, most military personnel are bureaucrats before they become warriors. When we talk about the transformation of the military profession today, it is important to distinguish between the warrior's and the military's non-coercive functions, which are nonetheless important in understanding the security practices of this institution. Military personnel are not only warlords in any case in times of war and when they are on the battlefield at once, they are also military managers and as managers, they are also bureaucrats working in offices and exercising their professional power through offices as places where information is written, recorded, stored and stored.
Kodėl kalbant apie saugumo praktiką taip svarbu suprasti biurokratizacijos logiką? Galima sakyti, kad jei saugumas visų pirma yra gynyba nuo grėsmių ir todėl suponuoja gebėjimą kovoti, taip pat ir pasitelkiant kariuomenės jėgą, kaip įsikiša biurokratijos? Iš tiesų profesionalai, kaip teisingai manome, esantys saugumo praktikos pagrindas, vis dažniau tampa biurokratais. Jei imsime kariuomenės pavyzdį, apskritai akademiniuose ir sociologiniuose apibrėžimuose, kas yra kariškis, galime įžvelgti tai, kas sociologinėje-karinėje literatūroje vadinama "karine specifika", t. y. kuo karinė institucija skiriasi nuo kitų institucijų, ir čia primygtinai pabrėžiame, kad kariškiai yra jėgos naudojimo ekspertai, o tai yra karinio smurto saugykla. Tai mažuma karinio personalo, kuris paprastai mokosi karui arba vykdo karą mūšio lauke. Iš tikrųjų dauguma yra biurokratai, kurių karinės pareigos vykdymas yra susijęs su logistika, planavimu, parama, vadovavimu ir kontrole bei mokymu, t. y. su praktika, kuri neturi nieko bendra su jėgos panaudojimu. Šia prasme dauguma karių yra biurokratai prieš tapdami kariais. Kai šiandien kalbame apie kario profesijos transformaciją, svarbu atskirti kario ir su prievarta nesusijusias kario funkcijas, kurios vis dėlto yra svarbios siekiant suprasti šios institucijos saugumo praktikas. Kariškiai bet kuriuo atveju yra ne tik kariai, bet ir karo metu, kai jie vienu metu yra mūšio lauke, jie taip pat yra karo vadybininkai, o kaip vadybininkai jie taip pat yra biurokratai, dirbantys biuruose ir įgyvendinantys savo profesinę galią per biurus kaip vietas, kuriose rašoma, registruojama, saugoma ir kaupiama informacija.


This transformation can be seen in the "tooth-to-tail ratio", the tooth that refers to the coercive dimension of the military administration, the number of military personnel who are or may be involved in the use of force on the battlefield. Tail "refers to all that is the administration of military units, but also to the administration of the population, since it is a question of taking through conscription and military service to constitute soldiers, for logisticians, it is a question of listing all the material resources likely to be mobilized and used in times of war.
Šią transformaciją rodo "danties ir uodegos santykis", dantis, kuris reiškia karinio administravimo prievartinį matmenį, karinio personalo, kuris dalyvauja arba gali dalyvauti naudojant jėgą mūšio lauke, skaičių. Uodega" reiškia visa tai, kas yra karinių dalinių administravimas, taip pat ir gyventojų administravimą, nes kalbama apie paėmimą per šaukimą ir karinę tarnybą, kad sudarytų kareivius, logistikams - apie visų materialinių išteklių, kurie gali būti mobilizuoti ir panaudoti karo metu, išvardijimą.


The "tooth-to-tail ratio" reflects the propensity of the military personnel, which conforms to the war image of the military, but which in reality is less and less prevalent in the military institution. During the American Civil War, this ratio was 9:1. For 9 soldiers who fought on the front lines of this war, there was an administrator or bureaucrat who specialized in the immediate delivery of weapons on the battlefield, which meant listing the weapons available and the arms manufacturing plants on the territory he administered to transport them to the battlefield, but also referred to those who were conducting the census of the population to raise armies in order to raise armies. During the Second World War, this ratio was 1:1, with an average of 1 military bureaucrat per combatant. Currently, this ratio in the Western states is 1:10. Through these ratios and this evolution, we can see that the armies are becoming more and more bureaucratized, less and less military personnel are using or likely to use force on the battlefield, and more and more military personnel are likely to work in the offices.
"Dantų ir uodegos santykis" atspindi karinio personalo polinkį, atitinkantį kariuomenės karo įvaizdį, tačiau iš tikrųjų vis mažiau paplitusį karinėje institucijoje. Per Amerikos pilietinį karą šis santykis buvo 9:1. Devyniems šio karo fronto linijose kovojusiems kariams teko administratorius arba biurokratas, kuris specializavosi skubaus ginklų pristatymo į mūšio lauką srityje, o tai reiškė, kad jo administruojamoje teritorijoje buvo išvardyti turimi ginklai ir ginklų gamybos įmonės, kurios turėjo juos nugabenti į mūšio lauką, bet taip pat buvo minimi ir tie, kurie vykdė gyventojų surašymą, kad būtų galima surinkti kariuomenę, kad būtų galima surinkti kariuomenę. Antrojo pasaulinio karo metais šis santykis buvo 1:1 - vienam kovotojui vidutiniškai teko 1 karinis biurokratas. Šiuo metu Vakarų valstybėse šis santykis yra 1:10. Remdamiesi šiais santykiais ir šia raida galime matyti, kad kariuomenės vis labiau biurokratizuojamos, vis mažiau karių naudoja ar gali naudoti jėgą mūšio lauke, o vis daugiau karių gali dirbti biuruose.


There is this evolution for a variety of complex reasons. One of the reasons is that the increased sophistication of weapons used in wartime, coupled with an enhanced capacity for destruction of these weapons, means that it is not necessary to have a 9:1 ratio to conduct a war effectively. When we have fighter planes and especially when we have drones, it is not necessarily necessary to deploy men in the field armed by hand, we can be satisfied with having an army of computer scientists, information and communication technology specialists or logisticians who conduct the war through drones. Pilots are needed for fighter pilots and behind the pilots, there is a whole army of administrators, bureaucrats, military intelligence specialists who work upstream to allow the bombing. The sophistication of weapons largely explains the bureaucratization of armies. The targeted killing, which is killing through the use of drones, is really in an indistinction zone in which it is very difficult to say whether we are in the dimension of a soldier who uses force immediately after the battle or whether we are rather on the logic of bureaucratic and administrative activities that take place before the use of force. What is certain is that this reflects a gradual distance between the soldier and his target, there is a distance from the long term inseparable from the emergence of more and more sophisticated weapons which, from the 15th century to the present day, allow the military to gradually move away from the battlefield and thus to distance itself from its ability to see directly the results of the damage and destruction it has caused.
Ši evoliucija vyksta dėl įvairių sudėtingų priežasčių. Viena iš jų yra ta, kad dėl to, jog karo metu naudojami ginklai tampa vis sudėtingesni, o jų naikinimo galimybės vis didesnės, norint veiksmingai vykdyti karą nebūtina, kad santykis būtų 9:1. Kai turime naikintuvų ir ypač kai turime bepiločių orlaivių, nebūtinai reikia į lauką siųsti rankomis ginkluotus vyrus, galime pasitenkinti turėdami informatikų, informacinių ir ryšių technologijų specialistų ar logistikos specialistų armiją, kuri karą vykdo naudodama bepiločius orlaivius. Naikintuvų pilotams reikia pilotų, o už pilotų stovi visa armija administratorių, biurokratų, karinės žvalgybos specialistų, kurie dirba prieš srovę, kad būtų galima bombarduoti. Ginklų sudėtingumas didele dalimi paaiškina kariuomenių biurokratizaciją. Tikslinis žudymas, t. y. žudymas naudojant bepiločius orlaivius, iš tiesų yra neatskiriamoje zonoje, kurioje labai sunku pasakyti, ar mes esame kario, kuris naudoja jėgą iš karto po mūšio, dimensijoje, ar veikiau biurokratinės ir administracinės veiklos, kuri vyksta prieš jėgos panaudojimą, logikoje. Neabejotina tai, kad tai atspindi laipsnišką nutolimą tarp kareivio ir jo taikinio, yra nutolimas nuo ilgalaikio laiko, neatsiejamas nuo vis sudėtingesnių ginklų atsiradimo, kurie nuo XV a. iki šių dienų leidžia kariuomenei palaipsniui nutolti nuo mūšio lauko ir taip atsiriboti nuo galimybės tiesiogiai matyti padarytos žalos ir sunaikinimo rezultatus.


This same preponderance of bureaucracy is found in police work and may be even more so than in military work since, from a military point of view, administration and bureaucracy are above all an instrument. From a military and war history point of view, the bureaucracy can be seen as a sine qua non instrument for raising taxes and troops, administering the military units themselves and thus being able to wage war immediately.
Tokia pati biurokratijos persvara pastebima ir policijos darbe, o gal net labiau nei kariniame darbe, nes, kariniu požiūriu, administracija ir biurokratija visų pirma yra priemonė. Kariniu ir karo istorijos požiūriu biurokratija gali būti vertinama kaip sine qua non priemonė, leidžianti surinkti mokesčius ir kariuomenę, administruoti pačius karinius dalinius ir taip iš karto pradėti karą.


With regard to police work, it is a question of maintaining order and identifying a certain number of irregularities in the behaviour of a population. The regularity of behaviour forms the basis of the social norm for which the police officers are the guarantors, which implies that they fight against incivility and delinquency, but also against crime, whether organised or not. In order to identify behavioural irregularities within a population, to identify what does not constitute normal behaviour and what is deviant behaviour in a population, it is first of all necessary to know, record, observe and archive its movements and displacements and thus to administer populations and the territories in which they are found. In a sense, bureaucracy can be seen as the very heart of police work, because of its power to accumulate information and thus build up an institution's informational capital. Population records are used both to identify deviant, delinquent and criminal populations and distinguish them from the rest of the population, as well as to identify patterns of behaviour. A police officer who uses the right of self-defence to arrest someone is only part of the police reality, the main part of police work being above all a task of recording the population in order to identify behaviour patterns in relation to which deviant behaviour, delinquency and crime can be defined.
Kalbant apie policijos darbą, kalbama apie tvarkos palaikymą ir tam tikrų gyventojų elgesio pažeidimų nustatymą. Elgesio tvarkingumas sudaro socialinės normos, kurios garantas yra policijos pareigūnai, pagrindą, o tai reiškia, kad jie kovoja ne tik su nedrausmingumu ir nusižengimais, bet ir su organizuotu ar neorganizuotu nusikalstamumu. Norint nustatyti gyventojų elgesio netaisyklingumą, nustatyti, kas nėra normalus elgesys ir kas yra deviantinis gyventojų elgesys, visų pirma reikia žinoti, registruoti, stebėti ir archyvuoti jų judėjimą ir persikėlimus, taigi administruoti gyventojus ir teritorijas, kuriose jie yra. Tam tikra prasme biurokratiją galima laikyti pačia policijos darbo esme, nes ji gali kaupti informaciją ir taip kaupti institucijos informacinį kapitalą. Gyventojų registrai naudojami tiek siekiant nustatyti deviantines, nusikaltėlių ir nusikaltėlių grupes ir atskirti jas nuo kitų gyventojų, tiek nustatyti elgesio modelius. Policijos pareigūnas, kuris pasinaudodamas savigynos teise sulaiko žmogų, yra tik dalis policijos tikrovės, nes pagrindinė policijos darbo dalis visų pirma yra gyventojų registravimas siekiant nustatyti elgesio modelius, pagal kuriuos galima apibrėžti deviantinį elgesį, delinkvenciją ir nusikalstamumą.


As far as intelligence services are concerned, this is also the case with the use of an accumulation of information on a given population. The principle is to collect information about a population and store it so that it can be used to identify individuals or groups against which we want to fight effectively.
Kalbant apie žvalgybos tarnybas, taip pat kalbama apie informacijos apie tam tikrą populiaciją kaupimą. Principas - rinkti informaciją apie populiaciją ir ją kaupti taip, kad ją būtų galima panaudoti nustatant asmenis ar grupes, prieš kuriuos norima veiksmingai kovoti.


[[Fichier:Total information awareness 1.gif|gauche|vignette]]
[[Fichier:Total information awareness 1.gif|gauche|vignette]]


The "Total information awareness" program is one of the major American intelligence service projects after 9/11, which was the project that sought to gather systematic information on individuals living all over the world in order to be able to write a 20-page report on any individual. This programme would have been substantially discontinued since 2004. In intelligence services, there is the fantasy of unlimited accumulation of information and thus of building up an informational capital enabling them to strengthen their power over their target population, which is no longer necessarily the population administered as in police work, but which is increasingly contained in the population's work with regard to the world population.
Programa "Visuotinis informacijos suvokimas" - tai vienas svarbiausių Amerikos žvalgybos tarnybų projektų po rugsėjo 11 d., kuriuo siekta sistemingai rinkti informaciją apie visame pasaulyje gyvenančius asmenis, kad būtų galima parengti 20 puslapių ataskaitą apie bet kurį asmenį. Nuo 2004 m. ši programa būtų iš esmės nutraukta. Žvalgybos tarnybose fantazuojama apie neribotą informacijos kaupimą ir taip kaupiamas informacinis kapitalas, leidžiantis sustiprinti savo galią tikslinės populiacijos atžvilgiu, kuri jau nebūtinai yra administruojami gyventojai, kaip tai daroma policijos darbe, bet vis dažniau apima gyventojų darbą pasaulio gyventojų atžvilgiu.


From this perspective, the recent trend in intelligence transformation is increasingly indistinguishable between police and military intelligence. Traditionally, police intelligence is the gathering of information in a criminal justice logic, that is, about individuals suspected of committing a crime. Military intelligence is not concerned with individuals, but with groups that are essentially the armed forces of enemy states.
Šiuo požiūriu pastarojo meto žvalgybos transformacijos tendencijos vis labiau neatskiria policijos ir karinės žvalgybos. Tradiciškai policijos žvalgyba - tai informacijos rinkimas kriminalinės justicijos logikoje, t. y. apie asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą. Karinė žvalgyba susijusi ne su asmenimis, o su grupėmis, kurios iš esmės yra priešiškų valstybių ginkluotosios pajėgos.


Today we see mass intelligence directed both inward and outward, targeting not only groups through the enemy armed forces, but also mass intelligence on all the individuals inhabiting the planet. We can see the logic of police intelligence and military intelligence in some way merge into each other, notably through the "Total information awareness" program which illustrates and imagines modern intelligence services and above all shows the transformation of data collection practices of intelligence services towards a more and more important mass information practice, particularly in a logic of war on terrorism. It goes through the same process and logic as the bureaucracies, i. e. documenting, storing data and thus ultimately accumulating information on increasingly large population groups.
Šiandien matome masinę žvalgybą, nukreiptą tiek į vidų, tiek į išorę, nukreiptą ne tik į grupes per priešo ginkluotąsias pajėgas, bet ir į masinę žvalgybą apie visus planetoje gyvenančius asmenis. Matome, kad policijos žvalgybos ir karinės žvalgybos logika tam tikra prasme susilieja viena su kita, ypač per programą "Total information awareness", kuri iliustruoja ir įsivaizduoja šiuolaikines žvalgybos tarnybas ir visų pirma rodo žvalgybos tarnybų duomenų rinkimo praktikos transformaciją į vis svarbesnę masinės informacijos praktiką, ypač karo su terorizmu logikoje. Tai vyksta pagal tą patį procesą ir logiką, kaip ir biurokratijos, t. y. dokumentuojant, kaupiant duomenis ir taip galiausiai kaupiant informaciją apie vis didesnes gyventojų grupes.


When talking about accumulation, it is important to stress that it involves a "change of mentality". The ideology that underpins state power will change as the state bureaucratizes. The functioning of the State will increasingly translate into "standard operating procedures". That is to say, in similar situations, we will reproduce the same type of behaviour defined through rules of engagement, established procedures and which correspond to the standards of the profession that puts this into practice, whether it is police officers or military personnel who must follow procedures defined in advance. This explains the often negative image of bureaucracy as being, in the end, very mechanical, inflexible and never adaptable to the transformations and flows through which reality is transformed every day. This "standard operating procedure" also explains the image of efficiency and rationality that Max Weber identifies in bureaucracies, because it is also through these standard operating procedures that inefficiencies are avoided and attempts are made to maximise the operational efficiency of bureaucracies.
Kalbant apie kaupimą svarbu pabrėžti, kad jis susijęs su "mentaliteto pokyčiais". Valstybinei valdžiai biurokratizuojantis, keisis ideologija, kuria grindžiama valstybės valdžia. Valstybės veikimas vis labiau virs "standartinėmis veiklos procedūromis". Kitaip tariant, panašiose situacijose bus atkartojamas toks pat elgesys, kuris apibrėžiamas per veiklos taisykles, nusistovėjusias procedūras ir kuris atitinka tai praktiškai įgyvendinančios profesijos standartus, nesvarbu, ar tai būtų policijos pareigūnai, ar kariškiai, privalantys laikytis iš anksto nustatytų procedūrų. Tai paaiškina dažnai neigiamą biurokratijos įvaizdį, kad ji galiausiai yra labai mechaniška, nelanksti ir niekada neprisitaikanti prie transformacijų ir srautų, per kuriuos kasdien keičiasi tikrovė. Ši "standartinė veiklos procedūra" taip pat paaiškina efektyvumo ir racionalumo įvaizdį, kurį Maksas Vėberis (Max Weber) įvardija biurokratijose, nes būtent šiomis standartinėmis veiklos procedūromis išvengiama neefektyvumo ir stengiamasi maksimaliai padidinti biurokratijų veiklos efektyvumą.


Another characteristic of bureaucracy is that it is an impersonal power. In principle, a bureaucracy and a bureaucracy applying the same procedures to everyone regardless of who they are. Bureaucratic power must be impersonal, knowing someone should not make any difference, since in principle the bureaucrat is not the owner of his or her own principle of legitimation, which is found in an abstract principle of bureaucracy, the principle of "standard operating procedures", which implies disregarding the identity of individuals and not applying abstract principles.
Kitas biurokratijos bruožas yra tas, kad ji yra beasmenė valdžia. Iš esmės biurokratija ir biurokratija, taikanti tas pačias procedūras visiems, nepriklausomai nuo to, kas jie yra. Biurokratinė valdžia turi būti beasmenė, kieno nors žinojimas neturėtų daryti jokio skirtumo, nes iš principo biurokratas nėra savo legitimavimo principo savininkas, kuris randamas abstrakčiame biurokratijos principe - "standartinių veiklos procedūrų" principe, kuris reiškia, kad nepaisoma asmenų tapatybės ir netaikomi abstraktūs principai.


State bureaucratization also translates into the increased transformative capacity of societies. Michael Mann explains how states, through bureaucratization, exercise a power that is less and less despotic and more and more infrastructure. He was trying to answer the question of whether the depositaries of state powers today have more or less power over the monarchs of the Middle Ages. There is a paradox because on the one hand the monarch of the Middle Ages could arbitrarily order this or that individual to die, his despotic power was very important, just as the Roman emperor could decide which population should be executed. In this sense, the monarch of the Middle Ages or the Roman emperor had more power than most executive powers in modern states which cannot in a purely arbitrary way decide to lead to the death of groups of people without any justification whatsoever. Thus, the modern state has much less despotic power than monarchical power or empires might have. On the other hand, they have an infrastructure power that is incomparably more important than the States of the Middle Ages. The king of the Middle Ages could not decide to homogenize the language spoken by his own people for the simple reason that he had never inventoried this population, there was no national education and therefore no school where the population was sent to learn a language that was identical to that spoken by the monarch. The same goes for the Roman Empire. The modern States have through their bureaucracy, their ministries and ultimately through the principle of national education and schools imposed relatively homogeneous languages throughout the territory. Within each linguistic unit, the language is homogenized, there is an official language on the one hand and dialectal practices on the other which was impossible to implement in the Middle Ages. This shows that the modern state has much more power through its infrastructure for profoundly transforming society. It also implies that these States are dependent on the transformations affecting these societies. The purely arbitrary power of the executive to sentence an individual to death is impossible.
Valstybės biurokratizacija taip pat reiškia didesnį visuomenės gebėjimą transformuotis. Maiklas Manas (Michael Mann) aiškina, kaip valstybės dėl biurokratizacijos įgyvendina vis mažiau despotišką ir vis daugiau infrastruktūrinę valdžią. Jis bandė atsakyti į klausimą, ar šiandien valstybės galių saugotojai turi daugiau ar mažiau galios nei viduramžių monarchai. Esama paradokso, nes, viena vertus, viduramžių monarchas galėjo savavališkai įsakyti mirti tam ar kitam asmeniui, jo despotiška galia buvo labai svarbi, panašiai kaip Romos imperatorius galėjo nuspręsti, kuriems gyventojams įvykdyti mirties bausmę. Šia prasme viduramžių monarchas ar Romos imperatorius turėjo daugiau galių nei dauguma šiuolaikinių valstybių vykdomosios valdžios institucijų, kurios negali visiškai savavališkai, be jokio pagrindo, nuspręsti sukelti žmonių grupių mirtį. Taigi šiuolaikinė valstybė turi kur kas mažiau despotiškos galios, nei galėjo turėti monarchų valdžia ar imperijos. Kita vertus, jos turi infrastruktūros galią, kuri yra nepalyginamai svarbesnė nei viduramžių valstybės. Viduramžių karalius negalėjo nuspręsti suvienodinti kalbos, kuria kalbėjo jo tauta, dėl paprastos priežasties - jis niekada neinventorizavo šių gyventojų, nebuvo nacionalinio švietimo, taigi ir mokyklos, į kurią gyventojai būtų siunčiami mokytis kalbos, identiškos tai, kuria kalbėjo monarchas. Tas pats pasakytina ir apie Romos imperiją. Šiuolaikinės valstybės per savo biurokratiją, ministerijas ir galiausiai per nacionalinio švietimo ir mokyklų principą visoje teritorijoje įvedė gana vienodas kalbas. Kiekviename lingvistiniame vienete kalba yra homogenizuota, viena vertus, yra oficialioji kalba, kita vertus, yra tarminė praktika, kurios viduramžiais buvo neįmanoma įgyvendinti. Tai rodo, kad šiuolaikinė valstybė, pasitelkdama savo infrastruktūrą, turi daug daugiau galios iš esmės pertvarkyti visuomenę. Tai taip pat reiškia, kad šios valstybės yra priklausomos nuo šias visuomenes veikiančių transformacijų. Grynai savavališka vykdomosios valdžios galia nuteisti asmenį mirties bausme yra neįmanoma.


Bureaucratisation also results in a functional division of tasks, i. e. bureaucracies are subdivided and become increasingly complex and specialised in increasingly smaller activities. They are thought in terms of a logic of "means - ends", i. e. their logic is that of instrumental rationality and a logic in which different levels of application of a decision are distinguished in order to maximize its impact. This can be seen through military administrations that distinguish between the strategic, operational and tactical levels of government. The distinction between the political level which is the government, the strategic level which is the interface between governments and the armed forces, the operational levels which is the territory in which the armed forces intervene and the tactical level is the level on which military units are deployed. This political, strategic, operational and tactical distinction is also a distinction between the objectives set by the political level and the means used to achieve this objective, which is deployed at the tactical and operational level. This typically bureaucratic distinction between political, strategic, operational and tactical is a distinction between thinking in terms of "means - ends", i. e. how to maximise the chances of achieving a political goal by maximising scarce or at least expensive means as far as the armed forces are concerned. This is a thought in terms of efficiency and maximizing utility.
Biurokratizacija taip pat lemia funkcinį užduočių pasidalijimą, t. y. biurokratijos yra suskirstytos ir tampa vis sudėtingesnės bei specializuojasi vis smulkesnėje veikloje. Jos mąstomos pagal "priemonės - tikslai" logiką, t. y. jų logika yra instrumentinio racionalumo logika ir logika, kurioje išskiriami skirtingi sprendimo taikymo lygmenys, siekiant kuo didesnio jo poveikio. Tai galima pastebėti per karines administracijas, kurios išskiria strateginį, operatyvinį ir taktinį valdymo lygmenis. Skiriamas politinis lygmuo, kuris yra vyriausybė, strateginis lygmuo, kuris yra vyriausybių ir ginkluotųjų pajėgų sąsaja, operatyvinis lygmuo, kuris yra teritorija, kurioje įsikiša ginkluotosios pajėgos, ir taktinis lygmuo - lygmuo, kuriame dislokuojami kariniai daliniai. Šis politinio, strateginio, operacinio ir taktinio lygmens skirstymas taip pat yra politinio lygmens nustatytų tikslų ir šiam tikslui pasiekti naudojamų priemonių, kurios dislokuojamos taktiniu ir operaciniu lygmeniu, skirstymas. Šis tipiškai biurokratinis politinio, strateginio, operacinio ir taktinio lygmens skirtumas yra skirtumas tarp mąstymo "priemonės - tikslai", t. y. kaip maksimaliai padidinti galimybes pasiekti politinį tikslą maksimaliai panaudojant ribotas arba bent jau brangias priemones, kiek tai susiję su ginkluotosiomis pajėgomis. Tai yra mąstymas efektyvumo ir maksimalaus naudingumo požiūriu.


Bureaucracies differ at different hierarchical levels. There is a higher bureaucracy giving orders to lower bureaucracies, but at the same time a bureaucracy is always presumed to be independent or at least autonomous in its own sphere of action. From this point of view, civil-military relations are very ambiguous because of bureaucratic rationality because there is both the logic of subordination of the bureaucracy to the political authorities in accordance with the hierarchical principle, i. e. a military is supposed to follow the orders of a general who himself follows political directives given by the Ministry of Defence, which itself, the Minister of Defence, is subject to the executive power, and the military is also subject to the authority of a general. At the same time, the military is assumed to be autonomous as a bureaucrat in its own sphere which is the military sphere. In principle, the executive branch cannot "micromanage" military operations on the ground. Military aircraft are autonomous in their own sphere of action, which is itself subject to politics. This is the ambiguity of bureaucracies that are both subject to politics and at the same time autonomous in their own sphere, and this is clearly the case for the armed forces.
Biurokratijos skiriasi skirtingais hierarchiniais lygmenimis. Yra aukštesnė biurokratija, duodanti nurodymus žemesnėms biurokratijoms, tačiau kartu visada preziumuojama, kad biurokratija yra nepriklausoma arba bent jau savarankiška savo veiklos srityje. Šiuo požiūriu civiliniai ir kariniai santykiai yra labai dviprasmiški dėl biurokratinio racionalumo, nes egzistuoja ir biurokratijos pavaldumo politinei valdžiai logika pagal hierarchinį principą, t. y. kariuomenė turi vykdyti įsakymus generolo, kuris pats vykdo politines direktyvas, duodamas Gynybos ministerijos, kuri pati, gynybos ministras, yra pavaldi vykdomajai valdžiai, ir kariuomenė taip pat yra pavaldi generolo valdžiai. Kartu daroma prielaida, kad kariuomenė yra autonomiška kaip biurokratas savo pačios sferoje, kuri yra karinė sfera. Iš esmės vykdomoji valdžia negali "mikromanipuliuoti" karinėmis operacijomis vietoje. Kariniai orlaiviai yra autonomiški savo veiklos sferoje, kuri pati savaime priklauso nuo politikos. Tai yra biurokratijos, kuri yra ir pavaldi politikai, ir kartu autonomiška savo sferoje, dviprasmiškumas, ir tai akivaizdžiai pasakytina apie ginkluotąsias pajėgas.


What are the practical implications of this bureaucracy?
Kokios praktinės šios biurokratijos pasekmės?


It is twofold and essentially ambiguous, since at the same time, the fact that there are bureaucracies makes politicians responsible because the fact that there are bureaucracies operating on the principle of the written record means that the directives given by politicians, whether in terms of repressive directives from the armed forces to their people or in terms of repressive activities by the police forces, leave written traces in the administrations and in the police force. If there had been no bureaucracy during the Bosnian war between 1992 and 1995, it would have been very difficult to charge Radovan Karadži? with a crime against humanity, because what made it possible to find traces of the orders he gave is in particular the fact that the bureaucracies, particularly military ones, took note of the political directives given and which in the execution of these acts also listed the way in which these political directives were used. Thus, the bureaucracy makes politicians responsible from this point of view.
Tai dvejopa ir iš esmės dviprasmiška, nes tuo pat metu dėl to, kad egzistuoja biurokratija, politikai tampa atsakingi, nes tai, kad egzistuoja biurokratija, veikianti rašytinio dokumento principu, reiškia, kad politikų nurodymai, nesvarbu, ar tai būtų ginkluotųjų pajėgų represiniai nurodymai savo žmonėms, ar policijos represinė veikla, palieka rašytinius pėdsakus administracijose ir policijoje. Jei 1992-1995 m. Bosnijos karo metu nebūtų buvę biurokratijos, būtų buvę labai sunku apkaltinti Radovaną Karadžį nusikaltimais žmoniškumui, nes tai, kas leido rasti jo duotų įsakymų pėdsakus, visų pirma yra faktas, kad biurokratija, ypač karinė, atkreipė dėmesį į duotas politines direktyvas ir kuri vykdydama šiuos veiksmus taip pat įvardijo, kaip šios politinės direktyvos buvo panaudotos. Taigi biurokratija šiuo požiūriu politikus daro atsakingus.


But at the same time, paradoxically, sociologist Zygmunt Bauman showed how the bureaucratic principle itself disempowered the state apparatus. This is because the bureaucracies are more and more differentiated according to functional differentiation, each bureaucracy becomes more and more specialized in a reduced and very limited activity. At the same time, to the extent that it reflects in terms of "means - ends", its purpose is increasingly limited to its sphere of action. For example, in the implementation of the Shoah, we can question the responsibility of the railways in France, Germany, Poland and elsewhere for the execution of this genocide. Railroad bureaucrats can always say that their role was only to move a certain number of people to a certain location, which is not reprehensible as such, except that this essentially bureaucratic activity conditioned the very possibility of transporting people to concentration camps where they were eliminated. Each bureaucrat, in so far as he only deals with a very small dimension of an overall operation such as genocide, does not necessarily see the overall result of this myriad of bureaucratic activities. He sees only what he does, and what he does does not lead directly to the death of men. This means that the bureaucratization of the State, the functional division of tasks into ever more precise and reduced tasks, which are increasingly limited to micro-finalities, disempower the entire State apparatus. From this dual point of view, genocide is made possible by the bureaucratization of the state, but the identification of those responsible for genocide is also made possible by the bureaucratization of the state. In the same way, bureaucratization translates into increased efficiency of mass killings, because it becomes possible to organize a genocide in Rwanda in a few weeks in 1994, killing 800,000 people if there had not been state bureaucracies capable of ordering China's impressive numbers of machetes. In early 1994, the Rwandan state ordered a quantity of machetes that should have caused the Chinese to worry. It was the fact that this bureaucracy worked effectively that allowed this genocide. When analysing the Rwandan genocide, there is a tendency to focus on local specificities, particularly the tension between the Tutsi and Hutu ethnic groups, but the truth is that it was the bureaucratization of the Rwandan State that led to this genocide.
Tačiau kartu, paradoksalu, sociologas Zygmuntas Baumanas parodė, kaip pats biurokratinis principas išvalstybino valstybės aparatą. Taip yra todėl, kad biurokratijos vis labiau diferencijuojasi pagal funkcinę diferenciaciją, kiekviena biurokratija vis labiau specializuojasi siauroje ir labai ribotoje veikloje. Kartu tiek, kiek ji reflektuoja pagal "priemonės - tikslai", jos paskirtis vis labiau apsiriboja jos veiklos sfera. Pavyzdžiui, įgyvendinant Holokaustą, galime kelti klausimą dėl geležinkelių Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitur atsakomybės už šio genocido vykdymą. Geležinkelių biurokratai visada gali sakyti, kad jų vaidmuo buvo tik pervežti tam tikrą skaičių žmonių į tam tikrą vietą, kas savaime nėra smerktina, išskyrus tai, kad ši iš esmės biurokratinė veikla sąlygojo pačią galimybę vežti žmones į koncentracijos stovyklas, kur jie buvo sunaikinti. Kiekvienas biurokratas, jei jis turi reikalų tik su labai nedideliu bendros operacijos, pavyzdžiui, genocido, aspektu, nebūtinai mato bendrą šios daugybės biurokratinės veiklos rezultatą. Jis mato tik tai, ką daro, o tai, ką jis daro, tiesiogiai neveda prie žmonių mirties. Tai reiškia, kad valstybės biurokratizacija, funkcinis užduočių padalijimas į vis tikslesnes ir mažesnes užduotis, kurios vis labiau apsiriboja mikroaplinkybėmis, nužmogina visą valstybės aparatą. Šiuo dvejopu požiūriu genocidas tampa įmanomas dėl valstybės biurokratizavimo, tačiau už genocidą atsakingų asmenų nustatymas taip pat tampa įmanomas dėl valstybės biurokratizavimo. Lygiai taip pat biurokratizacija pasireiškia didesniu masinių žudynių veiksmingumu, nes 1994 m. Ruandoje tampa įmanoma per kelias savaites surengti genocidą ir nužudyti 800 000 žmonių, jei nebūtų buvę valstybės biurokratijos, galinčios užsakyti įspūdingą kiekį kiniškų mačečių. 1994 m. pradžioje Ruandos valstybė užsakė tokį mačečių kiekį, kuris turėjo priversti kinus sunerimti. Būtent tai, kad ši biurokratija veikė efektyviai, leido vykdyti šį genocidą. Analizuojant Ruandos genocidą linkstama susitelkti į vietos ypatumus, ypač į įtampą tarp tutsių ir hutų etninių grupių, tačiau tiesa yra ta, kad būtent Ruandos valstybės biurokratizacija lėmė šį genocidą.


== Rationalizing coercion in the name of security ==
== Prievartos racionalizavimas saugumo vardan ==


The rationalisation of coercion is a dimension that is actually linked to bureaucratisation. The idea is that bureaucratization whatever its analysts and in particular Max Weber takes the expression of a rationalization process in the sense that there is a specific rationality attached to bureaucracies and that is the instrumental rationality in terms of "means", i. e. maximizing the chances and the maximization of an objective with reduced means. To some extent, bureaucratization at Weber, or at least systematic and pervasive bureaucratization, is a characteristic of political modernity. Rationalization, too, is for him one of the criteria that characterizes modernity, not only political, but also modernity itself, which considers that rationalization is therefore an important component of modern societies. Weber speaks of a "steel cage" to define rationality in the sense that it is in the economic domain with capitalism, the domain of the state and organizations with bureaucratization and more generally in all societal domains through the rule of law in the societal domain and capitalism. He sees this in the expression of the emergence and omnipresence of bureaucracies, which reflects the underlying ideology of these bureaucracies, i. e. the instrumental rationality in which one tries to minimise costs and increase benefits in the name of a conception of efficiency that he sees as the basis of this modernity. Rationality is conceived here in terms of purpose.
Prievartos racionalizavimas yra aspektas, kuris iš tikrųjų yra susijęs su biurokratizacija. Esmė ta, kad biurokratizacija, kad ir kokie būtų jos analitikai, o ypač Maxas Weberis, įgauna racionalizacijos proceso išraišką ta prasme, kad biurokratijai būdingas specifinis racionalumas, o tai yra instrumentinis racionalumas, kalbant apie "priemones", t. y. šansų maksimizavimas ir tikslo maksimizavimas mažesnėmis priemonėmis. Tam tikra prasme biurokratizacija Vėberyje, arba bent jau sisteminga ir plačiai paplitusi biurokratizacija, yra politinės modernybės bruožas. Racionalizacija jam taip pat yra vienas iš kriterijų, apibūdinančių ne tik politinę, bet ir pačią modernybę, todėl mano, kad racionalizacija yra svarbi modernių visuomenių sudedamoji dalis. M. Weberis kalba apie "plieninį narvą", siekdamas apibrėžti racionalumą ta prasme, kad jis yra ekonomikos srityje su kapitalizmu, valstybės ir organizacijų srityje su biurokratizacija ir apskritai visose visuomeninėse srityse per teisinę valstybę visuomenės srityje ir kapitalizmą. Jis tai įžvelgia biurokratijų atsiradimo ir visagalybės išraiškoje, kuri atspindi pagrindinę šių biurokratijų ideologiją, t. y. instrumentinį racionalumą, kai stengiamasi kuo labiau sumažinti sąnaudas ir padidinti naudą vardan efektyvumo sampratos, kurią jis laiko šios modernybės pagrindu. Racionalumas čia suvokiamas tikslo prasme.


In reality, there are different forms of rationality, such as the rationality of values, which refers to the fact that sometimes actions are carried out not with the aim of achieving a material and concrete objective, but simply to achieve certain values, whether religious or otherwise. Weber does not consider this type of rationality in terms of values to be particularly characteristic of modernity, if only because religious rationality is part of this type of reasoning. On the other hand, rationality as to the purpose for which the objectives sought and the means used to achieve them are strictly distinguished is specific to modernity when it becomes systematic.
Iš tikrųjų egzistuoja įvairių racionalumo formų, pavyzdžiui, vertybių racionalumas, reiškiantis tai, kad kartais veiksmai atliekami ne siekiant materialaus ir konkretaus tikslo, o tiesiog tam tikrų vertybių, religinių ar kitokių, įgyvendinimo. Weberis nemano, kad šis vertybių racionalumo tipas ypač būdingas modernybei, jau vien todėl, kad religinis racionalumas yra šio tipo samprotavimų dalis. Kita vertus, racionalumas, kiek tai susiję su tikslu, dėl kurio griežtai atskiriami siekiami tikslai ir jiems pasiekti naudojamos priemonės, yra būdingas modernybei, kai jis tampa sistemingas.


Rationality consists of actions governed by reasoning and the calculation of interest. It is both by the activity of intelligence, but also by the will to quantify the social, to think in terms of interest that one tries to maximize by using scarce goods or resources as means. It is in this way that the specific rationality passes into the modern era, which is the rationality in terms of "means and ends". Weber sees the bureaucracy as political actions because a bureaucracy, if it imposes "operating standards operating procedures", if it operates by anonymous procedures and standardized norms of behaviour, it is also to maximize its chances that the political power achieves and maximizes its objectives, whatever they are with reduced means.
Racionalumą sudaro veiksmai, kuriuos lemia samprotavimas ir palūkanų apskaičiavimas. Tiek protinga veikla, tiek noru kiekybiškai įvertinti socialinius, mąstyti intereso terminais žmogus stengiasi maksimizuoti, naudodamasis ribotomis gėrybėmis ar ištekliais kaip priemonėmis. Būtent taip į moderniąją epochą pereina specifinis racionalumas, kuris yra racionalumas "priemonių ir tikslų" požiūriu. M. Weberis biurokratiją laiko politiniais veiksmais, nes biurokratija, jei ji nustato "veiklos standartus, veiklos procedūras", jei ji veikia pagal anonimines procedūras ir standartizuotas elgesio normas, taip pat siekia maksimizuoti savo galimybes, kad politinė valdžia sumažintomis priemonėmis pasiektų ir maksimizuotų savo tikslus, kad ir kokie jie būtų.


Science, through its ideal of truth and one of the expressions in the field of knowledge of modern rationality, the law in a wider societal field is also one of the expressions not only because the law is not only intended to separate the forbidden from the permit because the religious taboo has the same function. For Weber, the preponderance of law and law in the functioning of modern societies is linked to the ideal of predictability. That is to say, in a society governed by the law, in principle, one must be able to predict the behaviour of actors, there must not be deviant behaviours linked to the eruption of emotions or affectionate logics, whether it be revenge or hatred in social behaviour. The law must compel individuals to follow a rationality based on the idea of predictability. Behaviours can be predicted because they comply with the law and it is because behaviours can be predicted that we can also think in terms of rationality over the long term, i. e. we can develop long-term strategies, try to make intertemporal trade-offs linked to the fact that we know how individuals will react to a particular policy, linked to the fact that we know how companies will react to a climate of economic competition, for example.
Mokslas savo tiesos idealu ir viena iš šiuolaikinio racionalumo pažinimo srities išraiškų, teisė platesniame visuomeniniame lauke taip pat yra viena iš išraiškų ne tik todėl, kad teisė skirta ne tik atskirti draudžiamą nuo leidžiamo, nes tą pačią funkciją atlieka ir religinis tabu. M. Weberio nuomone, teisės ir įstatymo vyravimas modernių visuomenių funkcionavime yra susijęs su nuspėjamumo idealu. Tai reiškia, kad visuomenėje, kurioje galioja teisė, iš principo turi būti įmanoma numatyti veikėjų elgesį, neturi būti deviantinio elgesio, susijusio su emocijų proveržiu ar afekto logika, nesvarbu, ar tai būtų kerštas, ar neapykanta socialiniame elgesyje. Teisė turi versti individus vadovautis racionalumu, pagrįstu nuspėjamumo idėja. Elgesys gali būti nuspėjamas, nes jis atitinka įstatymą, ir būtent dėl to, kad elgesys gali būti nuspėjamas, mes taip pat galime mąstyti apie racionalumą ilguoju laikotarpiu, t. y. galime kurti ilgalaikes strategijas, bandyti priimti tarplaikinius kompromisus, susijusius su tuo, kad žinome, kaip asmenys reaguos į tam tikrą politiką, susijusius su tuo, kad žinome, kaip įmonės reaguos, pavyzdžiui, į ekonominės konkurencijos sąlygas.


According to Weber, capitalism in the economic field is also, according to Weber, the expression of this rationality that can be seen in the maximization of profit rates and intertemporal arbitrations that can be made, in particular, through the respect of the law highlighting the type of rationality as to the "means - ends" that characterizes modernity. One of the consequences of this preponderance of rationalization and bureaucratization is what Weber calls "disenchantment with the world". The world is no longer governed by the values of religious miracles and beliefs in mystery, but rather by the pre-eminence of interests, calculations and maximization of an objective, whether in terms of the objective of bureaucratic efficiency for the state or in terms of the objective of maximizing the rate of profit for business. In both cases, there is a calculatory and instrumental rationality that unfolds and stagnates between means and ends and tries to save the means to maximize the objectives we are aiming for, whether in the capitalist or bureaucratic state domain.
Kapitalizmas ekonomikos srityje, pasak M. Weberio, taip pat yra šio racionalumo išraiška, kurią galima įžvelgti pelno normos maksimizavime ir tarplaikiniuose arbitražuose, kurie gali būti atliekami, visų pirma laikantis įstatymų, pabrėžiant racionalumo tipą "priemonės - tikslai", kuris būdingas modernybei. Vienas iš šios racionalizacijos ir biurokratizacijos persvaros padarinių yra tai, ką Weberis vadina "nusivylimu pasauliu". Pasaulį valdo nebe religinių stebuklų ir tikėjimo paslaptimis vertybės, o vyrauja interesai, skaičiavimai ir tikslo maksimizavimas, nesvarbu, ar tai būtų valstybės biurokratinio efektyvumo tikslas, ar verslo pelno normos maksimizavimo tikslas. Abiem atvejais tarp priemonių ir tikslų atsiskleidžia ir sustingsta kalkuliacinis ir instrumentinis racionalumas, kuris stengiasi taupyti priemones, kad maksimizuotų siekiamus tikslus, nesvarbu, ar tai būtų kapitalistinės, ar biurokratinės valstybės sritis.


How does this rationalization logic unfold in the field of security, knowing that the emergence of security is also the result of the bureaucratization of violence? What does that have to do with security? What are the rationalization criteria? The criteria are:
Kaip ši racionalizacijos logika atsiskleidžia saugumo srityje, žinant, kad saugumo atsiradimas taip pat yra prievartos biurokratizavimo rezultatas? Ką tai turi bendro su saugumu? Kokie yra racionalizacijos kriterijai? Šie kriterijai yra šie:
*predictability;
*prognozuojamumas;
*calculability;
*apskaičiuojamumas;
*effectiveness;
*efektyvumas;
*technology.
*technologija.


How do these principles translate into modern and contemporary security logics?
Kaip šie principai pritaikomi modernioje ir šiuolaikinėje saugumo logikoje?
*The criteria of calculability and effectiveness are part of modern rationality and this is also the case in this bureaucratization of violence;
* Apskaičiuojamumo ir efektyvumo kriterijai yra modernaus racionalumo dalis, tai pasakytina ir apie šią smurto biurokratizaciją;
*predictability and control of uncertainties;
*prognozuojamumas ir neapibrėžtumo kontrolė;
*technologies as a result of applied scientific work and which is increasingly being used in security practices as well, reflecting a rationalization in the sense of Weber.
*technologijos, kurios yra taikomojo mokslinio darbo rezultatas ir kurios vis dažniau naudojamos ir saugumo praktikoje, atspindinčios racionalizaciją M. Weberio prasme.


As far as calculability and efficiency are concerned, it is clear that when the monarch or emperors of the Middle Ages waged wars, it was not in the name of an ideal of efficiency, at any rate not stated as such, but rather in the name of the glory and grandeur of the ruler, and the idea of introducing mathematical rationality into war was also alien to the search for glory, and the idea of introducing mathematical rationality into warfare. On the other hand, in contemporary security practices, the ideal of calculability and efficiency that is inseparable from Weber's modern rationality is clearly present. We can see this through criteria for measuring the success of military operations. For example, if we look at NATO's military operations in Afghanistan since 2001, there has been a recurrent debate about what measures will be used to assess the effectiveness of military operations. In 2001, the idea was that military effectiveness, as in traditional wars, was measured by the number of deaths caused in the enemy camp as compared to the number of deaths in the friendly camp. This was the most common measure in conventional wars. It is a realistic measure of the degree of success in military operations. Except that in Afghanistan, the more we kill suspected enemies, the more we create possible enemies. On the other hand, the opposite side, particularly with regard to the Taliban, is sometimes looking for or implementing sacrificial strategies. The sacrifice of Taliban fighters can also be used as a symbolic resource to recruit more fighters.
Kalbant apie apskaičiuojamumą ir efektyvumą, akivaizdu, kad kai viduramžių monarchai ar imperatoriai kariavo, tai darė ne vardan efektyvumo idealo, bent jau taip nebuvo įvardyta, o vardan valdovo šlovės ir didybės, o šlovės siekis ir matematinio racionalumo įvedimo į karą idėja taip pat buvo svetima. Kita vertus, šiuolaikinėje saugumo praktikoje aiškiai matomas skaičiuojamumo ir efektyvumo idealas, neatsiejamas nuo M. Weberio modernaus racionalumo. Tai matome per karinių operacijų sėkmės vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jei pažvelgtume į NATO karines operacijas Afganistane nuo 2001 m., nuolat vyko diskusijos dėl to, kokiomis priemonėmis bus vertinamas karinių operacijų efektyvumas. 2001 m. buvo manoma, kad karinis efektyvumas, kaip ir tradiciniuose karuose, matuojamas pagal žuvusiųjų skaičių priešo stovykloje, palyginti su žuvusiųjų draugų stovykloje skaičiumi. Tai buvo labiausiai paplitęs tradicinių karų matas. Tai realus karinių operacijų sėkmės laipsnio matas. Išskyrus tai, kad Afganistane kuo daugiau žudome įtariamų priešų, tuo daugiau susikuriame galimų priešų. Kita vertus, priešinga pusė, ypač Talibano atžvilgiu, kartais ieško arba įgyvendina aukų strategijas. Talibano kovotojų aukojimas taip pat gali būti naudojamas kaip simbolinis šaltinis siekiant užverbuoti daugiau kovotojų.


From that moment on, the notion of "metrics", which is to measure the success of military operations against the number of enemy combatants killed, was called into question. Instead, it was suggested that efficiency may need to be taken into account in economic reconstruction, in political reconstruction, in the consolidation of Afghan institutions. The question is raised of how to measure it through the money spent on reconstruction projects, knowing that a large part of this money is also being diverted, in particular by the Taliban and other groups in Afghanistan. There has been a permanent search for metrics in military operations to measure the effectiveness of military operations without any certainty that measures have been taken to achieve the desired objective, whether through stabilization and consolidation of the government in power and elimination of the insurgency as far as possible. This is a debate that is ongoing and shows the importance of calculability and, in particular, the importance of being able to quantify the varying degrees of success in military operations in order to be certain that we are implementing military operations that are rational in terms of resources and in terms of the chance of success that we have for our part in military operations.
Nuo šio momento buvo suabejota "metrikos" sąvoka, t. y. karinių operacijų sėkmę vertinti pagal nukautų priešo kovotojų skaičių. Vietoj to buvo pasiūlyta, kad į veiksmingumą gali tekti atsižvelgti atstatant ekonomiką, vykdant politinį atstatymą, stiprinant Afganistano institucijas. Iškeltas klausimas, kaip jį vertinti pagal rekonstrukcijos projektams išleistas lėšas, žinant, kad didelė šių pinigų dalis taip pat yra nukreipiama, ypač Talibano ir kitų Afganistano grupuočių. Karinėse operacijose nuolat ieškoma rodiklių, kuriais būtų galima išmatuoti karinių operacijų veiksmingumą, nesant jokio tikrumo, kad buvo imtasi priemonių norimam tikslui pasiekti, t. y. stabilizuoti ir įtvirtinti valdžią turinčią vyriausybę ir kiek įmanoma likviduoti sukilėlius. Ši diskusija tęsiasi ir parodo, kaip svarbu apskaičiuoti, o ypač svarbu gebėti kiekybiškai įvertinti skirtingus karinių operacijų sėkmės laipsnius, kad būtume tikri, jog vykdome karines operacijas, kurios yra racionalios išteklių ir mūsų dalies karinėse operacijose sėkmės galimybių požiūriu.


We see more and more the same thing in policing which is police activities where the dominant ideology of "new public management" increasingly requires the evaluation of public administrations. It is considered that the effectiveness of a department or bureaucracy must be evaluated in order to have as few public servants as possible, if only to minimize costs and maximize the effectiveness of that department's public action. The problem arises when we try to apply the principle of "new public management" to security operations, especially police security operations, in order to find out how the effectiveness of police operations is measured. If we measure it in terms of the number of people who have been sentenced, arrested or suspected, it is simply to see police officers multiplying identity checks, multiplying the number of arrests on increasingly unclear criteria for the sole purpose of complying with the statistics or criteria necessary for a proper assessment of the effectiveness of police services. Nevertheless, the criterion of efficiency in police operations is increasingly becoming the norm in Europe. Some police officers try to resist this tendency by highlighting the fact that behind this trend there is a specific logic of security that makes it impossible to measure the success of a security operation under penalty of producing counterproductive effects, in particular by arresting suspects and innocent persons by verbalising or controlling the identities of persons without objective reason. Nevertheless, the prevailing logic today is the application of calculable efficiency criteria, including to police operations.
Vis dažniau tą patį matome ir policijos veikloje, t. y. policijos veikloje, kurioje vyraujanti "naujosios viešosios vadybos" ideologija vis dažniau reikalauja vertinti viešąjį administravimą. Manoma, kad reikia įvertinti departamento ar biurokratijos veiksmingumą, kad būtų kuo mažiau valstybės tarnautojų, jei tik norima sumažinti išlaidas ir padidinti to departamento viešosios veiklos veiksmingumą. Problema iškyla, kai bandome "naujosios viešosios vadybos" principą taikyti saugumo veiklai, ypač policijos saugumo veiklai, siekdami išsiaiškinti, kaip vertinamas policijos veiklos veiksmingumas. Jei jį matuojame nuteistų, suimtų ar įtariamų asmenų skaičiumi, tai paprasčiausiai matome, kad policijos pareigūnai daugina asmens tapatybės patikrinimus, daugina sulaikymų skaičių pagal vis neaiškesnius kriterijus vien tam, kad atitiktų statistinius duomenis ar kriterijus, būtinus tinkamam policijos paslaugų veiksmingumo įvertinimui. Nepaisant to, policijos veiklos veiksmingumo kriterijus Europoje vis dažniau tampa norma. Kai kurie policijos pareigūnai bando pasipriešinti šiai tendencijai pabrėždami, kad už šios tendencijos slypi specifinė saugumo logika, dėl kurios neįmanoma įvertinti saugumo operacijos sėkmės, baudžiant, kad bus pasiektas priešingas rezultatas, visų pirma suimant įtariamuosius ir nekaltus asmenis, be objektyvaus pagrindo verbalizuojant ar kontroliuojant asmenų tapatybes. Vis dėlto šiandien vyrauja logika, pagal kurią taikomi apskaičiuojami veiksmingumo kriterijai, taip pat ir policijos operacijoms.


The aim is to maximise the effectiveness of security professionals, whether they are military personnel through metrics or police officers through public policy reforms inspired by new public management. These effects are generally ambiguous in the safety area. From this point of view, we can see that safety is an area in which the application of efficiency criteria specific to other fields of effectiveness, produce perverse effects. One of these perverse effects, for example, is that the less violence in a given society, the more intolerable the feeling of residual insecurity may seem. This means that the less violence there is in a society, the more there is a feeling that what remains of violence, which is the irreducible part of the violence that persists in society, will appear to be intolerable. This is a paradox that has been evident since the 1970s and 1980s. When asked in the street about people's feelings about insecurity and its evolution, one often gets the impression that there is an explosion of insecurity in the suburbs, in the big cities, that terrorism is on the rise, that there are more and more incivilities and therefore more and more threats to society and individuals, even though existing statistics, in particular It shows, for example, that what is called "terrorism", the chances of it causing injury to an average person are smaller than being struck by lightning. Yet no one is thinking of spending the money on fighting or preventing lightning-related deaths that are being spent in the fight against terrorism. However, if we follow strictly the rational mathematical logic of statistics, it would be good to move in this direction.
Siekiama kuo labiau padidinti saugumo specialistų, nesvarbu, ar jie būtų kariškiai, taikant metriką, ar policijos pareigūnai, veiksmingumą, įgyvendinant viešosios politikos reformas, įkvėptas naujosios viešosios vadybos. Saugumo srityje šis poveikis paprastai yra dviprasmiškas. Šiuo požiūriu matome, kad saugumas yra sritis, kurioje efektyvumo kriterijų, būdingų kitoms efektyvumo sritims, taikymas sukelia iškreiptą poveikį. Pavyzdžiui, vienas iš tokių iškreiptų padarinių yra tas, kad kuo mažiau smurto tam tikroje visuomenėje, tuo nepakenčiamesnis gali atrodyti likutinis nesaugumo jausmas. Tai reiškia, kad kuo mažiau visuomenėje yra smurto, tuo labiau kyla jausmas, kad tai, kas lieka iš smurto, kuris yra neatitaisoma visuomenėje išliekančio smurto dalis, atrodys nepakenčiama. Šis paradoksas akivaizdus nuo XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių. Gatvėje paklausus apie žmonių jausmus, susijusius su nesaugumu ir jo raida, dažnai susidaro įspūdis, kad priemiesčiuose, didmiesčiuose nesaugumo sprogimas, kad daugėja terorizmo, kad daugėja smurto atvejų, taigi ir grėsmių visuomenei ir individams, nors esama statistikos, ypač Tai rodo, kad, pavyzdžiui, tai, kas vadinama "terorizmu", tikimybė, kad jis sužalos vidutinį žmogų, yra mažesnė nei tai, kad į jį trenks žaibas. Tačiau niekas negalvoja apie tai, kad kovai su žaibo sukeltomis mirtimis ar jų prevencijai reikėtų skirti tiek pinigų, kiek skiriama kovai su terorizmu. Tačiau jei griežtai vadovautumėmės racionalia matematine statistikos logika, būtų gerai judėti šia kryptimi.


There has been a general decline in violence which has been a trend since the 17th century, but there are still residual forms of incivility and violence, including so-called "terrorist" attacks, and these seem to us to be all the more intolerable because they are rare, whereas in societies where the level of violence is very high, such as in Afghanistan or certain countries in sub-Saharan Africa, there are daily concerns. The first paradox is that the more a society seeks peace in its social relations, the more there will be a feeling that the forms of residual violence that persist in that society are intolerable, unbearable, and therefore a feeling of insecurity.
Apskritai smurto, kurio tendencija pastebima nuo XVII a., mažėja, tačiau vis dar pasitaiko likutinių nesantaikos ir smurto formų, įskaitant vadinamuosius "teroristinius" išpuolius, ir jos mums atrodo dar labiau netoleruotinos, nes yra retos, o visuomenėse, kuriose smurto lygis labai aukštas, pavyzdžiui, Afganistane ar kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, susirūpinimą kelia kasdien. Pirmasis paradoksas yra tas, kad kuo labiau visuomenė siekia taikos savo socialiniuose santykiuose, tuo labiau bus jaučiama, kad toje visuomenėje išlikusios smurto formos yra netoleruotinos, nepakenčiamos, ir dėl to kyla nesaugumo jausmas.


Another paradox related to the attempt to rationalize security practices by making them increasingly efficient, calculable and eliminating the most pervasive factors of insecurity, or at least perceived as such, is that the more effective the security tools, the greater the number of phenomena considered dangerous. In many societies in third world countries, or also said the countries of the South, police forces, when they exist internally, have the function of fighting rebellions, fighting against the authority in place, possibly fighting against factors of societal instability, but certainly not fighting delinquency or petty crime simply because there are not enough police forces deployed, and because there are not enough police forces deployed. It also means that there is not necessarily the feeling that petty crime is an endemic problem, as is the case with us. This shows that the more security tools are considered to be effective in view of what is considered the predominant security problem, the greater the number of phenomena that are considered dangerous. Indeed, when one begins to use statistics to measure the risks of an individual becoming an offender, criminal or terrorist, security policies become more intrusive as the number of risks and threats to potential security that one identifies multiplies. This shows that it is very difficult to apply mathematical, arithmetic and rationalizing logic to security logics in the same way as it is applied to economic policies or financial globalization.
Kitas paradoksas, susijęs su bandymu racionalizuoti saugumo praktiką, darant ją vis veiksmingesnę, apskaičiuojamą ir šalinant labiausiai paplitusius nesaugumo veiksnius arba bent jau suvokiamus kaip tokius, yra tas, kad kuo veiksmingesnės saugumo priemonės, tuo daugiau reiškinių laikoma pavojingais. Daugelyje visuomenių trečiojo pasaulio šalyse, arba dar sakoma Pietų šalyse, policijos pajėgos, jei jos egzistuoja šalies viduje, atlieka kovos su sukilimais, kovos su esama valdžia funkciją, galbūt kovoja su visuomenės nestabilumo veiksniais, bet tikrai ne kovoja su delinkventiniu elgesiu ar smulkiu nusikalstamumu vien dėl to, kad policijos pajėgų nėra pakankamai, ir dėl to, kad nėra pakankamai policijos pajėgų. Tai taip pat reiškia, kad nebūtinai jaučiama, jog smulkusis nusikalstamumas yra endeminė problema, kaip yra pas mus. Tai rodo, kad kuo daugiau saugumo priemonių laikoma veiksmingomis, atsižvelgiant į tai, kas laikoma vyraujančia saugumo problema, tuo daugiau reiškinių, kurie laikomi pavojingais. Iš tiesų, kai pradedama naudoti statistinius duomenis siekiant įvertinti riziką, kad asmuo gali tapti nusikaltėliu, nusikaltėliu ar teroristu, saugumo politika tampa dar įkyresnė, nes daugėja nustatytų pavojų ir grėsmių potencialiam saugumui. Tai rodo, kad saugumo logikai labai sunku taikyti matematinę, aritmetinę ir racionalizuojančią logiką taip, kaip ji taikoma ekonominei politikai ar finansų globalizacijai.


The second criterion of rationalisation is predictability and uncertainty control. From this point of view, what there is as rationalization that we see at work through capitalist societies of bureaucratization, we also see it in contemporary security practices through a concern for the control of the future. When we talk about security, we always speak of a potential threat that could become actualized in the future, but it is no less true today in the security logics that unfold through so-called "preventive" wars, as we used to say about the war in Iraq in 2003, or through contemporary anti-terrorist practices that are oriented towards an increasingly distant future. We often see a shift in contemporary security discourse from the notion of "threat" to that of "risk". Increasingly, there is talk of "risk management" in the security professions, whether it be militia, police or intelligence services, where or before the word "threat" was used. This semantic shift, precisely is not just semantics, but also corresponds to a change of vision of the security stakes in the more and more, one turns towards a future more and more distant in the implementation of security policies.
Antrasis racionalizavimo kriterijus yra nuspėjamumas ir neapibrėžtumo kontrolė. Šiuo požiūriu tai, ką kaip racionalizaciją matome veikiant kapitalistinėse biurokratizuotose visuomenėse, matome ir šiuolaikinėse saugumo praktikose per rūpestį ateities kontrole. Kai kalbame apie saugumą, visada kalbame apie potencialią grėsmę, kuri gali aktualizuotis ateityje, tačiau tai ne mažiau aktualu ir šiandien saugumo logikoje, kuri plėtojama per vadinamuosius "prevencinius" karus, kaip sakydavome apie 2003 m. karą Irake, arba per šiuolaikines antiteroristines praktikas, orientuotas į vis labiau tolstančią ateitį. Šiuolaikiniame saugumo diskurse dažnai pastebime perėjimą nuo "grėsmės" prie "rizikos" sąvokos. Vis dažniau kalbama apie "rizikos valdymą" saugumo profesijose, nesvarbu, ar tai būtų milicija, policija, ar žvalgybos tarnybos, kur ar anksčiau buvo vartojamas žodis "grėsmė". Būtent šis semantinis poslinkis nėra tik semantika, bet ir atitinka saugumo statytinių vizijos pokytį, kai įgyvendinant saugumo politiką vis labiau atsigręžiama į vis labiau tolstančią ateitį.


What can be the differences between "threat" and "risk"? Threat "is always a possibility. There are different criteria and connotations attached to these two terms. Without saying that there is a fundamentally different logic between "threat" and "risk", it is the way in which these terms are used by security professionals that reflect differences in connotations that are interesting to underline. In principle, a "threat" is intentional. If we talk about "risk", there is no strategic intent behind this type of phenomenon. Rather, they are emerging phenomena that no one wanted, but which nevertheless represent a risk for our societies and the individuals who make up our societies. In general, when we speak of "threat", we refer to intentionality, when we speak of "risk", we refer to a certain number of phenomena that may be intentional, but also not intentional and that are increasingly perceived as security issues. The "threat" is not necessarily calculable from the point of view of probability. In principle, a "risk" is first and foremost a probability. We are not talking about "risk calculation" and not "threat calculation". The "risk" is calculable in contrast to the "threat".
Kokie gali būti skirtumai tarp "grėsmės" ir "rizikos"? Grėsmė "visada yra galimybė. Šiems dviem terminams priskiriami skirtingi kriterijai ir konotacijos. Nesakant, kad tarp "grėsmės" ir "rizikos" yra iš esmės skirtinga logika, įdomu pabrėžti šių terminų vartojimo būdus, kurie atspindi konotacijų skirtumus. Iš esmės "grėsmė" yra tyčinė. Jei kalbame apie "riziką", už tokio pobūdžio reiškinio nėra jokio strateginio ketinimo. Tai veikiau naujai atsirandantys reiškiniai, kurių niekas nenorėjo, bet kurie vis dėlto kelia pavojų mūsų visuomenėms ir jas sudarantiems asmenims. Apskritai, kai kalbame apie "grėsmę", turime omenyje tikslingumą, kai kalbame apie "riziką", turime omenyje tam tikrą skaičių reiškinių, kurie gali būti tikslingi, bet taip pat ir netikslingi, ir kurie vis dažniau suvokiami kaip saugumo problemos. "Grėsmę" nebūtinai galima apskaičiuoti tikimybės požiūriu. Iš esmės "grėsmė" pirmiausia yra tikimybė. Kalbame ne apie "rizikos apskaičiavimą", o apie "grėsmės apskaičiavimą". "Rizika", priešingai nei "grėsmė", yra apskaičiuojama.


Today, in the prevailing security logic, we are talking about "probable risk" rather than "threat" in that sense. Another difference is that a "threat" is always negative, while a "risk" can be positive. An entrepreneur must take risks if he wants to maximize his profit rate. Risk taking "has a connotation that is neutral where the" threat "is necessarily negative. Similarly, when police or military personnel talk about "threat" and say that we must "counter the threat", when they talk about "risk", it is not to "counter a risk", we manage it, we refer to different "risks" between them, we try to minimize the "risk", it raises other risks. We make trade-offs in different "risks", but we do not oppose them like we do "against the threat". When we talk about "threat", we generally consider it to be deductible, that is, a world without "threat" must be possible, while a world without "risk" cannot be possible because the way in which a risk is managed always raises other risks. For example, if we seek to combat terrorism by restricting the mobility of foreign populations, this raises other risks, not least because the free movement of persons is inseparable from economic liberalism and there are risks of economic destabilisation in a number of anti-terrorist measures. Thus, there are therefore differences in connotations between "risk" and "threat", but today, security policies are increasingly interested in the notion of "risk", which is much more forward-looking than "threat", since the very essence of "threat", in a strict sense, is to be uttered, a group or a State considered as "threatening" is a group or a State which has "threatened". While to say that a group or state represents a risk, it is not necessarily necessary for it to have made a "threat", it is not necessarily necessary for it to have present intentionality, but it may be a matter of future intentionality that is calculated on the basis of statistics, i. e. it is considered or can be said that a group which finds itself in a particular situation, or a group which is in a particular situation, to be at risk. When we talk about "risk", an increasing number of security professions are doing so, and intelligence in particular, we are presenting as "threats", i. e."risk factors", populations whose populations are now admitted to have neither made "threats" nor demonstrated the intention to do so in the present. There is a will to control the future and to fight against "risks" rather than "threats".
Šiandien, remiantis vyraujančia saugumo logika, kalbame apie "tikėtiną riziką", o ne apie "grėsmę" šia prasme. Kitas skirtumas yra tas, kad "grėsmė" visada yra neigiama, o "rizika" gali būti teigiama. Verslininkas turi rizikuoti, jei nori maksimizuoti savo pelno normą. Rizikos prisiėmimas "turi neutralų atspalvį, o "grėsmė" būtinai yra neigiama. Panašiai, kai policijos ar kariuomenės darbuotojai kalba apie "grėsmę" ir sako, kad turime "atremti grėsmę", kai jie kalba apie "riziką", tai nėra "atremti riziką", mes ją valdome, kalbame apie skirtingas "rizikas" tarp jų, stengiamės sumažinti "riziką", ji kelia kitas rizikas. Mes darome kompromisus dėl skirtingų "rizikų", bet nesipriešiname joms taip, kaip tai darome "prieš grėsmę". Kai kalbame apie "grėsmę", paprastai manome, kad ją galima išskaičiuoti, t. y. pasaulis be "grėsmės" turi būti įmanomas, o pasaulis be "rizikos" negali būti įmanomas, nes būdas, kuriuo valdoma rizika, visada kelia kitas rizikas. Pavyzdžiui, jei siekiame kovoti su terorizmu ribodami užsienio gyventojų judumą, tai kelia kitą riziką, visų pirma todėl, kad laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo ekonominio liberalizmo, o kai kurios antiteroristinės priemonės kelia ekonominės destabilizacijos pavojų. Taigi, taigi, "rizika" ir "grėsmė" turi skirtingas konotacijas, tačiau šiandien saugumo politikoje vis labiau domimasi "rizikos" sąvoka, kuri yra daug labiau orientuota į ateitį nei "grėsmė", nes pati "grėsmės" esmė griežtąja prasme yra būti išsakytai, "grėsminga" laikoma grupė ar valstybė yra grupė ar valstybė, kuri "grasino". Nors norint pasakyti, kad grupė ar valstybė kelia grėsmę, nebūtinai reikia, kad ji būtų išsakiusi "grasinimą", nebūtinai reikia, kad ji turėtų dabartinį ketinimą, tačiau gali būti kalbama apie būsimą ketinimą, kuris apskaičiuojamas remiantis statistiniais duomenimis, t. y. laikoma arba galima sakyti, kad grupė, atsidūrusi tam tikroje situacijoje, arba grupė, kuri yra tam tikroje situacijoje, kelia grėsmę. Kai kalbame apie "riziką", tai daro vis daugiau saugumo profesijų atstovų, o ypač žvalgyba, kaip "grėsmes", t. y. "rizikos veiksnius", pateikiame populiacijas, kurių gyventojai, kaip dabar pripažįstama, šiuo metu nėra nei kėlę "grėsmių", nei rodę ketinimų tai daryti. Esama noro kontroliuoti ateitį ir kovoti su "rizika", o ne su "grėsmėmis".


There is the preponderance of worst-case scenarios, but also a logic of proactivity that goes hand in hand with security operations increasingly turned towards the future and towards a future that is increasingly potential and virtual than it is today. We are talking more about proactivity and anticipation rather than criminal justice. Traditional police intelligence is designed to identify individuals who have committed a crime in the past so that they can be arrested, tried and eventually convicted if their guilt has been proven, while today, increasingly, there is a logic of forward-looking intelligence, i. e., there are at-risk groups that are groups of people who have not yet committed a crime, but who, in view of the fact that they have not yet committed a crime, are still at risk.
Vyrauja blogiausio atvejo scenarijai, bet kartu ir proaktyvumo logika, kuri neatsiejama nuo saugumo operacijų, vis labiau nukreiptų į ateitį ir į ateitį, kuri yra vis labiau potenciali ir virtuali nei dabartinė. Kalbame daugiau apie proaktyvumą ir numatymą, o ne apie baudžiamąjį teisingumą. Tradicinė policijos žvalgyba skirta nustatyti asmenis, kurie praeityje padarė nusikaltimą, kad juos būtų galima suimti, teisti ir galiausiai nuteisti, jei jų kaltė būtų įrodyta, o šiandien vis dažniau vadovaujamasi į ateitį orientuotos žvalgybos logika, t. y. egzistuoja rizikos grupės, t. y. grupės žmonių, kurie dar nepadarė nusikaltimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie dar nepadarė nusikaltimo, jiems vis tiek gresia pavojus.


The third criterion of rationalization in Weber's sense is the use of technology:
Trečiasis racionalizavimo kriterijus M. Weberio prasme yra technologijų naudojimas:
*From this point of view, the military has always been at the forefront of technological innovation, whether we think of jet aircraft, the Internet or teflon. All three of these are innovations that were military innovations before being applied in civilian life. This shows how the military and war have always been a factor of technological innovation, emphasizing and valuing the use of technology in wartime contexts.
*Šiuo požiūriu kariuomenė visada buvo technologinių naujovių priešakyje, nesvarbu, ar galvojame apie reaktyvinius lėktuvus, internetą, ar tefloną. Visos šios trys naujovės buvo karinės inovacijos prieš jas pritaikant civiliniame gyvenime. Tai rodo, kad kariuomenė ir karas visada buvo technologinių inovacijų veiksnys, pabrėžiantis ir vertinantis technologijų naudojimą karo metu.
*With regard to police, there is the development of new methods of investigation and index collection. Police are increasingly working on the basis of databases, of information collected on ever-widening groups from which they will try to identify statistical regularities in an attempt to identify irregularities that could give rise to suspicion of illegal practices. There is, therefore, the increasing use of computer technologies, data minding software and sophisticated algorithms to identify populations at risk, such as in the Netherlands, what is known as "intelligence-led policing", which is the police through intelligence techniques involving the use of sophisticated technologies in police operations.
* Kalbant apie policiją, kalbama apie naujų tyrimo ir indeksų rinkimo metodų kūrimą. Policija vis dažniau dirba remdamasi duomenų bazėmis, informacija, surinkta apie vis didesnes grupes, iš kurių ji bandys nustatyti statistinius dėsningumus, siekdama nustatyti pažeidimus, kurie galėtų sukelti įtarimų dėl neteisėtų veiksmų. Todėl vis dažniau naudojamos kompiuterinės technologijos, duomenų įsiminimo programinė įranga ir sudėtingi algoritmai, siekiant nustatyti rizikos grupes, pavyzdžiui, Nyderlanduose taikoma vadinamoji "žvalgybos policijos veikla", t. y. policija, pasitelkdama žvalgybos metodus, kai policijos operacijose naudojamos sudėtingos technologijos.
*In the intelligence apparatus, we also see this logic at work. More and more work is being done on "technological intelligence" rather than what used to be called "human intelligence", which is what we call conventional spies. Intelligence, or signals intelligence, consists in storing information transmitted by electromagnetic waves either by capturing telephone conversations or by intercepting messages on the Internet stored in databases. This is notably the purpose of the Echelon Network, which was revealed in the late 1990s. It is a network set up by the United States and whose radars are located in Scotland, which aims to gather and store massively information from telephone conversations on the European continent, but also from Internet messages stored on databases in the United States so as to possibly have elements at fault if terrorists infiltrate the United States from Europe or if terrorist attacks were committed from Europe, it would make it possible to find their message in the United States. It is not only a logic of criminal justice, but it is a logic of mass intelligence through the mass storage of information through electronic sensors.
*Žvalgybos aparate taip pat matome, kaip veikia ši logika. Vis daugiau dirbama su "technologine žvalgyba", o ne su tuo, kas anksčiau buvo vadinama "žmogiškąja žvalgyba", t. y. tuo, ką vadiname įprastiniais šnipais. Žvalgybą, arba signalų žvalgybą, sudaro elektromagnetinėmis bangomis perduodamos informacijos saugojimas fiksuojant telefoninius pokalbius arba perimant duomenų bazėse saugomus pranešimus internete. Būtent toks yra "Echelon" tinklo, kuris buvo atskleistas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tikslas. Tai Jungtinių Valstijų sukurtas tinklas, kurio radarai yra Škotijoje ir kurio tikslas - masiškai rinkti ir kaupti informaciją iš telefoninių pokalbių Europos žemyne, taip pat iš interneto žinučių, saugomų Jungtinių Valstijų duomenų bazėse, kad būtų galima turėti kaltų elementų, jei teroristai prasiskverbtų į Jungtines Valstijas iš Europos arba jei teroristiniai išpuoliai būtų įvykdyti iš Europos, būtų galima rasti jų pranešimą Jungtinėse Valstijose. Tai ne tik baudžiamosios justicijos logika, bet ir masinės žvalgybos logika masiškai kaupiant informaciją elektroniniais jutikliais.


== Professionalization of security ==
== Saugumo profesionalizavimas ==


These "intelligence-led policing" logics can be found in increasingly sophisticated technologies in wartime activities, in police activities, in intelligence activities and through the increasing professionalization of security professions, raising the question of what is the difference between a "trade" and a "profession". In general, in sociological literature on professions and on professionalization, it is considered that what distinguishes a "profession" from a "trade" is perhaps that a "profession" implies technical training accompanied by methods of validating skills, a "trade" can be "learned on the lateness", whereas a "profession" is learned at school, at university, to follow a theoretical and practical training, training which is not only necessary but also necessary for the development of a profession. The "profession" as opposed to the "profession" is intellectual. A "profession" has institutional means to ensure compliance with professional standards.
Tokią "žvalgybinės policijos veiklos" logiką galima aptikti vis sudėtingesnėse technologijose karo veiksmuose, policijos veikloje, žvalgybinėje veikloje ir vis labiau profesionalizuojant saugumo profesijas, todėl kyla klausimas, kuo skiriasi "amatas" nuo "profesijos". Apskritai sociologinėje literatūroje apie profesijas ir profesionalizaciją manoma, kad "profesiją" nuo "amato" skiria galbūt tai, kad "profesija" reiškia techninį mokymą, lydimą įgūdžių patvirtinimo metodų, "amato" galima "išmokti vėluojant", o "profesijos" mokomasi mokykloje, universitete, pereiti teorinį ir praktinį mokymą, mokymą, kuris yra ne tik būtinas, bet ir reikalingas profesijai plėtoti. "Profesija", priešingai nei "profesija", yra intelektuali. "Profesija" turi institucines priemones, užtikrinančias profesinių standartų laikymąsi.


These three criteria of the "profession" that distinguishes it from the "profession", we see them more and more at work in what was traditionally the "security professions". In any case, as far as the military is concerned, we have seen that at the end of the Middle Ages, essentially a statutory prerogative linked to birth, there was a military aristocracy in which one was military from father to son, linked to belonging to a military family and this was totally disconnected from any possible formation or any particular intellectual skills. Today, there are more and more professional armies made up of professionals who work in the military profession primarily for reasons of salary rather than social status and who require advanced training, all the more so as the military technologies used are increasingly advanced. We see a transition from aristocracy to military meritocracy that translates into a professionalization of the "military profession" or the professionalization of what was once the "military profession".
Šiuos tris "profesijos" kriterijus, skiriančius ją nuo "profesijos", vis dažniau matome veikiant tradiciškai "saugumo profesijoms". Bet kuriuo atveju, kalbant apie kariuomenę, matėme, kad viduramžių pabaigoje, iš esmės kaip įstatyminė prerogatyva, susijusi su gimimu, egzistavo karinė aristokratija, kurioje iš tėvo sūnui buvo kariškis, susijusi su priklausymu karinei šeimai, ir tai buvo visiškai nesusiję su jokia galima formacija ar kokiais nors ypatingais intelektiniais gebėjimais. Šiandien daugėja profesionalių kariuomenių, kurias sudaro profesionalai, dirbantys kariuomenėje pirmiausia dėl atlyginimo, o ne dėl socialinio statuso, ir kuriems reikalingas aukštasis išsilavinimas, juo labiau kad naudojamos karinės technologijos vis labiau tobulėja. Matome perėjimą nuo aristokratijos prie karinės meritokratijos, kuris pasireiškia "karinės profesijos" arba to, kas kadaise buvo "karinė profesija", profesionalizacija.


Unlike the Versailles Congress of 1919, the Vienna Congress of 1815 was negotiated by aristocrats, while in Versailles it was civil servants illustrating the professionalisation, this transition from military and diplomacy to a social class rather than training for diplomats and militia who had specific training, regardless of their social origin.
Kitaip nei 1919 m. Versalio kongrese, 1815 m. Vienos kongrese derybas vedė aristokratai, o Versalio kongrese - valstybės tarnautojai, tai rodo profesionalizaciją, šį perėjimą nuo kariuomenės ir diplomatijos prie socialinės klasės, o ne diplomatų ir milicininkų, kurie turėjo specialų išsilavinimą, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės.


The professionalization of security is the third element after bureaucratization and rationalization, which is the culmination of long-term transformations in security practices linked to the bureaucratization of the state.
Saugumo profesionalizacija yra trečiasis elementas po biurokratizacijos ir racionalizacijos, kuris yra ilgalaikių saugumo praktikos transformacijų, susijusių su valstybės biurokratizacija, kulminacija.


= Contemporary transformations in the world of security professionals =
= Šiuolaikinės transformacijos saugumo specialistų pasaulyje =


Bourdieu's text "Spirit of State Genesis and Structure of the bureaucratic field" published in 1993, synthesizes the course's argument. It is the idea that the formation of the State is the fruit of a long historical process that has emerged from a number of contingencies. When we tried to transpose these sequences to southern countries, it is impertinent and even illogical. The idea behind this text is when Bourdieu speaks of "practical utopia", which is the idea that we are not necessarily in a pre-established sequence, but precisely, at various times, different possibilities have been rejected until we arrive at the process as it is today.
1993 m. išleistame Bourdieu tekste "Valstybės dvasia, genezė ir biurokratinio lauko struktūra" apibendrinami kurso argumentai. Tai mintis, kad valstybės susiformavimas yra ilgo istorinio proceso vaisius, atsiradęs dėl daugelio atsitiktinumų. Kai bandėme šias nuoseklumas perkelti į pietų šalis, tai yra įžūlu ir net nelogiška. Šio teksto idėja, kai Bourdieu kalba apie "praktinę utopiją", yra mintis, kad mes nebūtinai esame iš anksto nustatytoje sekoje, bet būtent įvairiais laikotarpiais buvo atmetamos įvairios galimybės, kol pasiekėme tokį procesą, koks jis yra šiandien.


Bourdieu's contribution is when he goes back to Weber's definition with the State as an enterprise of a monopoly of physical violence in a given territory. Bourdieu adds the idea of a physical and symbolic monopoly of violence in a given territory. Its contribution is that the State, in its efficiency, has not only imposed the monopoly of physical violence, but has also created the conditions for the population to accept this monopoly, particularly through the school which will create the conditions through diplomas through which the State will recognize the role that it will give legitimacy within society, to different actors and within different fields. The construction of the State is accompanied by the emergence of certain spaces that will differentiate themselves during the emergence of the State, that it was the fruit of a long process in which society becomes more complex through what Norbert Elias called the "process of civilization". We're going to have different spheres, different fields that will differentiate between them. Bourdieu gives the example of the legal field and how, as time goes by, when the jurists are at the base first of all close to the king, they will create an autonomous space which is the legal space that will lay down their own rules for the establishment of royal power, but gradually become autonomous as an independent field. He also talks about the field of coercion management, which is the professional turn of security, which is one of the constituent elements of the State, and if not one of the most important is the constitution of this monopoly of symbolic violence, which has been built up on a differentiation between the internal and the external.
Bourdieu indėlis yra tada, kai jis grįžta prie Weberio apibrėžimo su valstybe kaip fizinio smurto monopolio įmone tam tikroje teritorijoje. Bourdieu prideda fizinio ir simbolinio smurto monopolio tam tikroje teritorijoje idėją. Jo indėlis yra tas, kad valstybė, būdama veiksminga, ne tik įvedė fizinio smurto monopolį, bet ir sudarė sąlygas gyventojams priimti šį monopolį, ypač per mokyklą, kuri diplomais sukurs sąlygas, per kurias valstybė pripažins vaidmenį, kad ji suteiks teisėtumą visuomenėje, skirtingiems veikėjams ir įvairiose srityse. Valstybės kūrimą lydi tam tikrų erdvių, kurios išsiskirs valstybės atsiradimo metu, atsiradimas, kad tai buvo ilgo proceso, kurio metu visuomenė tampa sudėtingesnė per tai, ką Norbertas Eliasas pavadino "civilizacijos procesu", vaisius. Turėsime skirtingas sferas, skirtingas sritis, kurios diferencijuosis tarpusavyje. Bourdieu pateikia teisinės srities pavyzdį ir kaip laikui bėgant, kai teisininkai bazėje pirmiausia bus arti karaliaus, jie sukurs autonomišką erdvę - teisinę erdvę, kuri nustatys savo taisykles karaliaus valdžiai įtvirtinti, bet palaipsniui taps savarankiška kaip nepriklausoma sritis. Jis taip pat kalba apie prievartos valdymo lauką, kuris yra profesionalus saugumo posūkis, kuris yra vienas iš sudedamųjų valstybės elementų, ir jei ne vienas svarbiausių, tai yra šio simbolinės prievartos monopolio, kuris buvo sukurtas remiantis vidaus ir išorės diferenciacija, konstitucija.


We have seen that security is a moving target, that its meaning has evolved enormously throughout history. Frédéric Gros who spoke first of a philosophical understanding with a work on oneself that would allow us to arrive at a state of serenity, then through the emergence of a millenarian security by saying that security is a state that we reach in the hereafter, and at the time of the construction of the modern state, the notion of security can take on different meanings. One can find different tensions between these meanings, particularly through debates between "freedom" and "security", where "security" can have both a security dimension of "state security" and a security dimension of "state security" through the notion of "social security". Through time, different understandings can take precedence over one another. Security is a movement that evolves over time. For example, with "human security", the reference object of security is no longer the State, but the individual as such. This is a questioning of "security" only in terms of "state security".
Matėme, kad saugumas yra judantis objektas, kad jo reikšmė istorijos eigoje nepaprastai keitėsi. Frédéricas Grosas, kuris iš pradžių kalbėjo apie filosofinį supratimą su darbu su savimi, kuris leistų mums pasiekti ramybės būseną, vėliau per tūkstantmečio saugumo atsiradimą sakydamas, kad saugumas yra būsena, kurią pasiekiame pomirtiniame gyvenime, o moderniosios valstybės kūrimo metu saugumo sąvoka gali įgyti skirtingas reikšmes. Galima aptikti įvairių įtampų tarp šių reikšmių, ypač per diskusijas tarp "laisvės" ir "saugumo", kai "saugumas" gali turėti ir "valstybės saugumo", ir "socialinio saugumo" sąvoką. Laikui bėgant skirtingos sampratos gali įgyti pirmenybę viena kitos atžvilgiu. Saugumas yra judėjimas, kuris laikui bėgant vystosi. Pavyzdžiui, kalbant apie "žmogaus saugumą", saugumo referencinis objektas yra nebe valstybė, o pats žmogus. Tai yra "saugumo" kvestionavimas tik "valstybės saugumo" požiūriu.


== Questioning the distinction between internal and external security ==
== Abejonės dėl skirtumo tarp vidaus ir išorės saugumo ==


An important element is the differentiation between "internal" and "external" security, where it is often felt that this distinction is being questioned today. This observation is to be qualified because when we see a long process of monopoly of violence, the last logic which is rather coherent is that we secure an internal territory within which the monopoly of violence will be exercised and outside it is anarchy. International relations are relations between states and political science is internal. The same is true for security, where the outside world of anarchy is the military and the police are responsible for the outside world. There is a different relationship to force, since the military members on the outside use maximum force, whereas the police use minimum force inside, which is that of "security".
Svarbus elementas yra "vidinio" ir "išorinio" saugumo atskyrimas, kai dažnai manoma, kad šiandien šis atskyrimas yra kvestionuojamas. Šis pastebėjimas vertintinas su išlygomis, nes kai matome ilgą smurto monopolio procesą, paskutinė logika, kuri yra gana nuosekli, yra ta, kad mes užsitikriname vidinę teritoriją, kurioje bus įgyvendinamas smurto monopolis, o už jos ribų - anarchija. Tarptautiniai santykiai - tai santykiai tarp valstybių, o politologija - tai vidaus santykiai. Tas pats pasakytina ir apie saugumą, kur išorinis anarchijos pasaulis yra kariuomenė, o už išorinį pasaulį atsakinga policija. Skiriasi santykis su jėga, nes kariuomenės nariai išorėje naudoja maksimalią jėgą, o policija naudoja minimalią jėgą viduje, t. y. "saugumo" srityje.


From the moment this fundamental distinction is made, at bureaucracy level, there are professions that differ between "external security" and "internal security" professionals. So, the stakes of having bureaucracies that differentiate themselves is that each one develops his rationality with different visions, his own autonomy and his own vision with an extremely clear division of work between the war for the military and the police inside.
Nuo pat šio esminio skirtumo atsiradimo biurokratijos lygmeniu atsiranda profesijos, pagal kurias skiriasi "išorės saugumo" ir "vidaus saugumo" specialistai. Taigi, biurokratijų, kurios save diferencijuoja, statymai yra tokie, kad kiekviena iš jų plėtoja savo racionalumą su skirtingomis vizijomis, savo autonomiją ir savo viziją su itin aiškiu darbo pasidalijimu tarp kariuomenei skirto karo ir policijos viduje.


With regard to the sequencing that has been put in place in relation to the emergence of the state and its relationship to war, we will see that we are in a typical ideal, that things have not always been like that and that this does not necessarily apply to other countries and the rest of the world. This distinction was made for the emergence of the state in the West, sometimes for instrumental logics. The idea that the distinction between internal and external security is constitutive of the State and that only today would we be questioning it, it is because we have to make a global security discourse, the global security context as much in terms of imposed discourses, whether it be the articulation or the form that the threat takes today, we have left the Cold War threats in terms of the danger of a nuclear war or invasion. This vision is simplistic and the line between internal and external has never been completely hermetic. In the colonies, there have always been military personnel involved in police missions. The Algerian War, which was not always recognized as a "war", was justified according to police operations, but led by French soldiers in a territory that was France. Military personnel intervene in a colonial war in a French department underlines a blurred line. Several countries have gendarmerie forces that are police forces with military status. Another example is transnational police bureaucracies, for a very long time there have been police officers involved in international investigations. As early as the 19th century, the fight against anarchists was a case in which police forces from different states cooperated with each other and therefore worked internationally. These police officers have become what we call "Interpol", which is a case of transnational police bureaucracy where we have police officers who specialize in transnational issues that call into question the distinction between internal and external security.
Kalbant apie seką, kuri buvo nustatyta valstybės atsiradimo ir jos santykio su karu atžvilgiu, pamatysime, kad mes esame tipiškame ideale, kad ne visada taip buvo ir kad tai nebūtinai tinka kitoms šalims ir likusiam pasauliui. Šis skirtumas buvo daromas dėl valstybės atsiradimo Vakaruose, kartais dėl instrumentinės logikos. Mintis, kad vidaus ir išorės saugumo atskyrimas yra valstybės konstitutyva ir kad tik šiandien mes juo suabejotume, kyla todėl, kad mes turime sukurti globalaus saugumo diskursą, globalaus saugumo kontekstą, kiek tai susiję su primestais diskursais, ar tai būtų artikuliacija, ar forma, kurią šiandien įgauna grėsmė, mes palikome Šaltojo karo grėsmes, kalbant apie branduolinio karo ar invazijos pavojų. Ši vizija yra supaprastinta, o riba tarp vidaus ir išorės niekada nebuvo visiškai hermetiška. Kolonijose policijos misijose visada dalyvavo kariškiai. Alžyro karas, kuris ne visada buvo pripažįstamas "karu", buvo pateisinamas pagal policijos operacijas, tačiau jam vadovavo prancūzų kariai teritorijoje, kuri priklausė Prancūzijai. Karinio personalo įsikišimas į kolonijinį karą Prancūzijos departamente pabrėžia neryškią ribą. Kelios šalys turi žandarmerijos pajėgas, kurios yra karinį statusą turinčios policijos pajėgos. Kitas pavyzdys - tarptautinės policijos biurokratijos, jau labai seniai yra policijos pareigūnų, dalyvaujančių tarptautiniuose tyrimuose. Dar XIX a. kova su anarchistais buvo atvejis, kai skirtingų valstybių policijos pajėgos bendradarbiavo tarpusavyje, taigi dirbo tarptautiniu mastu. Šie policijos pareigūnai tapo tuo, ką vadiname "Interpolu", t. y. tarptautinės policijos biurokratijos atveju, kai turime policijos pareigūnų, kurie specializuojasi spręsti tarptautinius klausimus, keliančius abejonių dėl skirtumo tarp vidaus ir išorės saugumo.


= Bibliography =
= Bibliografija =


= References =
= Nuorodos =
<references/>
<references/>


Version actuelle datée du 10 juin 2021 à 10:33

Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija
Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Šiame skyriuje pereinama iš vieno analizės lygmens į kitą, nes iki šiol mus domino karo vaidmuo valstybės kūrime makrosociologiniu lygmeniu ir įvairūs reiškiniai, susiformavę aplink karo praktiką, taip pat mus domino, kaip ši istorinė seka buvo arba nebuvo eksportuojama į Pietų šalis, ypač kalbant apie žlugusias ir žlungančias valstybes. Nuo šiol daugiausia dėmesio skirsime saugumo praktikai. Nuo makrolygmens pereisime prie šiuolaikinių saugumo praktikų ir suprasime, kodėl būtina suprasti istorinį valstybės kūrimo procesą. Keisime ne tik analizės lygmenį, bet ir objektą. Pereisime į mikrolygmenį, tačiau ir valstybės kūrimo kontekste yra būtina saugumo biurokratijos konstravimo ir atsiradimo sąlyga. Kiek svarbus valstybės kūrimui buvo karas, ypač kalbant apie išteklių sutelkimą šiame kelis šimtmečius trukusiame procese, ir kaip šis procesas leido valstybei įsitvirtinti kaip pagrindiniam saugumo garantui jos kontroliuojamose teritorijose? Be šios smurto monopolijos, egzistuoja ir saugumo praktikų monopolis. Ketiname paklausti, kaip ši monopolija yra peržengiama ir kaip ji bus pakeista.

Nagrinėsime, kaip "saugumo profesionalo" sąvoka atsirado tik ir būtent biurokratizacijos, kuri yra valstybės kūrimo proceso kulminacija, kontekste.

Anksčiau matėme, kaip visų pirma karą, kuris buvo iki valstybės, perėmė modernesni politiniai vienetai - miestai-valstybės, imperijos ar karalystės. Tai, kas tuo pat metu transformavo šiuos politinius vienetus, kurie vis labiau biurokratizuojasi, vis labiau ir labiau teritorizuojasi, kas leidžia įtvirtinti savo valdžią, galiausiai lemia valstybės atsiradimą ir kas taip pat transformavo karo praktiką dviem labai skirtingomis kryptimis, yra karo istorinės raidos difrakcija, kai, viena vertus, iki 1945 m. vyko žygis į totalinį karą su vis mirtinesniais karais, kita vertus, žygis į totalinį karą, vedantį į mirtį. Šiuolaikinė policija neturi priešo, o kovoja su nusikaltėliais, kurie iš principo naudoja ne maksimalią jėgą, kaip kariuomenė, o minimalią jėgą, t. y. proporcingą jėgą kaip kraštutinę priemonę ir mažiausią įmanomą savigynos lygį. Bus skirtinga institucionalizacija ir profesionalizacija, kurios abi istoriškai susijusios su valstybės gebėjimu monopolizuoti teisėto smurto naudojimą ar panaudojimą, tačiau kurios vis labiau diferencijuojasi, viena vertus, su kariuomene, kita vertus, su policija. Svarbu suprasti šių dviejų profesijų vidinę logiką mikrosociologiniu lygmeniu ir suvokti biurokratizacijos vaidmenį, kuris lemia saugumo praktiką ir net šiuolaikinės saugumo misijos, kaip mes ją suprantame, atsiradimą.

Pažiūrėsime, kaip pirmoje kurso dalyje analizuota dinamika, biurokratizacija ir valstybės praktikos sklaida tarp totalinio karo ir policijos logikos, ir kaip šias dvi dinamikas galima analizuoti sociologiškai.

Šiuolaikinės valstybės gebėjimas naudoti prievartą siejamas su teisėtu saugumo diskursu. Atrodo, akivaizdu, kad kariuomenė, policija, kaip valstybės teisėtos prievartos monopolio turėtojai ir saugotojai, yra saugumo profesionalai. Tai gali atrodyti savaime suprantama, tačiau kartu saugumas, kaip pagrindinis valstybės siekiamas ir monopolizuotas tikslas, yra vis dar naujas reiškinys, kuris iš esmės transformuoja prievartos praktikas, jas racionalizuodamas ir biurokratizuodamas. Kitaip tariant, istoriškai viduramžių karai, karai Renesanso laikotarpiu niekada nebuvo kariaujama vardan saugumo, šie karai buvo kariaujami vardan kunigaikščio ar karaliaus šlovės, vardan jo didybės, galiausiai jo noro atkeršyti tiems, kurie būtų įžeidę jo tarnybą, bet ne vardan saugumo. Tuo metu, sukūrus moderniąją valstybę, saugumo buvo siekiama per valstybės prievartos praktiką, nesvarbu, ar tai būtų policija, ar kariuomenė, saugumas visų pirma yra filosofinė ir religinė sąvoka, kaip rodo 2012 m. išleistame Frederic Gros veikale The Principle of Security, kuriame jis parodo, kad istoriškai buvo trys saugumo diskurso atsiradimo židiniai:

  • Pirmasis židinys yra graikų Antika, kur pats terminas "saugumas" atsirado išvertus į lotynų kalbą terminą "ataraxy", reiškiantį rūpesčių nebuvimą, išvertus į lotynų kalbą "sedecura" arba "securitas", reiškiantį filosofo pilnatvės būseną, kai apmąstymų dėka jam pavyksta atsiriboti nuo pasaulio rūpesčių arba juos priimti ir taip pasiekti "saugumo" lygį. Būtent šis istoriškai "saugumas" yra rūpesčių nebuvimas, tačiau visų pirma tai yra fizinė būsena, susijusi su intelektualinę ir filosofinę brandą pasiekusiu asmeniu.
  • Antrieji namai - tai katalikiškos karalystės viduramžiais, kuriose saugumą pristato Bažnyčia, o ne pats monarchas, tačiau kaip būseną, susijusią su sielos atpirkimu, saugumu, kuris ateina laikų pabaigoje ir todėl yra nuoroda į sielos atpirkimą istorijos pabaigoje. Tokiu būdu saugumą, be abejo, monopolizuoja institucija, lygiai taip pat, kaip šiandien mes preziumuojame, kad valstybė pirmiausia yra atsakinga už piliečių saugumą, tačiau ši institucija pirmiausia yra ne politinė, o religinė, būtent Katalikų Bažnyčia, ir saugumas nurodo į pasaulio tvarką.
  • Trečiasis akcentas susijęs su moderniosios politinės filosofijos, būtent Machiavelli, Hobbeso, atsiradimu XV, XVI ir XVII amžiuje. Palaipsniui saugumas tampa pagrindiniu valstybės tikslu - ne tik valstybės, bet ir jos teritorijos bei gyventojų saugumo. Galiausiai būtent šia prasme šiandien paprastai vartojame saugumo sąvoką. Esame šio trečiojo saugumo centro tęstinumo vietoje, o istoriškai jis atitinka šiuolaikinės valstybės reikalavimą ne tik kariauti vardan teritorijos, o kartais net ir gyventojų saugumo, bet ir dislokuoti policijos pajėgas savo teritorijoje, kad užtikrintų piliečių saugumą ir, antraeiliais atvejais, paties valdžios aparato saugumą vidaus sukilimų akivaizdoje. Istoriškai buvo skiriama "valstybės saugumo" ir "valstybės saugumo" sąvoka, tačiau dabar vartojama tik "saugumo" sąvoka. Sąvoka "saugumas" ankstesne prasme nebevartojama.

Tais laikais, kai karalius kariavo pirmiausia vardan karaliaus garbės, vardan asmeninės ir kolektyvinės karių klasės šlovės, karas pirmiausia nebuvo laikomas racionalia veikla. Kariaudamas karalius galėjo triumfuoti ir būti šlovingas pergalės atveju, bet taip pat ir didis pralaimėjimo atveju. Iš tikrųjų nebuvo skaičiavimų ir priemonių sampratos, galiausiai žinant, kad ir pralaimėjimas, ir pergalė gali leisti karaliui pretenduoti į tam tikrą didybę ir šlovę tiek pergalės, tiek pralaimėjimo atveju. Kalbant apie saugumą, mes daug labiau veikiame saugumo - nesaugumo aplinkoje, kai valstybės tikslas yra maksimizuoti saugumą, minimizuojant nesaugumą, tai yra sistema, kuri labai tinka efektyvumo skaičiavimams, kuri labiau tinka racionalizavimo diskursui, kai manoma, kad saugumo tarnyboms turi būti suteiktos tam tikros priemonės, kad jos galėtų pasiekti tokią saugumo būklę gyventojams, teritorijai ir visai šaliai. Šis diskursas atitinka saugumo biurokratijų atsiradimą, kuris linkęs suteikti racionalizacijos aurą ta prasme, kurią M. Weberis vadina racionalumu tikslų atžvilgiu, taigi instrumentiniu racionalumu priemonių ir tikslų atžvilgiu.

Neturime apsimesti, kad saugumo sąvoka yra vienalytė saugumo tikslus naudojančių valstybių praktikoje. Iš tikrųjų tai, ką dabar vadiname "saugumo praktika", visų pirma yra valstybių praktika, nesvarbu, ar tai būtų policija, žvalgyba, ar kariuomenė, kuri yra labai įvairi - nuo karo veiksmų iki saugumo kontrolės, kriminalistikos, ištisas kaleidoskopas ir daugybė skirtingų praktikų, kurios iš tikrųjų turi kai ką bendro, būtent tai, kad saugumo tikslas yra ypatingas gyventojų rūpestis, žinant, kad iš tikrųjų Šiandien saugumo praktikų įvairovė gali net atrodyti, kad grįžtama atgal į istoriją, t. y. demonopolizacijos kryptimi ta prasme, kad matome, kaip atsiranda privačių subjektų, ypač verslininkų, saugumo bendrovių, draudimo bendrovių ir privačių saugumo ekspertų. Iš tikrųjų tai nėra grįžimas į atleistą valstybę, kurioje nevalstybiniai subjektai taip pat turi prerogatyvas naudoti teisėtą jėgą, nes iš tikrųjų matome privataus saugumo praktikos ir biurokratizacijos logikos, kuri dabar būdinga viešajam saugumui, tęstinumą. Kita vertus, privataus saugumo praktika, ypač privačių saugos bendrovių, dažnai nekelia abejonių dėl valstybės teisėtos jėgos monopolio dėl paprastos priežasties, nes saugumas šiandien visų pirma reiškia nebe jėgos naudojimą, o gebėjimą kurti diskursą apie tai, kas yra grėsmė, t. y. ekspertų diskursą, pretenduojantį į tiesą apie tai, kas šiandien yra grėsmės, kaip jas kontroliuoti ir kaip jų išvengti.

Šiandien dalinis saugumo praktikos privatizavimas, ypač per privačias saugos bendroves ar karines saugos bendroves, nebūtinai reiškia jėgos naudojimo privatizavimą, bet veikiau saugumo praktikos transformaciją, kuri nebesusijusi su policijos ir kariuomenės operatyviniu ir prievartos matmeniu, kaip XVII ir XVIII amžiuje. Tai galima pastebėti ir kariuomenės bei policijos lygmeniu, nors šiandien policija ir kariuomenė vis dar dažnai apibrėžiama visų pirma per jų pagrindinę funkciją - saugoti valstybės teisėto smurto monopolį. Iš tikrųjų dauguma kariškių niekada neiššauna kulkos mūšio lauke. Dauguma kariškių yra administratoriai, biurokratai, ekspertai, logistai, o ne kareiviai mūšio lauke. Tą patį galima pasakyti ir apie policijos pareigūnus.

Tai, kas slypi už valstybės smurto racionalizavimo vardan saugumo retorikos, yra ne tik žodyno, bet ir praktikos transformacija, dėl kurios neišnyksta valstybės valdžios prievartos funkcija, kuriai šiandien atstovauja karinė institucija, bet pasireiškia jos diversifikacija ir biurokratizacija, o tai lemia, kad net jei kariuomenės specifika kepyklos atžvilgiu nėra tokia pati. Vis dėlto faktas išlieka tas, kad jų kasdienė veikla tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su saugumo sąvoka, todėl svarbu suprasti tas saugumo praktikas, kurios apima šias prievartines praktikas, tačiau vis dažniau apima ir neprievartines bei biurokratines priemones.

Saugumo praktika - tai biurokratinė praktika, kuri dažniausiai pateisinama saugumo gamybos ir kovos su nesaugumu argumentais. Saugumo praktika yra pasikartojanti ir įsitvirtinusi kasdieniuose ir įprastuose veiksmuose. In Toward a Theory of Social Practices: A Development in Culturalist Theorizing", išleistoje 2002 m., Reckwitzas praktikas apibrėžia kaip "rutininį elgesio tipą, kurį sudaro keli elementai: [...] kūno veikla, [...] psichinė veikla, daiktai ir jų naudojimas, foninės žinios [...] ir know-how [...]". Biurokratija veikia pasitelkdama "rutininius" procesus, vadinamuosius "standartines veiklos procedūras", kurie pagal užduotis yra pasikartojantys ir įprasti, todėl, kalbant apie saugumo praktiką, prieštarauja saugumo praktikos, kaip kažko išskirtinio, pateikimui, kai saugumo praktika taikoma krizinėje situacijoje, kai įvyksta teroristinis išpuolis, arba karo situacijoje, kai įvyksta teroristinis išpuolis. Saugumas dažnai vaizduojamas kaip kažkas, kas vyksta mūsų kasdienybėje ir gyvenime, kai yra didelė krizė, karas ar teroristinis išpuolis, tarsi jo nebūtų įprastu metu. Jei pažvelgsime į saugumo praktikas, pamatysime, kad iš tikrųjų nuo krizės iki krizės, nuo karo iki karo, tarp šių vadinamųjų "išskirtinių" laikotarpių visų pirma dirbama su praktikų rutinizacija, o tai rodo, kad turime domėtis kasdiene saugumo praktikų dimensija ir sutelkti dėmesį ne tik į karus, nesvarbu, ar jie būtų pilietiniai, ar tarpvalstybiniai, ar krizės, bet ir į biurokratinę kiekvieno žmogaus veiklą.

Languages


English Español Français



Saugumo specialistų (valstybės) atsiradimas[modifier | modifier le wikicode]

Norėdami aptarti "saugumo profesionalų" sąvoką, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į valstybės biurokratizavimo ir racionalizavimo sąvokas. Karas leidžia ir įpareigoja monarchus centralizuoti ir biurokratizuoti savo administracinį aparatą, kad galėtų rinkti mokesčius, atlikti savo gyventojų surašymą, kuris yra būtina sąlyga, kad galėtų rinkti ne tik kariuomenę, bet ir mokesčius. Tai esminės karybos praktikos, kurios abi susijusios su administracine praktika, taigi ir su gana veiksminga biurokratija, kuri pirmiausia rūpinasi ne karine taktika, jėgos panaudojimu mūšio lauke, o daug platesniu administracinių praktikų rinkiniu, tačiau vis dėlto jos yra esminės karališkajam požiūriui į karybą. Šiuo požiūriu svarbu sutelkti dėmesį į biurokratizacijos sąvokas ir pagrindinę racionalizacijos sąvoką, kurią nagrinėjome nekeldami klausimo, kas yra biurokratija, kas skiria biurokratiją ir jos pretenzijas į teisėtumą nuo kitų pretenzijų į teisėtumą. Tačiau suprasti, kas yra biurokratija, svarbu norint suprasti, kaip transformuojasi prievartos praktikos.

Prievartos biurokratizavimas[modifier | modifier le wikicode]

Biurokratija siaurąja prasme - tai valdžia, kurią sudaro biurai, t. y. aparatas, sudarytas iš valstybės tarnautojų, kuriems taikomos anoniminės procedūros ir administracinė rutina. Toks apibrėžimas gali sudaryti įspūdį, kad biurokratija galiausiai nereiškia reikšmingų ar drastiškų pokyčių valstybės praktikoje. Iš tikrųjų biurokratijos principo atsiradimas yra esminis procesas tiek, kiek jame naudojamasi raštu, jis apima rašto principą, kuris yra rašytinių dokumentų principas vykdant valdžią, o tai turės daug didesnį ir reikšmingesnį poveikį valstybės valdžios įgyvendinimui. Kai sakome, kad biurokratija - tai "valdymas biurais", galvojame, kad biurai yra fizinė vieta, tačiau tai, kas slypi už sąvokos "biuras" sąvokos "biurokratija", visų pirma yra rašytinis darbas, fiksavimo faktas, rašytinių pėdsakų palikimas apie administruojamų gyventojų elgesį, taip pat apie pačias administruojamas biurokratijas. Rašymas daro labai svarbų poveikį valstybės valdžios įgyvendinimui, nes rašymas visų pirma yra informacijos kaupimas. Taigi informacinio kapitalo, apie kurį mums kalbėjo Pierre'as Bourdieu 1993 m. išleistoje knygoje "Esprit d' État genèse et structure du champ bureaucratique" ir kuris leidžia dabartinei valdžiai teigti, kad ji turi daug informacijos apie administruojamus gyventojus, atsiradimas yra informacijos rašymo, gyventojų registravimo ir archyvų, kurie taip pat leidžia kurti kolektyvinę atmintį, kuri yra kolektyvinės atminties dalis, sukūrimo faktas.

"Biurų valdžia" neatsiejama nuo rašytinių įrašų, bylų archyvavimo, ryšių. Tai yra reikšminga valstybės informacinė galia, dėl kurios primetamos teisėtos klasifikacijos, kurioms pritaria gyventojai, nes tai reiškia kategorijų kūrimą. Egzistuoja klasifikavimo sistemų rinkinys, kuris mums atrodo "akivaizdus", kaip, pavyzdžiui, "socioprofesinės kategorijos", tačiau iš tikrųjų yra biurokratinio darbo rezultatas. Biurokratijos atsiradimas iš tikrųjų yra informacijos kaupimo procesas valdžios ir jos aparato rankose, kuris stiprina ir įtvirtina valstybės valdžią. Tai rodo, kad valstybės biurokratizacija yra ne tik procesas, kuris padeda įgyvendinti karų transformacijos logiką, bet ir tai, kas iš esmės keičia administracijos ir administravimo santykius, taigi ir valstybės vidaus santykius modernizuoja.

Biurokratija siaurąja prasme nėra naujas dalykas, jos ištakos siekia rašto išradimą, žymintį perėjimą iš priešistorės į istoriją. Biurokratija yra neatsiejama nuo rašytinių dokumentų, taigi ir nuo rašto išradimo. Nuo pat rašto išradimo, kuris, manoma, įvyko apie 4000 m. pr. m. e., rašto veiklą monopolizavo miestų-valstybių ir senovės imperijų valdžia, kuri jau kaupė informacinę galią registruodama savo gyventojus ir fiksuodama nuosavybės teises užimamose teritorijose. Tai ypač pasakytina apie raštininkus, kurie atliko faraono valdos administravimo funkciją, leidusią jam pažinti savo gyventojus, panaudoti juos tiek didžiųjų darbų realizavimui, tiek karo veiksmams, taip parodant ryšio tarp valdžios ir rašto, tarp valdžios ir informacinio kapitalo kaupimo, kurį leido gebėjimas rašyti, iš pradžių rezervuotas nedideliam elitui, kuris per šį gebėjimą rašė, taigi ir rašė, svarbą.

Masinė ir intensyvi politinės galios biurokratizacija laikoma visų pirma moderniosios valstybės nuosavybe. Weberis buvo žinomas kaip racionalaus-teisinio teisėtumo, kuris yra specifinis teisėtumas, į kurį pretenduoja modernioji valstybė ir kuris pereina per jos biurokratizaciją, teoretikas. Anot Maxo Weberio, biurokratija yra visur esantis modernių visuomenių konstitucijos bruožas. Tai ne tik teisėto smurto monopolis, bet ir biurokratizacija. 1925 m. išleistame romane Procesas Kafka įsivaizduoja distopiją, kurioje pernelyg biurokratizuotas teismas traumuoja Josifą K. Atsiskleidžia visas absurdo ir neefektyvumo matmuo, kurį esame linkę tapatinti su biurokratija. Weberis, kalbėdamas apie biurokratiją, kur kas labiau pabrėžia instrumentinio racionalumo atsiradimą įgyvendinant valstybės valdžią, valstybės gebėjimo transformuoti ir formuoti visuomenę pagal savo atvaizdą stiprinimą. Tai du tam tikra prasme prieštaringi biurokratijos vaizdiniai, sudarantys modernybę, kai biurokratija yra kažkas procedūrinio, neefektyvaus ar net nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet kartu ir būtina veiksmingos politinės ir administracinės valdžios sąlyga, leidžianti valdyti ne tik teritorijas, bet ir gyventojus. Iš tikrųjų tai du to paties proceso, kuris iš tikrųjų žymi valstybės biurokratizaciją ir kurį Kafka ir Weberis mato skirtingai, bet kuris susiduria su kitu procesu, vaizdiniai.

Verta atkreipti dėmesį į ryšį tarp biurokratizacijos ir karo. Pirmosios institucijos, kuriose pirmiausia susiformuoja biurokratija arba sisteminė biurokratizacijos logika, yra ginkluotosios pajėgos. Kariuomenės buvo biurokratizuotos labai anksti, ir netgi galima teigti, kad karas yra prasidėjusios moderniosios biurokratizacijos ištakos. M. Weberis biurokratizaciją laiko ilgalaike moderniosios valstybės transformacija, tačiau biurokratizacija pastebima visoje istorijoje, nors pirmiausia tai yra karinio aparato biurokratizacijos istorija, kol ji tampa bendra valstybės administracijos biurokratizacija. Net XIX a., jei paimtume tokią valstybę kaip Prūsijos karalystė, tai visų pirma Prūsijos generalinis štabas buvo laikomas veiksmingiausiu biurokratijos modeliu ir buvo laikomas bendruoju Prūsijos valstybės administravimo modeliu. Tai rodo XIX a. biurokratizacijos ir karo ryšį, taigi ir karinio štabo, kaip valstybės biurokratijos modelio teikėjo, suvokimą.

Kodėl kalbant apie saugumo praktiką taip svarbu suprasti biurokratizacijos logiką? Galima sakyti, kad jei saugumas visų pirma yra gynyba nuo grėsmių ir todėl suponuoja gebėjimą kovoti, taip pat ir pasitelkiant kariuomenės jėgą, kaip įsikiša biurokratijos? Iš tiesų profesionalai, kaip teisingai manome, esantys saugumo praktikos pagrindas, vis dažniau tampa biurokratais. Jei imsime kariuomenės pavyzdį, apskritai akademiniuose ir sociologiniuose apibrėžimuose, kas yra kariškis, galime įžvelgti tai, kas sociologinėje-karinėje literatūroje vadinama "karine specifika", t. y. kuo karinė institucija skiriasi nuo kitų institucijų, ir čia primygtinai pabrėžiame, kad kariškiai yra jėgos naudojimo ekspertai, o tai yra karinio smurto saugykla. Tai mažuma karinio personalo, kuris paprastai mokosi karui arba vykdo karą mūšio lauke. Iš tikrųjų dauguma yra biurokratai, kurių karinės pareigos vykdymas yra susijęs su logistika, planavimu, parama, vadovavimu ir kontrole bei mokymu, t. y. su praktika, kuri neturi nieko bendra su jėgos panaudojimu. Šia prasme dauguma karių yra biurokratai prieš tapdami kariais. Kai šiandien kalbame apie kario profesijos transformaciją, svarbu atskirti kario ir su prievarta nesusijusias kario funkcijas, kurios vis dėlto yra svarbios siekiant suprasti šios institucijos saugumo praktikas. Kariškiai bet kuriuo atveju yra ne tik kariai, bet ir karo metu, kai jie vienu metu yra mūšio lauke, jie taip pat yra karo vadybininkai, o kaip vadybininkai jie taip pat yra biurokratai, dirbantys biuruose ir įgyvendinantys savo profesinę galią per biurus kaip vietas, kuriose rašoma, registruojama, saugoma ir kaupiama informacija.

Šią transformaciją rodo "danties ir uodegos santykis", dantis, kuris reiškia karinio administravimo prievartinį matmenį, karinio personalo, kuris dalyvauja arba gali dalyvauti naudojant jėgą mūšio lauke, skaičių. Uodega" reiškia visa tai, kas yra karinių dalinių administravimas, taip pat ir gyventojų administravimą, nes kalbama apie paėmimą per šaukimą ir karinę tarnybą, kad sudarytų kareivius, logistikams - apie visų materialinių išteklių, kurie gali būti mobilizuoti ir panaudoti karo metu, išvardijimą.

"Dantų ir uodegos santykis" atspindi karinio personalo polinkį, atitinkantį kariuomenės karo įvaizdį, tačiau iš tikrųjų vis mažiau paplitusį karinėje institucijoje. Per Amerikos pilietinį karą šis santykis buvo 9:1. Devyniems šio karo fronto linijose kovojusiems kariams teko administratorius arba biurokratas, kuris specializavosi skubaus ginklų pristatymo į mūšio lauką srityje, o tai reiškė, kad jo administruojamoje teritorijoje buvo išvardyti turimi ginklai ir ginklų gamybos įmonės, kurios turėjo juos nugabenti į mūšio lauką, bet taip pat buvo minimi ir tie, kurie vykdė gyventojų surašymą, kad būtų galima surinkti kariuomenę, kad būtų galima surinkti kariuomenę. Antrojo pasaulinio karo metais šis santykis buvo 1:1 - vienam kovotojui vidutiniškai teko 1 karinis biurokratas. Šiuo metu Vakarų valstybėse šis santykis yra 1:10. Remdamiesi šiais santykiais ir šia raida galime matyti, kad kariuomenės vis labiau biurokratizuojamos, vis mažiau karių naudoja ar gali naudoti jėgą mūšio lauke, o vis daugiau karių gali dirbti biuruose.

Ši evoliucija vyksta dėl įvairių sudėtingų priežasčių. Viena iš jų yra ta, kad dėl to, jog karo metu naudojami ginklai tampa vis sudėtingesni, o jų naikinimo galimybės vis didesnės, norint veiksmingai vykdyti karą nebūtina, kad santykis būtų 9:1. Kai turime naikintuvų ir ypač kai turime bepiločių orlaivių, nebūtinai reikia į lauką siųsti rankomis ginkluotus vyrus, galime pasitenkinti turėdami informatikų, informacinių ir ryšių technologijų specialistų ar logistikos specialistų armiją, kuri karą vykdo naudodama bepiločius orlaivius. Naikintuvų pilotams reikia pilotų, o už pilotų stovi visa armija administratorių, biurokratų, karinės žvalgybos specialistų, kurie dirba prieš srovę, kad būtų galima bombarduoti. Ginklų sudėtingumas didele dalimi paaiškina kariuomenių biurokratizaciją. Tikslinis žudymas, t. y. žudymas naudojant bepiločius orlaivius, iš tiesų yra neatskiriamoje zonoje, kurioje labai sunku pasakyti, ar mes esame kario, kuris naudoja jėgą iš karto po mūšio, dimensijoje, ar veikiau biurokratinės ir administracinės veiklos, kuri vyksta prieš jėgos panaudojimą, logikoje. Neabejotina tai, kad tai atspindi laipsnišką nutolimą tarp kareivio ir jo taikinio, yra nutolimas nuo ilgalaikio laiko, neatsiejamas nuo vis sudėtingesnių ginklų atsiradimo, kurie nuo XV a. iki šių dienų leidžia kariuomenei palaipsniui nutolti nuo mūšio lauko ir taip atsiriboti nuo galimybės tiesiogiai matyti padarytos žalos ir sunaikinimo rezultatus.

Tokia pati biurokratijos persvara pastebima ir policijos darbe, o gal net labiau nei kariniame darbe, nes, kariniu požiūriu, administracija ir biurokratija visų pirma yra priemonė. Kariniu ir karo istorijos požiūriu biurokratija gali būti vertinama kaip sine qua non priemonė, leidžianti surinkti mokesčius ir kariuomenę, administruoti pačius karinius dalinius ir taip iš karto pradėti karą.

Kalbant apie policijos darbą, kalbama apie tvarkos palaikymą ir tam tikrų gyventojų elgesio pažeidimų nustatymą. Elgesio tvarkingumas sudaro socialinės normos, kurios garantas yra policijos pareigūnai, pagrindą, o tai reiškia, kad jie kovoja ne tik su nedrausmingumu ir nusižengimais, bet ir su organizuotu ar neorganizuotu nusikalstamumu. Norint nustatyti gyventojų elgesio netaisyklingumą, nustatyti, kas nėra normalus elgesys ir kas yra deviantinis gyventojų elgesys, visų pirma reikia žinoti, registruoti, stebėti ir archyvuoti jų judėjimą ir persikėlimus, taigi administruoti gyventojus ir teritorijas, kuriose jie yra. Tam tikra prasme biurokratiją galima laikyti pačia policijos darbo esme, nes ji gali kaupti informaciją ir taip kaupti institucijos informacinį kapitalą. Gyventojų registrai naudojami tiek siekiant nustatyti deviantines, nusikaltėlių ir nusikaltėlių grupes ir atskirti jas nuo kitų gyventojų, tiek nustatyti elgesio modelius. Policijos pareigūnas, kuris pasinaudodamas savigynos teise sulaiko žmogų, yra tik dalis policijos tikrovės, nes pagrindinė policijos darbo dalis visų pirma yra gyventojų registravimas siekiant nustatyti elgesio modelius, pagal kuriuos galima apibrėžti deviantinį elgesį, delinkvenciją ir nusikalstamumą.

Kalbant apie žvalgybos tarnybas, taip pat kalbama apie informacijos apie tam tikrą populiaciją kaupimą. Principas - rinkti informaciją apie populiaciją ir ją kaupti taip, kad ją būtų galima panaudoti nustatant asmenis ar grupes, prieš kuriuos norima veiksmingai kovoti.

Total information awareness 1.gif

Programa "Visuotinis informacijos suvokimas" - tai vienas svarbiausių Amerikos žvalgybos tarnybų projektų po rugsėjo 11 d., kuriuo siekta sistemingai rinkti informaciją apie visame pasaulyje gyvenančius asmenis, kad būtų galima parengti 20 puslapių ataskaitą apie bet kurį asmenį. Nuo 2004 m. ši programa būtų iš esmės nutraukta. Žvalgybos tarnybose fantazuojama apie neribotą informacijos kaupimą ir taip kaupiamas informacinis kapitalas, leidžiantis sustiprinti savo galią tikslinės populiacijos atžvilgiu, kuri jau nebūtinai yra administruojami gyventojai, kaip tai daroma policijos darbe, bet vis dažniau apima gyventojų darbą pasaulio gyventojų atžvilgiu.

Šiuo požiūriu pastarojo meto žvalgybos transformacijos tendencijos vis labiau neatskiria policijos ir karinės žvalgybos. Tradiciškai policijos žvalgyba - tai informacijos rinkimas kriminalinės justicijos logikoje, t. y. apie asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą. Karinė žvalgyba susijusi ne su asmenimis, o su grupėmis, kurios iš esmės yra priešiškų valstybių ginkluotosios pajėgos.

Šiandien matome masinę žvalgybą, nukreiptą tiek į vidų, tiek į išorę, nukreiptą ne tik į grupes per priešo ginkluotąsias pajėgas, bet ir į masinę žvalgybą apie visus planetoje gyvenančius asmenis. Matome, kad policijos žvalgybos ir karinės žvalgybos logika tam tikra prasme susilieja viena su kita, ypač per programą "Total information awareness", kuri iliustruoja ir įsivaizduoja šiuolaikines žvalgybos tarnybas ir visų pirma rodo žvalgybos tarnybų duomenų rinkimo praktikos transformaciją į vis svarbesnę masinės informacijos praktiką, ypač karo su terorizmu logikoje. Tai vyksta pagal tą patį procesą ir logiką, kaip ir biurokratijos, t. y. dokumentuojant, kaupiant duomenis ir taip galiausiai kaupiant informaciją apie vis didesnes gyventojų grupes.

Kalbant apie kaupimą svarbu pabrėžti, kad jis susijęs su "mentaliteto pokyčiais". Valstybinei valdžiai biurokratizuojantis, keisis ideologija, kuria grindžiama valstybės valdžia. Valstybės veikimas vis labiau virs "standartinėmis veiklos procedūromis". Kitaip tariant, panašiose situacijose bus atkartojamas toks pat elgesys, kuris apibrėžiamas per veiklos taisykles, nusistovėjusias procedūras ir kuris atitinka tai praktiškai įgyvendinančios profesijos standartus, nesvarbu, ar tai būtų policijos pareigūnai, ar kariškiai, privalantys laikytis iš anksto nustatytų procedūrų. Tai paaiškina dažnai neigiamą biurokratijos įvaizdį, kad ji galiausiai yra labai mechaniška, nelanksti ir niekada neprisitaikanti prie transformacijų ir srautų, per kuriuos kasdien keičiasi tikrovė. Ši "standartinė veiklos procedūra" taip pat paaiškina efektyvumo ir racionalumo įvaizdį, kurį Maksas Vėberis (Max Weber) įvardija biurokratijose, nes būtent šiomis standartinėmis veiklos procedūromis išvengiama neefektyvumo ir stengiamasi maksimaliai padidinti biurokratijų veiklos efektyvumą.

Kitas biurokratijos bruožas yra tas, kad ji yra beasmenė valdžia. Iš esmės biurokratija ir biurokratija, taikanti tas pačias procedūras visiems, nepriklausomai nuo to, kas jie yra. Biurokratinė valdžia turi būti beasmenė, kieno nors žinojimas neturėtų daryti jokio skirtumo, nes iš principo biurokratas nėra savo legitimavimo principo savininkas, kuris randamas abstrakčiame biurokratijos principe - "standartinių veiklos procedūrų" principe, kuris reiškia, kad nepaisoma asmenų tapatybės ir netaikomi abstraktūs principai.

Valstybės biurokratizacija taip pat reiškia didesnį visuomenės gebėjimą transformuotis. Maiklas Manas (Michael Mann) aiškina, kaip valstybės dėl biurokratizacijos įgyvendina vis mažiau despotišką ir vis daugiau infrastruktūrinę valdžią. Jis bandė atsakyti į klausimą, ar šiandien valstybės galių saugotojai turi daugiau ar mažiau galios nei viduramžių monarchai. Esama paradokso, nes, viena vertus, viduramžių monarchas galėjo savavališkai įsakyti mirti tam ar kitam asmeniui, jo despotiška galia buvo labai svarbi, panašiai kaip Romos imperatorius galėjo nuspręsti, kuriems gyventojams įvykdyti mirties bausmę. Šia prasme viduramžių monarchas ar Romos imperatorius turėjo daugiau galių nei dauguma šiuolaikinių valstybių vykdomosios valdžios institucijų, kurios negali visiškai savavališkai, be jokio pagrindo, nuspręsti sukelti žmonių grupių mirtį. Taigi šiuolaikinė valstybė turi kur kas mažiau despotiškos galios, nei galėjo turėti monarchų valdžia ar imperijos. Kita vertus, jos turi infrastruktūros galią, kuri yra nepalyginamai svarbesnė nei viduramžių valstybės. Viduramžių karalius negalėjo nuspręsti suvienodinti kalbos, kuria kalbėjo jo tauta, dėl paprastos priežasties - jis niekada neinventorizavo šių gyventojų, nebuvo nacionalinio švietimo, taigi ir mokyklos, į kurią gyventojai būtų siunčiami mokytis kalbos, identiškos tai, kuria kalbėjo monarchas. Tas pats pasakytina ir apie Romos imperiją. Šiuolaikinės valstybės per savo biurokratiją, ministerijas ir galiausiai per nacionalinio švietimo ir mokyklų principą visoje teritorijoje įvedė gana vienodas kalbas. Kiekviename lingvistiniame vienete kalba yra homogenizuota, viena vertus, yra oficialioji kalba, kita vertus, yra tarminė praktika, kurios viduramžiais buvo neįmanoma įgyvendinti. Tai rodo, kad šiuolaikinė valstybė, pasitelkdama savo infrastruktūrą, turi daug daugiau galios iš esmės pertvarkyti visuomenę. Tai taip pat reiškia, kad šios valstybės yra priklausomos nuo šias visuomenes veikiančių transformacijų. Grynai savavališka vykdomosios valdžios galia nuteisti asmenį mirties bausme yra neįmanoma.

Biurokratizacija taip pat lemia funkcinį užduočių pasidalijimą, t. y. biurokratijos yra suskirstytos ir tampa vis sudėtingesnės bei specializuojasi vis smulkesnėje veikloje. Jos mąstomos pagal "priemonės - tikslai" logiką, t. y. jų logika yra instrumentinio racionalumo logika ir logika, kurioje išskiriami skirtingi sprendimo taikymo lygmenys, siekiant kuo didesnio jo poveikio. Tai galima pastebėti per karines administracijas, kurios išskiria strateginį, operatyvinį ir taktinį valdymo lygmenis. Skiriamas politinis lygmuo, kuris yra vyriausybė, strateginis lygmuo, kuris yra vyriausybių ir ginkluotųjų pajėgų sąsaja, operatyvinis lygmuo, kuris yra teritorija, kurioje įsikiša ginkluotosios pajėgos, ir taktinis lygmuo - lygmuo, kuriame dislokuojami kariniai daliniai. Šis politinio, strateginio, operacinio ir taktinio lygmens skirstymas taip pat yra politinio lygmens nustatytų tikslų ir šiam tikslui pasiekti naudojamų priemonių, kurios dislokuojamos taktiniu ir operaciniu lygmeniu, skirstymas. Šis tipiškai biurokratinis politinio, strateginio, operacinio ir taktinio lygmens skirtumas yra skirtumas tarp mąstymo "priemonės - tikslai", t. y. kaip maksimaliai padidinti galimybes pasiekti politinį tikslą maksimaliai panaudojant ribotas arba bent jau brangias priemones, kiek tai susiję su ginkluotosiomis pajėgomis. Tai yra mąstymas efektyvumo ir maksimalaus naudingumo požiūriu.

Biurokratijos skiriasi skirtingais hierarchiniais lygmenimis. Yra aukštesnė biurokratija, duodanti nurodymus žemesnėms biurokratijoms, tačiau kartu visada preziumuojama, kad biurokratija yra nepriklausoma arba bent jau savarankiška savo veiklos srityje. Šiuo požiūriu civiliniai ir kariniai santykiai yra labai dviprasmiški dėl biurokratinio racionalumo, nes egzistuoja ir biurokratijos pavaldumo politinei valdžiai logika pagal hierarchinį principą, t. y. kariuomenė turi vykdyti įsakymus generolo, kuris pats vykdo politines direktyvas, duodamas Gynybos ministerijos, kuri pati, gynybos ministras, yra pavaldi vykdomajai valdžiai, ir kariuomenė taip pat yra pavaldi generolo valdžiai. Kartu daroma prielaida, kad kariuomenė yra autonomiška kaip biurokratas savo pačios sferoje, kuri yra karinė sfera. Iš esmės vykdomoji valdžia negali "mikromanipuliuoti" karinėmis operacijomis vietoje. Kariniai orlaiviai yra autonomiški savo veiklos sferoje, kuri pati savaime priklauso nuo politikos. Tai yra biurokratijos, kuri yra ir pavaldi politikai, ir kartu autonomiška savo sferoje, dviprasmiškumas, ir tai akivaizdžiai pasakytina apie ginkluotąsias pajėgas.

Kokios praktinės šios biurokratijos pasekmės?

Tai dvejopa ir iš esmės dviprasmiška, nes tuo pat metu dėl to, kad egzistuoja biurokratija, politikai tampa atsakingi, nes tai, kad egzistuoja biurokratija, veikianti rašytinio dokumento principu, reiškia, kad politikų nurodymai, nesvarbu, ar tai būtų ginkluotųjų pajėgų represiniai nurodymai savo žmonėms, ar policijos represinė veikla, palieka rašytinius pėdsakus administracijose ir policijoje. Jei 1992-1995 m. Bosnijos karo metu nebūtų buvę biurokratijos, būtų buvę labai sunku apkaltinti Radovaną Karadžį nusikaltimais žmoniškumui, nes tai, kas leido rasti jo duotų įsakymų pėdsakus, visų pirma yra faktas, kad biurokratija, ypač karinė, atkreipė dėmesį į duotas politines direktyvas ir kuri vykdydama šiuos veiksmus taip pat įvardijo, kaip šios politinės direktyvos buvo panaudotos. Taigi biurokratija šiuo požiūriu politikus daro atsakingus.

Tačiau kartu, paradoksalu, sociologas Zygmuntas Baumanas parodė, kaip pats biurokratinis principas išvalstybino valstybės aparatą. Taip yra todėl, kad biurokratijos vis labiau diferencijuojasi pagal funkcinę diferenciaciją, kiekviena biurokratija vis labiau specializuojasi siauroje ir labai ribotoje veikloje. Kartu tiek, kiek ji reflektuoja pagal "priemonės - tikslai", jos paskirtis vis labiau apsiriboja jos veiklos sfera. Pavyzdžiui, įgyvendinant Holokaustą, galime kelti klausimą dėl geležinkelių Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitur atsakomybės už šio genocido vykdymą. Geležinkelių biurokratai visada gali sakyti, kad jų vaidmuo buvo tik pervežti tam tikrą skaičių žmonių į tam tikrą vietą, kas savaime nėra smerktina, išskyrus tai, kad ši iš esmės biurokratinė veikla sąlygojo pačią galimybę vežti žmones į koncentracijos stovyklas, kur jie buvo sunaikinti. Kiekvienas biurokratas, jei jis turi reikalų tik su labai nedideliu bendros operacijos, pavyzdžiui, genocido, aspektu, nebūtinai mato bendrą šios daugybės biurokratinės veiklos rezultatą. Jis mato tik tai, ką daro, o tai, ką jis daro, tiesiogiai neveda prie žmonių mirties. Tai reiškia, kad valstybės biurokratizacija, funkcinis užduočių padalijimas į vis tikslesnes ir mažesnes užduotis, kurios vis labiau apsiriboja mikroaplinkybėmis, nužmogina visą valstybės aparatą. Šiuo dvejopu požiūriu genocidas tampa įmanomas dėl valstybės biurokratizavimo, tačiau už genocidą atsakingų asmenų nustatymas taip pat tampa įmanomas dėl valstybės biurokratizavimo. Lygiai taip pat biurokratizacija pasireiškia didesniu masinių žudynių veiksmingumu, nes 1994 m. Ruandoje tampa įmanoma per kelias savaites surengti genocidą ir nužudyti 800 000 žmonių, jei nebūtų buvę valstybės biurokratijos, galinčios užsakyti įspūdingą kiekį kiniškų mačečių. 1994 m. pradžioje Ruandos valstybė užsakė tokį mačečių kiekį, kuris turėjo priversti kinus sunerimti. Būtent tai, kad ši biurokratija veikė efektyviai, leido vykdyti šį genocidą. Analizuojant Ruandos genocidą linkstama susitelkti į vietos ypatumus, ypač į įtampą tarp tutsių ir hutų etninių grupių, tačiau tiesa yra ta, kad būtent Ruandos valstybės biurokratizacija lėmė šį genocidą.

Prievartos racionalizavimas saugumo vardan[modifier | modifier le wikicode]

Prievartos racionalizavimas yra aspektas, kuris iš tikrųjų yra susijęs su biurokratizacija. Esmė ta, kad biurokratizacija, kad ir kokie būtų jos analitikai, o ypač Maxas Weberis, įgauna racionalizacijos proceso išraišką ta prasme, kad biurokratijai būdingas specifinis racionalumas, o tai yra instrumentinis racionalumas, kalbant apie "priemones", t. y. šansų maksimizavimas ir tikslo maksimizavimas mažesnėmis priemonėmis. Tam tikra prasme biurokratizacija Vėberyje, arba bent jau sisteminga ir plačiai paplitusi biurokratizacija, yra politinės modernybės bruožas. Racionalizacija jam taip pat yra vienas iš kriterijų, apibūdinančių ne tik politinę, bet ir pačią modernybę, todėl mano, kad racionalizacija yra svarbi modernių visuomenių sudedamoji dalis. M. Weberis kalba apie "plieninį narvą", siekdamas apibrėžti racionalumą ta prasme, kad jis yra ekonomikos srityje su kapitalizmu, valstybės ir organizacijų srityje su biurokratizacija ir apskritai visose visuomeninėse srityse per teisinę valstybę visuomenės srityje ir kapitalizmą. Jis tai įžvelgia biurokratijų atsiradimo ir visagalybės išraiškoje, kuri atspindi pagrindinę šių biurokratijų ideologiją, t. y. instrumentinį racionalumą, kai stengiamasi kuo labiau sumažinti sąnaudas ir padidinti naudą vardan efektyvumo sampratos, kurią jis laiko šios modernybės pagrindu. Racionalumas čia suvokiamas tikslo prasme.

Iš tikrųjų egzistuoja įvairių racionalumo formų, pavyzdžiui, vertybių racionalumas, reiškiantis tai, kad kartais veiksmai atliekami ne siekiant materialaus ir konkretaus tikslo, o tiesiog tam tikrų vertybių, religinių ar kitokių, įgyvendinimo. Weberis nemano, kad šis vertybių racionalumo tipas ypač būdingas modernybei, jau vien todėl, kad religinis racionalumas yra šio tipo samprotavimų dalis. Kita vertus, racionalumas, kiek tai susiję su tikslu, dėl kurio griežtai atskiriami siekiami tikslai ir jiems pasiekti naudojamos priemonės, yra būdingas modernybei, kai jis tampa sistemingas.

Racionalumą sudaro veiksmai, kuriuos lemia samprotavimas ir palūkanų apskaičiavimas. Tiek protinga veikla, tiek noru kiekybiškai įvertinti socialinius, mąstyti intereso terminais žmogus stengiasi maksimizuoti, naudodamasis ribotomis gėrybėmis ar ištekliais kaip priemonėmis. Būtent taip į moderniąją epochą pereina specifinis racionalumas, kuris yra racionalumas "priemonių ir tikslų" požiūriu. M. Weberis biurokratiją laiko politiniais veiksmais, nes biurokratija, jei ji nustato "veiklos standartus, veiklos procedūras", jei ji veikia pagal anonimines procedūras ir standartizuotas elgesio normas, taip pat siekia maksimizuoti savo galimybes, kad politinė valdžia sumažintomis priemonėmis pasiektų ir maksimizuotų savo tikslus, kad ir kokie jie būtų.

Mokslas savo tiesos idealu ir viena iš šiuolaikinio racionalumo pažinimo srities išraiškų, teisė platesniame visuomeniniame lauke taip pat yra viena iš išraiškų ne tik todėl, kad teisė skirta ne tik atskirti draudžiamą nuo leidžiamo, nes tą pačią funkciją atlieka ir religinis tabu. M. Weberio nuomone, teisės ir įstatymo vyravimas modernių visuomenių funkcionavime yra susijęs su nuspėjamumo idealu. Tai reiškia, kad visuomenėje, kurioje galioja teisė, iš principo turi būti įmanoma numatyti veikėjų elgesį, neturi būti deviantinio elgesio, susijusio su emocijų proveržiu ar afekto logika, nesvarbu, ar tai būtų kerštas, ar neapykanta socialiniame elgesyje. Teisė turi versti individus vadovautis racionalumu, pagrįstu nuspėjamumo idėja. Elgesys gali būti nuspėjamas, nes jis atitinka įstatymą, ir būtent dėl to, kad elgesys gali būti nuspėjamas, mes taip pat galime mąstyti apie racionalumą ilguoju laikotarpiu, t. y. galime kurti ilgalaikes strategijas, bandyti priimti tarplaikinius kompromisus, susijusius su tuo, kad žinome, kaip asmenys reaguos į tam tikrą politiką, susijusius su tuo, kad žinome, kaip įmonės reaguos, pavyzdžiui, į ekonominės konkurencijos sąlygas.

Kapitalizmas ekonomikos srityje, pasak M. Weberio, taip pat yra šio racionalumo išraiška, kurią galima įžvelgti pelno normos maksimizavime ir tarplaikiniuose arbitražuose, kurie gali būti atliekami, visų pirma laikantis įstatymų, pabrėžiant racionalumo tipą "priemonės - tikslai", kuris būdingas modernybei. Vienas iš šios racionalizacijos ir biurokratizacijos persvaros padarinių yra tai, ką Weberis vadina "nusivylimu pasauliu". Pasaulį valdo nebe religinių stebuklų ir tikėjimo paslaptimis vertybės, o vyrauja interesai, skaičiavimai ir tikslo maksimizavimas, nesvarbu, ar tai būtų valstybės biurokratinio efektyvumo tikslas, ar verslo pelno normos maksimizavimo tikslas. Abiem atvejais tarp priemonių ir tikslų atsiskleidžia ir sustingsta kalkuliacinis ir instrumentinis racionalumas, kuris stengiasi taupyti priemones, kad maksimizuotų siekiamus tikslus, nesvarbu, ar tai būtų kapitalistinės, ar biurokratinės valstybės sritis.

Kaip ši racionalizacijos logika atsiskleidžia saugumo srityje, žinant, kad saugumo atsiradimas taip pat yra prievartos biurokratizavimo rezultatas? Ką tai turi bendro su saugumu? Kokie yra racionalizacijos kriterijai? Šie kriterijai yra šie:

  • prognozuojamumas;
  • apskaičiuojamumas;
  • efektyvumas;
  • technologija.

Kaip šie principai pritaikomi modernioje ir šiuolaikinėje saugumo logikoje?

  • Apskaičiuojamumo ir efektyvumo kriterijai yra modernaus racionalumo dalis, tai pasakytina ir apie šią smurto biurokratizaciją;
  • prognozuojamumas ir neapibrėžtumo kontrolė;
  • technologijos, kurios yra taikomojo mokslinio darbo rezultatas ir kurios vis dažniau naudojamos ir saugumo praktikoje, atspindinčios racionalizaciją M. Weberio prasme.

Kalbant apie apskaičiuojamumą ir efektyvumą, akivaizdu, kad kai viduramžių monarchai ar imperatoriai kariavo, tai darė ne vardan efektyvumo idealo, bent jau taip nebuvo įvardyta, o vardan valdovo šlovės ir didybės, o šlovės siekis ir matematinio racionalumo įvedimo į karą idėja taip pat buvo svetima. Kita vertus, šiuolaikinėje saugumo praktikoje aiškiai matomas skaičiuojamumo ir efektyvumo idealas, neatsiejamas nuo M. Weberio modernaus racionalumo. Tai matome per karinių operacijų sėkmės vertinimo kriterijus. Pavyzdžiui, jei pažvelgtume į NATO karines operacijas Afganistane nuo 2001 m., nuolat vyko diskusijos dėl to, kokiomis priemonėmis bus vertinamas karinių operacijų efektyvumas. 2001 m. buvo manoma, kad karinis efektyvumas, kaip ir tradiciniuose karuose, matuojamas pagal žuvusiųjų skaičių priešo stovykloje, palyginti su žuvusiųjų draugų stovykloje skaičiumi. Tai buvo labiausiai paplitęs tradicinių karų matas. Tai realus karinių operacijų sėkmės laipsnio matas. Išskyrus tai, kad Afganistane kuo daugiau žudome įtariamų priešų, tuo daugiau susikuriame galimų priešų. Kita vertus, priešinga pusė, ypač Talibano atžvilgiu, kartais ieško arba įgyvendina aukų strategijas. Talibano kovotojų aukojimas taip pat gali būti naudojamas kaip simbolinis šaltinis siekiant užverbuoti daugiau kovotojų.

Nuo šio momento buvo suabejota "metrikos" sąvoka, t. y. karinių operacijų sėkmę vertinti pagal nukautų priešo kovotojų skaičių. Vietoj to buvo pasiūlyta, kad į veiksmingumą gali tekti atsižvelgti atstatant ekonomiką, vykdant politinį atstatymą, stiprinant Afganistano institucijas. Iškeltas klausimas, kaip jį vertinti pagal rekonstrukcijos projektams išleistas lėšas, žinant, kad didelė šių pinigų dalis taip pat yra nukreipiama, ypač Talibano ir kitų Afganistano grupuočių. Karinėse operacijose nuolat ieškoma rodiklių, kuriais būtų galima išmatuoti karinių operacijų veiksmingumą, nesant jokio tikrumo, kad buvo imtasi priemonių norimam tikslui pasiekti, t. y. stabilizuoti ir įtvirtinti valdžią turinčią vyriausybę ir kiek įmanoma likviduoti sukilėlius. Ši diskusija tęsiasi ir parodo, kaip svarbu apskaičiuoti, o ypač svarbu gebėti kiekybiškai įvertinti skirtingus karinių operacijų sėkmės laipsnius, kad būtume tikri, jog vykdome karines operacijas, kurios yra racionalios išteklių ir mūsų dalies karinėse operacijose sėkmės galimybių požiūriu.

Vis dažniau tą patį matome ir policijos veikloje, t. y. policijos veikloje, kurioje vyraujanti "naujosios viešosios vadybos" ideologija vis dažniau reikalauja vertinti viešąjį administravimą. Manoma, kad reikia įvertinti departamento ar biurokratijos veiksmingumą, kad būtų kuo mažiau valstybės tarnautojų, jei tik norima sumažinti išlaidas ir padidinti to departamento viešosios veiklos veiksmingumą. Problema iškyla, kai bandome "naujosios viešosios vadybos" principą taikyti saugumo veiklai, ypač policijos saugumo veiklai, siekdami išsiaiškinti, kaip vertinamas policijos veiklos veiksmingumas. Jei jį matuojame nuteistų, suimtų ar įtariamų asmenų skaičiumi, tai paprasčiausiai matome, kad policijos pareigūnai daugina asmens tapatybės patikrinimus, daugina sulaikymų skaičių pagal vis neaiškesnius kriterijus vien tam, kad atitiktų statistinius duomenis ar kriterijus, būtinus tinkamam policijos paslaugų veiksmingumo įvertinimui. Nepaisant to, policijos veiklos veiksmingumo kriterijus Europoje vis dažniau tampa norma. Kai kurie policijos pareigūnai bando pasipriešinti šiai tendencijai pabrėždami, kad už šios tendencijos slypi specifinė saugumo logika, dėl kurios neįmanoma įvertinti saugumo operacijos sėkmės, baudžiant, kad bus pasiektas priešingas rezultatas, visų pirma suimant įtariamuosius ir nekaltus asmenis, be objektyvaus pagrindo verbalizuojant ar kontroliuojant asmenų tapatybes. Vis dėlto šiandien vyrauja logika, pagal kurią taikomi apskaičiuojami veiksmingumo kriterijai, taip pat ir policijos operacijoms.

Siekiama kuo labiau padidinti saugumo specialistų, nesvarbu, ar jie būtų kariškiai, taikant metriką, ar policijos pareigūnai, veiksmingumą, įgyvendinant viešosios politikos reformas, įkvėptas naujosios viešosios vadybos. Saugumo srityje šis poveikis paprastai yra dviprasmiškas. Šiuo požiūriu matome, kad saugumas yra sritis, kurioje efektyvumo kriterijų, būdingų kitoms efektyvumo sritims, taikymas sukelia iškreiptą poveikį. Pavyzdžiui, vienas iš tokių iškreiptų padarinių yra tas, kad kuo mažiau smurto tam tikroje visuomenėje, tuo nepakenčiamesnis gali atrodyti likutinis nesaugumo jausmas. Tai reiškia, kad kuo mažiau visuomenėje yra smurto, tuo labiau kyla jausmas, kad tai, kas lieka iš smurto, kuris yra neatitaisoma visuomenėje išliekančio smurto dalis, atrodys nepakenčiama. Šis paradoksas akivaizdus nuo XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečių. Gatvėje paklausus apie žmonių jausmus, susijusius su nesaugumu ir jo raida, dažnai susidaro įspūdis, kad priemiesčiuose, didmiesčiuose nesaugumo sprogimas, kad daugėja terorizmo, kad daugėja smurto atvejų, taigi ir grėsmių visuomenei ir individams, nors esama statistikos, ypač Tai rodo, kad, pavyzdžiui, tai, kas vadinama "terorizmu", tikimybė, kad jis sužalos vidutinį žmogų, yra mažesnė nei tai, kad į jį trenks žaibas. Tačiau niekas negalvoja apie tai, kad kovai su žaibo sukeltomis mirtimis ar jų prevencijai reikėtų skirti tiek pinigų, kiek skiriama kovai su terorizmu. Tačiau jei griežtai vadovautumėmės racionalia matematine statistikos logika, būtų gerai judėti šia kryptimi.

Apskritai smurto, kurio tendencija pastebima nuo XVII a., mažėja, tačiau vis dar pasitaiko likutinių nesantaikos ir smurto formų, įskaitant vadinamuosius "teroristinius" išpuolius, ir jos mums atrodo dar labiau netoleruotinos, nes yra retos, o visuomenėse, kuriose smurto lygis labai aukštas, pavyzdžiui, Afganistane ar kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse, susirūpinimą kelia kasdien. Pirmasis paradoksas yra tas, kad kuo labiau visuomenė siekia taikos savo socialiniuose santykiuose, tuo labiau bus jaučiama, kad toje visuomenėje išlikusios smurto formos yra netoleruotinos, nepakenčiamos, ir dėl to kyla nesaugumo jausmas.

Kitas paradoksas, susijęs su bandymu racionalizuoti saugumo praktiką, darant ją vis veiksmingesnę, apskaičiuojamą ir šalinant labiausiai paplitusius nesaugumo veiksnius arba bent jau suvokiamus kaip tokius, yra tas, kad kuo veiksmingesnės saugumo priemonės, tuo daugiau reiškinių laikoma pavojingais. Daugelyje visuomenių trečiojo pasaulio šalyse, arba dar sakoma Pietų šalyse, policijos pajėgos, jei jos egzistuoja šalies viduje, atlieka kovos su sukilimais, kovos su esama valdžia funkciją, galbūt kovoja su visuomenės nestabilumo veiksniais, bet tikrai ne kovoja su delinkventiniu elgesiu ar smulkiu nusikalstamumu vien dėl to, kad policijos pajėgų nėra pakankamai, ir dėl to, kad nėra pakankamai policijos pajėgų. Tai taip pat reiškia, kad nebūtinai jaučiama, jog smulkusis nusikalstamumas yra endeminė problema, kaip yra pas mus. Tai rodo, kad kuo daugiau saugumo priemonių laikoma veiksmingomis, atsižvelgiant į tai, kas laikoma vyraujančia saugumo problema, tuo daugiau reiškinių, kurie laikomi pavojingais. Iš tiesų, kai pradedama naudoti statistinius duomenis siekiant įvertinti riziką, kad asmuo gali tapti nusikaltėliu, nusikaltėliu ar teroristu, saugumo politika tampa dar įkyresnė, nes daugėja nustatytų pavojų ir grėsmių potencialiam saugumui. Tai rodo, kad saugumo logikai labai sunku taikyti matematinę, aritmetinę ir racionalizuojančią logiką taip, kaip ji taikoma ekonominei politikai ar finansų globalizacijai.

Antrasis racionalizavimo kriterijus yra nuspėjamumas ir neapibrėžtumo kontrolė. Šiuo požiūriu tai, ką kaip racionalizaciją matome veikiant kapitalistinėse biurokratizuotose visuomenėse, matome ir šiuolaikinėse saugumo praktikose per rūpestį ateities kontrole. Kai kalbame apie saugumą, visada kalbame apie potencialią grėsmę, kuri gali aktualizuotis ateityje, tačiau tai ne mažiau aktualu ir šiandien saugumo logikoje, kuri plėtojama per vadinamuosius "prevencinius" karus, kaip sakydavome apie 2003 m. karą Irake, arba per šiuolaikines antiteroristines praktikas, orientuotas į vis labiau tolstančią ateitį. Šiuolaikiniame saugumo diskurse dažnai pastebime perėjimą nuo "grėsmės" prie "rizikos" sąvokos. Vis dažniau kalbama apie "rizikos valdymą" saugumo profesijose, nesvarbu, ar tai būtų milicija, policija, ar žvalgybos tarnybos, kur ar anksčiau buvo vartojamas žodis "grėsmė". Būtent šis semantinis poslinkis nėra tik semantika, bet ir atitinka saugumo statytinių vizijos pokytį, kai įgyvendinant saugumo politiką vis labiau atsigręžiama į vis labiau tolstančią ateitį.

Kokie gali būti skirtumai tarp "grėsmės" ir "rizikos"? Grėsmė "visada yra galimybė. Šiems dviem terminams priskiriami skirtingi kriterijai ir konotacijos. Nesakant, kad tarp "grėsmės" ir "rizikos" yra iš esmės skirtinga logika, įdomu pabrėžti šių terminų vartojimo būdus, kurie atspindi konotacijų skirtumus. Iš esmės "grėsmė" yra tyčinė. Jei kalbame apie "riziką", už tokio pobūdžio reiškinio nėra jokio strateginio ketinimo. Tai veikiau naujai atsirandantys reiškiniai, kurių niekas nenorėjo, bet kurie vis dėlto kelia pavojų mūsų visuomenėms ir jas sudarantiems asmenims. Apskritai, kai kalbame apie "grėsmę", turime omenyje tikslingumą, kai kalbame apie "riziką", turime omenyje tam tikrą skaičių reiškinių, kurie gali būti tikslingi, bet taip pat ir netikslingi, ir kurie vis dažniau suvokiami kaip saugumo problemos. "Grėsmę" nebūtinai galima apskaičiuoti tikimybės požiūriu. Iš esmės "grėsmė" pirmiausia yra tikimybė. Kalbame ne apie "rizikos apskaičiavimą", o apie "grėsmės apskaičiavimą". "Rizika", priešingai nei "grėsmė", yra apskaičiuojama.

Šiandien, remiantis vyraujančia saugumo logika, kalbame apie "tikėtiną riziką", o ne apie "grėsmę" šia prasme. Kitas skirtumas yra tas, kad "grėsmė" visada yra neigiama, o "rizika" gali būti teigiama. Verslininkas turi rizikuoti, jei nori maksimizuoti savo pelno normą. Rizikos prisiėmimas "turi neutralų atspalvį, o "grėsmė" būtinai yra neigiama. Panašiai, kai policijos ar kariuomenės darbuotojai kalba apie "grėsmę" ir sako, kad turime "atremti grėsmę", kai jie kalba apie "riziką", tai nėra "atremti riziką", mes ją valdome, kalbame apie skirtingas "rizikas" tarp jų, stengiamės sumažinti "riziką", ji kelia kitas rizikas. Mes darome kompromisus dėl skirtingų "rizikų", bet nesipriešiname joms taip, kaip tai darome "prieš grėsmę". Kai kalbame apie "grėsmę", paprastai manome, kad ją galima išskaičiuoti, t. y. pasaulis be "grėsmės" turi būti įmanomas, o pasaulis be "rizikos" negali būti įmanomas, nes būdas, kuriuo valdoma rizika, visada kelia kitas rizikas. Pavyzdžiui, jei siekiame kovoti su terorizmu ribodami užsienio gyventojų judumą, tai kelia kitą riziką, visų pirma todėl, kad laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo ekonominio liberalizmo, o kai kurios antiteroristinės priemonės kelia ekonominės destabilizacijos pavojų. Taigi, taigi, "rizika" ir "grėsmė" turi skirtingas konotacijas, tačiau šiandien saugumo politikoje vis labiau domimasi "rizikos" sąvoka, kuri yra daug labiau orientuota į ateitį nei "grėsmė", nes pati "grėsmės" esmė griežtąja prasme yra būti išsakytai, "grėsminga" laikoma grupė ar valstybė yra grupė ar valstybė, kuri "grasino". Nors norint pasakyti, kad grupė ar valstybė kelia grėsmę, nebūtinai reikia, kad ji būtų išsakiusi "grasinimą", nebūtinai reikia, kad ji turėtų dabartinį ketinimą, tačiau gali būti kalbama apie būsimą ketinimą, kuris apskaičiuojamas remiantis statistiniais duomenimis, t. y. laikoma arba galima sakyti, kad grupė, atsidūrusi tam tikroje situacijoje, arba grupė, kuri yra tam tikroje situacijoje, kelia grėsmę. Kai kalbame apie "riziką", tai daro vis daugiau saugumo profesijų atstovų, o ypač žvalgyba, kaip "grėsmes", t. y. "rizikos veiksnius", pateikiame populiacijas, kurių gyventojai, kaip dabar pripažįstama, šiuo metu nėra nei kėlę "grėsmių", nei rodę ketinimų tai daryti. Esama noro kontroliuoti ateitį ir kovoti su "rizika", o ne su "grėsmėmis".

Vyrauja blogiausio atvejo scenarijai, bet kartu ir proaktyvumo logika, kuri neatsiejama nuo saugumo operacijų, vis labiau nukreiptų į ateitį ir į ateitį, kuri yra vis labiau potenciali ir virtuali nei dabartinė. Kalbame daugiau apie proaktyvumą ir numatymą, o ne apie baudžiamąjį teisingumą. Tradicinė policijos žvalgyba skirta nustatyti asmenis, kurie praeityje padarė nusikaltimą, kad juos būtų galima suimti, teisti ir galiausiai nuteisti, jei jų kaltė būtų įrodyta, o šiandien vis dažniau vadovaujamasi į ateitį orientuotos žvalgybos logika, t. y. egzistuoja rizikos grupės, t. y. grupės žmonių, kurie dar nepadarė nusikaltimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jie dar nepadarė nusikaltimo, jiems vis tiek gresia pavojus.

Trečiasis racionalizavimo kriterijus M. Weberio prasme yra technologijų naudojimas:

  • Šiuo požiūriu kariuomenė visada buvo technologinių naujovių priešakyje, nesvarbu, ar galvojame apie reaktyvinius lėktuvus, internetą, ar tefloną. Visos šios trys naujovės buvo karinės inovacijos prieš jas pritaikant civiliniame gyvenime. Tai rodo, kad kariuomenė ir karas visada buvo technologinių inovacijų veiksnys, pabrėžiantis ir vertinantis technologijų naudojimą karo metu.
  • Kalbant apie policiją, kalbama apie naujų tyrimo ir indeksų rinkimo metodų kūrimą. Policija vis dažniau dirba remdamasi duomenų bazėmis, informacija, surinkta apie vis didesnes grupes, iš kurių ji bandys nustatyti statistinius dėsningumus, siekdama nustatyti pažeidimus, kurie galėtų sukelti įtarimų dėl neteisėtų veiksmų. Todėl vis dažniau naudojamos kompiuterinės technologijos, duomenų įsiminimo programinė įranga ir sudėtingi algoritmai, siekiant nustatyti rizikos grupes, pavyzdžiui, Nyderlanduose taikoma vadinamoji "žvalgybos policijos veikla", t. y. policija, pasitelkdama žvalgybos metodus, kai policijos operacijose naudojamos sudėtingos technologijos.
  • Žvalgybos aparate taip pat matome, kaip veikia ši logika. Vis daugiau dirbama su "technologine žvalgyba", o ne su tuo, kas anksčiau buvo vadinama "žmogiškąja žvalgyba", t. y. tuo, ką vadiname įprastiniais šnipais. Žvalgybą, arba signalų žvalgybą, sudaro elektromagnetinėmis bangomis perduodamos informacijos saugojimas fiksuojant telefoninius pokalbius arba perimant duomenų bazėse saugomus pranešimus internete. Būtent toks yra "Echelon" tinklo, kuris buvo atskleistas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tikslas. Tai Jungtinių Valstijų sukurtas tinklas, kurio radarai yra Škotijoje ir kurio tikslas - masiškai rinkti ir kaupti informaciją iš telefoninių pokalbių Europos žemyne, taip pat iš interneto žinučių, saugomų Jungtinių Valstijų duomenų bazėse, kad būtų galima turėti kaltų elementų, jei teroristai prasiskverbtų į Jungtines Valstijas iš Europos arba jei teroristiniai išpuoliai būtų įvykdyti iš Europos, būtų galima rasti jų pranešimą Jungtinėse Valstijose. Tai ne tik baudžiamosios justicijos logika, bet ir masinės žvalgybos logika masiškai kaupiant informaciją elektroniniais jutikliais.

Saugumo profesionalizavimas[modifier | modifier le wikicode]

Tokią "žvalgybinės policijos veiklos" logiką galima aptikti vis sudėtingesnėse technologijose karo veiksmuose, policijos veikloje, žvalgybinėje veikloje ir vis labiau profesionalizuojant saugumo profesijas, todėl kyla klausimas, kuo skiriasi "amatas" nuo "profesijos". Apskritai sociologinėje literatūroje apie profesijas ir profesionalizaciją manoma, kad "profesiją" nuo "amato" skiria galbūt tai, kad "profesija" reiškia techninį mokymą, lydimą įgūdžių patvirtinimo metodų, "amato" galima "išmokti vėluojant", o "profesijos" mokomasi mokykloje, universitete, pereiti teorinį ir praktinį mokymą, mokymą, kuris yra ne tik būtinas, bet ir reikalingas profesijai plėtoti. "Profesija", priešingai nei "profesija", yra intelektuali. "Profesija" turi institucines priemones, užtikrinančias profesinių standartų laikymąsi.

Šiuos tris "profesijos" kriterijus, skiriančius ją nuo "profesijos", vis dažniau matome veikiant tradiciškai "saugumo profesijoms". Bet kuriuo atveju, kalbant apie kariuomenę, matėme, kad viduramžių pabaigoje, iš esmės kaip įstatyminė prerogatyva, susijusi su gimimu, egzistavo karinė aristokratija, kurioje iš tėvo sūnui buvo kariškis, susijusi su priklausymu karinei šeimai, ir tai buvo visiškai nesusiję su jokia galima formacija ar kokiais nors ypatingais intelektiniais gebėjimais. Šiandien daugėja profesionalių kariuomenių, kurias sudaro profesionalai, dirbantys kariuomenėje pirmiausia dėl atlyginimo, o ne dėl socialinio statuso, ir kuriems reikalingas aukštasis išsilavinimas, juo labiau kad naudojamos karinės technologijos vis labiau tobulėja. Matome perėjimą nuo aristokratijos prie karinės meritokratijos, kuris pasireiškia "karinės profesijos" arba to, kas kadaise buvo "karinė profesija", profesionalizacija.

Kitaip nei 1919 m. Versalio kongrese, 1815 m. Vienos kongrese derybas vedė aristokratai, o Versalio kongrese - valstybės tarnautojai, tai rodo profesionalizaciją, šį perėjimą nuo kariuomenės ir diplomatijos prie socialinės klasės, o ne diplomatų ir milicininkų, kurie turėjo specialų išsilavinimą, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės.

Saugumo profesionalizacija yra trečiasis elementas po biurokratizacijos ir racionalizacijos, kuris yra ilgalaikių saugumo praktikos transformacijų, susijusių su valstybės biurokratizacija, kulminacija.

Šiuolaikinės transformacijos saugumo specialistų pasaulyje[modifier | modifier le wikicode]

1993 m. išleistame Bourdieu tekste "Valstybės dvasia, genezė ir biurokratinio lauko struktūra" apibendrinami kurso argumentai. Tai mintis, kad valstybės susiformavimas yra ilgo istorinio proceso vaisius, atsiradęs dėl daugelio atsitiktinumų. Kai bandėme šias nuoseklumas perkelti į pietų šalis, tai yra įžūlu ir net nelogiška. Šio teksto idėja, kai Bourdieu kalba apie "praktinę utopiją", yra mintis, kad mes nebūtinai esame iš anksto nustatytoje sekoje, bet būtent įvairiais laikotarpiais buvo atmetamos įvairios galimybės, kol pasiekėme tokį procesą, koks jis yra šiandien.

Bourdieu indėlis yra tada, kai jis grįžta prie Weberio apibrėžimo su valstybe kaip fizinio smurto monopolio įmone tam tikroje teritorijoje. Bourdieu prideda fizinio ir simbolinio smurto monopolio tam tikroje teritorijoje idėją. Jo indėlis yra tas, kad valstybė, būdama veiksminga, ne tik įvedė fizinio smurto monopolį, bet ir sudarė sąlygas gyventojams priimti šį monopolį, ypač per mokyklą, kuri diplomais sukurs sąlygas, per kurias valstybė pripažins vaidmenį, kad ji suteiks teisėtumą visuomenėje, skirtingiems veikėjams ir įvairiose srityse. Valstybės kūrimą lydi tam tikrų erdvių, kurios išsiskirs valstybės atsiradimo metu, atsiradimas, kad tai buvo ilgo proceso, kurio metu visuomenė tampa sudėtingesnė per tai, ką Norbertas Eliasas pavadino "civilizacijos procesu", vaisius. Turėsime skirtingas sferas, skirtingas sritis, kurios diferencijuosis tarpusavyje. Bourdieu pateikia teisinės srities pavyzdį ir kaip laikui bėgant, kai teisininkai bazėje pirmiausia bus arti karaliaus, jie sukurs autonomišką erdvę - teisinę erdvę, kuri nustatys savo taisykles karaliaus valdžiai įtvirtinti, bet palaipsniui taps savarankiška kaip nepriklausoma sritis. Jis taip pat kalba apie prievartos valdymo lauką, kuris yra profesionalus saugumo posūkis, kuris yra vienas iš sudedamųjų valstybės elementų, ir jei ne vienas svarbiausių, tai yra šio simbolinės prievartos monopolio, kuris buvo sukurtas remiantis vidaus ir išorės diferenciacija, konstitucija.

Matėme, kad saugumas yra judantis objektas, kad jo reikšmė istorijos eigoje nepaprastai keitėsi. Frédéricas Grosas, kuris iš pradžių kalbėjo apie filosofinį supratimą su darbu su savimi, kuris leistų mums pasiekti ramybės būseną, vėliau per tūkstantmečio saugumo atsiradimą sakydamas, kad saugumas yra būsena, kurią pasiekiame pomirtiniame gyvenime, o moderniosios valstybės kūrimo metu saugumo sąvoka gali įgyti skirtingas reikšmes. Galima aptikti įvairių įtampų tarp šių reikšmių, ypač per diskusijas tarp "laisvės" ir "saugumo", kai "saugumas" gali turėti ir "valstybės saugumo", ir "socialinio saugumo" sąvoką. Laikui bėgant skirtingos sampratos gali įgyti pirmenybę viena kitos atžvilgiu. Saugumas yra judėjimas, kuris laikui bėgant vystosi. Pavyzdžiui, kalbant apie "žmogaus saugumą", saugumo referencinis objektas yra nebe valstybė, o pats žmogus. Tai yra "saugumo" kvestionavimas tik "valstybės saugumo" požiūriu.

Abejonės dėl skirtumo tarp vidaus ir išorės saugumo[modifier | modifier le wikicode]

Svarbus elementas yra "vidinio" ir "išorinio" saugumo atskyrimas, kai dažnai manoma, kad šiandien šis atskyrimas yra kvestionuojamas. Šis pastebėjimas vertintinas su išlygomis, nes kai matome ilgą smurto monopolio procesą, paskutinė logika, kuri yra gana nuosekli, yra ta, kad mes užsitikriname vidinę teritoriją, kurioje bus įgyvendinamas smurto monopolis, o už jos ribų - anarchija. Tarptautiniai santykiai - tai santykiai tarp valstybių, o politologija - tai vidaus santykiai. Tas pats pasakytina ir apie saugumą, kur išorinis anarchijos pasaulis yra kariuomenė, o už išorinį pasaulį atsakinga policija. Skiriasi santykis su jėga, nes kariuomenės nariai išorėje naudoja maksimalią jėgą, o policija naudoja minimalią jėgą viduje, t. y. "saugumo" srityje.

Nuo pat šio esminio skirtumo atsiradimo biurokratijos lygmeniu atsiranda profesijos, pagal kurias skiriasi "išorės saugumo" ir "vidaus saugumo" specialistai. Taigi, biurokratijų, kurios save diferencijuoja, statymai yra tokie, kad kiekviena iš jų plėtoja savo racionalumą su skirtingomis vizijomis, savo autonomiją ir savo viziją su itin aiškiu darbo pasidalijimu tarp kariuomenei skirto karo ir policijos viduje.

Kalbant apie seką, kuri buvo nustatyta valstybės atsiradimo ir jos santykio su karu atžvilgiu, pamatysime, kad mes esame tipiškame ideale, kad ne visada taip buvo ir kad tai nebūtinai tinka kitoms šalims ir likusiam pasauliui. Šis skirtumas buvo daromas dėl valstybės atsiradimo Vakaruose, kartais dėl instrumentinės logikos. Mintis, kad vidaus ir išorės saugumo atskyrimas yra valstybės konstitutyva ir kad tik šiandien mes juo suabejotume, kyla todėl, kad mes turime sukurti globalaus saugumo diskursą, globalaus saugumo kontekstą, kiek tai susiję su primestais diskursais, ar tai būtų artikuliacija, ar forma, kurią šiandien įgauna grėsmė, mes palikome Šaltojo karo grėsmes, kalbant apie branduolinio karo ar invazijos pavojų. Ši vizija yra supaprastinta, o riba tarp vidaus ir išorės niekada nebuvo visiškai hermetiška. Kolonijose policijos misijose visada dalyvavo kariškiai. Alžyro karas, kuris ne visada buvo pripažįstamas "karu", buvo pateisinamas pagal policijos operacijas, tačiau jam vadovavo prancūzų kariai teritorijoje, kuri priklausė Prancūzijai. Karinio personalo įsikišimas į kolonijinį karą Prancūzijos departamente pabrėžia neryškią ribą. Kelios šalys turi žandarmerijos pajėgas, kurios yra karinį statusą turinčios policijos pajėgos. Kitas pavyzdys - tarptautinės policijos biurokratijos, jau labai seniai yra policijos pareigūnų, dalyvaujančių tarptautiniuose tyrimuose. Dar XIX a. kova su anarchistais buvo atvejis, kai skirtingų valstybių policijos pajėgos bendradarbiavo tarpusavyje, taigi dirbo tarptautiniu mastu. Šie policijos pareigūnai tapo tuo, ką vadiname "Interpolu", t. y. tarptautinės policijos biurokratijos atveju, kai turime policijos pareigūnų, kurie specializuojasi spręsti tarptautinius klausimus, keliančius abejonių dėl skirtumo tarp vidaus ir išorės saugumo.

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Saugumo_specialistai:_biurokratizacija,_institucionalizacija,_profesionalizacija_ir_diferenciacija&oldid=51009 »