« Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių » : différence entre les versions

De Baripedia
 
(9 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 23 : Ligne 23 :
}}
}}


Generally speaking, the question of privatization is something that systematically revolves around the notion of the State. Privatisation is a central issue in our contemporary societies and is part of our daily lives. For a long time, when we talked about security, we had the impression that this was the last bastion of the exclusive monopoly of the State, it was easier to liberalize the telecommunications sector than the field of violence. For a long time, the monopoly on violence has been fundamental to the structuring of Western states. One of the fundamental reasons why we have functional states in the West is because we have had the mechanism that Tilly calls "war making - state making" where the monopoly of violence has allowed state building. Erosion of the monopoly through privatisation is central. Talking about the privatization of violence, the erosion of the state monopoly on the management of violence is something that was not given until recently. Today, this question must be approached through the prism of questioning this monopoly with a view to practices and private companies.
Apskritai privatizavimo klausimas nuolat sukasi apie valstybės sąvoką. Privatizavimas yra pagrindinis šiuolaikinės visuomenės klausimas ir mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Ilgą laiką, kai kalbėjome apie saugumą, susidarė įspūdis, kad tai paskutinis išskirtinės valstybės monopolijos bastionas, buvo lengviau liberalizuoti telekomunikacijų sektorių nei smurto sritį. Ilgą laiką smurto monopolis buvo esminė Vakarų valstybių struktūros dalis. Viena iš esminių priežasčių, kodėl Vakaruose turime funkcionuojančias valstybes, yra ta, kad veikė mechanizmas, kurį Tilly vadina "karo kūrimas - valstybės kūrimas", kai smurto monopolis leido kurti valstybes. Monopolijos naikinimas per privatizaciją yra esminis dalykas. Kalbant apie smurto privatizavimą, valstybės smurto valdymo monopolio erozija yra tai, kas dar visai neseniai nebuvo duota. Šiandien į šį klausimą reikia žvelgti per šios monopolijos kvestionavimo prizmę, atsižvelgiant į praktiką ir privačias įmones.


When we talk about security professionals, we intuitively have people who work for public sectors in mind. We have the impression that we are talking about public actors, but before putting security operators and actors in perspective, security has always been not necessarily only public, where the actors have not been directly representative of a public service as is the case, for example, of private detectives. Since the 1970s, the presence of these actors in our societies has accelerated. There is a wide variety of tasks that are not necessarily interrelated.
Kai kalbame apie saugumo specialistus, intuityviai turime omenyje žmones, dirbančius viešajame sektoriuje. Susidaro įspūdis, kad kalbame apie viešuosius subjektus, tačiau prieš pradedant vertinti saugumo operatorius ir subjektus iš perspektyvos, saugumas visada buvo nebūtinai tik viešasis, kai subjektai tiesiogiai neatstovavo viešajai tarnybai, kaip, pavyzdžiui, privačių detektyvų atveju. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio šių veikėjų buvimas mūsų visuomenėje paspartėjo. Vykdomos labai įvairios užduotys, kurios nebūtinai yra tarpusavyje susijusios.


The term private military and security companies (PSME) is the term most affected by the regulatory issues of private security companies. There is a wide variety of private military companies (PMCs). David Shearer suggests a way to classify them by distinguishing practices:
Terminas privačios karinės ir saugos bendrovės (PSŠS) yra labiausiai susijęs su privačių saugos bendrovių reguliavimo klausimais. Privačių karinių bendrovių (angl. private military companies, PMCs) yra labai įvairių. Deividas Šileris (David Shearer) siūlo jas klasifikuoti pagal atskiras praktikas:
*advice;
*konsultacijos;
*logistics: for example, we will only deal with canteens at military bases;
*logistiką: pavyzdžiui, nagrinėsime tik valgyklas karinėse bazėse;
*Operational: this remains rather marginal.
*eksperimentinė veikla: ji išlieka gana marga.


The distinction between logistics and operations is not necessarily clear. In Iraq, in 2003, being a truck driver could be an activity that very often involved fighting. Things are not at all clear, the lines are getting blurred.
Skirtumas tarp logistikos ir operacijų nebūtinai yra aiškus. Irake 2003 m. būti sunkvežimio vairuotoju galėjo būti veikla, kuri labai dažnai buvo susijusi su kovomis. Situacija nėra visiškai aiški, ribos vis labiau nyksta.


Our primary focus will be on the "operational PMCs" involved in external military operations of a rather military nature, ranging from peace operations to NATO operations and US military interventions. We will be interested in a wide range of clients ranging from NGOs to international organizations, private companies, the military themselves and foreign affairs officers to secure embassies. In the logistics dimension, currently in Afghanistan, there are employees of private companies working directly for ministries. This is a rather opaque area, but the State retains a right of scrutiny.
Daugiausia dėmesio skirsime "operatyviniams logistikos centrams", dalyvaujantiems gana karinio pobūdžio išorės karinėse operacijose, pradedant taikos operacijomis ir baigiant NATO operacijomis bei JAV karinėmis intervencijomis. Mus domins įvairūs klientai - nuo NVO iki tarptautinių organizacijų, privačių bendrovių, pačių kariškių ir užsienio reikalų pareigūnų, kad užtikrintume ambasadų saugumą. Logistikos srityje šiuo metu Afganistane dirba privačių bendrovių darbuotojai, tiesiogiai dirbantys ministerijoms. Tai gana neskaidri sritis, tačiau valstybė išlaiko kontrolės teisę.


[[Fichier:Ri3 smp 1.png|gauche|vignette]]
[[Fichier:Ri3 smp 1.png|gauche|vignette]]


One of the first modern operational PMCs is the Executive Outcomes, which was a South African company. Executive Outcomes was created in the early 1990s by former South African special forces involved in the border conflict with Namibia and linked to the survival of the apartheid regime, which created the firm with their expertise. Their field of action was mainly in Angola, securing platforms and participating directly in fighting. Where we see that their activities are not only those of operational combatants and that the Angolan government cannot pay in terms of money and has paid with mining rights. It should be noted that Executive Outcomes was part of a larger consortium that included mining. These are new opportunities for former military personnel through the private sector.
Viena iš pirmųjų modernių veikiančių PMC yra Pietų Afrikos bendrovė "Executive Outcomes". Įmonę "Executive Outcomes" XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje sukūrė buvę Pietų Afrikos Respublikos specialiųjų pajėgų kariai, dalyvavę pasienio konflikte su Namibija ir susiję su apartheido režimo išlikimu, kurie, pasitelkę savo patirtį, sukūrė įmonę. Jų veiklos sritis daugiausia buvo Angoloje, užtikrinant platformas ir tiesiogiai dalyvaujant kovose. Kur matome, kad jų veikla nėra tik operatyvinių kovotojų veikla ir kad Angolos vyriausybė negali atsiskaityti pinigais, o atsiskaitė kasybos teisėmis. Reikėtų pažymėti, kad "Executive Outcomes" buvo didesnio konsorciumo, į kurį įėjo ir kasybos pramonė, dalis. Tai naujos galimybės buvusiems kariškiams per privatųjį sektorių.


This type of private company is representative of the phenomenon that emerged in the early 1990s with former military personnel engaging in mercenary-like practices. When it is the market that regulates the use of violence, we are in different practices compared to monopolistic practices of classical physical violence?
Tokio tipo privačios bendrovės atstovauja XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje atsiradusiam reiškiniui, kai buvę kariškiai užsiėmė samdinių veikla. Kai prievartos naudojimą reguliuoja rinka, mes turime kitokią praktiką, palyginti su monopoline klasikinės fizinės prievartos praktika?


[[Fichier:Ri3 Abou Ghraib smp 2.png|vignette]]
[[Fichier:Ri3 Abou Ghraib smp 2.png|vignette]]


The involvement of CACI and TITAN in the Abu Ghraib scandal in 2004 gives an idea of the extent and variety of PMC activities. Two of the people involved in this scandal were working for private companies raising the fact that the practice of torture can be outsourced to private companies. The legal framework behind the deployment of these private companies and one of the security stakes.
CACI ir TITAN dalyvavimas Abu Graibo skandale 2004 m. leidžia susidaryti įspūdį apie PMC veiklos mastą ir įvairovę. Du iš šiame skandale dalyvavusių asmenų dirbo privačiose bendrovėse, o tai rodo, kad kankinimo praktika gali būti perduota privačioms bendrovėms. Šių privačių bendrovių dislokavimo teisinė sistema ir vienas iš saugumo kozirių.


{{Translations
{{Translations
Ligne 54 : Ligne 54 :
= Speeches on Private Military Companies (PMCs) and their limitations =
= Speeches on Private Military Companies (PMCs) and their limitations =


== The transnationalist discourse ==
== Transnacionalistinis diskursas ==


Behind this discourse is the image of the erosion of the state and the end of the state monopoly on legitimate violence. The importance of this issue is reflected in the role that the state is supposed to play. Does the advent, multiplication and success of these private companies put an end to the state monopoly on legitimate violence? In'' The Rise and Decline of the State'' published in 1999, Martin van Creveld estimates that until the 1970s, the idea of a legitimate monopoly was more or less functional and that this monopoly is now disappearing in favour of market logic. Already, in light of what we have seen from a historical point of view, Weber's monopoly is not a total truth formula either, being a fiction and even a recent phenomenon.
Už šio diskurso slypi valstybės erozijos ir valstybės teisėto smurto monopolio pabaigos vaizdinys. Šio klausimo svarbą atspindi vaidmuo, kurį turėtų atlikti valstybė. Ar šių privačių bendrovių atsiradimas, daugėjimas ir sėkmė reiškia valstybės teisėto smurto monopolio pabaigą? 1999 m. išleistoje knygoje'' The Rise and Decline of the State'' Martinas van Kreveldas (Martin van Creveld) apskaičiavo, kad iki XX a. septintojo dešimtmečio teisėto smurto monopolio idėja buvo daugiau ar mažiau funkcionali, o dabar šis monopolis nyksta rinkos logikos naudai. Jau dabar, atsižvelgiant į tai, ką matėme istoriniu požiūriu, M. Weberio monopolija taip pat nėra visiškos tiesos formulė, nes ji yra fikcija ir netgi nesenas reiškinys.


This erosion is doubtful because the main customer of these companies is the states, especially the American state. Not only are the United States the primary customer of these companies, but also the major employees of the companies are former military or police officers who have themselves been trained in state armies. Contrary to what Martin van Creveld postulates, we are not at the end of the state monopoly, but we are instead dealing with changes to the monopoly.
Ši erozija kelia abejonių, nes pagrindinis šių bendrovių klientas yra valstybės, ypač Amerikos valstybė. Jungtinės Valstijos yra ne tik pagrindinis šių bendrovių klientas, bet ir pagrindiniai bendrovių darbuotojai yra buvę kariškiai ar policininkai, kurie patys buvo apmokyti valstybių kariuomenėse. Priešingai nei teigia Martinas van Kreveldas (Martin van Creveld), mes nesame valstybės monopolijos pabaigoje, o susiduriame su monopolijos pokyčiais.


In order to deepen this complexity of the stakes surrounding the privatization of military coercion put forward by the transnationalist thesis which aims to minimize the role of the State, we will examine three dimensions of the privatization of military coercion and the role that this raises in relation to the State:
Siekdami giliau atskleisti su karinės prievartos privatizavimu susijusius sudėtingus aspektus, iškeltus transnacionalistinėje tezėje, kuria siekiama sumažinti valstybės vaidmenį, nagrinėsime tris karinės prievartos privatizavimo aspektus ir tai, koks vaidmuo dėl to kyla valstybės atžvilgiu:
#The ownership of coercive resources: the question is whether they are public or private. The answer is that we are faced with privatization because any private security company uses its own resources.
#prievartos išteklių nuosavybė: kyla klausimas, ar jie yra valstybiniai, ar privatūs. Atsakome, kad susiduriame su privatizacija, nes bet kuri privati saugumo bendrovė naudoja savo išteklius.
#Armed forces and weapons allocation: that is to say who will decide on the allocation of certain weapons and the deployment of armed forces if we are in a privatization logic. The question is whether this privatization is economic in a market logic or is it by authorization. There's a mixture of the two. Unlike the first question, there may be cases where ownership is public, but the allocation is economic. With the program lend and lease in the 1940s, the U.S. government made a loan in the form of military equipment to Britain and the USSR. It is not just anyone who decides, and there is also a political logic. As far as the allocation is concerned, we are in a mixture of economic logic by authorization involving the mediation of a law enforcement agency at a given time.
#Ginkluotosios pajėgos ir ginklų paskirstymas: t. y. kas spręs dėl tam tikrų ginklų paskirstymo ir ginkluotųjų pajėgų dislokavimo, jei vadovaujamės privatizacijos logika. Kyla klausimas, ar šis privatizavimas yra ekonominis pagal rinkos logiką, ar pagal įgaliojimus. Yra šių dviejų variantų mišinys. Skirtingai nuo pirmojo klausimo, gali būti atvejų, kai nuosavybė yra valstybinė, bet paskirstymas yra ekonominis. Ketvirtajame dešimtmetyje įgyvendindama programą "skolink ir nuomok", JAV vyriausybė suteikė paskolą karinės įrangos pavidalu Didžiajai Britanijai ir SSRS. Sprendžia ne bet kas, be to, yra ir politinė logika. Kalbant apie paskirstymą, mes esame ekonominės logikos mišinyje pagal leidimą, apimantį teisėsaugos institucijos tarpininkavimą tam tikru metu.
#This is the basis for decision-making about the use of force: even if the state will set rules, on the ground things are not going to be really clear about the rules of engagement. We enter a fuzzy terrain where we do not know how actors that we do not necessarily control are going to have room for manoeuvre. Companies, unlike states, have their own rules of operation with their own directives raising other problems. On the very central issue of the use of force, with the PMCs we enter a grey zone creating spaces where they can make decisions more freely than the military because the chains of command are distended.
#Tai yra sprendimų dėl jėgos panaudojimo priėmimo pagrindas: net jei valstybė nustatys taisykles, vietoje viskas nebus tikrai aišku, kokios bus panaudojimo taisyklės. Pateksime į neaiškią teritoriją, kurioje nežinome, kaip veikėjai, kuriuos nebūtinai kontroliuojame, galės manevruoti. Bendrovės, skirtingai nei valstybės, turi savo veiklos taisykles su savo direktyvomis, dėl kurių kyla kitų problemų. Kalbant apie labai svarbų jėgos panaudojimo klausimą, su PMC įžengiame į pilkąją zoną, kur sukuriama erdvė, kurioje jos gali priimti sprendimus laisviau nei kariuomenė, nes vadovavimo grandinės yra išsklaidytos.


The question that arises is the regulation of PMCs. War in general was a means of regulating violence. In a private logic where the market is supposed to impose its rules, the question of regulation is quite representative of this vagueness. There are two types of process, on the one hand:
Kyla klausimas dėl PMC reguliavimo. Karas apskritai buvo smurto reguliavimo priemonė. Privačioje logikoje, kur rinka turėtų primesti savo taisykles, reguliavimo klausimas gana gerai atspindi šį neaiškumą. Viena vertus, egzistuoja dviejų rūšių procesai:
*agreements between States, these States impose binding regulations and legal frameworks to regulate the framework in which these companies operate. An interesting initiative is the Montreux process. Since 2008, this process has been the culmination of discussions initiated in Switzerland with the ICRC, including 17 states that have agreed to regulate these activities and, in particular, to ensure that they comply with humanitarian law. At the same time, this Montreux process aims to establish a code of conduct to develop "good practices". In a logic of market logic, we are in a change of rationality, entering into a logic of self-regulation as is the case with fair trade. This refers to the social responsibility of players, which calls for the ethical dimension of market regulation. Most of the States associated with the Montreux Process, which aims both to have non-binding international regulation and to develop a code of conduct, are not inclined to address this issue within the framework of the UN.
*susitarimai tarp valstybių, šios valstybės nustato privalomus reglamentus ir teisines sistemas, reguliuojančias sistemą, kurioje veikia šios įmonės. Įdomi iniciatyva yra Montrė procesas. Nuo 2008 m. šis procesas yra Šveicarijoje su Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu pradėtų diskusijų, kuriose dalyvavo 17 valstybių, sutikusių reglamentuoti šią veiklą ir visų pirma užtikrinti, kad ji atitiktų humanitarinę teisę, kulminacija. Kartu šiuo Montrė procesu siekiama nustatyti elgesio kodeksą, kad būtų plėtojama "geroji praktika". Rinkos logikoje keičiasi racionalumas, pereinant į savireguliacijos logiką, kaip ir sąžiningos prekybos atveju. Tai susiję su dalyvių socialine atsakomybe, kuri reikalauja etinio rinkos reguliavimo aspekto. Dauguma valstybių, susijusių su Montrė procesu, kuriuo siekiama ir neprivalomo tarptautinio reguliavimo, ir elgesio kodekso parengimo, nėra linkusios spręsti šio klausimo JT rėmuose.
*companies are not opposed to this self-regulatory logic. An International Stability Operations Association treaty is a grouping of private military companies that aims to establish a code of good conduct with the idea of presenting private military companies for one day meeting the standards of UN peacekeeping operations, particularly in the 1990s.
*Bendrovės neprieštarauja tokiai savireguliavimo logikai. Tarptautinės stabilumo operacijų asociacijos sutartis - tai privačių karinių bendrovių susivienijimas, siekiantis sukurti gero elgesio kodeksą, kurio tikslas - pristatyti privačias karines bendroves, kad vieną dieną jos atitiktų JT taikos palaikymo operacijų standartus, ypač dešimtajame dešimtmetyje.


== The Realist interpretation ==
== Realistinė interpretacija ==


The advantage of the realistic approach is to have anhistorical analyses that quickly address the issue of PMCs as a state-supported phenomenon that can be seen as a "high politics" instrument. Behind these companies, there are States that have decided to entrust these missions to private companies. In international relations, non-state actors are not very interesting for realists, since private actors have never had any influence on political decisions and remain proxies for the State. This thesis applies not only to PMCs, but also to terrorist movements, i. e. a state must be found behind any group.
Realistinio požiūrio privalumas - tai anihistorinė analizė, kuri greitai išsprendžia PMC kaip valstybės remiamo reiškinio, kuris gali būti laikomas "aukštosios politikos" priemone, klausimą. Už šių bendrovių slypi valstybės, kurios nusprendė patikėti šias misijas privačioms bendrovėms. Tarptautiniuose santykiuose nevalstybiniai veikėjai realistams nėra labai įdomūs, nes privatūs veikėjai niekada nedarė jokios įtakos politiniams sprendimams ir lieka valstybės įgaliotiniais. Ši tezė taikoma ne tik PMC, bet ir teroristiniams judėjimams, t. y. už bet kurios grupuotės turi slypėti valstybė.


Realistic interpretation has limitations since, by disqualifying private or state actors, one cannot see the impact they might have on decision-making themselves, while many cases call into question the reading of MMPs that do not call into question the very functioning of the state. The realistic thesis is not able to see how much influence private military companies can have on the lobbying mechanism. We have actors who will move from one to the other and who will influence decision-making or even the development of operations by this indistinction. There is also a revolving-doors phenomenon where the distinction between private and public actors is not clear, with some people going back and forth between bureaucracies, governments and private companies.
Realistinis aiškinimas turi trūkumų, nes, atmetus privačius ar valstybinius veikėjus, negalima įžvelgti, kokį poveikį jie patys gali daryti sprendimų priėmimui, o daugelis atvejų verčia abejoti, ar galima skaityti MMP, kurie nekelia abejonių dėl paties valstybės veikimo. Realistinė disertacija negali įžvelgti, kokią įtaką lobizmo mechanizmui gali daryti privačios karinės bendrovės. Turime veikėjų, kurie pereis iš vieno į kitą ir kurie dėl šio neatskiriamumo darys įtaką sprendimų priėmimui ar net operacijų vystymui. Taip pat egzistuoja "besisukančių durų" fenomenas, kai skirtumas tarp privačių ir viešųjų veikėjų nėra aiškus, kai kurie žmonės vaikšto pirmyn ir atgal tarp biurokratijos, vyriausybių ir privačių bendrovių.


== Causes and consequences ==
== Priežastys ir pasekmės ==


We are going to discuss some of the elements that have already been mentioned. We will look in more detail at the question of replacing a public, inter-state logic articulated around the monopoly of the legitimate violence of the State by asking ourselves the question of the economic causes. Do we really have a security market that was set up after the end of the Cold War and it is extremely reductive to see this because there is a political logic behind it? We must remember the economic functioning.
Aptarsime kai kuriuos jau minėtus elementus. Išsamiau panagrinėsime klausimą apie viešosios, tarpvalstybinės logikos, artikuliuojamos aplink valstybės teisėto smurto monopolį, pakeitimą, užduodami sau klausimą apie ekonomines priežastis. Ar tikrai turime saugumo rinką, kuri buvo sukurta pasibaigus Šaltajam karui ir kurią įžvelgti yra itin redukuota, nes už jos slypi politinė logika? Turime prisiminti ekonominį veikimą.


[[Fichier:Ri3 offre smp 1.png|vignette]]
[[Fichier:Ri3 offre smp 1.png|vignette]]


As far as supply is concerned, there are certain phenomena which may lead us to believe that there is the emergence of a real supply with a reduction in the armies with the end of the Cold War. There is a shift from conscription armies to professional armies and the idea that we will now reap the dividends of peace and therefore there are fewer soldiers. There are a lot of military offers coming out of it, with military personnel no longer working or available for a private security market.
Kalbant apie pasiūlą, yra tam tikrų reiškinių, kurie leidžia manyti, kad pasibaigus Šaltajam karui, sumažėjus kariuomenių skaičiui, atsirado reali pasiūla. Nuo šauktinių kariuomenių pereinama prie profesionalių kariuomenių ir manoma, kad dabar gausime taikos dividendų, todėl karių mažėja. Dėl to atsiranda daug karinių pasiūlymų, nes kariškiai nebedirba ir nebegali dirbti privačioje apsaugos rinkoje.


[[Fichier:Conflits armés et interventions de paix en 2006.jpg|vignette|source : Science Po<ref>http://cartographie.sciences-po.fr/cartotheque/51C_conflits_armes_2006.jpg</ref>]]
[[Fichier:Conflits armés et interventions de paix en 2006.jpg|vignette|source : Science Po<ref>http://cartographie.sciences-po.fr/cartotheque/51C_conflits_armes_2006.jpg</ref>]]


Just because there is less money and fewer armies does not mean that there are no new challenges. The end of the Cold War led to the multiplication of infra-state conflicts with a demand for intervention. The UN and NATO will be much more active in the end of the Cold War in terms of intervention and there is still a strong demand for troops. There is a Somali syndrome, which means that during the intervention in Somalia, there was a multinational intervention and UN investment with a high demand for international troops, but also with Rwanda and Bosnia, which meant that some Western states did not necessarily want their soldiers to die in peacekeeping operations. In terms of demand, there is also the fact that Western countries do not necessarily want to join peacekeeping operations in the 1990s. Beginning in the 1990s, a demand arose from the disaffection of Western countries for peacekeeping operations. Today, the overwhelming majority of the troops involved in peacekeeping operations come from India and Bangladesh. There is also a cost logic behind this logic, since these soldiers also cost less.
Tai, kad yra mažiau pinigų ir mažiau kariuomenių, nereiškia, kad nėra naujų iššūkių. Pasibaigus Šaltajam karui padaugėjo tarpvalstybinių konfliktų, dėl kurių atsirado intervencijos poreikis. Pasibaigus Šaltajam karui JT ir NATO daug aktyviau vykdys intervenciją, o karių poreikis vis dar didelis. Egzistuoja Somalio sindromas, kuris reiškia, kad per intervenciją Somalyje vyko daugianacionalinė intervencija ir JT investicijos su dideliu tarptautinių karių poreikiu, taip pat su Ruanda ir Bosnija, o tai reiškia, kad kai kurios Vakarų valstybės nebūtinai norėjo, kad jų kariai žūtų taikos palaikymo operacijose. Kalbant apie paklausą, reikia paminėti ir tai, kad Vakarų valstybės nebūtinai norėjo prisijungti prie taikos palaikymo operacijų dešimtajame dešimtmetyje. Pradedant dešimtuoju dešimtmečiu, paklausa atsirado dėl Vakarų šalių nepasitenkinimo taikos palaikymo operacijomis. Šiandien didžioji dauguma taikos palaikymo operacijose dalyvaujančių karių yra iš Indijos ir Bangladešo. Ši logika taip pat grindžiama sąnaudų logika, nes šie kariai taip pat kainuoja mažiau.


[[Fichier:Ri3 smp 1.png|vignette]]
[[Fichier:Ri3 smp 1.png|vignette]]


There is a real demand with the multiplication of African conflicts and Koffi Annan questioned the UN's ability to mobilize resources.
Daugėjant konfliktų Afrikoje, kyla realus poreikis ir Koffi Annanas suabejojo JT gebėjimu sutelkti išteklius.


[[Fichier:us military expenditure since 1998.png|gauche|vignette]]
[[Fichier:us military expenditure since 1998.png|gauche|vignette]]


A paradox emerges. As much as European countries' military spending has fallen, in terms of the world's largest military budget, the US budget since the end of the Cold War has risen exponentially and steadily.
Atsiranda paradoksas. Nors Europos šalių karinės išlaidos sumažėjo, kalbant apie didžiausią pasaulyje karinį biudžetą, JAV biudžetas nuo Šaltojo karo pabaigos sparčiai ir nuolat didėjo.


[[Fichier:Ri3 smp irak 1.png|vignette]]
[[Fichier:Ri3 smp irak 1.png|vignette]]


The U.S. military did not grow up, but are exploded budgeta with private military companies. In 1991, the share of private contactors was 1%, in 2003 10% and in 2009, the number of private companies was higher than the number of US troops in Iraq. The budget is increasing, but the number of troops deployed on the ground is not increasing.
JAV kariuomenė ne išaugo, bet sprogo budgeta su privačiomis karinėmis bendrovėmis. 1991 m. privačių įmonių dalis sudarė 1 %, 2003 m. - 10 %, o 2009 m. privačių įmonių skaičius buvo didesnis nei JAV karių skaičius Irake. Biudžetas didėja, tačiau vietoje dislokuotų karių skaičius nedidėja.


Now, we have to think about other causes because it is not just the post-Cold War and peace dividend logic that made it necessary to call on private contactors because we had fewer soldiers. By making fictional politics, we can see that at the time, with the path we were heading towards, the idea was to say to ourselves that in order to settle the solutions at the global level, we need inclusive multilateral solutions. There were optimistic theories of a more just world where multilateral decision-making translated into the development of multilateral institutions. This is not only through the United Nations, but also through the OSCE, the European Union, which will conduct crisis management operations from 2003 onwards. The idea of multilateralism has been very much at the forefront and was seen as a credible option. One could have imagined that the consequences of 9/11 in terms of the international community could have been studied within the framework of a multilateral intervention.
Dabar turime galvoti apie kitas priežastis, nes ne tik dėl Šaltojo karo pabaigos ir taikos dividendų logikos reikėjo pasitelkti privačius kontraktininkus, nes turėjome mažiau karių. Vykdydami fiktyvią politiką, galime matyti, kad tuo metu, esant tokiam keliui, kuriuo ėjome, buvo norima pasakyti sau, kad norint išspręsti sprendimus pasauliniu lygmeniu, reikia visa apimančių daugiašalių sprendimų. Egzistavo optimistinės teisingesnio pasaulio teorijos, kuriose daugiašalių sprendimų priėmimas reiškėsi daugiašalių institucijų kūrimu. Ne tik per Jungtines Tautas, bet ir per ESBO, Europos Sąjungą, kuri nuo 2003 m. vykdys krizių valdymo operacijas. Daugiašališkumo idėja buvo labai aktuali ir laikyta patikima galimybe. Galima buvo įsivaizduoti, kad rugsėjo 11-osios padariniai tarptautinės bendruomenės atžvilgiu galėjo būti nagrinėjami daugiašalės intervencijos rėmuose.


What could explain why governments will increasingly resort to private companies? In the operation of many states, this began in Britain and the United States in the 1970s, and a new way of managing the state was developed, which found that bureaucracies were too slow, cumbersome, and not effective enough to have a dynamic society. This is called[New Public Management]]. There was a widespread idea that tasks would be outsourced or assigned to private actors that would allow for more efficient bureaucracy. The U.S. military will make use of many subcontractors especially for logistics. Another factor is that the professionalization of armies has taken people away from them to perform subordinate tasks. This is a neoliberal turn of events that aims to reduce the size of the state and even the armies have been affected by this phenomenon. It is important to put that in perspective.
Kuo būtų galima paaiškinti, kodėl vyriausybės vis dažniau kreipiasi į privačias bendroves? Daugelio valstybių veikloje tai prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. septintajame dešimtmetyje, ir buvo sukurtas naujas valstybės valdymo būdas, nustačius, kad biurokratija yra per lėta, gremėzdiška ir nepakankamai veiksminga, kad visuomenė būtų dinamiška. Tai vadinama [Naujoji viešoji vadyba]]. Buvo plačiai paplitusi idėja, kad užduotys bus perduotos arba pavestos privatiems subjektams, o tai leistų užtikrinti efektyvesnę biurokratiją. JAV kariuomenė naudosis daugybe subrangovų, ypač logistikos srityje. Dar vienas veiksnys yra tai, kad profesionalizuojant kariuomenes iš jų buvo paimti žmonės, kurie atliko pavaldžias užduotis. Tai neoliberalus posūkis, kuriuo siekiama sumažinti valstybės dydį, ir šis reiškinys paveikė net kariuomenes. Svarbu tai vertinti iš perspektyvos.


In short, it allows us to question the market argument which is a circular argument since it is said that it is the market logic that will generate the market, it is a presupposed rationality that we will apply to a phenomenon. Finally, the cause of the market explanation is totally circular. There are practical questions, but there is clearly a more political will to move towards more neoliberal public policies. This phenomenon is linked to the transformation of the State into a logic of redeployment and different functioning. The American state remains important even though the decision-making process has changed.
Trumpai tariant, tai leidžia mums suabejoti rinkos argumentu, kuris yra apskritas argumentas, nes sakoma, kad būtent rinkos logika sukurs rinką, tai yra numanomas racionalumas, kurį taikysime reiškiniui. Galiausiai rinkos paaiškinimo priežastis yra visiškai žiedinė. Kyla praktinių klausimų, tačiau akivaizdu, kad yra daugiau politinės valios pereiti prie neoliberalesnės viešosios politikos. Šis reiškinys susijęs su valstybės transformacija į perskirstymo ir kitokio veikimo logiką. Amerikos valstybė išlieka svarbi, nors sprendimų priėmimo procesas pasikeitė.


The SMPs are part of a legal no-mans's land in Iraq with Order 17 of the Coalition Provisional Authority (CPA). The employees of these companies were not subject to Iraqi law, it is an extremely grey area. Since 2007, employees of these companies have been subject to the United States Unified Military Justice Code. In Afghanistan, former President Karzai wanted to regulate the presence of private military companies by making them subject to Afghan law. The reaction of these companies was to threaten the merger to break their contract because this clause was not included. There is no taking over of local judicial systems, their status is weak because they are not military. Despite the fact that they were tried to be associated with a military code, de facto, this highlights the fact that there was very little control and no punishment for abuse.
SMP yra teisiškai niekieno žemės Irake dalis, kurioje galioja Laikinosios koalicijos valdžios (CPA) 17 įsakymas. Šių bendrovių darbuotojams nebuvo taikomi Irako įstatymai, tai itin pilka zona. Nuo 2007 m. šių bendrovių darbuotojams taikomas Jungtinių Valstijų suvienytasis karinio teisingumo kodeksas. Afganistane buvęs prezidentas H. Karzajus norėjo sureguliuoti privačių karinių bendrovių buvimą, nustatydamas, kad joms taikomi Afganistano įstatymai. Šių bendrovių reakcija buvo grasinimas susijungti ir nutraukti sutartį, nes ši sąlyga nebuvo įtraukta. Vietos teismų sistemos nėra perimtos, jų statusas yra silpnas, nes jos nėra karinės. Nepaisant to, kad jas bandyta susieti su kariniu kodeksu, de facto tai pabrėžia faktą, kad kontrolė buvo labai menka, o už piktnaudžiavimą nebuvo baudžiama.


= SMPs in Practice: The Effects of the Relationship Between Politics and Security Professionals =
= VVG praktikoje: Politikos ir saugumo specialistų santykių poveikis =


How does this phenomenon of privatization affect relations between the different actors and professions involved? Continuity between state and private actors must be discussed in a network analysis. These networks are cross-sectional beyond the private - public distinction. These networks do not unilaterally weaken state actors, but they certainly transform power relations within states.
Kaip šis privatizavimo reiškinys veikia įvairių susijusių veikėjų ir profesijų santykius? Tęstinumas tarp valstybės ir privačių veikėjų turi būti aptartas atliekant tinklo analizę. Šie tinklai yra skerspjūviai, peržengiantys privataus ir valstybinio sektoriaus skirstymo ribas. Šie tinklai vienašališkai nesusilpnina valstybinių veikėjų, tačiau jie neabejotinai keičia galios santykius valstybėse.


== Politicians and ministerial bureaucracies ==
== Politikai ir ministerijų biurokratija ==


With regard to the transformation of practices, we will look at a series of practical cases of how the arrival of PMCs will transform the relationship between certain actors.
Kalbant apie praktikos pertvarkymą, panagrinėsime keletą praktinių atvejų, kaip PMC atėjimas pakeis tam tikrų veikėjų santykius.


In 2003, during the intervention in Iraq, there was a disagreement within the Pentagon between civilians and the military, namely the issue of neo-conservatives and military privatization in the context of military opposition to military operations abroad. The military was not very enthusiastic about the war in Iraq. A 2002 report said that the military felt that sending troops to Iraq was not complicated, but in terms of management it was very complicated when the neo-conservatives were in favour of intervention. In this type of opposition, with the advent of PMC actor, how does this lead to a transformation. The fact that PMCs are a viable solution is going to make it give more options for civilians, making the military less important. Civil bureaucracy had more options.
2003 m. intervencijos į Iraką metu Pentagone kilo nesutarimų tarp civilių ir kariškių, t. y. neokonservatorių ir kariuomenės privatizavimo klausimas, kai kariškiai priešinosi karinėms operacijoms užsienyje. Kariškiai nebuvo labai entuziastingai nusiteikę karo Irake atžvilgiu. 2002 m. ataskaitoje teigiama, kad, kariškių nuomone, karių siuntimas į Iraką nebuvo sudėtingas, tačiau valdymo požiūriu jis buvo labai sudėtingas, kai neokonservatoriai pasisakė už intervenciją. Esant tokiai opozicijai, atsiradus PMC veikėjui, kaip tai lemia transformaciją. Tai, kad PMC yra perspektyvus sprendimas, suteiks daugiau galimybių civiliams, todėl kariuomenė taps mažiau svarbi. Civilinė biurokratija turėjo daugiau galimybių.


One case is the way politicians bypass their allies with the example of counter-narcotics in Afghanistan. The call for a private company has bypassed a traditional allied political issue. What privatization can change is also to bypass the parliamentary opposition. Plan Colombia was part of the continuity against drug trafficking in Colombia. The multi-phased plan aimed to tackle drug cultivation, which weakened the guerrillas on the ground by eradicating coca cultivation. Congress was not "for" fearing that an escalation operation would be launched. The Clinton administration has made extensive use of private companies, particularly to eradicate coca cultivation.
Vienas iš pavyzdžių - tai, kaip politikai apeina savo sąjungininkus, pasitelkiant kovos su narkotikais Afganistane pavyzdį. Raginimas steigti privačią bendrovę aplenkė tradicinį sąjungininkų politinį klausimą. Tai, ką gali pakeisti privatizacija, taip pat yra parlamentinės opozicijos apėjimas. Kolumbijos planas buvo kovos su narkotikų kontrabanda Kolumbijoje tęstinumo dalis. Daugiapakopiu planu buvo siekiama kovoti su narkotikų auginimu, kuris susilpnino partizanus vietoje išnaikinant kokų auginimą. Kongresas nebuvo "už", baimindamasis, kad bus pradėta eskalacijos operacija. H. Clintono administracija plačiai naudojosi privačių bendrovių paslaugomis, ypač naikindama kokainmedžių auginimą.


One way of describing the relationship between departmental bureaucracies and the MPS is the principle of "plausible denial". In 2007, the "Nissour Square shooting" took place. Black Water employees who were supposed to protect a diplomatic convoy and were forced to shoot into the crowd killing about 20 people. The plausible denial is that the U.S. secretary of state at the time could not plausibly say that he did not really control these people, that even though they gave them instructions, shooting in the crowd was not the total responsibility of the Americans. It remains unclear how this company interprets the American directives. The term "plausible denial" is often used to illustrate the room for manoeuvre that can be left by appealing to military societies.
Vienas iš būdų apibūdinti departamentų biurokratijos ir MPS santykius yra "tikėtino neigimo" principas. 2007 m. įvyko "šaudymas Nissūro aikštėje". Juodojo vandens darbuotojai, turėję saugoti diplomatinį konvojų ir priversti šaudyti į minią, nužudė apie 20 žmonių. Įtikinamas neigimas reiškia, kad tuometinis JAV valstybės sekretorius negalėjo įtikinamai pasakyti, kad jis iš tikrųjų nekontroliavo šių žmonių, kad nors ir davė jiems nurodymus, šaudymas į minią nebuvo visiška amerikiečių atsakomybė. Lieka neaišku, kaip ši kompanija interpretuoja amerikiečių direktyvas. Terminas "tikėtinas paneigimas" dažnai vartojamas siekiant parodyti, kokią manevro laisvę galima palikti apeliuojant į karines draugijas.


== Military and intelligence services ==
== Karinės ir žvalgybos tarnybos ==


Their work has been largely transformed by private companies. For the military, there is the obvious advantage of focusing on the essential missions of the army. The advantage of delegation to PMCs for the military is that they can focus on core missions in a limited troop-staffing context, which increases the tooth-to-tail ratio. For the military, there is an advantage that in an army relatively small in number of men, if the less glorious tasks are left to private companies, one focuses more on the essential aspects of the milestone activity.
Jų darbą iš esmės pakeitė privačios bendrovės. Kariuomenės atveju akivaizdus privalumas yra tas, kad galima sutelkti dėmesį į esmines kariuomenės misijas. Kariuomenės privalumas deleguojant užduotis PMC yra tas, kad jos gali sutelkti dėmesį į pagrindines misijas esant ribotam karių skaičiui, o tai padidina "dantų ir uodegos" santykį. Kariuomenei privalumas yra tas, kad santykinai nedidelėje pagal žmonių skaičių kariuomenėje, jei mažiau šlovingos užduotys paliekamos privačioms bendrovėms, labiau susitelkiama į esminius etapinės veiklos aspektus.


But the military sometimes loses certain prerogatives because many things have been outsourced. Leaving some prerogatives aside means that the military can also lose quite significant prerogatives. The fact that the resources available are private means that, within the bureaucracy, other aspects dedicated to the military will benefit private companies. Today, the CIA does not need to use military means to make a targeted strike in Afghanistan that reduces military prerogatives. The military has less control over logistical aspects, leaving more room for manoeuvre for other actors.
Tačiau kariuomenė kartais praranda tam tikras prerogatyvas, nes daugelis dalykų perduodami išorės įmonėms. Kai kurių prerogatyvų palikimas nuošalyje reiškia, kad kariuomenė gali prarasti ir gana reikšmingų prerogatyvų. Tai, kad turimi ištekliai yra privatūs, reiškia, kad biurokratijoje kiti kariuomenei skirti aspektai bus naudingi privačioms bendrovėms. Šiandien CŽV nebūtina naudoti karinių priemonių, kad Afganistane būtų atliktas tikslinis smūgis, kuris sumažina karines prerogatyvas. Kariuomenė mažiau kontroliuoja logistikos aspektus, todėl kitiems subjektams lieka daugiau manevravimo laisvės.


== Local elite ==
== Vietos elitas ==


The increasing presence of PMCs within the State redefines and reacts with the relations with politics. The interest of PMCs for local elites in war-torn developing countries such as Afghanistan or Iraq may be purely economic. In Afghanistan, PMCs represent a purely economic interest for local elites. To pay some militias on the spot and give them the screen to be PMCs, eventually having an influence in the local game. If the regime wants to have an Afghan state-owned public security apparatus, many militias can see the PMCs as subversive forces. We see how the privatization of security can have an impact on the very process of state building and the acquisition of a state monopoly on its territory. The Disbandment of Illegal Armed Groups (DIAG) reportedly failed to disarm these militias, removing them from the equation of state building in Afghanistan after 2001.
Didėjantis PMC buvimas valstybėje iš naujo apibrėžia ir keičia santykius su politika. Karo nuniokotose besivystančiose šalyse, tokiose kaip Afganistanas ar Irakas, vietos elitas gali būti suinteresuotas tik ekonominiais interesais. Afganistane PMC vietos elitui yra grynai ekonominis interesas. Sumokėti kai kurioms milicijoms vietoje ir suteikti joms galimybę tapti PMC, galiausiai darant įtaką vietos žaidimui. Jei režimas nori turėti Afganistano valstybinį viešojo saugumo aparatą, daugelis sukarintų grupuočių gali laikyti PMC kaip ardomąsias pajėgas. Matome, kaip saugumo privatizavimas gali turėti įtakos pačiam valstybės kūrimo procesui ir valstybės monopolio savo teritorijoje įgijimui. Pranešama, kad Nelegalių ginkluotų grupuočių išformavimas (DIAG) nesugebėjo nuginkluoti šių sukarintų grupuočių, pašalindamas jas iš valstybės kūrimo Afganistane po 2001 m. lygties.


= Conclusion =
= Išvada =


There is a logic of symbiosis between the State and war entrepreneurs. Instead, there is a transformation within the State without necessarily calling into question the State itself, since no logic escapes the State. The sociohistorical perspective makes it possible to see that privatization is not something new, that in the 19th century there was a kind of parenthesis with a state influencing the exercise of the monopoly of violence, even if one could say that this monopoly was never total. We are now perhaps witnessing the end of this parenthesis, we would see a return. Why a return of the phenomenon? A distinction should be made between stronger and weaker states, i. e. not all states are equal in the privatization of the monopoly of violence. Privatisation, if it is made possible and comes mainly from the northern state, there would be an imperial reason behind it, it would be less serious for a northern state to privatise part of its security apparatus, because it can afford it. It is possible for some States and privatization has consequences in other States.
Tarp valstybės ir karo verslininkų egzistuoja simbiozės logika. Vietoj to vyksta transformacija valstybės viduje, nebūtinai kvestionuojant pačią valstybę, nes jokia logika neišvengia valstybės. Socialinė istorinė perspektyva leidžia pamatyti, kad privatizacija nėra kažkas naujo, kad XIX a. egzistavo tam tikra skliausteliuose esanti valstybė, daranti įtaką smurto monopolio įgyvendinimui, nors galima sakyti, kad šis monopolis niekada nebuvo visiškas. Dabar galbūt stebime šios skliausteliu pabaigos pabaigą, matytume sugrįžimą. Kodėl šis reiškinys grįžta? Reikėtų skirti stipresnes ir silpnesnes valstybes, t. y. ne visos valstybės yra vienodos privatizuojant smurto monopolį. Privatizavimas, jei jis tampa įmanomas ir daugiausia ateina iš šiaurinės valstybės, turėtų imperinę priežastį, šiaurinei valstybei būtų mažiau rimta privatizuoti dalį savo saugumo aparato, nes ji gali sau tai leisti. Tai įmanoma kai kuriose valstybėse, o privatizacija turi pasekmių kitose valstybėse.


= Bibliografija =
= Bibliografija =


= References =
= Nuorodos =
<references/>
<references/>


Version actuelle datée du 23 juillet 2021 à 14:23

Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių
Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Political Violence and Security Practices

Lectures


Apskritai privatizavimo klausimas nuolat sukasi apie valstybės sąvoką. Privatizavimas yra pagrindinis šiuolaikinės visuomenės klausimas ir mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Ilgą laiką, kai kalbėjome apie saugumą, susidarė įspūdis, kad tai paskutinis išskirtinės valstybės monopolijos bastionas, buvo lengviau liberalizuoti telekomunikacijų sektorių nei smurto sritį. Ilgą laiką smurto monopolis buvo esminė Vakarų valstybių struktūros dalis. Viena iš esminių priežasčių, kodėl Vakaruose turime funkcionuojančias valstybes, yra ta, kad veikė mechanizmas, kurį Tilly vadina "karo kūrimas - valstybės kūrimas", kai smurto monopolis leido kurti valstybes. Monopolijos naikinimas per privatizaciją yra esminis dalykas. Kalbant apie smurto privatizavimą, valstybės smurto valdymo monopolio erozija yra tai, kas dar visai neseniai nebuvo duota. Šiandien į šį klausimą reikia žvelgti per šios monopolijos kvestionavimo prizmę, atsižvelgiant į praktiką ir privačias įmones.

Kai kalbame apie saugumo specialistus, intuityviai turime omenyje žmones, dirbančius viešajame sektoriuje. Susidaro įspūdis, kad kalbame apie viešuosius subjektus, tačiau prieš pradedant vertinti saugumo operatorius ir subjektus iš perspektyvos, saugumas visada buvo nebūtinai tik viešasis, kai subjektai tiesiogiai neatstovavo viešajai tarnybai, kaip, pavyzdžiui, privačių detektyvų atveju. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio šių veikėjų buvimas mūsų visuomenėje paspartėjo. Vykdomos labai įvairios užduotys, kurios nebūtinai yra tarpusavyje susijusios.

Terminas privačios karinės ir saugos bendrovės (PSŠS) yra labiausiai susijęs su privačių saugos bendrovių reguliavimo klausimais. Privačių karinių bendrovių (angl. private military companies, PMCs) yra labai įvairių. Deividas Šileris (David Shearer) siūlo jas klasifikuoti pagal atskiras praktikas:

  • konsultacijos;
  • logistiką: pavyzdžiui, nagrinėsime tik valgyklas karinėse bazėse;
  • eksperimentinė veikla: ji išlieka gana marga.

Skirtumas tarp logistikos ir operacijų nebūtinai yra aiškus. Irake 2003 m. būti sunkvežimio vairuotoju galėjo būti veikla, kuri labai dažnai buvo susijusi su kovomis. Situacija nėra visiškai aiški, ribos vis labiau nyksta.

Daugiausia dėmesio skirsime "operatyviniams logistikos centrams", dalyvaujantiems gana karinio pobūdžio išorės karinėse operacijose, pradedant taikos operacijomis ir baigiant NATO operacijomis bei JAV karinėmis intervencijomis. Mus domins įvairūs klientai - nuo NVO iki tarptautinių organizacijų, privačių bendrovių, pačių kariškių ir užsienio reikalų pareigūnų, kad užtikrintume ambasadų saugumą. Logistikos srityje šiuo metu Afganistane dirba privačių bendrovių darbuotojai, tiesiogiai dirbantys ministerijoms. Tai gana neskaidri sritis, tačiau valstybė išlaiko kontrolės teisę.

Ri3 smp 1.png

Viena iš pirmųjų modernių veikiančių PMC yra Pietų Afrikos bendrovė "Executive Outcomes". Įmonę "Executive Outcomes" XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje sukūrė buvę Pietų Afrikos Respublikos specialiųjų pajėgų kariai, dalyvavę pasienio konflikte su Namibija ir susiję su apartheido režimo išlikimu, kurie, pasitelkę savo patirtį, sukūrė įmonę. Jų veiklos sritis daugiausia buvo Angoloje, užtikrinant platformas ir tiesiogiai dalyvaujant kovose. Kur matome, kad jų veikla nėra tik operatyvinių kovotojų veikla ir kad Angolos vyriausybė negali atsiskaityti pinigais, o atsiskaitė kasybos teisėmis. Reikėtų pažymėti, kad "Executive Outcomes" buvo didesnio konsorciumo, į kurį įėjo ir kasybos pramonė, dalis. Tai naujos galimybės buvusiems kariškiams per privatųjį sektorių.

Tokio tipo privačios bendrovės atstovauja XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje atsiradusiam reiškiniui, kai buvę kariškiai užsiėmė samdinių veikla. Kai prievartos naudojimą reguliuoja rinka, mes turime kitokią praktiką, palyginti su monopoline klasikinės fizinės prievartos praktika?

Ri3 Abou Ghraib smp 2.png

CACI ir TITAN dalyvavimas Abu Graibo skandale 2004 m. leidžia susidaryti įspūdį apie PMC veiklos mastą ir įvairovę. Du iš šiame skandale dalyvavusių asmenų dirbo privačiose bendrovėse, o tai rodo, kad kankinimo praktika gali būti perduota privačioms bendrovėms. Šių privačių bendrovių dislokavimo teisinė sistema ir vienas iš saugumo kozirių.

Languages


English Español Français



Speeches on Private Military Companies (PMCs) and their limitations[modifier | modifier le wikicode]

Transnacionalistinis diskursas[modifier | modifier le wikicode]

Už šio diskurso slypi valstybės erozijos ir valstybės teisėto smurto monopolio pabaigos vaizdinys. Šio klausimo svarbą atspindi vaidmuo, kurį turėtų atlikti valstybė. Ar šių privačių bendrovių atsiradimas, daugėjimas ir sėkmė reiškia valstybės teisėto smurto monopolio pabaigą? 1999 m. išleistoje knygoje The Rise and Decline of the State Martinas van Kreveldas (Martin van Creveld) apskaičiavo, kad iki XX a. septintojo dešimtmečio teisėto smurto monopolio idėja buvo daugiau ar mažiau funkcionali, o dabar šis monopolis nyksta rinkos logikos naudai. Jau dabar, atsižvelgiant į tai, ką matėme istoriniu požiūriu, M. Weberio monopolija taip pat nėra visiškos tiesos formulė, nes ji yra fikcija ir netgi nesenas reiškinys.

Ši erozija kelia abejonių, nes pagrindinis šių bendrovių klientas yra valstybės, ypač Amerikos valstybė. Jungtinės Valstijos yra ne tik pagrindinis šių bendrovių klientas, bet ir pagrindiniai bendrovių darbuotojai yra buvę kariškiai ar policininkai, kurie patys buvo apmokyti valstybių kariuomenėse. Priešingai nei teigia Martinas van Kreveldas (Martin van Creveld), mes nesame valstybės monopolijos pabaigoje, o susiduriame su monopolijos pokyčiais.

Siekdami giliau atskleisti su karinės prievartos privatizavimu susijusius sudėtingus aspektus, iškeltus transnacionalistinėje tezėje, kuria siekiama sumažinti valstybės vaidmenį, nagrinėsime tris karinės prievartos privatizavimo aspektus ir tai, koks vaidmuo dėl to kyla valstybės atžvilgiu:

  1. prievartos išteklių nuosavybė: kyla klausimas, ar jie yra valstybiniai, ar privatūs. Atsakome, kad susiduriame su privatizacija, nes bet kuri privati saugumo bendrovė naudoja savo išteklius.
  2. Ginkluotosios pajėgos ir ginklų paskirstymas: t. y. kas spręs dėl tam tikrų ginklų paskirstymo ir ginkluotųjų pajėgų dislokavimo, jei vadovaujamės privatizacijos logika. Kyla klausimas, ar šis privatizavimas yra ekonominis pagal rinkos logiką, ar pagal įgaliojimus. Yra šių dviejų variantų mišinys. Skirtingai nuo pirmojo klausimo, gali būti atvejų, kai nuosavybė yra valstybinė, bet paskirstymas yra ekonominis. Ketvirtajame dešimtmetyje įgyvendindama programą "skolink ir nuomok", JAV vyriausybė suteikė paskolą karinės įrangos pavidalu Didžiajai Britanijai ir SSRS. Sprendžia ne bet kas, be to, yra ir politinė logika. Kalbant apie paskirstymą, mes esame ekonominės logikos mišinyje pagal leidimą, apimantį teisėsaugos institucijos tarpininkavimą tam tikru metu.
  3. Tai yra sprendimų dėl jėgos panaudojimo priėmimo pagrindas: net jei valstybė nustatys taisykles, vietoje viskas nebus tikrai aišku, kokios bus panaudojimo taisyklės. Pateksime į neaiškią teritoriją, kurioje nežinome, kaip veikėjai, kuriuos nebūtinai kontroliuojame, galės manevruoti. Bendrovės, skirtingai nei valstybės, turi savo veiklos taisykles su savo direktyvomis, dėl kurių kyla kitų problemų. Kalbant apie labai svarbų jėgos panaudojimo klausimą, su PMC įžengiame į pilkąją zoną, kur sukuriama erdvė, kurioje jos gali priimti sprendimus laisviau nei kariuomenė, nes vadovavimo grandinės yra išsklaidytos.

Kyla klausimas dėl PMC reguliavimo. Karas apskritai buvo smurto reguliavimo priemonė. Privačioje logikoje, kur rinka turėtų primesti savo taisykles, reguliavimo klausimas gana gerai atspindi šį neaiškumą. Viena vertus, egzistuoja dviejų rūšių procesai:

  • susitarimai tarp valstybių, šios valstybės nustato privalomus reglamentus ir teisines sistemas, reguliuojančias sistemą, kurioje veikia šios įmonės. Įdomi iniciatyva yra Montrė procesas. Nuo 2008 m. šis procesas yra Šveicarijoje su Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu pradėtų diskusijų, kuriose dalyvavo 17 valstybių, sutikusių reglamentuoti šią veiklą ir visų pirma užtikrinti, kad ji atitiktų humanitarinę teisę, kulminacija. Kartu šiuo Montrė procesu siekiama nustatyti elgesio kodeksą, kad būtų plėtojama "geroji praktika". Rinkos logikoje keičiasi racionalumas, pereinant į savireguliacijos logiką, kaip ir sąžiningos prekybos atveju. Tai susiję su dalyvių socialine atsakomybe, kuri reikalauja etinio rinkos reguliavimo aspekto. Dauguma valstybių, susijusių su Montrė procesu, kuriuo siekiama ir neprivalomo tarptautinio reguliavimo, ir elgesio kodekso parengimo, nėra linkusios spręsti šio klausimo JT rėmuose.
  • Bendrovės neprieštarauja tokiai savireguliavimo logikai. Tarptautinės stabilumo operacijų asociacijos sutartis - tai privačių karinių bendrovių susivienijimas, siekiantis sukurti gero elgesio kodeksą, kurio tikslas - pristatyti privačias karines bendroves, kad vieną dieną jos atitiktų JT taikos palaikymo operacijų standartus, ypač dešimtajame dešimtmetyje.

Realistinė interpretacija[modifier | modifier le wikicode]

Realistinio požiūrio privalumas - tai anihistorinė analizė, kuri greitai išsprendžia PMC kaip valstybės remiamo reiškinio, kuris gali būti laikomas "aukštosios politikos" priemone, klausimą. Už šių bendrovių slypi valstybės, kurios nusprendė patikėti šias misijas privačioms bendrovėms. Tarptautiniuose santykiuose nevalstybiniai veikėjai realistams nėra labai įdomūs, nes privatūs veikėjai niekada nedarė jokios įtakos politiniams sprendimams ir lieka valstybės įgaliotiniais. Ši tezė taikoma ne tik PMC, bet ir teroristiniams judėjimams, t. y. už bet kurios grupuotės turi slypėti valstybė.

Realistinis aiškinimas turi trūkumų, nes, atmetus privačius ar valstybinius veikėjus, negalima įžvelgti, kokį poveikį jie patys gali daryti sprendimų priėmimui, o daugelis atvejų verčia abejoti, ar galima skaityti MMP, kurie nekelia abejonių dėl paties valstybės veikimo. Realistinė disertacija negali įžvelgti, kokią įtaką lobizmo mechanizmui gali daryti privačios karinės bendrovės. Turime veikėjų, kurie pereis iš vieno į kitą ir kurie dėl šio neatskiriamumo darys įtaką sprendimų priėmimui ar net operacijų vystymui. Taip pat egzistuoja "besisukančių durų" fenomenas, kai skirtumas tarp privačių ir viešųjų veikėjų nėra aiškus, kai kurie žmonės vaikšto pirmyn ir atgal tarp biurokratijos, vyriausybių ir privačių bendrovių.

Priežastys ir pasekmės[modifier | modifier le wikicode]

Aptarsime kai kuriuos jau minėtus elementus. Išsamiau panagrinėsime klausimą apie viešosios, tarpvalstybinės logikos, artikuliuojamos aplink valstybės teisėto smurto monopolį, pakeitimą, užduodami sau klausimą apie ekonomines priežastis. Ar tikrai turime saugumo rinką, kuri buvo sukurta pasibaigus Šaltajam karui ir kurią įžvelgti yra itin redukuota, nes už jos slypi politinė logika? Turime prisiminti ekonominį veikimą.

Ri3 offre smp 1.png

Kalbant apie pasiūlą, yra tam tikrų reiškinių, kurie leidžia manyti, kad pasibaigus Šaltajam karui, sumažėjus kariuomenių skaičiui, atsirado reali pasiūla. Nuo šauktinių kariuomenių pereinama prie profesionalių kariuomenių ir manoma, kad dabar gausime taikos dividendų, todėl karių mažėja. Dėl to atsiranda daug karinių pasiūlymų, nes kariškiai nebedirba ir nebegali dirbti privačioje apsaugos rinkoje.

source : Science Po[7]

Tai, kad yra mažiau pinigų ir mažiau kariuomenių, nereiškia, kad nėra naujų iššūkių. Pasibaigus Šaltajam karui padaugėjo tarpvalstybinių konfliktų, dėl kurių atsirado intervencijos poreikis. Pasibaigus Šaltajam karui JT ir NATO daug aktyviau vykdys intervenciją, o karių poreikis vis dar didelis. Egzistuoja Somalio sindromas, kuris reiškia, kad per intervenciją Somalyje vyko daugianacionalinė intervencija ir JT investicijos su dideliu tarptautinių karių poreikiu, taip pat su Ruanda ir Bosnija, o tai reiškia, kad kai kurios Vakarų valstybės nebūtinai norėjo, kad jų kariai žūtų taikos palaikymo operacijose. Kalbant apie paklausą, reikia paminėti ir tai, kad Vakarų valstybės nebūtinai norėjo prisijungti prie taikos palaikymo operacijų dešimtajame dešimtmetyje. Pradedant dešimtuoju dešimtmečiu, paklausa atsirado dėl Vakarų šalių nepasitenkinimo taikos palaikymo operacijomis. Šiandien didžioji dauguma taikos palaikymo operacijose dalyvaujančių karių yra iš Indijos ir Bangladešo. Ši logika taip pat grindžiama sąnaudų logika, nes šie kariai taip pat kainuoja mažiau.

Ri3 smp 1.png

Daugėjant konfliktų Afrikoje, kyla realus poreikis ir Koffi Annanas suabejojo JT gebėjimu sutelkti išteklius.

Us military expenditure since 1998.png

Atsiranda paradoksas. Nors Europos šalių karinės išlaidos sumažėjo, kalbant apie didžiausią pasaulyje karinį biudžetą, JAV biudžetas nuo Šaltojo karo pabaigos sparčiai ir nuolat didėjo.

Ri3 smp irak 1.png

JAV kariuomenė ne išaugo, bet sprogo budgeta su privačiomis karinėmis bendrovėmis. 1991 m. privačių įmonių dalis sudarė 1 %, 2003 m. - 10 %, o 2009 m. privačių įmonių skaičius buvo didesnis nei JAV karių skaičius Irake. Biudžetas didėja, tačiau vietoje dislokuotų karių skaičius nedidėja.

Dabar turime galvoti apie kitas priežastis, nes ne tik dėl Šaltojo karo pabaigos ir taikos dividendų logikos reikėjo pasitelkti privačius kontraktininkus, nes turėjome mažiau karių. Vykdydami fiktyvią politiką, galime matyti, kad tuo metu, esant tokiam keliui, kuriuo ėjome, buvo norima pasakyti sau, kad norint išspręsti sprendimus pasauliniu lygmeniu, reikia visa apimančių daugiašalių sprendimų. Egzistavo optimistinės teisingesnio pasaulio teorijos, kuriose daugiašalių sprendimų priėmimas reiškėsi daugiašalių institucijų kūrimu. Ne tik per Jungtines Tautas, bet ir per ESBO, Europos Sąjungą, kuri nuo 2003 m. vykdys krizių valdymo operacijas. Daugiašališkumo idėja buvo labai aktuali ir laikyta patikima galimybe. Galima buvo įsivaizduoti, kad rugsėjo 11-osios padariniai tarptautinės bendruomenės atžvilgiu galėjo būti nagrinėjami daugiašalės intervencijos rėmuose.

Kuo būtų galima paaiškinti, kodėl vyriausybės vis dažniau kreipiasi į privačias bendroves? Daugelio valstybių veikloje tai prasidėjo Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. septintajame dešimtmetyje, ir buvo sukurtas naujas valstybės valdymo būdas, nustačius, kad biurokratija yra per lėta, gremėzdiška ir nepakankamai veiksminga, kad visuomenė būtų dinamiška. Tai vadinama [Naujoji viešoji vadyba]]. Buvo plačiai paplitusi idėja, kad užduotys bus perduotos arba pavestos privatiems subjektams, o tai leistų užtikrinti efektyvesnę biurokratiją. JAV kariuomenė naudosis daugybe subrangovų, ypač logistikos srityje. Dar vienas veiksnys yra tai, kad profesionalizuojant kariuomenes iš jų buvo paimti žmonės, kurie atliko pavaldžias užduotis. Tai neoliberalus posūkis, kuriuo siekiama sumažinti valstybės dydį, ir šis reiškinys paveikė net kariuomenes. Svarbu tai vertinti iš perspektyvos.

Trumpai tariant, tai leidžia mums suabejoti rinkos argumentu, kuris yra apskritas argumentas, nes sakoma, kad būtent rinkos logika sukurs rinką, tai yra numanomas racionalumas, kurį taikysime reiškiniui. Galiausiai rinkos paaiškinimo priežastis yra visiškai žiedinė. Kyla praktinių klausimų, tačiau akivaizdu, kad yra daugiau politinės valios pereiti prie neoliberalesnės viešosios politikos. Šis reiškinys susijęs su valstybės transformacija į perskirstymo ir kitokio veikimo logiką. Amerikos valstybė išlieka svarbi, nors sprendimų priėmimo procesas pasikeitė.

SMP yra teisiškai niekieno žemės Irake dalis, kurioje galioja Laikinosios koalicijos valdžios (CPA) 17 įsakymas. Šių bendrovių darbuotojams nebuvo taikomi Irako įstatymai, tai itin pilka zona. Nuo 2007 m. šių bendrovių darbuotojams taikomas Jungtinių Valstijų suvienytasis karinio teisingumo kodeksas. Afganistane buvęs prezidentas H. Karzajus norėjo sureguliuoti privačių karinių bendrovių buvimą, nustatydamas, kad joms taikomi Afganistano įstatymai. Šių bendrovių reakcija buvo grasinimas susijungti ir nutraukti sutartį, nes ši sąlyga nebuvo įtraukta. Vietos teismų sistemos nėra perimtos, jų statusas yra silpnas, nes jos nėra karinės. Nepaisant to, kad jas bandyta susieti su kariniu kodeksu, de facto tai pabrėžia faktą, kad kontrolė buvo labai menka, o už piktnaudžiavimą nebuvo baudžiama.

VVG praktikoje: Politikos ir saugumo specialistų santykių poveikis[modifier | modifier le wikicode]

Kaip šis privatizavimo reiškinys veikia įvairių susijusių veikėjų ir profesijų santykius? Tęstinumas tarp valstybės ir privačių veikėjų turi būti aptartas atliekant tinklo analizę. Šie tinklai yra skerspjūviai, peržengiantys privataus ir valstybinio sektoriaus skirstymo ribas. Šie tinklai vienašališkai nesusilpnina valstybinių veikėjų, tačiau jie neabejotinai keičia galios santykius valstybėse.

Politikai ir ministerijų biurokratija[modifier | modifier le wikicode]

Kalbant apie praktikos pertvarkymą, panagrinėsime keletą praktinių atvejų, kaip PMC atėjimas pakeis tam tikrų veikėjų santykius.

2003 m. intervencijos į Iraką metu Pentagone kilo nesutarimų tarp civilių ir kariškių, t. y. neokonservatorių ir kariuomenės privatizavimo klausimas, kai kariškiai priešinosi karinėms operacijoms užsienyje. Kariškiai nebuvo labai entuziastingai nusiteikę karo Irake atžvilgiu. 2002 m. ataskaitoje teigiama, kad, kariškių nuomone, karių siuntimas į Iraką nebuvo sudėtingas, tačiau valdymo požiūriu jis buvo labai sudėtingas, kai neokonservatoriai pasisakė už intervenciją. Esant tokiai opozicijai, atsiradus PMC veikėjui, kaip tai lemia transformaciją. Tai, kad PMC yra perspektyvus sprendimas, suteiks daugiau galimybių civiliams, todėl kariuomenė taps mažiau svarbi. Civilinė biurokratija turėjo daugiau galimybių.

Vienas iš pavyzdžių - tai, kaip politikai apeina savo sąjungininkus, pasitelkiant kovos su narkotikais Afganistane pavyzdį. Raginimas steigti privačią bendrovę aplenkė tradicinį sąjungininkų politinį klausimą. Tai, ką gali pakeisti privatizacija, taip pat yra parlamentinės opozicijos apėjimas. Kolumbijos planas buvo kovos su narkotikų kontrabanda Kolumbijoje tęstinumo dalis. Daugiapakopiu planu buvo siekiama kovoti su narkotikų auginimu, kuris susilpnino partizanus vietoje išnaikinant kokų auginimą. Kongresas nebuvo "už", baimindamasis, kad bus pradėta eskalacijos operacija. H. Clintono administracija plačiai naudojosi privačių bendrovių paslaugomis, ypač naikindama kokainmedžių auginimą.

Vienas iš būdų apibūdinti departamentų biurokratijos ir MPS santykius yra "tikėtino neigimo" principas. 2007 m. įvyko "šaudymas Nissūro aikštėje". Juodojo vandens darbuotojai, turėję saugoti diplomatinį konvojų ir priversti šaudyti į minią, nužudė apie 20 žmonių. Įtikinamas neigimas reiškia, kad tuometinis JAV valstybės sekretorius negalėjo įtikinamai pasakyti, kad jis iš tikrųjų nekontroliavo šių žmonių, kad nors ir davė jiems nurodymus, šaudymas į minią nebuvo visiška amerikiečių atsakomybė. Lieka neaišku, kaip ši kompanija interpretuoja amerikiečių direktyvas. Terminas "tikėtinas paneigimas" dažnai vartojamas siekiant parodyti, kokią manevro laisvę galima palikti apeliuojant į karines draugijas.

Karinės ir žvalgybos tarnybos[modifier | modifier le wikicode]

Jų darbą iš esmės pakeitė privačios bendrovės. Kariuomenės atveju akivaizdus privalumas yra tas, kad galima sutelkti dėmesį į esmines kariuomenės misijas. Kariuomenės privalumas deleguojant užduotis PMC yra tas, kad jos gali sutelkti dėmesį į pagrindines misijas esant ribotam karių skaičiui, o tai padidina "dantų ir uodegos" santykį. Kariuomenei privalumas yra tas, kad santykinai nedidelėje pagal žmonių skaičių kariuomenėje, jei mažiau šlovingos užduotys paliekamos privačioms bendrovėms, labiau susitelkiama į esminius etapinės veiklos aspektus.

Tačiau kariuomenė kartais praranda tam tikras prerogatyvas, nes daugelis dalykų perduodami išorės įmonėms. Kai kurių prerogatyvų palikimas nuošalyje reiškia, kad kariuomenė gali prarasti ir gana reikšmingų prerogatyvų. Tai, kad turimi ištekliai yra privatūs, reiškia, kad biurokratijoje kiti kariuomenei skirti aspektai bus naudingi privačioms bendrovėms. Šiandien CŽV nebūtina naudoti karinių priemonių, kad Afganistane būtų atliktas tikslinis smūgis, kuris sumažina karines prerogatyvas. Kariuomenė mažiau kontroliuoja logistikos aspektus, todėl kitiems subjektams lieka daugiau manevravimo laisvės.

Vietos elitas[modifier | modifier le wikicode]

Didėjantis PMC buvimas valstybėje iš naujo apibrėžia ir keičia santykius su politika. Karo nuniokotose besivystančiose šalyse, tokiose kaip Afganistanas ar Irakas, vietos elitas gali būti suinteresuotas tik ekonominiais interesais. Afganistane PMC vietos elitui yra grynai ekonominis interesas. Sumokėti kai kurioms milicijoms vietoje ir suteikti joms galimybę tapti PMC, galiausiai darant įtaką vietos žaidimui. Jei režimas nori turėti Afganistano valstybinį viešojo saugumo aparatą, daugelis sukarintų grupuočių gali laikyti PMC kaip ardomąsias pajėgas. Matome, kaip saugumo privatizavimas gali turėti įtakos pačiam valstybės kūrimo procesui ir valstybės monopolio savo teritorijoje įgijimui. Pranešama, kad Nelegalių ginkluotų grupuočių išformavimas (DIAG) nesugebėjo nuginkluoti šių sukarintų grupuočių, pašalindamas jas iš valstybės kūrimo Afganistane po 2001 m. lygties.

Išvada[modifier | modifier le wikicode]

Tarp valstybės ir karo verslininkų egzistuoja simbiozės logika. Vietoj to vyksta transformacija valstybės viduje, nebūtinai kvestionuojant pačią valstybę, nes jokia logika neišvengia valstybės. Socialinė istorinė perspektyva leidžia pamatyti, kad privatizacija nėra kažkas naujo, kad XIX a. egzistavo tam tikra skliausteliuose esanti valstybė, daranti įtaką smurto monopolio įgyvendinimui, nors galima sakyti, kad šis monopolis niekada nebuvo visiškas. Dabar galbūt stebime šios skliausteliu pabaigos pabaigą, matytume sugrįžimą. Kodėl šis reiškinys grįžta? Reikėtų skirti stipresnes ir silpnesnes valstybes, t. y. ne visos valstybės yra vienodos privatizuojant smurto monopolį. Privatizavimas, jei jis tampa įmanomas ir daugiausia ateina iš šiaurinės valstybės, turėtų imperinę priežastį, šiaurinei valstybei būtų mažiau rimta privatizuoti dalį savo saugumo aparato, nes ji gali sau tai leisti. Tai įmanoma kai kuriose valstybėse, o privatizacija turi pasekmių kitose valstybėse.

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
  7. ↑ http://cartographie.sciences-po.fr/cartotheque/51C_conflits_armes_2006.jpg
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Privatizuota_prievarta:_nuo_samdinių_iki_privačių_karinių_bendrovių&oldid=51099 »