« Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje » : différence entre les versions

De Baripedia
 
(8 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 8 : Ligne 8 :
  | assistants =   
  | assistants =   
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | cours = [[Political Violence and Security Practices]]
  | cours = [[Politinis smurtas ir saugumo praktika]]
  | lectures =
  | lectures =
*[[Political violence and the practice of security]]
*[[Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje]]
*[[The birth of modern warfare: war-making and state-making from a Western perspective]]       
*[[Šiuolaikinio karo gimimas: karo kūrimas ir valstybės kūrimas iš Vakarų perspektyvos]]       
*[[Transformations of war and violence in Europe]]
*[[Karo ir smurto transformacijos Europoje]]
*[[War beyond the West: is the modern state a Western invention?]]
*[[Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?]]
*[[What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict]]
*[[Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis]]
*[[Intervention: Reinventing war?]]
*[[Intervencija: Iš naujo išrasti karą?]]
*[[Security professionals: bureaucratization, institutionalization, professionalization and differentiation]]
*[[Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija]]
*[[The transformation of contemporary security practices: between war and global policing?]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: tarp karo ir globalios policijos?]]
*[[The transformation of contemporary security practices: the logic of risk]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: rizikos logika]]
*[[Privatized coercion: from mercenarism to private military companies]]
*[[Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių]]
*[[Intelligence and Surveillance]]
*[[Žvalgyba ir stebėjimas]]
}}
}}


Ligne 56 : Ligne 56 :
Bandysime suprasti, kokios yra struktūrinės karo galimybės sąlygos, t. y. kas daro karą įmanomą absoliučiai. Kaip žmonės padaro karo reiškinį įmanomą, kad ir kokia būtų regioninė teritorija, kad ir koks būtų istorinis laikotarpis. Kokios yra sąlygos, dėl kurių karo reiškinys tampa įmanomas? Jei klausimą užduosime taip, nebeklausime, kodėl Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m., o ne 1915 m., nebeklausime, kodėl nebuvo Trečiojo pasaulinio karo, bet klausime, kokios yra leidžiamosios sąlygos, t. y. galimybės sąlygos, kurios padarė karą įmanomą ir pavertė jį praktika, kuri šiandien mums atrodo nuolatinė ir visuotinė, bet taip pat nėra. Kokios yra "karo" sine qua non sąlygos? Kitaip tariant, kokios yra būtinos karo sąlygos, kaip karas yra įmanomas ir kodėl ir kaip karas buvo neįmanomas ir kodėl?
Bandysime suprasti, kokios yra struktūrinės karo galimybės sąlygos, t. y. kas daro karą įmanomą absoliučiai. Kaip žmonės padaro karo reiškinį įmanomą, kad ir kokia būtų regioninė teritorija, kad ir koks būtų istorinis laikotarpis. Kokios yra sąlygos, dėl kurių karo reiškinys tampa įmanomas? Jei klausimą užduosime taip, nebeklausime, kodėl Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m., o ne 1915 m., nebeklausime, kodėl nebuvo Trečiojo pasaulinio karo, bet klausime, kokios yra leidžiamosios sąlygos, t. y. galimybės sąlygos, kurios padarė karą įmanomą ir pavertė jį praktika, kuri šiandien mums atrodo nuolatinė ir visuotinė, bet taip pat nėra. Kokios yra "karo" sine qua non sąlygos? Kitaip tariant, kokios yra būtinos karo sąlygos, kaip karas yra įmanomas ir kodėl ir kaip karas buvo neįmanomas ir kodėl?


== The war according to Hedley Bull ==
== Karas pagal Hedley Bull ==
Hedley Bull is often identified at the British School of International Relations. In ''The Anarchical Society'' published in 1977, Bull postulates that war is "organized violence carried on by political units against each other". This definition highlights a number of important things:
Hedley Bull dažnai tapatinamas su Britų tarptautinių santykių mokykla. 1977 m. išleistoje knygoje ''Anarchistinė visuomenė'' Bull teigia, kad karas yra "organizuotas smurtas, kurį politiniai vienetai vykdo vieni prieš kitus". Šis apibrėžimas pabrėžia keletą svarbių dalykų:
*War is a relationship between political units, but these political units are not necessarily states. In international relations, it is often considered that the modern state did not always exist, but gradually emerged in the 16th and 17th centuries with the treaties of Westphalia in 1648. This is the moment when the principle of state sovereignty becomes a principle of territoriality. The states, sovereign, monarchs and emperors of Europe see their territorial power limited to a territory with clear borders. If we consider that it is indeed 1648 which sees the modern state gradually building up, Bull's definition implies that war may have existed long before with city-states, empires, armed bands which, if they are considered as political units, can have war units;
*Karas - tai santykiai tarp politinių vienetų, tačiau šie politiniai vienetai nebūtinai yra valstybės. Tarptautiniuose santykiuose dažnai manoma, kad šiuolaikinė valstybė egzistavo ne visada, o palaipsniui atsirado XVI ir XVII a., 1648 m. sudarius Vestfalijos sutartis. Tai momentas, kai valstybės suvereniteto principas tampa teritoriniu principu. Europos valstybės, suverenai, monarchai ir imperatoriai savo teritorinę galią laiko apribota teritorija su aiškiomis sienomis. Jeigu laikysime, kad iš tiesų būtent 1648 m. palaipsniui susikuria šiuolaikinė valstybė, Bull apibrėžimas reiškia, kad karas galėjo egzistuoti gerokai anksčiau su miestais-valstybėmis, imperijomis, ginkluotais būriais, kurie, jeigu juos laikysime politiniais vienetais, gali turėti karinius vienetus;
*War is called "organized violence". It is not disorganized, disorderly and spontaneous violence stemming from an alleged proposal by individuals to resort to violence in a particular situation, but it is organized violence with armed forces in the context of modern states. In the confrontation, historically on a battlefield between armed forces, this confrontation is itself organized. Even before the battle, the commanders will meet to agree on a place where and when the battle will take place, the forms in which the war can be considered legitimate and illegitimate, and then, during the battle, we will see military units deploy and confront each other in a more or less organized way. The organizational dimension is important to understand. If we ask the question of the necessary condition for war to occur, according to Bull's definition, we must understand the way in which societies are organized, the degree of organization of political societies and that, depending on the nature and degree of organization of these political societies, it can and cannot have war. Understanding war requires an understanding of the ways in which political societies can organize themselves to engage in these types of practices.
*Karas vadinamas "organizuotu smurtu". Tai ne neorganizuotas, netvarkingas ir spontaniškas smurtas, kylantis iš tariamo individų pasiūlymo griebtis smurto konkrečioje situacijoje, bet organizuotas smurtas su ginkluotomis pajėgomis šiuolaikinių valstybių kontekste. Konfrontacijoje, istoriškai susiklosčiusioje mūšio lauke tarp ginkluotųjų pajėgų, ši konfrontacija pati savaime yra organizuota. Dar prieš mūšį vadai susitinka susitarti dėl vietos, kur ir kada vyks mūšis, dėl formų, kuriomis karas gali būti laikomas teisėtu ir neteisėtu, o vėliau, mūšio metu, matysime, kaip kariniai daliniai išsidėsto ir daugiau ar mažiau organizuotai konfrontuoja vieni su kitais. Svarbu suprasti organizacinį aspektą. Jei keliame klausimą apie būtiną sąlygą karui kilti, pagal Bull apibrėžimą, turime suprasti, kaip organizuojamos visuomenės, koks yra politinių visuomenių organizuotumo laipsnis ir kad, priklausomai nuo šių politinių visuomenių organizuotumo pobūdžio ir laipsnio, jose gali būti ir negali būti karo. Norint suprasti karą, reikia suprasti būdus, kuriais politinės visuomenės gali organizuotis ir užsiimti tokio pobūdžio veikla.


== Organizacija ==
== Organizacija ==
Ligne 116 : Ligne 116 :
Karas ir ginkluoti konfliktai yra socialiniai reiškiniai, o ne natūralūs ar universalūs. Jiems reikalingos sudėtingos organizacijos, idealiai aprūpintos administracijomis, biurokratizuotos, turinčios funkcinę specializaciją ir profesionalizaciją. Valstybė - tai organizacijos forma, kuri nėra universali, tačiau ji yra sudėtingos, hierarchinės ir disciplinuotos organizacijos principas. Karai tarp valstybių buvo patys žūtbūtiniausi ir destruktyviausi karai, kur kas žiauresni nei karai, vykę prieš valstybės sukūrimą ar istorinį atsiradimą. Todėl mums reikia sociologinio požiūrio, t. y. požiūrio, kuris nagrinėtų žmonių socializaciją, kad suprastume, kas daro karą įmanomą arba neįmanomą.
Karas ir ginkluoti konfliktai yra socialiniai reiškiniai, o ne natūralūs ar universalūs. Jiems reikalingos sudėtingos organizacijos, idealiai aprūpintos administracijomis, biurokratizuotos, turinčios funkcinę specializaciją ir profesionalizaciją. Valstybė - tai organizacijos forma, kuri nėra universali, tačiau ji yra sudėtingos, hierarchinės ir disciplinuotos organizacijos principas. Karai tarp valstybių buvo patys žūtbūtiniausi ir destruktyviausi karai, kur kas žiauresni nei karai, vykę prieš valstybės sukūrimą ar istorinį atsiradimą. Todėl mums reikia sociologinio požiūrio, t. y. požiūrio, kuris nagrinėtų žmonių socializaciją, kad suprastume, kas daro karą įmanomą arba neįmanomą.


= War: when? =
= Karas: kada? =
According to Heraclitus,"war is the father of all things," claiming that war has pre-existed for all. If we look at the long term of human space in particular, we see that war is only a small part of human history. War, as generally defined, is a very recent phenomenon and not a timeless characteristic of humanity. There is no archaeological evidence of sustained organized violence prior to the "Neolithic Revolution" that took place in the Middle East between 8000 and 5000 BC. This period seems to coincide with the first archaeological evidence of sustained violence and mass violence between human collectives. The Neolithic Revolution is the phase in which agriculture was invented, which means that nomadic hunter-gatherer populations become sedentary, human communities settle down, cease to be nomads and will create the first villages first and then the cities. It is from this point onwards that the first archaeological evidence of violence appears. The neolithic revolution, since it sedentarizes a good number of communities, sees an evolution of the modes of organization with the emergence of the first empires, city-states and kingdoms leading to the emergence of war as we concede it today. If our species had appeared 200,000 years ago, then war in this respect would only concern 5% of its history.  
Anot Heraklito, "karas yra visų daiktų tėvas", teigdamas, kad karas egzistavo anksčiau už visus. Jei pažvelgsime į ilgalaikę žmonijos erdvę, pamatysime, kad karas yra tik nedidelė žmonijos istorijos dalis. Karas, kaip jis paprastai apibrėžiamas, yra labai nesenas reiškinys, o ne amžina žmonijos savybė. Nėra jokių archeologinių įrodymų apie nuolatinį organizuotą smurtą iki "neolitinės revoliucijos", vykusios Artimuosiuose Rytuose 8000-5000 m. pr. Atrodo, kad šis laikotarpis sutampa su pirmaisiais archeologiniais nuolatinio smurto ir masinio smurto tarp žmonių kolektyvų įrodymais. Neolitinė revoliucija - tai etapas, kai buvo išrasta žemdirbystė, o tai reiškia, kad klajoklių medžiotojų-rinkėjų populiacijos tampa sėslios, žmonių bendruomenės įsikuria, nustoja būti klajokliais ir pirmiausia sukuria pirmuosius kaimus, o paskui miestus. Būtent nuo šio momento atsiranda pirmieji archeologiniai smurto įrodymai. Kadangi neolito revoliucijos metu nemažai bendruomenių tampa sėslios, vyksta organizacijos būdų evoliucija, atsiranda pirmosios imperijos, miestai-valstybės ir karalystės, dėl kurių atsiranda karas, kokį pripažįstame šiandien. Jei mūsų rūšis būtų atsiradusi prieš 200 000 metų, tai karas šiuo požiūriu būtų susijęs tik su 5 % jos istorijos.  


If we want to understand war, we must not seek to understand humanity as a species, but its specific organization at a certain point in time. Sedentarization goes hand in hand with the creation of new political units. The principle of sedentarization is important, because establishing oneself as a sedentary community allows for a much more complex organization because sedentarization creates an agglutination around the same places requiring a more complex organization than a group of hunter-gatherers. Agriculture also generates an economic surplus that generates wealth rather than consumption. An economic surplus is produced. Creating an economic surplus means that not everyone needs to be involved in economic activity. In a sedentary society based on agriculture and the domestication of animals, there is an economic surplus that will allow the emergence of a class of administrators who do not themselves need to engage in productive activity. This means that we will be able to pay a category of people to specialize in a type of activity that is going to be war. With sedentarization, there is a specification of tasks that sees the emergence of a class of warriors. These cities, from the moment they are frozen and geographically fixed, become vulnerable to external attacks for nomadic societies, if a group of nomads is attacked, the most likely thing will be to move away and avoid the threat instead of a city where wealth is tied to the habitat. All these elements contribute to explain why settled societies develop warfare practices while at the same time they become more complex and more hierarchical and disciplinary in their functioning.  
Jei norime suprasti karą, turime stengtis suprasti ne žmoniją kaip rūšį, o jos konkrečią organizaciją tam tikru laiko momentu. Sedentarizacija vyksta kartu su naujų politinių vienetų kūrimu. Sedentarizacijos principas yra svarbus, nes įsitvirtinimas kaip sėsli bendruomenė leidžia sukurti daug sudėtingesnę organizaciją, nes sedentarizacija sukuria aglutinaciją aplink tas pačias vietas, reikalaujančią sudėtingesnės organizacijos nei medžiotojų-rinkėjų grupė. Žemdirbystė taip pat sukuria ekonominį perteklių, kuris sukuria turtą, o ne vartojimą. Sukuriamas ekonominis perteklius. Ekonominio pertekliaus kūrimas reiškia, kad ne visi turi dalyvauti ekonominėje veikloje. Sėslioje visuomenėje, pagrįstoje žemdirbyste ir gyvulių prijaukinimu, susidaro ekonominis perteklius, kuris leis atsirasti administratorių klasei, kuriai patiems nereikia užsiimti gamybine veikla. Tai reiškia, kad galėsime mokėti žmonių kategorijai, kuri specializuosis tam tikros rūšies veikloje, kuri bus karas. Vykstant sedentarizacijai, atsiranda užduočių specifikacija, dėl kurios atsiranda karių klasė. Tokie miestai nuo to momento, kai jie yra sustingę ir geografiškai fiksuoti, tampa pažeidžiami išorinių užpuolimų klajoklių visuomenėms, jei klajoklių grupė bus užpulta, labiausiai tikėtina, kad ji pasitrauks ir išvengs grėsmės, o ne miestas, kuriame turtas susietas su gyvenamąja vieta. Visi šie elementai padeda paaiškinti, kodėl nusistovėjusios visuomenės plėtoja karybos praktiką, o tuo pat metu jos tampa sudėtingesnės, o jų veikimas - hierarchiškesnis ir drausmingesnis.  


The Neolithic Revolution coincided with the first cities and defensive structures. The city of Jericho is considered to be one of the first cities known in the world, especially because of its defensive walls, which are defensive structures that suggest a preoccupation with attacks from outside. This shows the link between sedentarisation, the emergence of cities, complex structuring, the emergence of war and defence systems. Before the neolithic revolution, it would be anachronistic to talk about war, there would be forms of violence in hunter-gatherer societies. Lorenz shows in the book'' Aggression, a natural history of evil'' published in 1966, that hunter-gatherer societies used violence through sacrifices, bodily mutilation, but this is not proof of war. This shows that war is not something universal or eternal, it is something that appears at a certain point in history, in particular by analysing the forms and modes of organisation of the political societies in question.  
Neolito revoliucija sutapo su pirmaisiais miestais ir gynybinėmis struktūromis. Jericho miestas laikomas vienu iš pirmųjų pasaulyje žinomų miestų, ypač dėl jo gynybinių sienų - gynybinių struktūrų, kurios rodo susirūpinimą išpuoliais iš išorės. Tai rodo ryšį tarp sėslumo, miestų atsiradimo, sudėtingos struktūrizacijos, karo ir gynybos sistemų atsiradimo. Prieš neolito revoliuciją kalbėti apie karą būtų anachronizmas, smurto formų būta medžiotojų-rinkėjų visuomenėse. 1966 m. išleistoje knygoje "Agresija, natūrali blogio istorija" (Aggression, a natural history of evil) Lorenzs parodo, kad medžiotojų-rinkėjų visuomenės naudojo smurtą aukomis, kūno žalojimu, tačiau tai nėra karo įrodymas. Tai rodo, kad karas nėra kažkas universalaus ar amžino, jis atsiranda tam tikru istorijos momentu, ypač analizuojant atitinkamų politinių visuomenių politinės organizacijos formas ir būdus.  


[[File:Makedonische phalanx.png|thumb|300px|Phalange macédonienne.]]
[[File:Makedonische phalanx.png|thumb|300px|Phalange macédonienne.]]


During classical antiquity, the war experienced a qualitative leap, linked to a higher degree of organization. It is often the Greek phalanx that is considered the father of modern forms of organized warfare. A phalanx is a group of warriors with spears and shields being compact units making attacking a phalanx a difficult task. When two phalanges face each other, it is very unlikely that the phalanges will disintegrate even if they are certain to die. The reason is simple, men are placed side by side, the principle is to hold the shield in one hand and the spear in the other, but the shield protects its neighbour. Everyone protects everyone, and if an individual escapes, the whole group is put at risk, so there is a collective constraint exerted so that no one escapes.  
Klasikinėje antikoje karas patyrė kokybinį šuolį, susijusį su aukštesniu organizuotumo lygiu. Būtent graikų falanga dažnai laikoma šiuolaikinių organizuoto karo formų tėvu. Falanga - tai grupė karių su ietimis ir skydais, kurie yra kompaktiški vienetai, todėl atakuoti falangą yra sudėtinga užduotis. Kai dvi falangos stovi viena prieš kitą, labai mažai tikėtina, kad falangos suskils, net jei jos tikrai žus. Priežastis paprasta, vyrai statomi vienas šalia kito, principas - vienoje rankoje laikyti skydą, o kitoje - ietį, tačiau skydas apsaugo kaimyną. Visi saugo visus, o jei pavienis asmuo pabėga, kyla pavojus visai grupei, todėl taikoma kolektyvinė prievarta, kad niekas nepabėgtų.  


The phalanx is a complex, highly constraining, organized structure in which each person exercises control over a power, a constraint on each other. This shows that the war is based on an organizational principle that is more organized and sophisticated and will kill more people. Under the Roman Empire and Greek antiquity, wars became more lethal and lethal than they had ever been before. The principle of sophisticated organization cannot be separated from the social and political context allowing the phalanx to appear as a mode of organizing war units through the functional operationalization of tasks. The warriors will develop very precise and elaborate know-how based on a binding principle.
Falanga yra sudėtinga, labai varžanti, organizuota struktūra, kurioje kiekvienas asmuo kontroliuoja galią, varžo vienas kitą. Tai rodo, kad karas grindžiamas organizaciniu principu, kuris yra labiau organizuotas ir sudėtingesnis, todėl jame žūsta daugiau žmonių. Romos imperijos ir graikų antikos laikais karai tapo žūtbūtinesni ir mirtinesni nei kada nors anksčiau. Sudėtingo organizavimo principo negalima atskirti nuo socialinio ir politinio konteksto, leidžiančio atsirasti falangai kaip karo dalinių organizavimo būdui per funkcinį užduočių operacionalizavimą. Kariai išvystys labai tikslią ir sudėtingą know-how, pagrįstą privalomu principu.


In the late Middle Ages, war "returned" to more erratic, nomadic forms, with raids and looting. During the Middle Ages, wars became less lethal than in antiquity, it is also linked to the fact that there is a principle of political disorganization. Under the late Middle Ages, there was rather feudalism, which was a decentralization movement in which the forms of organization were less organized, hierarchical and disciplinary.  
Vėlyvaisiais viduramžiais karas "grįžo" prie labiau nepastovių, klajokliškų formų, kai rengiami žygiai ir plėšikavimai. Viduramžiais karai tapo mažiau mirtini nei senovėje, tai susiję ir su tuo, kad atsirado politinės dezorganizacijos principas. Vėlyvaisiais viduramžiais veikiau vyravo feodalizmas - decentralizacijos judėjimas, kuriame organizacijos formos buvo mažiau organizuotos, hierarchinės ir drausminės.  


It is the progress of the forms of political organization with the appearance such as the Roman Empire where the political units of Greek antiquity leading to the organization of the phalanx that lead to a more organized and lethal mode of warfare than were previously the wars. It is a principle that we see unfolding from the beginning of the Middle Ages to 1945. As abstract political units become hierarchical bureaucratic, concentrating more resources within them, armies become increasingly effective, but wars become more lethal. The creation of the state and modern armed forces will be another qualitative leap forward that largely explains the extremely deadly nature of modern inter-state wars. Between 1400 and 1700 the modern conception of war emerges gradually with a technological revolution in the military and political organization. There is a revolution in the political organization that will be the emergence of the state. It is necessary to understand the advent of the State as a specific form of organization in order to understand the advent of inter-State warfare until 1945.
Būtent politinės organizacijos formų pažanga atsiradus tokioms kaip Romos imperija, kur graikų antikos politiniai vienetai, vedantys į falangos organizaciją, lėmė labiau organizuotą ir mirtiną kariavimo būdą nei anksčiau vykę karai. Tai principas, kurio raidą matome nuo viduramžių pradžios iki 1945 m. Abstraktiems politiniams vienetams tampant hierarchizuotais biurokratiniais, sutelkiant juose daugiau išteklių, kariuomenės tampa vis veiksmingesnės, bet karai - vis žūtbūtinesni. Valstybės ir modernių ginkluotųjų pajėgų sukūrimas bus dar vienas kokybinis šuolis į priekį, kuris didele dalimi paaiškina itin mirtiną šiuolaikinių tarpvalstybinių karų pobūdį. Tarp 1400 ir 1700 m., vykstant technologinei karinės ir politinės organizacijos revoliucijai, palaipsniui atsiranda modernioji karo samprata. Politinėje organizacijoje įvyksta revoliucija, kuri bus valstybės atsiradimas. Norint suprasti tarpvalstybinių karų atsiradimą iki 1945 m., būtina suprasti valstybės, kaip specifinės organizacijos formos, atsiradimą.


War is not the father of everything, not universal or natural, it is a recent phenomenon, linked to a high degree of organization. In short, we need sociology, but also history to understand war.
Karas nėra visa ko tėvas, nėra universalus ar natūralus, tai nesenas reiškinys, susijęs su aukštu organizuotumo laipsniu. Trumpai tariant, norint suprasti karą, reikia ne tik sociologijos, bet ir istorijos.


= War and modernity =
= Karas ir modernybė =
The question is what is the specificity of war in the era of political modernity? When we talk about political modernity, we are not only talking about the contemporary period, but also about the era that began in the 15th and 16th centuries.  
Kyla klausimas, kokia yra karo specifika politinės modernybės epochoje? Kai kalbame apie politinę modernybę, turime omenyje ne tik šiuolaikinį laikotarpį, bet ir XV-XVI a. prasidėjusią epochą.  


The modern state has a dual characteristic and is often seen as coinciding with:
Moderniajai valstybei būdingas dvejopas bruožas ir ji dažnai laikoma sutampančia:
*The "law and order": internally, it has the representation, which historically is not entirely false, that inter-individual violence declined from the 17th and 18th centuries onwards in most European political societies. The authors show a steady decline in inter-individual violence between the 17th century and today. The propensity of individuals to commit murders against their spouses, neighbours, competitors or partners is declining in this period, which could lead us to believe that political modernity is a constant march towards pacification, a progressive civilisation of mores in which violence would be more marginalized.
*Su "teise ir tvarka": viduje ji turi reprezentaciją, kuri istoriškai nėra visiškai klaidinga, kad nuo XVII ir XVIII a. daugumoje Europos politinių visuomenių smurtas tarp individų mažėjo. Autoriai parodo, kad nuo XVII a. iki šių dienų tarpasmeninis smurtas nuolat mažėjo. Individų polinkis žudyti savo sutuoktinius, kaimynus, konkurentus ar partnerius šiuo laikotarpiu mažėja, o tai gali leisti manyti, kad politinė modernybė yra nuolatinis žygis pacifikacijos link, pažangi papročių civilizacija, kurioje smurtas bus labiau marginalizuotas.
*International peace: when talking about the great movement of history in international organisations at UN level or elsewhere, humanity would march towards the end of history or at least towards a more ambitious attempt to put an end to inter-state wars. One might be led to believe that modernity coincides with a decline in interpersonal violence, but also with a relative decline in inter-state warfare, even in the cradle of the modern state.  
*Tarptautinė taika: kalbant apie didįjį istorijos judėjimą tarptautinėse organizacijose JT lygmeniu ar kitur, žmonija žygiuotų istorijos pabaigos link arba bent jau link ambicingesnio bandymo nutraukti tarpvalstybinius karus. Galima manyti, kad modernybė sutampa ne tik su tarpasmeninio smurto mažėjimu, bet ir su santykiniu tarpvalstybinių karų nuosmukiu net ir modernios valstybės lopšyje.  
*It is a vision of political modernity, but contradicted by another facet of political modernity.  
* Tai politinės modernybės vizija, tačiau jai prieštarauja kitas politinės modernybės aspektas.  


But political modernity also coincides with:
Tačiau politinė modernybė taip pat sutampa su:
*For example, genocide, which is the systematic and intentional practice of eradicating an entire group of human beings because of their supposed ethnic or religious affiliation, is part of political modernity. If we look at the Armenian genocide during the First World War, there is a tendency to perceive it as the result of the regime of the Ottoman Empire, but in reality it is not because the Armenian genocide is the result of the centralization of the bureaucracy of the Ottoman Empire.
*Pavyzdžiui, genocidas, t. y. sistemingas ir tyčinis visos žmonių grupės išnaikinimas dėl jų tariamos etninės ar religinės priklausomybės, yra politinės modernybės dalis. Jei pažvelgsime į armėnų genocidą per Pirmąjį pasaulinį karą, yra tendencija jį suvokti kaip Osmanų imperijos režimo rezultatą, tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes armėnų genocidas yra Osmanų imperijos biurokratijos centralizacijos rezultatas.
*The "total war": these are the Civil War, the First World War and the Second World War, which are total wars characterized by the total mobilization of the state apparatus, characteristic of political modernity, which are characterized by the emergence of highly centralized states capable of mobilizing the whole of their society to the war effort.  
*"Totalinis karas": tai pilietinis karas, Pirmasis pasaulinis karas ir Antrasis pasaulinis karas, t. y. totaliniai karai, kuriems būdinga visiška valstybės aparato mobilizacija, būdinga politinei modernybei, kuriai būdinga tai, kad atsiranda labai centralizuotos valstybės, gebančios sutelkti visą savo visuomenę karo veiksmams.  
*The "most violent century of all time": the 20th century was at once the most deadly century in terms of inter-state warfare, but also in terms of internal repression. It would be impossible to understand these mass killings without taking into account the interdependence between the increasingly deadly war and the increasingly centralised and binding form of political organization, hence the importance of understanding the modern state.
*"Smurtingiausias visų laikų amžius": XX a. buvo kartu ir pats žiauriausias amžius ne tik tarpvalstybinių karų, bet ir vidinių represijų požiūriu. Šių masinių žudynių būtų neįmanoma suprasti neatsižvelgus į vis labiau žudančio karo ir vis labiau centralizuotos ir įpareigojančios politinės organizacijos formos tarpusavio priklausomybę, todėl svarbu suprasti šiuolaikinę valstybę.


The paradox is summed up by Max Weber in 1919 in his famous lecture "The Vocation of Politics": {{citation|Today, the relationship between State and violence is particularly intimate[...] the modern State is a grouping of domination of an institutional character which has sought (with success) to monopolize, within the limits of a territory, legitimate physical violence as a means of domination and which, for this purpose, has brought together in the hands of the rulers the material means of management}}.
Šį paradoksą 1919 m. apibendrino Max Weber savo garsiojoje paskaitoje "Politikos pašaukimas": {{citation|Šiandien valstybės ir smurto santykis yra ypač glaudus [...] šiuolaikinė valstybė yra institucinio pobūdžio viešpatavimo grupuotė, kuri siekė (sėkmingai) teritorijos ribose monopolizuoti teisėtą fizinį smurtą kaip viešpatavimo priemonę ir šiuo tikslu valdovų rankose sutelkė materialines valdymo priemones}}.


[[File:Max Weber 1894.jpg|thumb|200px|Max Weber en 1894.]]
[[File:Max Weber 1894.jpg|thumb|200px|Max Weber 1894 m.]]


Max Weber allows us to understand the intimate link between state building and the use of violence. Through these links, political modernity has a pacifying face, but also a political modernity characterized by mass massacres. If there is an organized human community that monopolizes legitimate physical violence on its territory, it means that this organization, the government and its bureaucracies will be able to mobilize capacities of coercion and violence that will make the war know a qualitative leap forward in the direction of war that is becoming more and more deadly and violent. By monopolizing violence on a territory, it means that the population living in the territory loses its capacity to use violence, but also the right to do so in a legitimate way. Today, it is understood that interpersonal violence in general is illegitimate, illegal, punishable and punished in the name of the law by State services, including courts and police forces. The monopolisation of violence allows total wars, but also this progressive movement of human and interpersonal relations in the sense that violence is no longer a normal, legitimate option in social relations. Some authors clearly show that in the relationships between individuals in individual rural societies of the Middle Ages, violence was one type of relationship among others not suppressed by law and socially tolerated as reprimandable if not legitimate.
Max Weber leidžia mums suprasti glaudų ryšį tarp valstybės kūrimo ir prievartos naudojimo. Dėl šių sąsajų politinė modernybė turi pacifikuojantį veidą, bet kartu ir politinę modernybę, kuriai būdingos masinės žudynės. Jei egzistuoja organizuota žmonių bendruomenė, monopolizuojanti teisėtą fizinį smurtą savo teritorijoje, vadinasi, ši organizacija, vyriausybė ir jos biurokratija galės mobilizuoti prievartos ir smurto pajėgumus, dėl kurių karas pažins kokybinį šuolį į priekį vis labiau žudančio ir smurtaujančio karo kryptimi. Prievartos monopolizavimas teritorijoje reiškia, kad toje teritorijoje gyvenantys gyventojai netenka ne tik gebėjimo naudoti prievartą, bet ir teisės tai daryti teisėtu būdu. Šiandien suprantama, kad tarpasmeninis smurtas apskritai yra neteisėtas, nelegalus, baustinas ir baudžiamas valstybės tarnybų, įskaitant teismus ir policijos pajėgas, vardan įstatymo. Smurto monopolizavimas leidžia ne tik totalinius karus, bet ir šį progresyvų žmonių ir tarpasmeninių santykių judėjimą ta prasme, kad smurtas nebėra normali, teisėta socialinių santykių galimybė. Kai kurie autoriai aiškiai parodo, kad atskirų viduramžių kaimo visuomenių individų tarpusavio santykiuose smurtas buvo viena iš santykių rūšių tarp kitų, nenuslopintų įstatymu ir socialiai toleruojamų kaip smerktinas, jei ne teisėtas.


Weber adds that {{citation|what is peculiar to our time is that it grants all other groups, or individuals, the right to resort to violence only to the extent that the State tolerates it: it is therefore seen as the sole source of the "right" to violence}}. In some borderline cases, as individuals, we may have to resort to legitimate violence as in the case of self-defence. The State is the source of the right to violence if legitimate violence can be used in some cases because the State allows it to be used in some cases. Self-defence is thus respectful of the Weberian definition, since the State has given us the right to do so. In contemporary warfare, it is increasingly common for private companies to deploy private and armed personnel to protect private or public buildings, but also diplomats. This private personnel, once called "mercenaries", can legitimately resort to violence. In general, these private companies have been delegated the right to resort to violence and therefore the State remains the source of the recourse to violence.  
Weber priduria, kad {{citation|mūsų laikams būdinga tai, kad visoms kitoms grupėms ar individams suteikiama teisė smurtauti tik tiek, kiek tai toleruoja valstybė: todėl ji laikoma vieninteliu "teisės" į smurtą šaltiniu}}. Kai kuriais ribiniais atvejais mums, kaip asmenims, gali tekti griebtis teisėto smurto, pavyzdžiui, savigynos atveju. Valstybė yra teisės į smurtą šaltinis, jei teisėtu smurtu galima pasinaudoti tam tikrais atvejais, nes valstybė leidžia jį naudoti tam tikrais atvejais. Taigi savigyna yra pagarbi Wėberio apibrėžimui, nes valstybė suteikė mums tokią teisę. Šiuolaikiniame kare vis dažniau pasitelkiamas privatus ir ginkluotas personalas privatiems ar viešiesiems pastatams, taip pat diplomatams apsaugoti. Šis privatus personalas, kadaise vadintas "samdiniais", gali teisėtai griebtis smurto. Apskritai šioms privačioms bendrovėms buvo deleguota teisė griebtis smurto, todėl valstybė išlieka smurto panaudojimo šaltiniu.  


The modern state does not see warrior aristocracies being left in place as opposed to the Roman Empire, which ruled through pre-constituted warrior aristocracies. When the Roman Empire extended into present-day Germany, the Germanic warrior tribes were left in place, but were regarded as an echelon through which the Roman Empire governed its subjects. The modern state creates police forces, but this monopoly of the modern state is much more:
Šiuolaikinėje valstybėje nelieka karių aristokratijų, priešingai nei Romos imperijoje, kuri valdė per iš anksto įsteigtas karių aristokratijas. Kai Romos imperija išsiplėtė į dabartinę Vokietiją, germanų karių gentys buvo paliktos, tačiau jos buvo laikomos ešelonu, per kurį Romos imperija valdė savo pavaldinius. Šiuolaikinė valstybė kuria policijos pajėgas, tačiau ši šiuolaikinės valstybės monopolija yra kur kas didesnė:
*linked to a distinct political order in which the state monopolizes allegiances. It is up to the authority to make decisions as a last resort. With the modern state will emerge nationalism, which is the development of ideologies that demand the obligation of every citizen to recognize himself in the authority that governs the state.
*susijusi su atskira politine tvarka, kurioje valstybė monopolizuoja ištikimybę. Valdžia turi priimti sprendimus kaip paskutinę priemonę. Kartu su moderniąja valstybe atsiras nacionalizmas, t. y. vystysis ideologijos, reikalaujančios kiekvieno piliečio pareigos pripažinti save valstybę valdančioje institucijoje.
*It is linked to a differentiated administration, and not to the exercise of power through pre-constituted local elites, through which bureaucratic and impersonal power is exercised. Differentiated administration means that state administrations use resources that are differentiated from political society. This is different from the system we had in the Middle Ages where the weapons used were the property of aristocrats and not kings. The State is characterized by the fact that the administration has its own resources totally independent of private individuals, leading to a strict separation between the public and private spheres.
* Jis siejamas su diferencijuotu administravimu, o ne su valdžios įgyvendinimu per iš anksto suformuotą vietinį elitą, per kurį vykdoma biurokratinė ir beasmenė valdžia. Diferencijuotas administravimas reiškia, kad valstybės administracija naudojasi ištekliais, kurie yra diferencijuoti nuo politinės visuomenės. Tai skiriasi nuo sistemos, kurią turėjome viduramžiais, kai naudojami ginklai buvo aristokratų, o ne karalių nuosavybė. Valstybei būdinga tai, kad administracija turi savo išteklius, visiškai nepriklausomus nuo privačių asmenų, todėl viešoji ir privačioji sferos griežtai atskirtos.
*territorial as opposed to empires and city-states: the state is politically organized, homogeneous, continuous and bounded by a linear border. The state is first and foremost for Weber a monopoly of legitimate violence. The modern state.
*teritorinė, priešingai nei imperijos ir miestai-valstybės: valstybė yra politiškai organizuota, vienalytė, vientisa ir apribota linijine siena. Valstybė Weber pirmiausia yra teisėto smurto monopolis. Šiuolaikinė valstybė.
*The modern state is not universal, has not existed everywhere and always. The emergence of the modern state coincides with the qualitative leap in warfare.
*Modernioji valstybė nėra universali, neegzistavo visur ir visada. Moderniosios valstybės atsiradimas sutampa su kokybiniu šuoliu karyboje.


= Išvados =
= Išvados =
Ligne 167 : Ligne 167 :
Tarp karo ir valstybės egzistuoja konstitucinis ryšys. Karas yra valstybė, viduramžių karai savo logika ir dinamika prisidėjo prie savito to, ką vadiname valstybe, nustatymo. Šiuolaikinė valstybė taip pat konstituavo ypatingą karo formą - šiuolaikinį tarpvalstybinį karą, kuris yra mirtingiausia ir totaliausia karo forma. Norint suprasti totalinį karą, reikia suprasti, kaip jis susiformavo.
Tarp karo ir valstybės egzistuoja konstitucinis ryšys. Karas yra valstybė, viduramžių karai savo logika ir dinamika prisidėjo prie savito to, ką vadiname valstybe, nustatymo. Šiuolaikinė valstybė taip pat konstituavo ypatingą karo formą - šiuolaikinį tarpvalstybinį karą, kuris yra mirtingiausia ir totaliausia karo forma. Norint suprasti totalinį karą, reikia suprasti, kaip jis susiformavo.


= Annexes =
= Priedai =
*Monde-diplomatique.fr,. (2015). Non, les hommes n’ont pas toujours fait la guerre, par Marylène Patou-Mathis (Le Monde diplomatique, juillet 2015). Retrieved 17 July 2015, from http://www.monde-diplomatique.fr/2015/07/PATOU_MATHIS/53204
*Monde-diplomatique.fr,. (2015). Non, les hommes n’ont pas toujours fait la guerre, par Marylène Patou-Mathis (Le Monde diplomatique, juillet 2015). Retrieved 17 July 2015, from http://www.monde-diplomatique.fr/2015/07/PATOU_MATHIS/53204


= Bibliography =
= Bibliografija =


= References =
= Nuorodos =
<references/>
<references/>


Version actuelle datée du 25 avril 2021 à 22:43

Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje
Professeur(s) Stephan Davidshofer[1][2][3]
Christian Olsson[4][5][6]
Enregistrement 2014, 2015
Cours Politinis smurtas ir saugumo praktika

Lectures


Žvelgsime į karą kaip į saugumo praktikos atspirties tašką. Karas yra organizuoto smurto forma. Atskaitos taškas yra karo gimimas, kuris karą supranta kaip istorinį reiškinį. Per karą Vakaruose valstybės struktūrizavosi pagal tai, ką reiškia kariauti. Grįšime prie istorinės sociologijos, kurioje Bourdieu, Tilly ir Norbertas Eliasas pasakoja, kaip Vakarų valstybės formavosi per ilgą procesą, leidusį sutelkti galią per karą. Kariaudamos valstybės tampa galingesnės, valstybės kontroliuojamos ir biurokratizuojamos. Kalbame apie valstybių civilizacijos procesą. Valstybė ir prievartos valdymas buvo pagrindiniai elementai, kad šiandien galėtume kalbėti apie saugumą.

Allégorie de la guerre de Jan Brueghel le jeune.

Karas nebūtinai yra universalus, jis nėra kažkas natūralaus ir ahistoriško. Karą, kaip politinio smurto formą, istoriškai lengva aptikti kaip istorinės patirties formą Europoje ir Vakaruose. Norint suprasti smurto reiškinį Europoje, Europos fenomeno nagrinėjimas gali būti ne pati geriausia priemonė politiniam smurtui pasaulyje nagrinėti.

Pasiūlysime bendrąją analizės sistemą. Siekiama kaitalioti samprotavimus, viena vertus, bendro pobūdžio ir teorinius, kita vertus, parodyti, kad šios teorijos skirtos ne tam, kad tiesiog patikrintų žinias, o tam, kad būtų galima suprasti konfliktus ar konfliktines situacijas konkrečiose saugumo ir transformacijos praktikose. Šiuos teorinius svarstymus siekiama kaitalioti su labai praktiniais konkrečių atvejų tyrimais, pavyzdžiui, konfliktais Sirijoje ir Afganistane.

Klausimas apie tai, "kaip" vyksta karas, yra klausimas, kodėl konkretus karas vyksta būtent tokiu metu. Dažnai užduodame klausimą kodėl, tačiau šiame kurse kelsime klausimą kaip. Karas turi vykti laike ir istorijoje, priešingai požiūriui, kad karai vyko visada ir jie nesiskyrė nei savo paaiškinimu, nei faktu. Karas vyksta laike, ir nuo šios pradžios karas labai kito, Clausewitzas sako, kad karas yra chameleonas, kuris keičia aspektą kontekste, bet išlieka tas pats savo esme.

Tikslas - pažvelgti į organizuoto smurto praktiką ne dėl jos pačios, bet siekiant geriau išanalizuoti jos socialinį ir istorinį kontekstą. Svarbu suprasti, kad, siekiant suprasti organizuoto smurto praktiką, nesiekiama suprasti smurto absoliučiais terminais. Organizuotas smurtas turi savo dinamiką ir logiką, kuri jį skiria nuo smurto formų ir tarpasmeninių formų, o karai ir ginkluoti konfliktai negali būti suprasti tinkamai nesusitelkus. Ji rodo, kad organizuotas smurtas turi savo logiką, kuriai suprasti reikia specifinių priemonių.

Žvelgiame ne tik į ginkluotus konfliktus, bet ir į juos įgalinančių ir (arba) juose dalyvaujančių veikėjų ir organizacijų "socialinį gyvenimą". Egzistuoja principas apriboti temą, tačiau kartu ją plečiame, nes nagrinėsime ir veikėjus, kurie gali ja pasinaudoti, taip pat turime suprasti, kaip šie veikėjai atsiranda. Kaip šiose organizacijose naudojamas organizuotas smurtas. Taigi mus domins:

  • Saugumo praktika:
  1. karu;
  2. Policija;
  3. Informacija ir kt.
  • Politinis smurtas:
  1. Terorizmas;
  2. priešpriešiškumas;
  3. Guerilas ir kt.
Languages


Español Français



Karas: kaip?[modifier | modifier le wikicode]

Idėja - nesidomėti, kodėl vieni karai vyksta vienu metu, o kiti - ne, ir net nesidomėti, kodėl kai kurie karai neįvyko, kai, kaip manote, turėjo prasidėti. Taikos ir konfliktų studijose keliame sau klausimą apie konfliktus lemiančius veiksnius, kad suprastume, kokioje situacijoje gali kilti karas, kodėl tam tikrose situacijose karas nekilo.

Bandysime suprasti, kokios yra struktūrinės karo galimybės sąlygos, t. y. kas daro karą įmanomą absoliučiai. Kaip žmonės padaro karo reiškinį įmanomą, kad ir kokia būtų regioninė teritorija, kad ir koks būtų istorinis laikotarpis. Kokios yra sąlygos, dėl kurių karo reiškinys tampa įmanomas? Jei klausimą užduosime taip, nebeklausime, kodėl Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m., o ne 1915 m., nebeklausime, kodėl nebuvo Trečiojo pasaulinio karo, bet klausime, kokios yra leidžiamosios sąlygos, t. y. galimybės sąlygos, kurios padarė karą įmanomą ir pavertė jį praktika, kuri šiandien mums atrodo nuolatinė ir visuotinė, bet taip pat nėra. Kokios yra "karo" sine qua non sąlygos? Kitaip tariant, kokios yra būtinos karo sąlygos, kaip karas yra įmanomas ir kodėl ir kaip karas buvo neįmanomas ir kodėl?

Karas pagal Hedley Bull[modifier | modifier le wikicode]

Hedley Bull dažnai tapatinamas su Britų tarptautinių santykių mokykla. 1977 m. išleistoje knygoje Anarchistinė visuomenė Bull teigia, kad karas yra "organizuotas smurtas, kurį politiniai vienetai vykdo vieni prieš kitus". Šis apibrėžimas pabrėžia keletą svarbių dalykų:

  • Karas - tai santykiai tarp politinių vienetų, tačiau šie politiniai vienetai nebūtinai yra valstybės. Tarptautiniuose santykiuose dažnai manoma, kad šiuolaikinė valstybė egzistavo ne visada, o palaipsniui atsirado XVI ir XVII a., 1648 m. sudarius Vestfalijos sutartis. Tai momentas, kai valstybės suvereniteto principas tampa teritoriniu principu. Europos valstybės, suverenai, monarchai ir imperatoriai savo teritorinę galią laiko apribota teritorija su aiškiomis sienomis. Jeigu laikysime, kad iš tiesų būtent 1648 m. palaipsniui susikuria šiuolaikinė valstybė, Bull apibrėžimas reiškia, kad karas galėjo egzistuoti gerokai anksčiau su miestais-valstybėmis, imperijomis, ginkluotais būriais, kurie, jeigu juos laikysime politiniais vienetais, gali turėti karinius vienetus;
  • Karas vadinamas "organizuotu smurtu". Tai ne neorganizuotas, netvarkingas ir spontaniškas smurtas, kylantis iš tariamo individų pasiūlymo griebtis smurto konkrečioje situacijoje, bet organizuotas smurtas su ginkluotomis pajėgomis šiuolaikinių valstybių kontekste. Konfrontacijoje, istoriškai susiklosčiusioje mūšio lauke tarp ginkluotųjų pajėgų, ši konfrontacija pati savaime yra organizuota. Dar prieš mūšį vadai susitinka susitarti dėl vietos, kur ir kada vyks mūšis, dėl formų, kuriomis karas gali būti laikomas teisėtu ir neteisėtu, o vėliau, mūšio metu, matysime, kaip kariniai daliniai išsidėsto ir daugiau ar mažiau organizuotai konfrontuoja vieni su kitais. Svarbu suprasti organizacinį aspektą. Jei keliame klausimą apie būtiną sąlygą karui kilti, pagal Bull apibrėžimą, turime suprasti, kaip organizuojamos visuomenės, koks yra politinių visuomenių organizuotumo laipsnis ir kad, priklausomai nuo šių politinių visuomenių organizuotumo pobūdžio ir laipsnio, jose gali būti ir negali būti karo. Norint suprasti karą, reikia suprasti būdus, kuriais politinės visuomenės gali organizuotis ir užsiimti tokio pobūdžio veikla.

Organizacija[modifier | modifier le wikicode]

Politikos moksle nėra vieningos ir unikalios organizacijos apibrėžties, tačiau organizaciją galime apibrėžti kaip socialinės veiklos organizavimą, kuris apima aktyvią žmonių santykių kontrolę, sąmoningai nukreiptą tikslui pasiekti. Tai reiškia, kad organizacija primeta tam tikras formas socialiniams santykiams tarp žmonių, paprastai ji reiškia hierarchijos principą tarp individų organizacijoje, labai dažnai ši hierarchija turi materialų pagrindą per organizacines schemas, įstatymus, taisykles, surašytas taip, kad suteiktų jiems apčiuopiamą egzistavimą, tačiau tai nėra būtina, nes gali būti organizacijų, kurios neturi organizacinės schemos, apibrėžtos organizacine schema.

Paveikslas, kuriame pavaizduotas Periklis per laidotuvių oraciją.
Periklis per laidotuvių oraciją.

Šia prasme organizacijos paprastai yra susijusios su santykiais, kurie skiriasi nuo pirminių grupių santykių, kurie, kaip manoma, yra spontaniški, neplanuoti ar neformalūs, pavyzdžiui, šeimos ar klano santykiai. Bendrojoje sociologijoje pirminė grupė - tai grupės, pagrįstos tuo, kad kiekvienas individas turi tuos pačius referentus, ypač kultūrinius, kurie dalijasi tais pačiais įsitikinimais, tuo pačiu solidarumo grupėje jausmu ir bendra kultūra, kuri reiškia socializaciją, pavyzdžiui, šeima, klanas, kaimo bendruomenė. Organizaciją daug labiau lemia diferenciacijos principas, organizaciją stipria daro ne tai, kad joje esantys individai atlieka tą patį vaidmenį ar turi tuos pačius įsitikinimus, o tai, kad kiekvienas žino savo vietą, yra socializacija. Organizacija apima skirtingus santykius, nes ji yra hierarchinė, organizuota ir orientuota į tikslą. JAV karinėje doktrinoje aiškiai teigiama, kad "kariuomenės misija yra kovoti ir laimėti mūsų tautos karus". Yra aiškiai užrašytas tikslas, kuris yra vienas iš aiškiai suformuluotos organizacijos bruožų, kurio nėra pirminėms grupėms.

Be sudėtingos ir hierarchinės organizacijos, t. y. tokios, kuri taip pat yra įpareigojanti ir galbūt prievartinė, negali būti karo. Kitaip tariant, tarp individų, kuriuos a priori laikome neorganizuotais individais, negali būti karo, nes karui reikalingos sudėtingos organizacijos, turinčios diferenciacijos principą, funkcijas, kurias primeta hierarchija, grindžiama visų pirma prievarta ir už daugelį aspektų baudžiama drausminėmis priemonėmis.

Yra trys pasakojimai apie socialines organizacijas ir karą:

  1. Mobilizacija: kolektyvinių veiksmų problema;
  2. prievartos naudojimas: prievartos ir prievartos problema;
  3. Kolektyvinis tikslas: vienybės problema.

Mobilizacija[modifier | modifier le wikicode]

Kolektyvinio veiksmo problema yra principas, kurį septintajame dešimtmetyje apibrėžė Mancuras Olsonas. Kolektyvinio veiksmo problema - tai faktas, kad jei kiekvienas individų grupės narys turi individualų interesą imtis kolektyvinio veiksmo, pavyzdžiui, profsąjungų mobilizacijos, streiko ar net karo, ši mobilizacija vyks ne dėl to, kad kiekvienas turi individualų interesą.

Conseil Tenu par les Rats.

La Fontaine'o pasakoje apie žiurkių patarimą žiurkės surengia tarybą, nes joms grasina katinas, kuris nori jas vieną po kitos suėsti. Šios grėsmės akivaizdoje žiurkės supranta, kad jos visos atskirai turi kažką daryti. Jei jos nieko nedarys, joms gresia pavojus ir kaip grupei, ir kaip individui. Siūlomas sprendimas - uždėti katinui ant kaklo varpelį, kad žiurkės būtų įspėtos ir galėtų pabėgti. Kyla klausimas, kas uždės katinui ant kaklo varpelį, žinodamas, kad tai padarysianti žiurkė atitinkamai rizikuos. Atskirai niekas iš valdybos narių nenori rizikuoti. Žinoma, jei jie šio varpelio aplink katę neuždės, ilgainiui jie visi mirs, tačiau jei žiurkėnas pasiūlys uždėti varpelį aplink katę, jis rizikuoja mirti iš karto.

Tai laisvojo važinėjimo problema, susidūrę su kolektyvine mobilizacija visi yra suinteresuoti ką nors daryti, iš tikrųjų visi norės, kad tai padarytų kas nors kitas, užuot mokėję išlaidas ir prisiėmę riziką. Tą patį reiškinį galima įžvelgti streikų ir darbuotojų mobilizacijos reiškiniuose. Šios problemos sprendimas paprastas: organizuotis. Nuo to momento, kai atsiranda hierarchinė ir privaloma organizacija, pavyzdžiui, profesinės sąjungos darbdavių akivaizdoje, ginkluotuose konfliktuose - kariuomenės, tarpvalstybiniame kare - vyriausybės, remdamosi autoritetu, drausmės ir prievartos principu, atrinks žiurkes, kurios bus įpareigotos vykdyti veiklą, kurios bus atrinktos veiklai vykdyti.

Kai yra kolektyvinio veiksmo dilema, individualus ir kolektyvinis interesas imtis veiksmų, tai dar nereiškia, kad bus imtasi veiksmų, nes reikia organizacijos. Jei pažvelgtume į pilietinį karą Sirijoje, kokia yra situacija? Manoma, kad dauguma sirų nori atsikratyti diktatoriaus Bacharo al Asado, manydami ne tik tai, kad jis kelia grėsmę jų bendruomenei. Neužtenka turėti individualų ir kolektyvinį interesą dėl šio tikslo atsikratyti diktatoriaus, kad kas nors atsiduotų, prisiimtų aukas, kad rizikuotų ir sumokėtų kolektyvinių veiksmų kainą. Daroma prielaida, kad ne dėl to, jog yra vidinis nepasitenkinimas, kad įvyktų karinis sukilimas, turi būti organizacija, galinti primesti sprendimus, kurie, visų nuomone, atitinka individo interesus, bet už kuriuos niekas nenori prisiimti atsakomybės. Sirijoje tokios organizacijos nebuvo, tiksliau, ji buvo Bacharo al Assado pusėje. Tokios organizacijos palaipsniui atsiras, karas neatsiras, ginkluotas konfliktas kils tik tada, kai atsiras hierarchinės ir ribojančios organizacijos, kurios privers kovoti. Sirijos laisvoji armija bus sukurta iš buvusių Bacharo al Assado karių.

Be organizacijos, galinčios išspręsti kolektyvinių veiksmų dilemą, negali būti žiurkės, kuri uždeda katinui ant kaklo varpelį, negali būti sistemingo ir veiksmingo darbininkų streiko prieš darbdavius, negali būti ginkluoto gyventojų sukilimo prieš ginkluotą grupę, vyriausybę ar bet kokią kitą grėsmę. Be organizuotumo neįmanoma išspręsti kolektyvinių veiksmų problemos ir negali būti platesnių ir veiksmingesnių kolektyvinių veiksmų. Karo principas pagal Bulį yra organizuotas smurtas tarp politinių vienetų, veikiančių vardan bendrojo gėrio, kuris gali būti įgyvendintas tik išsprendus bendrų veiksmų dilemą, todėl tokia svarbi yra organizacija.

Smurto naudojimas[modifier | modifier le wikicode]

Apribojimo ir prievartos problema. Fronto linijoje beveik neabejotinai žuvę kariai nekovos, jei nebus prievartos ir karo drausmės. Egzistuoja organizacija, kuri verčia vyrus stovėti ir kovoti, net jei jie tikrai žus, o ne trauktis ar bėgti. Jei karas yra politinių vienetų organizuota prievartos forma, trunkanti ilgą laiką, tai prievarta tarp individų yra labai specifinis momentas, vienkartinis veiksmas, tuo tarpu karas yra ilgalaikis veiksmas, kuris nustato nuolatinę prievartą ir nuolatinį drausmės principą, kuris reiškia, kad pagrindinę riziką prisiimantys individai nėra linkę bėgti ar vengti kovos. Kad būtų galima naudoti sistemingą ir organizuotą prievartą, turi egzistuoti prievartos principas, kuris yra esminis, kitaip negali būti karo.

Kolektyvinis tikslas[modifier | modifier le wikicode]

Vienybės problema. Šiandien karas įsivaizduojamas taip, kad karas yra ne tik pomėgis ar hobis, bet ir praktika, kuria vadovaujamasi siekiant politinio ir strateginio tikslo, tačiau jei nėra struktūruotos ir hierarchinės organizacijos, apibrėžiančios prievartą, kuri yra karas, kyla pavojus, kad bet koks kolektyvinis tikslas bus nuslopintas ir tai nebebus karas už vieną.

Alegorija, vaizduojanti Karolį Kvintą (centre), įsitaisiusį virš nugalėtų priešų (iš kairės į dešinę): Pranciškus I, Klivijos kunigaikštis, Saksonijos kunigaikštis ir Heseno landgrafas.

Aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo dešimtmečio pradžioje Salvadoro pilietinis karas supriešino šaltojo karo atveju JAV remiamą valstybę su Sovietų Sąjungos remiamais socialistiniais kovotojais. Karui pasibaigus Šaltajam karui ir 1993 m. politikams bei sukilėlių grupuotėms pasiekus politinį susitarimą, smurtas išaugo. Karo veiksmų nebėra, nes politiniai vienetai nebekovoja tarpusavyje, tačiau smurto lygis didėja. Kovotojams, kurie anksčiau priešinosi vieni kitiems socialistinių partizanų ir vyriausybės konflikte, taip pat tiesiogiai mokėjo vyriausybės, o partizanams - netiesiogiai Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga. Vos tik bus sudarytas taikos susitarimas, jie nebegaus atlyginimo ir, siekdami grynai ekonominio tikslo, kaip "pakaitinį užmokestį" naudos smurtą.

Norint suprasti skirtumą tarp "tarpasmeninio smurto" ir "karo", būtina suvokti, kad karu siekiama kolektyvinio tikslo. Todėl yra įdiegta ekonominio grobuoniškumo ir organizuoto nusikalstamumo sistema. Kad karas siektų kolektyvinio tikslo, turi būti organizacija, kuri išliktų orientuota į kolektyvinį tikslą ir nesiektų asmeninių tikslų.

Kritinis požiūris[modifier | modifier le wikicode]

Taip pat norima suabejoti dviem paplitusiomis, tačiau klaidingomis filosofijos idėjomis, kurios, pasak autorių, turi specifinę reikšmę:

  • Hobbeso 1651 m. "Leviatane" apibrėžta prigimtinė valstybė yra visų karas prieš visus. Ši citata dažnai ištraukiama iš konteksto, kad būtų galima analizuoti pilietinius karus. Šia prasme ji yra nesąmonė, nes karas, suprantamas ta prasme, kuri paprastai jam suteikiama ir kurią iliustruoja Bull citata, neįmanomas tarp individų. Visų karas prieš visus yra empirinė negalimybė, nes kariauti gali ne individai, o individų aglomeracija per organizaciją, dėl kurios karas tampa įmanomas. Tai, ką aprašo Hobbesas, yra santykis tarp individų, ir šia prasme jis negali būti susijęs su karu, kaip mes jį suprantame.
  • Herakliui karas yra visų daiktų tėvas ir visų daiktų karalius. Prieš karą nebuvo nieko. Civilizacijos pradžioje, istorijos pradžioje yra karas. Tačiau tai taip pat neįmanoma, nes dėl tokio organizuotumo laipsnio, kokį daugelis žmonių bendruomenių turėjo iki neolito, karas, kaip mes jį suprantame šiandien, buvo tiesiog neįmanomas, ir nebuvo galimybės vykdyti karo veiksmų, kaip juos šiandien suprato, ypač Hadley Bull.
Idealizuotas Heraklio kariuomenės ir Chosrau II vadovaujamų persų mūšio paveikslas, apie 1452 m.
Mūšis tarp Heraklėjaus kariuomenės ir Chosrau II vadovaujamų persų. Piero della Francesca freska, apie 1452 m.

"Visų karas prieš visus"[modifier | modifier le wikicode]

Visų smurtas prieš visus yra įmanomas, bet jis bus labiau panašus į punktualų smurtą. Užuot jį palaikęs ilgą laiką, kai išnykimo rodikliai dideli, spontaniška ir natūraliausia reakcija bus bėgimas. Kol esame santykyje visų su visais, santykyje tarp individų, nuolatinis karo visų prieš visus santykis yra empiriškai neįmanomas.

Randalas Kolinsas (Randall Collins) bandė parodyti, kad individai linkę vengti smurto, kai jis jiems gresia, jie vengia žudyti, apskritai nelinkę koordinuoti ir organizuotis, kai patenka į ugnį net ir labiausiai apibrėžtose karo situacijose. Kol nebuvo prievartinės karinės hierarchijos, kariai šaudė į orą, galbūt dėl sąžinės sumetimų arba tikėdamiesi, kad priešas pasielgs taip pat. Be hierarchijos, be drausmės, prievartos ir organizuotumo nėra prievartos. Jei ištrauksime karo citatą iš Hobbeso konteksto, karas taps neįmanomas. Individuali agresija ir savanaudiškumas gali sukelti kovą, bet ne ginkluotą konfliktą. Ginkluotame konflikte yra ilgalaikiai veiksmai ir žmogaus mirties idėja.

Būtent žmogaus socialumas, būtent organizacijos, drausmės principų, pagrįstų prievarta, sukūrimas leidžia karą, o ne savanaudiškumas, leidžia tvarų smurtą ir "didelį intensyvumą". Kadangi socialumas yra evoliucinis, tai taip pat paaiškina, kodėl karo negalima laikyti nekintama ir natūralia tikrove, o veikiau visuomenės gyvenimo būdu.

Karas ir ginkluoti konfliktai yra socialiniai reiškiniai, o ne natūralūs ar universalūs. Jiems reikalingos sudėtingos organizacijos, idealiai aprūpintos administracijomis, biurokratizuotos, turinčios funkcinę specializaciją ir profesionalizaciją. Valstybė - tai organizacijos forma, kuri nėra universali, tačiau ji yra sudėtingos, hierarchinės ir disciplinuotos organizacijos principas. Karai tarp valstybių buvo patys žūtbūtiniausi ir destruktyviausi karai, kur kas žiauresni nei karai, vykę prieš valstybės sukūrimą ar istorinį atsiradimą. Todėl mums reikia sociologinio požiūrio, t. y. požiūrio, kuris nagrinėtų žmonių socializaciją, kad suprastume, kas daro karą įmanomą arba neįmanomą.

Karas: kada?[modifier | modifier le wikicode]

Anot Heraklito, "karas yra visų daiktų tėvas", teigdamas, kad karas egzistavo anksčiau už visus. Jei pažvelgsime į ilgalaikę žmonijos erdvę, pamatysime, kad karas yra tik nedidelė žmonijos istorijos dalis. Karas, kaip jis paprastai apibrėžiamas, yra labai nesenas reiškinys, o ne amžina žmonijos savybė. Nėra jokių archeologinių įrodymų apie nuolatinį organizuotą smurtą iki "neolitinės revoliucijos", vykusios Artimuosiuose Rytuose 8000-5000 m. pr. Atrodo, kad šis laikotarpis sutampa su pirmaisiais archeologiniais nuolatinio smurto ir masinio smurto tarp žmonių kolektyvų įrodymais. Neolitinė revoliucija - tai etapas, kai buvo išrasta žemdirbystė, o tai reiškia, kad klajoklių medžiotojų-rinkėjų populiacijos tampa sėslios, žmonių bendruomenės įsikuria, nustoja būti klajokliais ir pirmiausia sukuria pirmuosius kaimus, o paskui miestus. Būtent nuo šio momento atsiranda pirmieji archeologiniai smurto įrodymai. Kadangi neolito revoliucijos metu nemažai bendruomenių tampa sėslios, vyksta organizacijos būdų evoliucija, atsiranda pirmosios imperijos, miestai-valstybės ir karalystės, dėl kurių atsiranda karas, kokį pripažįstame šiandien. Jei mūsų rūšis būtų atsiradusi prieš 200 000 metų, tai karas šiuo požiūriu būtų susijęs tik su 5 % jos istorijos.

Jei norime suprasti karą, turime stengtis suprasti ne žmoniją kaip rūšį, o jos konkrečią organizaciją tam tikru laiko momentu. Sedentarizacija vyksta kartu su naujų politinių vienetų kūrimu. Sedentarizacijos principas yra svarbus, nes įsitvirtinimas kaip sėsli bendruomenė leidžia sukurti daug sudėtingesnę organizaciją, nes sedentarizacija sukuria aglutinaciją aplink tas pačias vietas, reikalaujančią sudėtingesnės organizacijos nei medžiotojų-rinkėjų grupė. Žemdirbystė taip pat sukuria ekonominį perteklių, kuris sukuria turtą, o ne vartojimą. Sukuriamas ekonominis perteklius. Ekonominio pertekliaus kūrimas reiškia, kad ne visi turi dalyvauti ekonominėje veikloje. Sėslioje visuomenėje, pagrįstoje žemdirbyste ir gyvulių prijaukinimu, susidaro ekonominis perteklius, kuris leis atsirasti administratorių klasei, kuriai patiems nereikia užsiimti gamybine veikla. Tai reiškia, kad galėsime mokėti žmonių kategorijai, kuri specializuosis tam tikros rūšies veikloje, kuri bus karas. Vykstant sedentarizacijai, atsiranda užduočių specifikacija, dėl kurios atsiranda karių klasė. Tokie miestai nuo to momento, kai jie yra sustingę ir geografiškai fiksuoti, tampa pažeidžiami išorinių užpuolimų klajoklių visuomenėms, jei klajoklių grupė bus užpulta, labiausiai tikėtina, kad ji pasitrauks ir išvengs grėsmės, o ne miestas, kuriame turtas susietas su gyvenamąja vieta. Visi šie elementai padeda paaiškinti, kodėl nusistovėjusios visuomenės plėtoja karybos praktiką, o tuo pat metu jos tampa sudėtingesnės, o jų veikimas - hierarchiškesnis ir drausmingesnis.

Neolito revoliucija sutapo su pirmaisiais miestais ir gynybinėmis struktūromis. Jericho miestas laikomas vienu iš pirmųjų pasaulyje žinomų miestų, ypač dėl jo gynybinių sienų - gynybinių struktūrų, kurios rodo susirūpinimą išpuoliais iš išorės. Tai rodo ryšį tarp sėslumo, miestų atsiradimo, sudėtingos struktūrizacijos, karo ir gynybos sistemų atsiradimo. Prieš neolito revoliuciją kalbėti apie karą būtų anachronizmas, smurto formų būta medžiotojų-rinkėjų visuomenėse. 1966 m. išleistoje knygoje "Agresija, natūrali blogio istorija" (Aggression, a natural history of evil) Lorenzs parodo, kad medžiotojų-rinkėjų visuomenės naudojo smurtą aukomis, kūno žalojimu, tačiau tai nėra karo įrodymas. Tai rodo, kad karas nėra kažkas universalaus ar amžino, jis atsiranda tam tikru istorijos momentu, ypač analizuojant atitinkamų politinių visuomenių politinės organizacijos formas ir būdus.

Phalange macédonienne.

Klasikinėje antikoje karas patyrė kokybinį šuolį, susijusį su aukštesniu organizuotumo lygiu. Būtent graikų falanga dažnai laikoma šiuolaikinių organizuoto karo formų tėvu. Falanga - tai grupė karių su ietimis ir skydais, kurie yra kompaktiški vienetai, todėl atakuoti falangą yra sudėtinga užduotis. Kai dvi falangos stovi viena prieš kitą, labai mažai tikėtina, kad falangos suskils, net jei jos tikrai žus. Priežastis paprasta, vyrai statomi vienas šalia kito, principas - vienoje rankoje laikyti skydą, o kitoje - ietį, tačiau skydas apsaugo kaimyną. Visi saugo visus, o jei pavienis asmuo pabėga, kyla pavojus visai grupei, todėl taikoma kolektyvinė prievarta, kad niekas nepabėgtų.

Falanga yra sudėtinga, labai varžanti, organizuota struktūra, kurioje kiekvienas asmuo kontroliuoja galią, varžo vienas kitą. Tai rodo, kad karas grindžiamas organizaciniu principu, kuris yra labiau organizuotas ir sudėtingesnis, todėl jame žūsta daugiau žmonių. Romos imperijos ir graikų antikos laikais karai tapo žūtbūtinesni ir mirtinesni nei kada nors anksčiau. Sudėtingo organizavimo principo negalima atskirti nuo socialinio ir politinio konteksto, leidžiančio atsirasti falangai kaip karo dalinių organizavimo būdui per funkcinį užduočių operacionalizavimą. Kariai išvystys labai tikslią ir sudėtingą know-how, pagrįstą privalomu principu.

Vėlyvaisiais viduramžiais karas "grįžo" prie labiau nepastovių, klajokliškų formų, kai rengiami žygiai ir plėšikavimai. Viduramžiais karai tapo mažiau mirtini nei senovėje, tai susiję ir su tuo, kad atsirado politinės dezorganizacijos principas. Vėlyvaisiais viduramžiais veikiau vyravo feodalizmas - decentralizacijos judėjimas, kuriame organizacijos formos buvo mažiau organizuotos, hierarchinės ir drausminės.

Būtent politinės organizacijos formų pažanga atsiradus tokioms kaip Romos imperija, kur graikų antikos politiniai vienetai, vedantys į falangos organizaciją, lėmė labiau organizuotą ir mirtiną kariavimo būdą nei anksčiau vykę karai. Tai principas, kurio raidą matome nuo viduramžių pradžios iki 1945 m. Abstraktiems politiniams vienetams tampant hierarchizuotais biurokratiniais, sutelkiant juose daugiau išteklių, kariuomenės tampa vis veiksmingesnės, bet karai - vis žūtbūtinesni. Valstybės ir modernių ginkluotųjų pajėgų sukūrimas bus dar vienas kokybinis šuolis į priekį, kuris didele dalimi paaiškina itin mirtiną šiuolaikinių tarpvalstybinių karų pobūdį. Tarp 1400 ir 1700 m., vykstant technologinei karinės ir politinės organizacijos revoliucijai, palaipsniui atsiranda modernioji karo samprata. Politinėje organizacijoje įvyksta revoliucija, kuri bus valstybės atsiradimas. Norint suprasti tarpvalstybinių karų atsiradimą iki 1945 m., būtina suprasti valstybės, kaip specifinės organizacijos formos, atsiradimą.

Karas nėra visa ko tėvas, nėra universalus ar natūralus, tai nesenas reiškinys, susijęs su aukštu organizuotumo laipsniu. Trumpai tariant, norint suprasti karą, reikia ne tik sociologijos, bet ir istorijos.

Karas ir modernybė[modifier | modifier le wikicode]

Kyla klausimas, kokia yra karo specifika politinės modernybės epochoje? Kai kalbame apie politinę modernybę, turime omenyje ne tik šiuolaikinį laikotarpį, bet ir XV-XVI a. prasidėjusią epochą.

Moderniajai valstybei būdingas dvejopas bruožas ir ji dažnai laikoma sutampančia:

  • Su "teise ir tvarka": viduje ji turi reprezentaciją, kuri istoriškai nėra visiškai klaidinga, kad nuo XVII ir XVIII a. daugumoje Europos politinių visuomenių smurtas tarp individų mažėjo. Autoriai parodo, kad nuo XVII a. iki šių dienų tarpasmeninis smurtas nuolat mažėjo. Individų polinkis žudyti savo sutuoktinius, kaimynus, konkurentus ar partnerius šiuo laikotarpiu mažėja, o tai gali leisti manyti, kad politinė modernybė yra nuolatinis žygis pacifikacijos link, pažangi papročių civilizacija, kurioje smurtas bus labiau marginalizuotas.
  • Tarptautinė taika: kalbant apie didįjį istorijos judėjimą tarptautinėse organizacijose JT lygmeniu ar kitur, žmonija žygiuotų istorijos pabaigos link arba bent jau link ambicingesnio bandymo nutraukti tarpvalstybinius karus. Galima manyti, kad modernybė sutampa ne tik su tarpasmeninio smurto mažėjimu, bet ir su santykiniu tarpvalstybinių karų nuosmukiu net ir modernios valstybės lopšyje.
  • Tai politinės modernybės vizija, tačiau jai prieštarauja kitas politinės modernybės aspektas.

Tačiau politinė modernybė taip pat sutampa su:

  • Pavyzdžiui, genocidas, t. y. sistemingas ir tyčinis visos žmonių grupės išnaikinimas dėl jų tariamos etninės ar religinės priklausomybės, yra politinės modernybės dalis. Jei pažvelgsime į armėnų genocidą per Pirmąjį pasaulinį karą, yra tendencija jį suvokti kaip Osmanų imperijos režimo rezultatą, tačiau iš tikrųjų taip nėra, nes armėnų genocidas yra Osmanų imperijos biurokratijos centralizacijos rezultatas.
  • "Totalinis karas": tai pilietinis karas, Pirmasis pasaulinis karas ir Antrasis pasaulinis karas, t. y. totaliniai karai, kuriems būdinga visiška valstybės aparato mobilizacija, būdinga politinei modernybei, kuriai būdinga tai, kad atsiranda labai centralizuotos valstybės, gebančios sutelkti visą savo visuomenę karo veiksmams.
  • "Smurtingiausias visų laikų amžius": XX a. buvo kartu ir pats žiauriausias amžius ne tik tarpvalstybinių karų, bet ir vidinių represijų požiūriu. Šių masinių žudynių būtų neįmanoma suprasti neatsižvelgus į vis labiau žudančio karo ir vis labiau centralizuotos ir įpareigojančios politinės organizacijos formos tarpusavio priklausomybę, todėl svarbu suprasti šiuolaikinę valstybę.

Šį paradoksą 1919 m. apibendrino Max Weber savo garsiojoje paskaitoje "Politikos pašaukimas": « Šiandien valstybės ir smurto santykis yra ypač glaudus [...] šiuolaikinė valstybė yra institucinio pobūdžio viešpatavimo grupuotė, kuri siekė (sėkmingai) teritorijos ribose monopolizuoti teisėtą fizinį smurtą kaip viešpatavimo priemonę ir šiuo tikslu valdovų rankose sutelkė materialines valdymo priemones ».

Max Weber 1894 m.

Max Weber leidžia mums suprasti glaudų ryšį tarp valstybės kūrimo ir prievartos naudojimo. Dėl šių sąsajų politinė modernybė turi pacifikuojantį veidą, bet kartu ir politinę modernybę, kuriai būdingos masinės žudynės. Jei egzistuoja organizuota žmonių bendruomenė, monopolizuojanti teisėtą fizinį smurtą savo teritorijoje, vadinasi, ši organizacija, vyriausybė ir jos biurokratija galės mobilizuoti prievartos ir smurto pajėgumus, dėl kurių karas pažins kokybinį šuolį į priekį vis labiau žudančio ir smurtaujančio karo kryptimi. Prievartos monopolizavimas teritorijoje reiškia, kad toje teritorijoje gyvenantys gyventojai netenka ne tik gebėjimo naudoti prievartą, bet ir teisės tai daryti teisėtu būdu. Šiandien suprantama, kad tarpasmeninis smurtas apskritai yra neteisėtas, nelegalus, baustinas ir baudžiamas valstybės tarnybų, įskaitant teismus ir policijos pajėgas, vardan įstatymo. Smurto monopolizavimas leidžia ne tik totalinius karus, bet ir šį progresyvų žmonių ir tarpasmeninių santykių judėjimą ta prasme, kad smurtas nebėra normali, teisėta socialinių santykių galimybė. Kai kurie autoriai aiškiai parodo, kad atskirų viduramžių kaimo visuomenių individų tarpusavio santykiuose smurtas buvo viena iš santykių rūšių tarp kitų, nenuslopintų įstatymu ir socialiai toleruojamų kaip smerktinas, jei ne teisėtas.

Weber priduria, kad « mūsų laikams būdinga tai, kad visoms kitoms grupėms ar individams suteikiama teisė smurtauti tik tiek, kiek tai toleruoja valstybė: todėl ji laikoma vieninteliu "teisės" į smurtą šaltiniu ». Kai kuriais ribiniais atvejais mums, kaip asmenims, gali tekti griebtis teisėto smurto, pavyzdžiui, savigynos atveju. Valstybė yra teisės į smurtą šaltinis, jei teisėtu smurtu galima pasinaudoti tam tikrais atvejais, nes valstybė leidžia jį naudoti tam tikrais atvejais. Taigi savigyna yra pagarbi Wėberio apibrėžimui, nes valstybė suteikė mums tokią teisę. Šiuolaikiniame kare vis dažniau pasitelkiamas privatus ir ginkluotas personalas privatiems ar viešiesiems pastatams, taip pat diplomatams apsaugoti. Šis privatus personalas, kadaise vadintas "samdiniais", gali teisėtai griebtis smurto. Apskritai šioms privačioms bendrovėms buvo deleguota teisė griebtis smurto, todėl valstybė išlieka smurto panaudojimo šaltiniu.

Šiuolaikinėje valstybėje nelieka karių aristokratijų, priešingai nei Romos imperijoje, kuri valdė per iš anksto įsteigtas karių aristokratijas. Kai Romos imperija išsiplėtė į dabartinę Vokietiją, germanų karių gentys buvo paliktos, tačiau jos buvo laikomos ešelonu, per kurį Romos imperija valdė savo pavaldinius. Šiuolaikinė valstybė kuria policijos pajėgas, tačiau ši šiuolaikinės valstybės monopolija yra kur kas didesnė:

  • susijusi su atskira politine tvarka, kurioje valstybė monopolizuoja ištikimybę. Valdžia turi priimti sprendimus kaip paskutinę priemonę. Kartu su moderniąja valstybe atsiras nacionalizmas, t. y. vystysis ideologijos, reikalaujančios kiekvieno piliečio pareigos pripažinti save valstybę valdančioje institucijoje.
  • Jis siejamas su diferencijuotu administravimu, o ne su valdžios įgyvendinimu per iš anksto suformuotą vietinį elitą, per kurį vykdoma biurokratinė ir beasmenė valdžia. Diferencijuotas administravimas reiškia, kad valstybės administracija naudojasi ištekliais, kurie yra diferencijuoti nuo politinės visuomenės. Tai skiriasi nuo sistemos, kurią turėjome viduramžiais, kai naudojami ginklai buvo aristokratų, o ne karalių nuosavybė. Valstybei būdinga tai, kad administracija turi savo išteklius, visiškai nepriklausomus nuo privačių asmenų, todėl viešoji ir privačioji sferos griežtai atskirtos.
  • teritorinė, priešingai nei imperijos ir miestai-valstybės: valstybė yra politiškai organizuota, vienalytė, vientisa ir apribota linijine siena. Valstybė Weber pirmiausia yra teisėto smurto monopolis. Šiuolaikinė valstybė.
  • Modernioji valstybė nėra universali, neegzistavo visur ir visada. Moderniosios valstybės atsiradimas sutampa su kokybiniu šuoliu karyboje.

Išvados[modifier | modifier le wikicode]

Egzistuoja glaudus ryšys tarp politinės organizacijos formos ir laipsnio bei karo. Būtina suprasti, kokios yra mūsų nagrinėjamų visuomenių politinių organizacijų formos, tai taip pat reiškia, kad karas prieš valstybę. Vis dėlto valstybės atsiradimas žymi svarbų etapą arba svarbų lūžį karo tyrimų atžvilgiu, nes valstybė yra labiausiai centralizuota politinės organizacijos forma, aiškiausiai nubrėžta teritorijoje ir apimanti hierarchijos laipsnį bei intensyviausius žinomus drausminimo principus.

Tarp karo ir valstybės egzistuoja konstitucinis ryšys. Karas yra valstybė, viduramžių karai savo logika ir dinamika prisidėjo prie savito to, ką vadiname valstybe, nustatymo. Šiuolaikinė valstybė taip pat konstituavo ypatingą karo formą - šiuolaikinį tarpvalstybinį karą, kuris yra mirtingiausia ir totaliausia karo forma. Norint suprasti totalinį karą, reikia suprasti, kaip jis susiformavo.

Priedai[modifier | modifier le wikicode]

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]

  1. ↑ [Davidshofer | University of Geneva] - Academia.edu
  2. ↑ Publications de Stephan Davidshofer | Cairn.info
  3. ↑ Davidshofer, Stephan. “La Gestion De Crise Européenne Ou Quand L'Europe Rencontre La Sécurité : Modalités Pratiques Et Symboliques D'une Autonomisation.” Http://Www.theses.fr/, Paris, Institut D'études Politiques, 1 Jan. 2009
  4. ↑ Page personnelle de Christian Olsson sur le site de l'Université Libre de Bruxelles
  5. ↑ Page de Christian Olsson sur Academia.edu
  6. ↑ Profile Linkedin de Christian Olsson
Récupérée de « https://baripedia.org/index.php?title=Politinis_smurtas_ir_praktika_saugumo_srityje&oldid=50881 »