« Karo ir smurto transformacijos Europoje » : différence entre les versions

De Baripedia
Aucun résumé des modifications
 
(8 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 1 : Ligne 1 :
{{Infobox Lecture
{{Infobox Lecture
  | image = Torelli2.jpg
  | image = Torelli2.jpg
  | image_caption = Allegory of Catherine's Victory over the Turks (1772), by Stefano Torelli.
  | image_caption = Alegorija apie Kotrynos pergalę prieš turkus (1772 m.), autorius Stefano Torelli.
  | faculté =  
  | faculté =  
  | département =  
  | département =  
  | professeurs = [[Stephan Davidshofer]]<ref>[[http://unige.academia.edu/StephanDavidshofer|Stephan Davidshofer | University of Geneva]] - Academia.edu</ref><ref>[http://www.cairn.info/publications-de-Davidshofer-Stephan--56940.htm Publications de Stephan Davidshofer] | Cairn.info</ref><ref>Davidshofer, Stephan. “[http://www.theses.fr/2009IEPP0047 La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation].” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009</ref> <br> [[Christian Olsson]]<ref>[http://philoscsoc.ulb.be/fr/users/colsson Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles]</ref><ref>[http://ulb.academia.edu/COlsson Page de Christian Olsson sur Academia.edu]</ref><ref>[https://fr.linkedin.com/in/christian-olsson-2ba437b Profile Linkedin de Christian Olsson]</ref>
  | professeurs = [[Stephan Davidshofer]]<ref>[[http://unige.academia.edu/StephanDavidshofer|Stephan Davidshofer | University of Geneva]] - Academia.edu</ref><ref>[http://www.cairn.info/publications-de-Davidshofer-Stephan--56940.htm Publications de Stephan Davidshofer] | Cairn.info</ref><ref>Davidshofer, Stephan. “[http://www.theses.fr/2009IEPP0047 La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation].” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009</ref> <br> [[Christian Olsson]]<ref>[http://philoscsoc.ulb.be/fr/users/colsson Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles]</ref><ref>[http://ulb.academia.edu/COlsson Page de Christian Olsson sur Academia.edu]</ref><ref>[https://fr.linkedin.com/in/christian-olsson-2ba437b Profile Linkedin de Christian Olsson]</ref>
| assistants = 
  | assistants =   
  | assistants =   
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | cours = [[Political Violence and Security Practices]]
  | cours = [[Politinis smurtas ir saugumo praktika]]
  | lectures =
  | lectures =
*[[Political violence and the practice of security]]
*[[Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje]]
*[[The birth of modern warfare: war-making and state-making from a Western perspective]]       
*[[Šiuolaikinio karo gimimas: karo kūrimas ir valstybės kūrimas iš Vakarų perspektyvos]]       
*[[Transformations of war and violence in Europe]]
*[[Karo ir smurto transformacijos Europoje]]
*[[War beyond the West: is the modern state a Western invention?]]
*[[Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?]]
*[[What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict]]
*[[Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis]]
*[[Intervention: Reinventing war?]]
*[[Intervencija: Iš naujo išrasti karą?]]
*[[Security professionals: bureaucratization, institutionalization, professionalization and differentiation]]
*[[Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija]]
*[[The transformation of contemporary security practices: between war and global policing?]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: tarp karo ir globalios policijos?]]
*[[The transformation of contemporary security practices: the logic of risk]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: rizikos logika]]
*[[Privatized coercion: from mercenarism to private military companies]]
*[[Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių]]
*[[Intelligence and Surveillance]]
*[[Žvalgyba ir stebėjimas]]
}}
}}


Ligne 31 : Ligne 32 :
| fr = Transformations de la guerre et de la violence en Europe
| fr = Transformations de la guerre et de la violence en Europe
| es = Transformaciones de la guerra y de la violencia en Europa
| es = Transformaciones de la guerra y de la violencia en Europa
| lt = Karo ir smurto transformacijos Europoje
| en = Transformations of war and violence in Europe
}}
}}


Ligne 108 : Ligne 109 :
Kalbant apie viduramžių karus, reikia paminėti ne tik ideologinius klausimus, bet ir kovą dėl valdžios, kuri šiuose karuose atlieka svarbų vaidmenį, pabrėžiant susipynusius ekonominius, politinius ir religinius tikslus. Turime kalbėti ne tik apie organizuotus mūšius, bet ir apie "smurto būsenas".
Kalbant apie viduramžių karus, reikia paminėti ne tik ideologinius klausimus, bet ir kovą dėl valdžios, kuri šiuose karuose atlieka svarbų vaidmenį, pabrėžiant susipynusius ekonominius, politinius ir religinius tikslus. Turime kalbėti ne tik apie organizuotus mūšius, bet ir apie "smurto būsenas".


== Limited/ institutionalised/ Trinitarian wars (from the "1st type" according to Holsti): 1648 - 1789 ==
== Ribotas / institucionalizuotas / trinitarinis karas (iš "pirmojo tipo" pagal Holsti): 1648-1789 m. ==


The wars of the first type that followed in the Middle Age are known as limited wars and institutionalized wars. In these wars,"going to war" means respecting a certain number of strict standards that allow war to be a strict mechanism for resolving conflicts and allocating resources within the European inter-state system.
Viduramžiais sekę pirmojo tipo karai vadinami ribotais ir institucionalizuotais karais. Šiuose karuose "eiti į karą" reiškia laikytis tam tikrų griežtų standartų, kurie leidžia karui būti griežtu konfliktų sprendimo ir išteklių paskirstymo mechanizmu Europos tarpvalstybinėje sistemoje.


[[Fichier:Guerre turcs autrichiens 1716-18.jpg|vignette|gauche|Guerre turco-autrichienne de 1716-1718. Huile sur toile exposée au Musée national hongrois.]]
[[Fichier:Guerre turcs autrichiens 1716-18.jpg|vignette|gauche|1716-1718 m. Turkijos ir Austrijos karas. Vengrijos nacionaliniame muziejuje eksponuojamas aliejus ant drobės.]]


These are relatively short wars lasting from 1 to 2 years. Wars are also common. Limited wars follow a clear sequencing process beginning with a declaration of war, followed by a ceasefire and ending with a peace treaty. The fact that today's wars have not lived up to this vision is due to the fact that states no longer declare war. Since the First World War and even more so since the Second World War, the institution of war has fallen into disrepute and is no longer practised.
Tai palyginti trumpi karai, trunkantys nuo 1 iki 2 metų. Karai taip pat yra dažni. Ribotuose karuose laikomasi aiškios sekos, kuri prasideda karo paskelbimu, po to - paliaubomis ir baigiasi taikos sutartimi. Tai, kad šiandieniniai karai neatitinka šios vizijos, susiję su tuo, kad valstybės nebeskelbia karo. Nuo Pirmojo pasaulinio karo ir dar labiau nuo Antrojo pasaulinio karo karo karo institutas prarado pagarbą ir nebėra praktikuojamas.


Institutionalized wars have limited objectives for limited policies and limited interests. These are wars characterized by very strong codification with uniforms, discrimination between civilians and combatants and codes of conduct. During this period, the sword nobility applied its code of military tradition based on the principle of chivalry, which presupposed respect for the enemy as such, at least its hierarchical status. These limited wars are also limited by the common sociological origins of combatants who engage in war on both sides and are driven by their class identity rather than their nationalist ideology. These wars are limited in time and space, but are also characterized by tactical manoeuvres rather than an annihilation approach. Some authors call institutionalized wars "lace wars".
Institucionalizuoti karai turi ribotus tikslus, siekiant ribotos politikos ir ribotų interesų. Tai karai, kuriems būdinga labai stipri kodifikacija su uniformomis, civilių ir kovotojų diskriminacija ir elgesio kodeksais. Šiuo laikotarpiu kalavijuočių diduomenė taikė savo karinių tradicijų kodeksą, pagrįstą riteriškumo principu, kuris suponavo pagarbą priešui kaip tokiam, bent jau jo hierarchiniam statusui. Šiuos ribotus karus riboja ir bendra sociologinė kovotojų, kurie kariauja abiejose pusėse, kilmė, kurią lemia ne nacionalistinė ideologija, o jų klasinė tapatybė. Šie karai yra riboti laike ir erdvėje, tačiau jiems taip pat būdingi taktiniai manevrai, o ne naikinimo metodas. Kai kurie autoriai institucionalizuotus karus vadina "nėrinių karais".


== Second type of war or total war: 1789 - 1815,1914 - 1945 ==
== Antrojo tipo karas arba totalinis karas: 1789-1815 m.,1914-1945 m. ==


[[Fichier:Lejeune - Bataille de Marengo.jpg|vignette|La bataille de Marengo. Tableau de Louis-François Lejeune.]]
[[Fichier:Lejeune - Bataille de Marengo.jpg|vignette|Marengo mūšis. Louis-François Lejeune paveikslas.]]


There are both technological and organizational determinants with the rise in mass, particularly during the revolutionary wars that began in 1792. The armed forces of a country will be conceived as the "nation in arms" within the framework of conscription armies that will radicalize the struggles in terms of violence. The destructive character of these wars will end with the fall of Napoleon, which will open on the period of "peace of one hundred years" which is characterized by a return of limited wars.
Masiškumo didėjimą, ypač per 1792 m. prasidėjusius revoliucinius karus, lėmė tiek technologiniai, tiek organizaciniai veiksniai. Šalies ginkluotosios pajėgos bus suvokiamos kaip "ginkluota tauta" šauktinių kariuomenių, kurios radikalizuos kovas smurto požiūriu, rėmuose. Destruktyvus šių karų pobūdis baigsis Napoleono žlugimu, kuris atvers "šimto metų taikos" laikotarpį, kuriam būdingas ribotų karų sugrįžimas.


The factors that play an important role in this type of conflict are nationalism and revolutionary zeal, the annihilation of the enemy with the principle of unconditional surrender. The objectives are unlimited with liberation struggles, for democracy or racial struggles. The principle of non-discrimination between civilians and the military is also being called into question, which extends the battlefield far beyond the military. Strategic bombardments are the corollary that in a total war, the population of a state and its various resources are placed at the service of a state in order to lead the military effort.
Šio tipo konfliktų veiksniai, kuriems tenka svarbus vaidmuo, yra nacionalizmas ir revoliucinis uolumas, priešo naikinimas besąlygiško pasidavimo principu. Tikslai neriboti išlaisvinimo kovomis, už demokratiją ar rasinę kovą. Taip pat kvestionuojamas civilių gyventojų ir kariškių nediskriminavimo principas, kuris išplečia mūšio lauką toli už kariškių ribų. Strateginiai bombardavimai yra pasekmė to, kad totaliniame kare valstybės gyventojai ir įvairūs jos ištekliai atiduodami valstybės tarnybai, siekiant vadovauti karinėms pastangoms.


== After 1945 ==
== Po 1945 m. ==


After 1945, there was a transformation of international conflict through what Holsti called the wars of the third type. What are the transformations in Europe from a military point of view?
Po 1945 m. įvyko tarptautinių konfliktų transformacija, kurią Holsti pavadino trečiojo tipo karais. Kokios transformacijos Europoje kariniu požiūriu?


The phase from 1945 to the present day from the point of view of the wars on the European continent is characterised, for Western Europe, by the fact that there is no longer any war between States. This period is unique. Since 1945, there have been no wars between major powers at the international level, which is a relatively unheard evolution because in the literature of international relations, there has been a tendency to favour wars between major powers. There was the Cold War between the Soviet and Western Bloc, low intensity wars, but the high power wars have disappeared since 1945. Some authors, historians and theorists of international relations such as John Muller have considered that traditional inter-State wars have disappeared, even to the point of saying that inter-State wars as such have disappeared. Muller considers that we are heading towards a trend decline in inter-State wars, leading to the disappearance of inter-State wars.
Etapas nuo 1945 m. iki šių dienų Europos žemyne vykstančių karų požiūriu Vakarų Europai būdingas tuo, kad nebėra karų tarp valstybių. Šis laikotarpis yra unikalus. Nuo 1945 m. tarptautiniu lygmeniu nebuvo karų tarp didžiųjų valstybių, o tai palyginti negirdėta raida, nes tarptautinių santykių literatūroje vyrauja tendencija teikti pirmenybę karams tarp didžiųjų valstybių. Buvo Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų bloko, mažo intensyvumo karai, tačiau nuo 1945 m. didžiųjų galių karai išnyko. Kai kurie autoriai, istorikai ir tarptautinių santykių teoretikai, pavyzdžiui, Johnas Mulleris, manė, kad tradiciniai tarpvalstybiniai karai išnyko, netgi teigė, kad išnyko patys tarpvalstybiniai karai. J. Mulleris mano, kad artėjame prie tarpvalstybinių karų mažėjimo tendencijos, dėl kurios tarpvalstybiniai karai išnyks.


The question that arises is whether there is not rather a transformation and heterogeneity of inter-State wars, which are less and less institutionalized and do not respect the classical criteria, but are nevertheless inter-State wars. For example, was the invasion of Iraq in 2003 not an inter-state war rather than a militaropolitical intervention? In November 2001, when the U. S. -British coalition invaded Afghanistan, the rhetoric was not to wage a war against Afghanistan, but to wage a war against the illegitimate Taliban government with the support of the legitimate Afghan government. We legitimize by denying the character of government to the political leadership of the armed forces being fought and saying that we have been invited by the legitimate representatives of the population as the nucleus of a future state. This was the case of the Northern Alliance in Afghanistan, the National Transitional Council in Libya in 2011, which denied the character of the international conflicts that are still going on.
Kyla klausimas, ar veikiau nevyksta tarpvalstybinių karų transformacija ir heterogeniškumas, kurie yra vis mažiau institucionalizuoti ir neatitinka klasikinių kriterijų, tačiau vis dėlto yra tarpvalstybiniai karai. Pavyzdžiui, ar invazija į Iraką 2003 m. nebuvo tarpvalstybinis karas, o ne militaristinė intervencija? 2001 m. lapkritį, kai JAV ir Didžiosios Britanijos koalicija įsiveržė į Afganistaną, retorika buvo ne karas prieš Afganistaną, bet karas prieš neteisėtą Talibano vyriausybę su teisėtos Afganistano vyriausybės parama. Legitimuojamės neigdami vyriausybės pobūdį politinei kovojančių ginkluotųjų pajėgų vadovybei ir sakydami, kad mus pakvietė teisėti gyventojų atstovai kaip būsimos valstybės branduolį. Taip elgėsi Šiaurės aljansas Afganistane, Nacionalinė pereinamoji taryba Libijoje 2011 m., kurie neigė tebesitęsiančių tarptautinių konfliktų pobūdį.


It is becoming increasingly difficult today in many armed conflicts around the world to make a strict distinction between civil war, internal war and inter-state warfare. With the ongoing conflict in Ukraine, it is difficult to describe whether it is a civil war, because external actors such as Russia can lead to an interpretation of war between Moscow and Kief. Today, the very distinction between civil and inter-state warfare is increasingly difficult to make. These are conflicts with state and non-state components. The distinction is increasingly blurred. It must also be seen that many civil and non-state wars have an inter-state component.
Šiandien daugelyje ginkluotų konfliktų visame pasaulyje darosi vis sunkiau griežtai atskirti pilietinį karą, vidaus karą ir tarpvalstybinį karą. Kalbant apie Ukrainoje vykstantį konfliktą, sunku apibūdinti, ar tai yra pilietinis karas, nes išorės veikėjai, tokie kaip Rusija, gali lemti Maskvos ir Kijevo karo interpretaciją. Šiandien vis sunkiau atskirti patį pilietinį ir tarpvalstybinį karą. Tai konfliktai su valstybiniais ir nevalstybiniais komponentais. Skirtumas vis labiau nyksta. Taip pat reikia matyti, kad daugelis pilietinių ir nevalstybinių karų turi tarpvalstybinį komponentą.


Since 1945, there has been no conflict between Western European states, unlike Central and Eastern Europe, with the war in the former Yugoslavia and the Transnistrian wars in 1992. Why is it that for 60 years there has been no war between Western European states?
Nuo 1945 m. tarp Vakarų Europos valstybių, skirtingai nei Vidurio ir Rytų Europoje, kur 1992 m. vyko karas buvusioje Jugoslavijoje ir Padniestrės karai, nebuvo jokių konfliktų. Kodėl per 60 metų tarp Vakarų Europos valstybių nekilo nė vieno karo?


A technological explanation is that one of the factors from this point of view often put forward by realistic theorists is that the invention of atomic weapons has made wars between "great powers" impossible simply because nuclear weapons lead to mutually assured destruction. This is a factor that has been used to explain the end of wars. On the one hand, France and the United Kingdom having an atomic weapon, they can no longer return to war, and on the other hand, with NATO's nuclear umbrella during the Cold War, there was the impossibility of seeing inter-state wars emerge in Western Europe because the risk of even an inter-state skidding would have been too risky. The disciplinary effect of nuclear weapons would have made wars less unlikely and less beneficial for European states.
Technologinis paaiškinimas: vienas iš šio požiūrio veiksnių, kurį dažnai pateikia realistinės teorijos šalininkai, yra tas, kad atominio ginklo išradimas padarė neįmanomus karus tarp "didžiųjų valstybių" vien dėl to, kad branduoliniai ginklai užtikrina abipusį sunaikinimą. Tai veiksnys, kuris buvo naudojamas karų pabaigai paaiškinti. Viena vertus, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, turėdamos atominį ginklą, nebegali grįžti į karą, kita vertus, Šaltojo karo metais turint NATO branduolinį skėtį, Vakarų Europoje buvo neįmanoma matyti tarpvalstybinių karų atsiradimo, nes net ir tarpvalstybinio susikirtimo rizika būtų buvusi pernelyg rizikinga. Dėl drausminančio branduolinių ginklų poveikio karai būtų buvę mažiau tikėtini ir mažiau naudingi Europos valstybėms.


The organisational explanation is the advent of transnational bureaucracy in the form of the "union", the Western European Union or the European Union, which increasingly bureaucratises international life and imposes the same logic on relations between governments as that which prevailed through the bureaucratization of states. For Martin Shaw, time is a pooling of the monopoly of legitimate violence through the bureaucracy of national monopolies on legitimate violence restricting the manpower of European governments and their ability to enter into war with each other.
Organizacinis paaiškinimas - tarptautinės biurokratijos atsiradimas "sąjungos", Vakarų Europos Sąjungos arba Europos Sąjungos, pavidalu, kuri vis labiau biurokratizuoja tarptautinį gyvenimą ir vyriausybių tarpusavio santykiams primeta tą pačią logiką, kuri vyravo biurokratizuojant valstybes. Martino Shaw nuomone, laikas yra teisėto smurto monopolio sutelkimas per nacionalinių teisėto smurto monopolijų biurokratiją, ribojančią Europos vyriausybių darbo jėgą ir jų galimybes pradėti tarpusavio karą.


The decline of the inter-state war after 1945 is sometimes explained by the economic interdependence and the advent of transnational networks, which would cause democratic regimes not to wage war between themselves. Martin Shaw shows that it is perhaps not so much the rise in economic interdependencies that led to the end of the inter-state war in Western Europe as the creation of organisations such as NATO which, by marginalising the inter-state war, have allowed economic interdependencies to develop. It emphasises the organisational aspect which no longer only affects governments, but also the intergovernmental space, in particular through the emergence of increasingly bureaucratised and influential international organisations.
Karų tarp valstybių nuosmukis po 1945 m. kartais aiškinamas ekonomine tarpusavio priklausomybe ir transnacionalinių tinklų atsiradimu, dėl kurių demokratiniai režimai nekariautų tarpusavyje. Martinas Šo (Martin Shaw) parodo, kad galbūt ne tiek ekonominės tarpusavio priklausomybės didėjimas lėmė tarpvalstybinio karo pabaigą Vakarų Europoje, kiek tokių organizacijų, kaip NATO, sukūrimas, kurios, marginalizuodamos tarpvalstybinį karą, leido plėtotis ekonominei tarpusavio priklausomybei. Jame pabrėžiamas organizacinis aspektas, kuris veikia nebe tik vyriausybes, bet ir tarpvyriausybinę erdvę, visų pirma atsirandant vis labiau biurokratizuotoms ir įtakingoms tarptautinėms organizacijoms.


There is a high density of institutions in the international system which makes it possible to solve conflicts effectively and allocate resources making war unlikely and explaining the decline of inter-state wars in Europe through institutional development. They are forums for resolving political conflicts other than war. According to Muller, the destruction of total wars ended up delegitimizing wars in the dominant ideology of Western states.
Tarptautinėje sistemoje yra didelis institucijų tankis, kuris leidžia veiksmingai spręsti konfliktus ir paskirstyti išteklius, todėl karas yra mažai tikėtinas, o tarpvalstybinių karų mažėjimas Europoje paaiškinamas institucine plėtra. Jos yra forumai, kuriuose sprendžiami kiti politiniai konfliktai nei karas. Pasak Mullerio, totalinių karų naikinimas baigėsi karų delegitimizavimu dominuojančioje Vakarų valstybių ideologijoje.


= Išvada: po 1945 m. =
= Išvada: po 1945 m. =
Ligne 152 : Ligne 153 :
Valstybė - tai karo mašina, padedanti pamatus naujoms taikos formoms, ypač institucionalizuojant tarpvyriausybinius santykius ir kuriant tarpvyriausybines biurokratijas.
Valstybė - tai karo mašina, padedanti pamatus naujoms taikos formoms, ypač institucionalizuojant tarpvyriausybinius santykius ir kuriant tarpvyriausybines biurokratijas.


= Bibliography =
= Bibliografija =


= References =
= Nuorodos =
<references />
<references />


Version actuelle datée du 15 mai 2021 à 10:53

Karo ir smurto transformacijos Europoje
Description de cette image, également commentée ci-après

Alegorija apie Kotrynos pergalę prieš turkus (1772 m.), autorius Stefano Torelli.

Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Knygoje "Valstybė, karas ir karo valstybė" Holsti aiškina nuoseklias karo transformacijas Europoje, pradedant viduramžių karais nuo 1650 iki 1789 m., aptaria ribotus karus, vadinamus institucionalizuotais karais, kuriuos apibūdina kaip pirmojo tipo karus.[7]. Antrojo tipo karai - tai totalinis karas, kuris kilo po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų iki Antrojo pasaulinio karo. Trečiojo tipo karai atsirado po 1945 m., daugiausia susiję su trečiojo pasaulio valstybėmis. Per visą Europos istoriją karai keitėsi ir transformavosi.

Kad kiltų karas, turi egzistuoti sudėtinga ir hierarchinė socialinė organizacija, galinti priversti vyrus kariauti. Priklausomai nuo to, kaip organizuojamos politinės visuomenės, karai keičiasi. Pamatysime, kaip karas transformuojasi Europos istorijoje, nes keičiasi politinių organizacijų formos, o šiuolaikinės valstybės tampa vis galingesnės ir veiksmingesnės savo karinėje veikloje.

Matėme, kaip karas kuria valstybę tuo pat metu, kai valstybė kuria karą. Tai veikia ir todėl, kad Europoje egzistuoja politinių vienetų įvairovė ir santykinai subalansuota valstybių galios pusiausvyra. Todėl karą ir ginkluotą konfliktą bei jo raidą-persitvarkymą pirmiausia reikia analizuoti kaip santykį. Kalbant apie karą kaip apie abstraktų objektą, susidaro įspūdis, kad Europos karaliai ir besikuriančios valstybės kariavo, tačiau neanalizuojant abipusiškumo santykio, be kurio negali būti karo. Karo veiklą apibrėžia ne tik tai, kad politinis centras turi ginkluotąsias pajėgas, kurios specializuojasi karo veiklai, bet ir tai, kad tarpusavyje bendrauja keli politiniai centrai. Šiuos ryšius reikia suprasti, kad suprastume, kaip transformuojasi karas.

Languages


English Español Français



Karas kaip "tarpvalstybinės sistemos" institucija[modifier | modifier le wikicode]

Smurtas, ypač organizuota forma ir karo forma, dažnai suvokiamas kaip chaotiški elementai, kurių aistra smurtui yra svarbesnė už bet kokius politinius ar teisinius sumetimus. Karas taip pat gali būti suvokiamas kaip tam tikra institucija, t. y. tarpvalstybinė praktika, kurią reglamentuoja tam tikros normos ir taisyklės, kurių būtina laikytis, kad karas vyktų teisėtai.

"Sielų žvejyba" ("Zielenvisserij"), 1614 m., satyrinė alegorija apie protestantų ir katalikų kovą dėl sielų Olandijos sukilimo metu (Rijksmuziejus).

Šiuolaikinis Europos teritoriškumas yra daugelio imperinių pretenzijų, konkuruojančių palyginti nedidelėje ir subalansuotoje teritorijoje, rezultatas: Europos valstybės paprastai pradėjo save laikyti imperijomis. Tai rodo, kad, viena vertus, šiuolaikinė valstybė neatsiejama nuo suvereniteto principo, kuris teigia, kad vienintelė paskutinės instancijos ir paskutinės instancijos valdžia nacionalinėje teritorijoje yra valstybė, kuri toje teritorijoje yra suvereni arba kitaip vadinama suverenu, išskyrus bet kurią kitą valstybę. Principinis suvereniteto principas, aiškiai apibrėžiantis valstybę, egzistuoja tik todėl, kad kitos valstybės ją pripažįsta. Kiekviena vyriausybė ir kiekviena valstybė pretenduoja į absoliučią viršenybę savo teritorijoje, tačiau kartu ši viršenybė nėra absoliuti, nes ji egzistuoja tik todėl, kad ją pripažįsta kitos valstybės. Valstybė vadovaujasi teisiniu principu, kuris yra abipusio pripažinimo principas. Norėdami suprasti, kas yra valstybė, turime nagrinėti ne tik tarptautinius santykius, bet ir santykius tarp besikuriančių valstybių, kurios pripažins save kaip abipusiai suverenias teritorijoje, turėdamos abipusiai pripažintą nuosavybės teisę į tam tikrą erdvę.

Egzistuoja nacionalinės valstybės universalizmas, kurį reikia skirti nuo imperijos universalizmo. Valstybė kaip suverenus subjektas egzistuoja tik todėl, kad egzistuoja tarpvalstybinė sistema, kuri ją kuria kaip suverenią valstybę. Egzistuoja nacionalinės valstybės universalizmas ta prasme, kad šiuolaikinė valstybė mąsto apie save ir gali būti suprantama tik valstybinės sistemos, kurioje yra kelios valstybės, lygios savo teisėmis, suverenitetu ir principais, rėmuose. Egzistuoja valstybės formos universalumas ta prasme, kad kelios valstybės sudaro tarpvalstybinę sistemą, kurioje vyrauja kiekvienoje valstybėje išreikštas valstybės formos universalumas.

Tarpvalstybinė sistema, atsiradusi XVII a. su Vestfalijos sutartimis, grindžiama vidinės pusiausvyros logika, tačiau taip pat remiasi išorine skirtingų valstybių vyriausybių pusiausvyra. Jei norima sukurti tarpvalstybinę sistemą, nė viena iš ją sudarančių valstybių neturi būti pakankamai stipri, kad būtų stipresnė už kitas valstybes. Tarpvalstybinėje sistemoje galioja išorinės pusiausvyros tarp valstybių principas, kuris iš principo turėtų neleisti atsirasti imperijai. Kitaip tariant, "tarpvalstybinė sistema" grindžiama vidinės pusiausvyros tarp administracijos ir piliečių bei išorinės pusiausvyros tarp valstybių vyriausybių logika.

Kolonijinis laikotarpis - tai laikas, kai Europos žemyne egzistuoja tarpvalstybinė sistema, tačiau jos yra ir už Europos žemyno ribų esančios imperijos. Šis prieštaravimas išnyks pasibaigus kolonizacijai, kuri universalizuos valstybės principą.

Pasaulio žemėlapis, kuriame pavaizduotos 1945 m. kolonijinės valdos.

Valstybė, kokią ją pažįstame, yra neatsiejama nuo tarpvalstybinės sistemos egzistavimo. Norint suprasti, kas yra šiuolaikinė valstybė, ją reikia įtraukti į platesnę sistemą, kuri yra tarpvalstybinė sistema, pagrįsta valstybės formos universalumu ir kiekvienos valstybės specifika. Kiekvienai valstybei būdingi savitumai ir ypatumai, tačiau egzistuoja valstybės formos universalumas. Tarpvalstybinę sistemą reglamentuoja keletas principų, būtent abipusis valstybių suvereniteto pripažinimas. Vis dėlto pats karas taip pat yra tam tikrų valstybių tarpusavyje pripažintų konvencijų rezultatas. Istoriškai suverenitetas taip pat reiškė suverenią valstybės teisę kariauti su sąlyga, kad karas vykdomas laikantis normų ir principų, susijusių su suvereniteto tarpusavio pripažinimu. Istoriškai karą galima laikyti tarpvalstybinės sistemos institucija.

Dėl to kyla klausimas, kas yra institucija. Knygoje International Institutions and State Power: Essays in International Relations Theory (1989) Keohane'as instituciją apibrėžė kaip "pastovius ir susijusius taisyklių rinkinius (formalius ir neformalius), kurie nustato elgesio vaidmenis, riboja veiklą ir formuoja lūkesčius". Tai laikui bėgant išliekantys ir tarpusavyje susiję formalių ir neformalių taisyklių rinkiniai, nustatantys tam tikrus elgesio standartus, įpareigojančius veiksmus ir veiklą, kurie lemia institucijai paklūstančių veikėjų lūkesčius dėl institucijos ateities. Institucija - tai normų rinkinys, verčiantis veikėjus tam tikroje situacijoje elgtis tam tikru būdu. Vis dėlto šis apibrėžimas labai persmelktas antropologinės tradicijos, kurioje analizuojamas kasdienis gyvenimas, pavyzdžiui, santuokos institucija. Tai verčia užsiimti veikla, dėl kurios susidaro sąnaudos. Institucijos nėra absoliučiai lemiamos, tačiau jos atlieka tam tikrą vaidmenį kuriant simbolinius ir materialinius kaštus jų nesilaikantiems veikėjams.

Kaip karą kaip instituciją ėmė analizuoti internacionalistai ir praktikai? Nuo 1648 m. Vestfalijos sutarčių sudarymo iki 1789 m. Prancūzijos revoliucijos tai nereiškė dalyvavimo smurtinėje veikloje mūšio lauke, bet reiškė teisinę sistemą, reikalaujančią laikytis formalių ir neformalių taisyklių, nustatančių elgesį ir vaidmenis. Buvimas "karo valstybėje" tarp Vestfalijos ir totalinių karų visų pirma buvo teisinė būsena. Buvo galima naudoti ginkluotą jėgą, tačiau taip pat su prievole laikytis tam tikrų principų, taisyklių ir standartų, įskaitant civilių ir kariškių diskriminaciją, prievolę nešioti ginklus ir uniformą iš Trisdešimties metų karo, valdant Gustavui Adolfui II, proporcingumo principo laikymąsi, įtraukti ugnies nutraukimą su derybomis, vedančiomis į taikos sutartį. Karas susijęs su tam tikrų formų laikymusi, kad būtų galima kariauti teisėtai.

Pasak Johno Vasquezo 1993 m. išleistoje knygoje The War Puzzle, karas - tai išmoktas politinių sprendimų priėmimo būdas, kai du ar daugiau politinių vienetų smurtinės konkurencijos pagrindu skirsto materialines ar simbolines gėrybes. Karą suvokiant kaip tarpvalstybinių santykių instituciją, reiškia, kad, kaip ir bet kurioje politinėje sistemoje, kurioje yra daug veikėjų, išteklių paskirstymas bus problema. Sistemoje gali būti keli mechanizmai, kaip paskirstyti išteklius daugeliui veikėjų. Valstybė per vyriausybę yra turto perskirstymo, įstatymų leidybos ir teisėsaugos mechanizmas. Tarptautiniuose santykiuose tai sudėtingiau. Tarptautiniuose santykiuose nėra vykdomojo mechanizmo, kuris reikalautų, kad nustačius išteklių paskirstymo sistemos laimėtoją ir pralaimėtoją būtų laikomasi įsipareigojimų. Karo pranašumas prieš bet kurį kitą išteklių paskirstymo mechanizmą nebūtinai reikalauja šalių bendradarbiavimo. Vasquezo nuomone, karas leido nustatyti, kuriam suverenui priklauso ta ar kita su tarptautiniu gyvenimu susijusi nauda. Jis turėjo atitikti tam tikrus karo standartus.

Turkijos karų alegorija: karo paskelbimas Konstantinopolyje, 1603-4 m. - Johann arba Hans Von Aachen.

Holsti parodo, kad karas gali būti konfliktų sprendimo mechanizmas. Po karo, nustačius nugalėtoją ir nugalėtąjį, paliaubos nutraukia kovas, bet ne karą; taikos sutartimi patvirtinamas konflikto išsprendimas ir jis užbaigiamas. Karas buvo trumpas laikotarpis daug ilgesniame konflikto procese, kuris turėjo tapti konflikto sprendimo mechanizmu. Karas nėra kažkas natūralaus, susijusio su tuo, kad jėgų pusiausvyra sudarytų tarptautinius santykius, tai valdovų išmoktas institutas, neatsiejamas nuo tam tikrų taisyklių. Kiekviena iš šio išteklių paskirstymo mechanizmo šalių bendradarbiauja siekdama užbaigti konfliktą, net jei jis pereina karo etapą. Karo, kaip sprendimo mechanizmo, idėją galima rasti ir 1971 m. išleistoje Arono knygoje "Mąstyti karą, Clausewitzas": "Jei strategija turi pabaigą, ją galima apibendrinti vienu žodžiu: taika. Karo strategijos arba karo vedimo pabaiga yra taika, o ne karinė pergalė, net jei kiekviena iš kariaujančių pusių nori kitokios taikos. Ribotų karų laikotarpiu karas taip pat buvo suvokiamas kaip toks.

Valdovas, kuris pralaimi kovą arba mūšio lauke pasirodo kaip nugalėtojas, visada gali išniekinti karo instituciją. Gana dažnai prieš okupantą gali sukilti ir liaudis, kas tradicinėje liaudies teisėje laikoma nepriimtina. Pasipriešinimo teisė jus cogens nebuvo pripažinta. Gyventojai, sukilę prieš svetimą okupantą, kuris nusprendė kariauti savo sąskaita, buvo laikomi neteisėtu karu. Napoleono okupacijos Ispanijoje metu ispanų partizanai buvo laikomi kovojančiais pagal uzurpuotą teisę ir turėjo būti sunaikinti, nes turėjo pripažinti pralaimėjimą.

Tikrieji karai visada linkę iš naujo apibrėžti arba peržengti juos įgalinusias institucionalizuotas kariavimo formas dėl paprastos priežasties - pralaimėtojas ne visada sutinka būti pralaimėtoju, gali pradėti sukilėlių karą pralaimėjęs konvencinį karą, laikomą neteisėtu karu. Karas kaip institucija kurį laiką veikė, tačiau visada buvo bandymų jį apeiti ar transformuoti.

Carte paix de westphalie 1.png

Vestfalijos sistema buvo įtvirtinta 1648 m. Vestfalijos sutartimis, t. y. Osnabriuko sutartimi ir Miunsterio sutartimi, kuriomis baigėsi Trisdešimties metų karas. Šis karas buvo pernelyg žūtbūtinis, kai kurie istorikai mano, kad trečdalis Šventosios Romos imperijos gyventojų žuvo dėl šio karo padarinių. Europos sienos buvo perbraižytos laikantis principo "princis cuius refio, euis religi", pagal kurį kiekvienas kunigaikštis, valdovas, karalius yra savo teritorijos šeimininkas religiniais klausimais, kad būtų išvengta religinių konfliktų valstybės viduje. Šis principas yra istorinis suvereniteto principas. Politinė sfera tuo metu buvo konsubstancionali religinei sferai.

Suverenitetas yra abipusiu pripažinimu grindžiamas tarpvalstybinės sistemos institutas, kuris lemia abipusį elgesį, nustato taisykles, riboja veiklą ir apriboja teisę bet kokiu atveju masiškai vykdyti aneksinius karus. Lygiai taip pat, kaip suverenitetas kaip principas buvo įtvirtintas Vestfalijos sutartimis, karas iki pat Prancūzijos revoliucijos tapo konfliktų sprendimo institucija. Norint suprasti karo ir karo tam tikru laikotarpiu ypatumus, būtina suprasti ne tik valstybių vidinę struktūrą, bet ir normas, institucijas ir sutartis, kurios reglamentuoja tarptautinį gyvenimą ir karo vedimą. Norint suprasti, kaip karas transformuojasi Europoje, nepakanka pažvelgti į formalias ar neformalias taisykles, kurių vyriausybės laikosi arba nesilaiko. Vis dėlto turime atsižvelgti ne tik į institucinius, bet ir į technologinius veiksnius, paaiškinančius karo raidą nuo 1648 m. iki šių dienų.

Organizaciniai ir technologiniai veiksniai[modifier | modifier le wikicode]

1690-1865 m. karinių uniformų iliustracijos, kurias sukūrė René L'Hôpital.

1450-1700 m. laikotarpį Maiklas Robertas apibūdino kaip "karinę revoliuciją", kurios pagrindą sudarė šauktinių kariuomenės, dažniausiai valstiečių, kurie buvo verčiami dalyvauti kare pagal ištikimybės pareigą. Tai reiškia, kad didžiulėms kariuomenėms koordinuoti buvo nustatyta hierarchija ir vadovavimo grandinė. Tos epochos karinė revoliucija buvo pagrįsta kariuomenės reorganizavimu, naujai apibrėžtu kovotojų verbavimu, kuris apėmė logistikos, taktikos ir karinio administravimo racionalizavimą. Laikotarpis nuo 1450 iki 1700 m. atitinka įvairius pokyčius, turėjusius lemiamos reikšmės karybos meno raidai. Viena vertus, visuotinis kovotojų uniformų dėvėjimas, griežtos drausmės įvedimas ar aprūpinimo priežiūra. Ši karinė revoliucija taip pat susijusi su valstybės kūrimu, jos racionalizacija ir biurokratizacija. Spaudos išradimas leido spausdinti taktinius vadovėlius, karinę doktriną ir drausmės nuostatus, kad būtų galima skleisti taisykles ir principus kovotojams, dalyvaujantiems jų drausminime, ir juos pratinti prie elgesio ir elgsenos karo metu, kad jie taptų veiksmingesni. Tai laikas, kai iš naujo atrandame senovines taisykles, kaip, pavyzdžiui, su organizaciniu falangos ištobulinimu.

Dėl ginkluotųjų pajėgų reorganizavimo karas tampa vis žudikiškesnis, tačiau kartu karo organizavimas tarptautiniuose santykiuose suponuoja pagarbą tokiems principams, kaip proporcingumo principas, civilinių ir karinių pajėgų atskyrimo principas arba karo paskelbimas ir sutarties sudarymas.

Nuo religinių karų iki šiuolaikinių karų[modifier | modifier le wikicode]

Kromvelis, Gustavas Adolfas II ir Morisas de Nasau buvo kariaujančios pusės Trisdešimties metų kare. Šiuos tris veikėjus sieja vienas bendras bruožas - jie yra protestantai. Tarp XVI, XVIII ir XIX a. kalvinistų vyravo predestinacijos idėja, kuri reiškia, kad viskas, kas nutinka žmogui, buvo nuspręsta Dievo, atitinka Dievo valią, praturtėjimas žemiškajame gyvenime yra Dievo valia. Predestinacijos idėja kalvinizme reiškia, kad žemiškoji sėkmė turi religinę vertę, dėl to kalvinistų bendruomenėse labai stipriai vertinama ekonominė sėkmė. Radikalaus pagrindo, predestinacijos ideologijos, kad karinė pergalė yra ne tik karinė pergalė, bet ir būti teisingoje pusėje teologiniu požiūriu, derinys reiškia, kad to meto protestantai akcentuoja, valorizuoja karinę reformą ir karinę organizacinę sistemą, kad ji būtų veiksmingesnė.

  • Karalius Gustavas II Adolfas.

  • Maurice'o de Nassau portretas, kurį sukūrė Michielis Janszas van Miereveltas.

Jau XIII a. Europoje buvo pradėti naudoti šaunamieji milteliai, iš kurių atsirado individualūs šaunamieji ginklai, šautuvai ir minosvaidžiai, nulėmę karybos būdą nuo karinės revoliucijos iki šių dienų. Pramonės revoliucija taip pat yra lemiamas veiksnys, lėmęs vadinamojo pramoninio karo atsiradimą, t. y. pramoninio metodo taikymą kariaujant grandinine gamyba, standartizavimu, leidžiančiu padidinti efektyvumą.

Priverstinis žygis į totalinį karą?[modifier | modifier le wikicode]

Laikytis technologinių ir organizacinių kriterijų yra neproduktyvu, nes yra ribotų ir institucionalizuotų karo laikotarpių, kuriuos galima paaiškinti karo, kaip tarpvalstybinio karo institucijos, vaidmens sąveika, kuri kartais veikiau veikia kaip smurtinių praktikų institucija karo metu, o technologiniai ir organizaciniai veiksniai stumia į žūtbūtinesnius karus. Technologijos iš egzogeninio greitai tampa endogeniniu organizacinės raidos veiksniu. Ta pati konkurencinė Europos tarpvalstybinės sistemos struktūra paaiškina valstybių "konkurencinę centralizaciją" ir karinių technologijų plėtrą bei sklaidą.

Nuo viduramžių karų iki totalinio karo[modifier | modifier le wikicode]

Pasak Holsti, 2001 m. išleistoje knygoje "Valstybė, karas ir karo valstybė" galima išskirti tris karo formas:

  • viduramžių karus;
  • totaliniai karai;
  • karus, sakykime, trečiojo pasaulio karus.

Nuo viduramžių karų iki totalinio karo[modifier | modifier le wikicode]

Viduramžių karuose dalyvavo įvairių tipų politiniai vienetai. Išskiriami įvairūs kovinių pajėgų tipai: samdiniai, piratai, riteriai ir kariai. Sociologinės sudėties požiūriu karo metu pastebimas didelis heterogeniškumas. Ištikimybės kintamumą pabrėžia itin nevienalytis karuose dalyvaujančių padalinių pobūdis. Trūksta civilių ir kovotojų diskriminacijos, nes dėl plėšikavimo, ypač aprūpinant atsargomis, kyla žudynės.

Kalbant apie viduramžių karus, reikia paminėti ne tik ideologinius klausimus, bet ir kovą dėl valdžios, kuri šiuose karuose atlieka svarbų vaidmenį, pabrėžiant susipynusius ekonominius, politinius ir religinius tikslus. Turime kalbėti ne tik apie organizuotus mūšius, bet ir apie "smurto būsenas".

Ribotas / institucionalizuotas / trinitarinis karas (iš "pirmojo tipo" pagal Holsti): 1648-1789 m.[modifier | modifier le wikicode]

Viduramžiais sekę pirmojo tipo karai vadinami ribotais ir institucionalizuotais karais. Šiuose karuose "eiti į karą" reiškia laikytis tam tikrų griežtų standartų, kurie leidžia karui būti griežtu konfliktų sprendimo ir išteklių paskirstymo mechanizmu Europos tarpvalstybinėje sistemoje.

1716-1718 m. Turkijos ir Austrijos karas. Vengrijos nacionaliniame muziejuje eksponuojamas aliejus ant drobės.

Tai palyginti trumpi karai, trunkantys nuo 1 iki 2 metų. Karai taip pat yra dažni. Ribotuose karuose laikomasi aiškios sekos, kuri prasideda karo paskelbimu, po to - paliaubomis ir baigiasi taikos sutartimi. Tai, kad šiandieniniai karai neatitinka šios vizijos, susiję su tuo, kad valstybės nebeskelbia karo. Nuo Pirmojo pasaulinio karo ir dar labiau nuo Antrojo pasaulinio karo karo karo institutas prarado pagarbą ir nebėra praktikuojamas.

Institucionalizuoti karai turi ribotus tikslus, siekiant ribotos politikos ir ribotų interesų. Tai karai, kuriems būdinga labai stipri kodifikacija su uniformomis, civilių ir kovotojų diskriminacija ir elgesio kodeksais. Šiuo laikotarpiu kalavijuočių diduomenė taikė savo karinių tradicijų kodeksą, pagrįstą riteriškumo principu, kuris suponavo pagarbą priešui kaip tokiam, bent jau jo hierarchiniam statusui. Šiuos ribotus karus riboja ir bendra sociologinė kovotojų, kurie kariauja abiejose pusėse, kilmė, kurią lemia ne nacionalistinė ideologija, o jų klasinė tapatybė. Šie karai yra riboti laike ir erdvėje, tačiau jiems taip pat būdingi taktiniai manevrai, o ne naikinimo metodas. Kai kurie autoriai institucionalizuotus karus vadina "nėrinių karais".

Antrojo tipo karas arba totalinis karas: 1789-1815 m.,1914-1945 m.[modifier | modifier le wikicode]

Marengo mūšis. Louis-François Lejeune paveikslas.

Masiškumo didėjimą, ypač per 1792 m. prasidėjusius revoliucinius karus, lėmė tiek technologiniai, tiek organizaciniai veiksniai. Šalies ginkluotosios pajėgos bus suvokiamos kaip "ginkluota tauta" šauktinių kariuomenių, kurios radikalizuos kovas smurto požiūriu, rėmuose. Destruktyvus šių karų pobūdis baigsis Napoleono žlugimu, kuris atvers "šimto metų taikos" laikotarpį, kuriam būdingas ribotų karų sugrįžimas.

Šio tipo konfliktų veiksniai, kuriems tenka svarbus vaidmuo, yra nacionalizmas ir revoliucinis uolumas, priešo naikinimas besąlygiško pasidavimo principu. Tikslai neriboti išlaisvinimo kovomis, už demokratiją ar rasinę kovą. Taip pat kvestionuojamas civilių gyventojų ir kariškių nediskriminavimo principas, kuris išplečia mūšio lauką toli už kariškių ribų. Strateginiai bombardavimai yra pasekmė to, kad totaliniame kare valstybės gyventojai ir įvairūs jos ištekliai atiduodami valstybės tarnybai, siekiant vadovauti karinėms pastangoms.

Po 1945 m.[modifier | modifier le wikicode]

Po 1945 m. įvyko tarptautinių konfliktų transformacija, kurią Holsti pavadino trečiojo tipo karais. Kokios transformacijos Europoje kariniu požiūriu?

Etapas nuo 1945 m. iki šių dienų Europos žemyne vykstančių karų požiūriu Vakarų Europai būdingas tuo, kad nebėra karų tarp valstybių. Šis laikotarpis yra unikalus. Nuo 1945 m. tarptautiniu lygmeniu nebuvo karų tarp didžiųjų valstybių, o tai palyginti negirdėta raida, nes tarptautinių santykių literatūroje vyrauja tendencija teikti pirmenybę karams tarp didžiųjų valstybių. Buvo Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų bloko, mažo intensyvumo karai, tačiau nuo 1945 m. didžiųjų galių karai išnyko. Kai kurie autoriai, istorikai ir tarptautinių santykių teoretikai, pavyzdžiui, Johnas Mulleris, manė, kad tradiciniai tarpvalstybiniai karai išnyko, netgi teigė, kad išnyko patys tarpvalstybiniai karai. J. Mulleris mano, kad artėjame prie tarpvalstybinių karų mažėjimo tendencijos, dėl kurios tarpvalstybiniai karai išnyks.

Kyla klausimas, ar veikiau nevyksta tarpvalstybinių karų transformacija ir heterogeniškumas, kurie yra vis mažiau institucionalizuoti ir neatitinka klasikinių kriterijų, tačiau vis dėlto yra tarpvalstybiniai karai. Pavyzdžiui, ar invazija į Iraką 2003 m. nebuvo tarpvalstybinis karas, o ne militaristinė intervencija? 2001 m. lapkritį, kai JAV ir Didžiosios Britanijos koalicija įsiveržė į Afganistaną, retorika buvo ne karas prieš Afganistaną, bet karas prieš neteisėtą Talibano vyriausybę su teisėtos Afganistano vyriausybės parama. Legitimuojamės neigdami vyriausybės pobūdį politinei kovojančių ginkluotųjų pajėgų vadovybei ir sakydami, kad mus pakvietė teisėti gyventojų atstovai kaip būsimos valstybės branduolį. Taip elgėsi Šiaurės aljansas Afganistane, Nacionalinė pereinamoji taryba Libijoje 2011 m., kurie neigė tebesitęsiančių tarptautinių konfliktų pobūdį.

Šiandien daugelyje ginkluotų konfliktų visame pasaulyje darosi vis sunkiau griežtai atskirti pilietinį karą, vidaus karą ir tarpvalstybinį karą. Kalbant apie Ukrainoje vykstantį konfliktą, sunku apibūdinti, ar tai yra pilietinis karas, nes išorės veikėjai, tokie kaip Rusija, gali lemti Maskvos ir Kijevo karo interpretaciją. Šiandien vis sunkiau atskirti patį pilietinį ir tarpvalstybinį karą. Tai konfliktai su valstybiniais ir nevalstybiniais komponentais. Skirtumas vis labiau nyksta. Taip pat reikia matyti, kad daugelis pilietinių ir nevalstybinių karų turi tarpvalstybinį komponentą.

Nuo 1945 m. tarp Vakarų Europos valstybių, skirtingai nei Vidurio ir Rytų Europoje, kur 1992 m. vyko karas buvusioje Jugoslavijoje ir Padniestrės karai, nebuvo jokių konfliktų. Kodėl per 60 metų tarp Vakarų Europos valstybių nekilo nė vieno karo?

Technologinis paaiškinimas: vienas iš šio požiūrio veiksnių, kurį dažnai pateikia realistinės teorijos šalininkai, yra tas, kad atominio ginklo išradimas padarė neįmanomus karus tarp "didžiųjų valstybių" vien dėl to, kad branduoliniai ginklai užtikrina abipusį sunaikinimą. Tai veiksnys, kuris buvo naudojamas karų pabaigai paaiškinti. Viena vertus, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, turėdamos atominį ginklą, nebegali grįžti į karą, kita vertus, Šaltojo karo metais turint NATO branduolinį skėtį, Vakarų Europoje buvo neįmanoma matyti tarpvalstybinių karų atsiradimo, nes net ir tarpvalstybinio susikirtimo rizika būtų buvusi pernelyg rizikinga. Dėl drausminančio branduolinių ginklų poveikio karai būtų buvę mažiau tikėtini ir mažiau naudingi Europos valstybėms.

Organizacinis paaiškinimas - tarptautinės biurokratijos atsiradimas "sąjungos", Vakarų Europos Sąjungos arba Europos Sąjungos, pavidalu, kuri vis labiau biurokratizuoja tarptautinį gyvenimą ir vyriausybių tarpusavio santykiams primeta tą pačią logiką, kuri vyravo biurokratizuojant valstybes. Martino Shaw nuomone, laikas yra teisėto smurto monopolio sutelkimas per nacionalinių teisėto smurto monopolijų biurokratiją, ribojančią Europos vyriausybių darbo jėgą ir jų galimybes pradėti tarpusavio karą.

Karų tarp valstybių nuosmukis po 1945 m. kartais aiškinamas ekonomine tarpusavio priklausomybe ir transnacionalinių tinklų atsiradimu, dėl kurių demokratiniai režimai nekariautų tarpusavyje. Martinas Šo (Martin Shaw) parodo, kad galbūt ne tiek ekonominės tarpusavio priklausomybės didėjimas lėmė tarpvalstybinio karo pabaigą Vakarų Europoje, kiek tokių organizacijų, kaip NATO, sukūrimas, kurios, marginalizuodamos tarpvalstybinį karą, leido plėtotis ekonominei tarpusavio priklausomybei. Jame pabrėžiamas organizacinis aspektas, kuris veikia nebe tik vyriausybes, bet ir tarpvyriausybinę erdvę, visų pirma atsirandant vis labiau biurokratizuotoms ir įtakingoms tarptautinėms organizacijoms.

Tarptautinėje sistemoje yra didelis institucijų tankis, kuris leidžia veiksmingai spręsti konfliktus ir paskirstyti išteklius, todėl karas yra mažai tikėtinas, o tarpvalstybinių karų mažėjimas Europoje paaiškinamas institucine plėtra. Jos yra forumai, kuriuose sprendžiami kiti politiniai konfliktai nei karas. Pasak Mullerio, totalinių karų naikinimas baigėsi karų delegitimizavimu dominuojančioje Vakarų valstybių ideologijoje.

Išvada: po 1945 m.[modifier | modifier le wikicode]

Nuo 1648 m., kai buvo pasirašytos Vestfalijos sutartys, sumažėjo tarpasmeninio smurto atvejų, tačiau tuo pat metu karai tapo vis labiau mirtini. Nuo 1648 m. karai tapo vis retesni, tačiau ilgalaikė tendencija taip pat yra ta, kad iki 1945 m. karai darėsi vis mirtinesni. Tačiau nėra linijinės evoliucijos su svyravimais, pavyzdžiui, 1648-1789 m. ir 1815-1914 m., atitinkančiais karo institucionalizavimo laikotarpius.

Valstybė - tai karo mašina, padedanti pamatus naujoms taikos formoms, ypač institucionalizuojant tarpvyriausybinius santykius ir kuriant tarpvyriausybines biurokratijas.

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
  7. ↑ Holsti, Kalevi J. The State, War, and the State of War. Cambridge University Press, 1996.
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Karo_ir_smurto_transformacijos_Europoje&oldid=50939 »