Modification de Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?

{{Infobox Lecture
 | image = 
 | image_caption = 
 | faculté = 
 | département = 
 | professeurs = [[Stephan Davidshofer]]<ref>[[http://unige.academia.edu/StephanDavidshofer|Stephan Davidshofer | University of Geneva]] - Academia.edu</ref><ref>[http://www.cairn.info/publications-de-Davidshofer-Stephan--56940.htm Publications de Stephan Davidshofer] | Cairn.info</ref><ref>Davidshofer, Stephan. “[http://www.theses.fr/2009IEPP0047 La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation].” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009</ref> <br> [[Christian Olsson]]<ref>[http://philoscsoc.ulb.be/fr/users/colsson Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles]</ref><ref>[http://ulb.academia.edu/COlsson Page de Christian Olsson sur Academia.edu]</ref><ref>[https://fr.linkedin.com/in/christian-olsson-2ba437b Profile Linkedin de Christian Olsson]</ref>
 | assistants =  
 | assistants =  
 | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015] 
 | cours = [[Political Violence and Security Practices]]
 | lectures =
*[[Political violence and the practice of security]]
*[[The birth of modern warfare: war-making and state-making from a Western perspective]]       
*[[Transformations of war and violence in Europe]]
*[[War beyond the West: is the modern state a Western invention?]]
*[[What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict]]
*[[Intervention: Reinventing war?]]
*[[Security professionals: bureaucratization, institutionalization, professionalization and differentiation]]
*[[The transformation of contemporary security practices: between war and global policing?]]
*[[The transformation of contemporary security practices: the logic of risk]]
*[[Privatized coercion: from mercenarism to private military companies]]
*[[Intelligence and Surveillance]]
}}

Kyla klausimas, kaip analizuoti nuo 1945 m. visame pasaulyje vykstančius karus, kokios yra šios naujos karų formos? Kaip pasikeitęs kontekstas, kuris reiškia, kad žvelgiant į pokolonijinį pasaulį, galima daryti išvadą, kad karas nebesukuria valstybės ir kad valstybė nebūtinai sukuria karą. Leandrer parodys, kad ''Karai ir valstybių nesukūrimas: Tilly rimtai žvelgiant į šiuolaikinį pasaulį'', paskelbtą 2004 m., kad šiandien karas vis dažniau nesusijęs su valstybėmis ir kad karas dažnai veda ne į centralizaciją ir valstybių kūrimą, o veikiau į valstybių naikinimą, silpninimą ir naikinimą. Vis dėlto šis požiūris yra ginčytinas. Apžvelgsime kai kuriuos trečiojo tipo karų bruožus pokolonijiniuose karuose, kad suprastume jų ypatybes ir raidą ir įsitikintume, ar Tilly postulatas "karo kūrimas - valstybės kūrimas" yra taikytinas.

Kyla klausimas, ar Tilly įkvėptas "europietiškasis" modelis taikytinas už Europos ribų. Čia reikia spręsti įvairius klausimus:
*Kaip postkolonijiniame pasaulyje atsirado moderni valstybė? Pirmasis pateiktas paaiškinimas yra kolonizacijos vaidmuo. Manoma, kad moderni valstybė atsirado Europoje ir kad sukūrus Europos kolonijines imperijas už Europos žemyno ribų, tai leido išplėsti valstybės idėją į likusį pasaulį, tačiau taip pat ir biurokratinis veikimo būdas, įsitvirtinęs daugelyje kolonizuotų visuomenių, leidžiantis postkolonijiniame pasaulyje kurti modernias valstybes pagal modernų Vakarų valstybės modelį. Kitose analizėse valstybių atsiradimo procesas priklauso nuo senesnių nei kolonizacija endogeninių veiksnių. Pavyzdžiui, galima kelti klausimą, ar Japonija yra vakarietiško modelio eksporto rezultatas, nes jau XV a. ten egzistavo būdas koncentruoti teisėto smurto monopolį. Tai rodytų, kad Tilly analizė nebūtinai yra universali. Ne visos valstybės būtų kariaujančių kompanijų vaisius, o kitose vyksta panašūs procesai, nesusiję su Europos įtaka. Analizuoti pokolonijines valstybes, kolonizaciją laikant šias šalis paveikusių procesų pradžia, yra gana supaprastinta.
*koks šiuo požiūriu yra karo vaidmuo?
*ne vakarietiškos trajektorijos: sėkmingos ar žlugusios valstybės? empirinių ir teisinių valstybių skirstymą pasiūlė Robertas Džeksonas (Robert Jackson) knygoje ''Kvazi valstybė''.<ref>Jackson, Robert H. “Quasi States Sovereignty International Relations and Third World | International Relations and International Organisations.” Cambridge University Press, Cambridge University Press, 18 Mar. 1993, www.cambridge.org/fr/academic/subjects/politics-international-relations/international-relations-and-international-organisations/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world?format=PB&isbn=9780521447836#sOVqJjkyJfXUGGXT.97. </ref><ref>“Quasi-States: Sovereignty, International Relations And The Third World.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/reviews/capsule-review/1991-12-01/quasi-states-sovereignty-international-relations-and-third-world. </ref>

Šiuo atveju svarbu suprasti smurto ir politinės tvarkos ryšį šiuolaikiniame pokolonijiniame pasaulyje.

Tilly teorijos, kad šiuolaikinės valstybės kūrimas ir karas yra susiję, taikymo už Vakarų sferos ribų tipai yra du. tie, kurie bandė taikyti šį modelį už Vakarų sferos ribų, skirstosi į dvi grupes:
*Mano, kad, pasak Tilly, įvairios egzistuojančios valstybės yra karo vaisius ir atvirkščiai. Taikant Tilly, reikėtų parodyti, kad ta ar kita valstybė yra karo vaisius, arba atvirkščiai, karai, vykstantys šiose visuomenėse, mato modernią valstybę Weberio prasme. Tai taip pat reiškia pasakyti, kad šiandien šios valstybės, kuriose vyksta pilietiniai ar tarpvalstybiniai karai, iš tikrųjų nėra valstybės, nors jos ir pripažįstamos tarptautinėje teisėje. Vargu ar toks samprotavimas yra pagrįstas. Akivaizdu, kad ne visi karai lemia valstybių susikūrimą. Ne dėl visų karų susikuria valstybės ir ne visos valstybės buvo sukurtos per karą. Tokie samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu karus išgyvenančios valstybės dar nėra tikros valstybės, arba tokie samprotavimai leidžia atmesti Tilly'io analizes. Jean-François Bayart'o mintis kartais yra tokia, kad dabartinius pilietinius karus pasaulyje galima analizuoti kaip sudėtingą nėštumą, iš kurio atsiras valstybė. Idėja būtų tokia, kad turėtume tai palikti ramybėje, kol pamatysime modernių valstybių atsiradimą.
*Tilly parodo, kad modernios valstybės modelis yra ne karo apskritai, o karų politinėje sistemoje rezultatas, žinodamas, kad modernios valstybės formavimosi Europoje kontekstas nebūtinai taikytinas šiandien. Ar tai reiškia, kad bet koks teigiamas karo ir valstybės kūrimo ryšys šiuolaikiniame pasaulyje yra klaidingas? Leandras parodo knygoje "Karai ir valstybių nesukūrimas" (Wars and the' Un-Making of States: Taking Tilly Seriously in the Contemporary World'", išleistą 2004 m., kad dabartinis tarptautinis kontekstas, kuriame susiformavo pokolonijinės valstybės, nėra palankus Charleso Tilly'io analizei. Už šio konteksto ribų karo padariniai sukels visai kitokius padarinius, nei aprašė Charlesas Tilly. Eksporto iš Europos būdas buvo vykdomas kitais būdais - per kolonizaciją, dekolonizaciją, taip pat per tarptautines organizacijas, kurios dalyvavo eksportuojant valstybines žinias ir vėliau formavo pokolonijines valstybes pagal vakarietišką modelį. Galima manyti, kad net jei Leandras teisus dėl Tilly analizės, vis dėlto kai kuriuose karuose kartais esama teigiamų sąsajų tarp karo ir valstybės kūrimo, net jei sunku įrodyti šį teigiamą ryšį. Kai kuriuose konfliktuose vis dar matome valstybės kūrimą per karą, net jei tai reiškia, kad reikia atsisakyti į Europą orientuoto valstybingumo apibrėžimo.

Turime būti atsargūs su universalios linijinės istorijos idėja, tai vadiname istoricizmu arba evoliucionizmu, kuris aptinkamas modernizacijos teorijose, kurios yra intelektualinis vienetas, siekiantis Marksą ar net Loką. Ši vizija mano, kad norint suprasti pokolonijines valstybes, trečiojo pasaulio valstybes ir politines organizacijas, būtina studijuoti Europos istoriją, nes šios valstybės būtų tokiame etape, kokį Europos valstybės išgyveno prieš kelis šimtus metų. Tilly teorija buvo grindžiama žvelgiant į Europos istoriją, iš kurios Europa pateiktų numanomą ir aiškų modelį. Kartu neabejotina, kad Europa ir "Vakarai" eksportuoja savo politinius modelius už savo sienų. Būtina pamatyti, kaip teisinės, administracinės ir biurokratinės normos dažnai buvo kuriamos kitur ir eksportuojamos per kolonizaciją arba per tarptautines organizacijas, veikiant Vakarų valstybėms, vadovaujantis Vakarų režimų sukurtais "gero valdymo" ir demokratijos standartais.

{{Translations
| fr = La guerre au-delà de l’Occident : l’État moderne est-il une invention occidentale ?
| es = La guerra más allá de Occidente: ¿el Estado moderno es una invención occidental?
| lt = Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?
}}

= Diskusijos apie "nestabilias valstybes" =

Pokolonijiniame pasaulyje karai būtų ir valstybių silpnėjimo veiksnys, ir silpnėjančių valstybių pasekmė. Autoriai bando pakeisti Tilly nustatytą priežastingumą. Pokolonijiniame pasaulyje karas žlugdo valstybes taip pat, kaip ir valstybių silpnėjimas sukelia karą.

Visa eilė teorijų bando analizuoti konfliktus Artimuosiuose Rytuose per konstitucinį valstybių silpnumą. Tiesa, kad nuo 1945 m. dauguma ginkluotų konfliktų visame pasaulyje buvo pilietiniai, o ne tarpvalstybiniai karai. Tarpvalstybinių karų mažėjo sparčiau nei pilietinių karų, ypač po 1990-ųjų, o tai reiškia, kad šiandien pilietinių karų yra daug daugiau nei tarpvalstybinių karų. Iš tikrųjų mažėja abiejų formų karų, tačiau tarpvalstybinių karų mažėja sparčiau. Negalima teigti, kad tarpvalstybinių karų mažėja naujos rūšies karų naudai.

Silpnėja pokolonijinės valstybės, dėl to kilo nemažai karų, todėl kyla ypač daug politinių diskusijų apie žlugusių ir silpnų valstybių keliamą pavojų, žinant, kad silpnos valstybės dažniau patenka į pilietinį karą arba tampa teroristinių grupuočių prieglobsčiu, o pokolonijinės valstybės turėtų būti stiprinamos, kad ši dinamika sustiprėtų. 1994 m. žurnale "The Atlantic Monthly" paskelbtame straipsnyje "The Coming Anarchy" Kaplanas teigė, kad pokolonijinių valstybių bandymas sukurti administraciją ir vyriausybę, daugiau ar mažiau parengtą pagal vakarietiškus modelius, žlugo, todėl susiklostė anarchijos ir grįžimo į prigimtinę būklę situacija. Grįžtų visų kova prieš visus pagal Hobbeso postulatą.

Kai kalbame apie "trapią valstybę", kalbame ne apie "valstybę" kaip tokią, o apie "politinį pasipriešinimą". Reikia skirti sąvokas "valstybė", "vyriausybė" ir "politinė sistema", nes yra tendencija supainioti aiškinimus. Diskusijose apie "nestabilias valstybes" kalbama apie idėją, kad politinių režimų gebėjimai yra tokie riboti, kad dėl to kyla pavojus jų piliečiams ir kaimyninėms valstybėms.   Zartmanas vartoja sąvoką "žlugusios valstybės", Callaghy - "leviatanų ašmenys", o Holsti - "trapios valstybės", "valstybės silpnumas". Visi šie autoriai daugiausia dėmesio skiria valstybės, vyriausybės ar režimo, kuris, jų nuomone, nesugeba iš gyventojų išgauti išteklių tiek kuriant veiksmingą biurokratiją, tiek didinant mokesčius, tiek nesugebant teikti būtiniausių paslaugų, reiškinio sąsajoms. Tai lemia konfliktus, kurie plačiai analizuojami pasitelkiant sistemą, kurioje, kaip ir Hobbesas, valstybės nebuvimas laikomas regreso veiksniu, jei ne į prigimtinę būseną, tai bent į nuolatinę karo prieš visus būseną.

"Valstybės žlugimo" mechanizmą Zartmanas naudoja po 1990-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo po dekolonizacijos susikūrusios valstybės turėjo labai nedaug vidaus išteklių saugumo, ginklų sistemų, praktinių žinių ir biurokratijos požiūriu. Tačiau tai nesukėlė ypatingų padarinių Šaltojo karo metu, nes buvo susiklosčiusi situacija, kai postkolonijines valstybes konkurencingai globojo supervalstybės, t. y. JAV ir SSRS. Ši SSRS ir JAV konkurencija buvo susijusi su bandymais įsiskverbti į trečiojo pasaulio šalis, bet ne į centrinį Šaltojo karo teatrą - Vidurio ir Rytų Europos lygumas. Kadangi toks karas buvo neįmanomas, abi didžiosios valstybės bandė išplėsti konfliktą į kolonijinių valstybių periferiją, bandydamos nusipirkti lojalumą, sustiprinti, kad sutvirtintų "draugiškas" trečiojo pasaulio valstybes, kurioms iššūkį metė priešiškų blokų partizanai. Klientelizmas pasikartojo tokiomis aplinkybėmis, kai socialistinio ir kapitalistinio bloko konkurencija skatino supervalstybes leisti išteklius savo įtakai plėsti. Valstybės net ėjo taip toli, kad perėjo į kitą pusę, pavyzdžiui, Etiopija ir Somalis, o tai rodo, kad trečiojo pasaulio valstybės Šaltojo karo metais sugebėjo pasinaudoti šia konkurencine struktūra, kad gautų išorinių išteklių ir taip susidorotų su vidinių išteklių trūkumu. Pasibaigus Šaltajam karui, konkurencinė globa nutrūko. Šaltojo karo konfrontacijos kontekste nustojome remti nedemokratinius režimus, o žlugus SSRS, Rusijos Federacija nebeturi priemonių vykdyti sovietinę politiką. Taip žlunga valstybės po Šaltojo karo. Šios valstybės išsilaikė tik todėl, kad turėjo išteklių, kuriuos suteikė Šaltojo karo logika. Pasibaigus Šaltajam karui, šių išteklių nebelieka, todėl susilpnėja tuometinė vyriausybė ir sustiprėja vidinė opozicija, o tai lemia pilietinius karus ir pilietinių karų atsinaujinimą pasibaigus Šaltajam karui.
 
Kvazivalstybės: 1990 m. išleistoje knygoje "Suverenitetas, tarptautiniai santykiai ir trečiasis žodis" Džeksonas aiškina, kaip iš XVII ir XVIII a. Europoje atsiradusio "empirinio suvereniteto" perėjome į "grynai teisinį suverenitetą", tačiau be "empirinio suvereniteto". XVII ir XVIII a. Europoje atsiradusi moderni valstybė pasižymėjo teisiniu nesikišimo principu ["juridinis valstybingumas"], tačiau kartu ji buvo empirinė valstybė ta prasme, kad turėjo tam tikrus išteklius, leidžiančius jai administruoti savo teritoriją, surinkti kariuomenę, rinkti mokesčius, sukurti kompetentingų ir nuo visuomenės nepriklausomų valstybės tarnautojų administraciją. Su dekolonizacijos judėjimu nuo XX a. šeštojo iki septintojo dešimtmečio atsirado "kvazivalstybės"["kvazivalstybės"], kurios yra valstybės teisine prasme, turinčios neigiamą suverenitetą, naudojančios nesikišimo principą, tačiau neturinčios "empirinio valstybingumo", t. y. nesugebančios valdyti savo teritorijos. Neigiamas, grynai teisinis neigiamas suverenitetas, grindžiamas nesikišimo principu, tampa šių valstybių atsakomybe, nes teisiniai suvereniteto principai įpareigoja šias valstybes žaisti tarpvalstybinį žaidimą, darant prielaidą, kad jos yra pajėgios užtikrinti savo piliečių saugumą savo valstybės teritorijoje, kad galėtų atgrasyti kaimynus nuo intervencijos į jų teritoriją, nors ir neturi tam pajėgumų. Tai lems trečiojo tipo karų, kuriuos aprašė Holsti, atsiradimą.

[[Fichier:Numer of reporter battle deats 1946 2006.jpg|vignette|gauche]]

Mintis, kad pasibaigus Šaltajam karui būtų padaugėję pilietinių karų, turi būti gerokai patikslinta. Pirmoje diagramoje pavaizduotas 1946-2006 m. žuvusiųjų nuo karų skaičius ir su konfliktais susijusių mirčių skaičius. Nuo 1950 m. iki 2006 m. stebimas sumažėjimas, todėl tai rodytų, kad karo sukeltų mirčių skaičiaus sprogimo, siejamo su tariamu grįžimu iš karo visų prieš visus Hobbeso valstybėje, jei remtumėmės Roberto Kaplano mintimis, nebuvo.

[[Fichier:Number of conflits ri3 1.jpg|vignette]]

Panašu, kad apie 1990 m. konfliktų pasaulyje buvo daugiau nei 1950 m., tačiau tuo pat metu konfliktų skaičius 1950-2005 m. laikotarpiu išlieka gana pastovus. Tai rodo, kad 1950-2006 m. karai pasaulyje, atrodo, tampa mažiau mirtini. Jei 1960-1990 m. konfliktų skaičius padidėjo, tai ne dėl to, kad per metus padaugėjo konfliktų, o dėl to, kad vykstantys konfliktai yra linkę išlikti ilgą laiką. Kitaip tariant, pilietiniai karai paprastai tęsiasi ilgą laiką.

Tai ilgalaikiai konfliktai, kuriuos sunku datuoti. Konfliktų skaičiaus didėjimas susijęs su tuo, kad anksčiau prasidėję karai tęsiasi ilgą laiką, ypač todėl, kad pilietiniuose karuose Trečiojo pasaulio šalyse vyriausybė kovoja su nuolatiniu partizaniniu karu. Po 1990 m. pasaulyje konfliktų skaičius mažėja, tačiau karų skaičius reikšmingai nesumažėja. Pasibaigus Šaltajam karui pasikeitė tai, kad pastebima tendencija, jog prasidėję konfliktai yra daug trumpesni nei anksčiau. Trečiajame pasaulyje iki 1990 m. sumažėjo pilietinių karų. Statistiniai duomenys nepatvirtina Roberto Kaplano (Robert Kaplan) ar Marijos Kaldor (Mary Kaldor) 1999 m. knygoje "Nauji ir seni karai: organizuotas smurtas pasaulinėje eroje" (New and Old Wars: Organized Violence in a Global Era) pateiktų duomenų.

Tai, ką Holsti vadina "valstybių silpnumu", yra subtilesnis dalykas nei šios analizės, nors būtent pokolonijinių valstybių silpnumas paaiškina pilietinių karų skaičių po 1945 metų. Problema ta, kad egzistuoja mažiausiai trys valstybės dimensijos: teisinė, sociologinė ir institucinė.

*valstybės stiprumo dilema [dilemme de la force d'État] : pokolonijinės valstybės turi ginklų iš buvusios kolonijinės galybės arba iš vienos iš dviejų Šaltojo karo stovyklų, turi kolonijinę administraciją ir yra palyginti pajėgios nuslopinti demonstracijas ar vidinius politinius protesto judėjimus, tačiau kartu yra silpnos legitimumo požiūriu. Sienas paprastai nubrėžė buvusi kolonijinė valdžia, politinis personalas nėra renkamas, o dažnai ateina iš kariuomenės, nebūtinai turėdamas demokratinį teisėtumą, net jei jis gali turėti istorinį teisėtumą. Tai Holsti vadina "vertikaliuoju legitimizmu", tačiau taip pat egzistuoja ir "horizontaliojo legitimizmo" problema - dauguma šių valstybių piliečių nepripažįsta daugumos atitinkamą valstybę sudarančių bendruomenių kaip tos valstybės dalies. Egzistuoja iredentistiniai judėjimai, siekiantys aneksuoti kaimynines valstybes, manydami, kad tam tikri gyventojai yra jų pačių. Kiti bando atsiskirti siekdami perbraižyti politines ribas, iš dalies dėl ekonominių interesų, bet taip pat ir dėl to, kad nepripažįstama nacionalinė bendruomenė, pagrįsta noru gyventi kartu ir bendromis vertybėmis. Dėl to kyla valstybės galios dilema: tai, ko šios pokolonijinės vyriausybės neturi teisėtumo, jos bando pakeisti griebdamosi jėgos, taip sukurdamos dilemą, nes griebdamosi jėgos prieš savo tautą, jos laikui bėgant išsilaiko, tačiau tai dar labiau mažina teisėtumą.
*patrimonialinė valstybė: tai viduramžių tendencija manyti, kad karaliaus turimos finansinės lėšos ir karališkasis turtas sudaro ne viešąją sferą, o privačią karaliaus nuosavybę. Valstybės biudžetas buvo privati karaliaus, jo kariuomenės ir leno valdos piniginė, paverčiant ją nuosavybe pagrįsta valstybe. Neopatrimonializmas dažnai buvo taikomas pokolonijinėms trečiojo pasaulio valstybėms, siekiant paaiškinti pokolonijinėse valstybėse egzistuojančią klientelistinę sistemą, kurią sudaro lojalumo pirkimas už valstybės pinigus, galintis būti sudarytas tik teisėtumo pagrindu. Šių pokolonijinių vyriausybių išlaikymo principas siejamas su jėgos naudojimu ir protegavimu, mokant vietiniam elitui, kad šis remtų tuometinę vyriausybę. Tai suponuoja dideles centrinės valdžios ekonomines priemones, todėl režimas tampa pažeidžiamas ekonominių krizių, dėl kurių kai kurie vietiniai elitai, kadaise mokėję pagal šią klientelizmo sistemą, gali atsigręžti prieš esamą vyriausybę. Bacharas al Asadas į valdžią Sirijoje atėjo 2000 m., pakeitęs savo tėvo Hafezo el Asado ekonominę politiką. Jis bando liberalizuoti basistinį režimą ne tiek atverdamas jį politiniu, kiek ekonominiu požiūriu, kad sistema taptų palankesnė tam tikriems verslininkams. Tai taip pat reiškia, kad bus prarasti skurdžiausi visuomenės sluoksniai, kurie iki šiol rėmė Hafezo el-Assado režimą, vykdžiusį klientelistinę politiką, paaiškinančią, kodėl kai kurie marginalizuoti sunitų gyventojų sluoksniai jam priešinsis.
* ginčytinos politinių bendruomenių ribos.

Dėl to, pasak Holsti, kyla trečiojo tipo karai, susiję su kolonijine istorija ir trečiuoju pasauliu, atsiradusiu po Antrojo pasaulinio karo. Pilietiniai karai skatina intervencionizmą ir destabilizuoja kaimynines valstybes. Egzistuoja konfliktų sistemos, kurios tarpusavyje remia sukilimus konkuruojančiose valstybėse, todėl susipynę pilietiniai karai dažnai perauga į tarptautinius karus.

[[Fichier:Ri3 failed states 1.png|vignette|center]]
[[Fichier:Ri3 failed states 2.png|vignette|center]]

The whole literature on fragile states has served to objectify the notion of failed state. With this map, we can see that the failed state problem gives priority to third world states and second world states.

[[Fichier:Ri3 failed states 3.jpg|vignette|center]]

Geographically, there seems to be a link between what the southern states have in common: their colonial history and their propensity for internal conflict.

<gallery>
ri3 violent conflicts 2013 1.gif|
ri3 violent conflicts 2013 2.gif|
</gallery>

This map shows violent conflicts in 2013. This map raises a number of questions. The other map shows that conflicts are actually localized.

The notion of a failed state has been criticized for many reasons. On the one hand, it is Eurocentric and supported by a normative vision of the State. It is a state that differs from what would be considered a "successful state" that would be the western state or at least the state of a number of so-called developed countries that provide the model to the rest of the world. This is based on a normative vision because the states that would have "succeeded" would be peaceful and non-violent, raising an idealised but historically false vision. The notion of a failed state does not take into account local power structures. There is the idea that in the absence of a power structure, a government and therefore a modern state, there is a lack of power structures and therefore wars between all against all. Just because there is no centralized system does not mean that there is no local power structure. In situations described as a failed state, there are structures based on "anocracy" that stop struggles based on local elites in the absence of public institutions with legal status. Anocracy is a power based on a fragile balance between elites that are not based on democratic institutions. Elite struggles between elites can be either violent as in Somalia and non-violent as in Pountland and Somaliland. This vision is based on an idealized vision of the state.

In ''On the Postcolony'' published in 2001, Achille Mbembe describes the political uses of this concept:"Unlike the fable of the Weapons of Mass Destruction, it rests on a political mythology that is all the more robust to the extent that, as with all theologies, it cannot be falsified. Codified in the US Government's National Security Strategy of 2002, state failure has been tendered as the significant clause in the doctrine of pre-emption. That document famously announced that' America is now threatened less by conquering states than by failing ones'". The notion of a failed state is used to justify interventions taking place for other reasons.

= The "burden" of the Third World =

There are alternative interpretations of the positive feedback loop between war and state "weakening" established by many authors. The retroactive loop can be challenged.

The first would be Tilly's strictly evolutionary and universalistic interpretation. A second is Cohen, Brown and Organski in'' The Paradoxical Nature of State Making''. The construction of the State creates internal turmoil at first, it is only after a certain threshold that it becomes a factor of stability. The authors do not consider that war strengthens states through the extraction of resources from their internal society, but they consider that it is the strengthening of states that leads to internal wars. It is the fact that these are States under construction obliged to extract resources from their populations, even though these governments are not considered legitimate and create internal opposition. They overturned Tilly's reasoning by saying that war is not a factor in the constitution of the state, but that it is the fact that it is states under construction that justifies internal wars. At a certain level of resource concentration, the government becomes powerful enough to strengthen itself further. Cohen, Brown and Organski's reasoning is more complex than it seems. To some extent, they make it clear that sometimes weak states are in civil wars, but this does not mean that they are weakening. These are strengthening States that do not have the possibility and the capacity to legitimize further strengthening and, from a certain threshold effect, the construction of the State will become a pacification factor.

A third is that of Malesevic, war can be a factor of "modernization" as well as "regression", but the problem here is to maintain a linear interpretation of history. A fourth would be that of Mohammed Ayoob as described in his article "Humanitarian Intervention and State Sovereignty" published in 2002, for which the war remains linked to dynamics of state building, but which are diffracted by the context of colonial post-independence, producing paradoxical effects. He will insist on three points.

== Vidaus saugumo dilema ==

Vidinio nesaugumo dilemos sąvoka atsispindi neužbaigtame arba daliniame valstybės procese, nes daugumai Pietų šalių tenka spręsti sudėtingesnę užduotį, turinčią kitokį laikinumą, per daug trumpesnį laiką. Šių naujų valstybių politinis centras vis dar stipriai konkuruoja su konkuruojančiomis politinėmis bendruomenėmis kovoje dėl valdžios. Kitaip tariant, visuomenėje, kurioje dėl valdžios kovoja viena kitą išskiriančios politinės bendruomenės, yra tik vienas politinis centras. Pasak Ayoob, grupuotės tebėra apimtos tarpusavio nepasitikėjimo ir baimės. Žlugusioms valstybėms sunku įtvirtinti monopolį.

Galima išskirti keletą vidaus nesaugumo dilemos bruožų:
*Ginčijamas vyriausybės teisėtumas;
*autoritarinės vyriausybės;
*vidinis priešas;
*karinės ir policijos veiklos atskyrimas;
*Vidinio ir išorinio priešiškumo ryšio nustatymas ir kartais diversiniai karai.

== Valstybės kūrimo ir ekstraversijos strategijos ==

Išteklių gavyba apima internacionalizacijos procesą, o ne endogeninius procesus. Pavyzdžiui, Magna Carta - tai karaliaus ir jo pagrindinių lordų susitarimas dėl valdžios pasidalijimo mainais į galimybę išgauti vidaus išteklius - mokesčius, rinkliavas ar žmones karui. Išteklių monopolizavimas yra galios pasidalijimas, kaip ir Norberto Eliaso parama. Nuo tos akimirkos, kai valdžiai nereikia susitarti su įvairiais visuomenės veikėjais, atsiduriame kitoje sekoje. Kai valstybei nereikia stengtis kaupti vidinių išteklių, keičiasi valstybės ir visuomenės santykiai.

== Tarptautinio lygmens poveikis ==

Besikeičiantis kontekstas - tai tarptautinio lygmens poveikis. Reikia atkreipti dėmesį bent į du dalykus:
*Po Antrojo pasaulinio karo buvo nustatytos išorinės sienos: tarptautinių sienų neapčiuopiamumo klausimas yra veiksnys, pakeitęs padėtį. Ann Hironaka 2005 m. išleistoje knygoje'' Neverending Wars'' nekvestionuoja civilizacijos pastangų normatyviniu požiūriu, bet pabrėžia praktinį šio skirtumo poveikį, t. y. jei stigmatizuojame žlugusią valstybę, neturime pamiršti, kad tai valstybės, kurios neturėjo tokių pačių galimybių susiformuoti kaip Europos valstybės. Reikia atsižvelgti į sienų neapčiuopiamumą, juolab kad daugumos pietinių šalių sienos buvo primestos dekolonizacijos proceso.
*Trečiasis pasaulis kaip įtampos tarp "didžiųjų galių" židinys: net jei paliksime kolonijinį laikotarpį, Šaltasis karas buvo laikas, kai daugelis karų vyko "per tarpininkus". Tai verčia abejoti idiliška Šaltojo karo kaip taikos laikotarpio idėja, nes vyko įgaliotųjų karų, pavyzdžiui, Vietname ir Afganistane. Šaltojo karo kontekstas kurstė konfliktus Pietų šalyse ir neleido monopolizuoti išteklių, vedančių į simbolinio smurto monopoliją.
Tarptautiniai standartai yra palankesni pretenzijoms dėl asmens teisių nei primityviam valstybės galių kaupimui: jei grupuotė vykdo didelio masto žudynes, siekdama užsitikrinti teritoriją, vedančią prie valstybės, galinčios tapti veikiančia demokratija, kūrimo, žudynės sukels įvairias tarptautinės bendruomenės reakcijas, kuriose daugiausia dėmesio bus skiriama asmens teisių klausimui. Tai kitoks procesas nei šiaurinėse valstybėse.

= Išvada =

Pilietiniai karai paprastai suvokiami kaip destruktyvūs valstybės konfliktai. Turime atsargiai vertinti retoriką apie žlugusias valstybes. Pilietiniai karai taip pat gali būti interpretuojami kaip politinės modernybės sudedamoji dalis. Leandrui eksportuoti Vakarų modelį nėra lengva, taikyti Tilly pietų šalims yra sudėtinga, tačiau jis taip pat pateikia realistinio argumento kritiką, kad jei pietų šalims reikia laiko, tai mes turime palikti jį joms. Edwardas Luttwakas straipsnyje "Suteikite karui šansą", paskelbtame 1998 m. žurnale "Foreign Affairs", postuluoja, kad pietų šalims reikia suteikti šansą susikurti per karą<ref>Luttwak, Edward N. “Give War a Chance.” Foreign Affairs, 28 Jan. 2009, www.foreignaffairs.com/articles/1999-07-01/give-war-chance. </ref>.

= Bibliography =

= References =
<references />

[[Category:political science]]
[[Category:international relations]]
[[Category:Stephan Davidshofer]]
[[Category:Christian Olsson]]
[[Category:security]]
[[Category:2014]]