« Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: tarp karo ir globalios policijos? » : différence entre les versions

De Baripedia
(Page créée avec « {{Infobox Lecture | image = | image_caption = | faculté = | département = | professeurs = Stephan Davidshofer<ref>http://unige.academia.edu/StephanDavidsh… »)
 
 
(14 versions intermédiaires par le même utilisateur non affichées)
Ligne 8 : Ligne 8 :
  | assistants =   
  | assistants =   
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | enregistrement = [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2014], [https://mediaserver.unige.ch/collection/AN3-1220-2014-2015.rss 2015]  
  | cours = [[Political Violence and Security Practices]]
  | cours = [[Politinis smurtas ir saugumo praktika]]
  | lectures =
  | lectures =
*[[Political violence and the practice of security]]
*[[Politinis smurtas ir praktika saugumo srityje]]
*[[The birth of modern warfare: war-making and state-making from a Western perspective]]       
*[[Šiuolaikinio karo gimimas: karo kūrimas ir valstybės kūrimas iš Vakarų perspektyvos]]       
*[[Transformations of war and violence in Europe]]
*[[Karo ir smurto transformacijos Europoje]]
*[[War beyond the West: is the modern state a Western invention?]]
*[[Karas už Vakarų ribų: ar šiuolaikinė valstybė yra Vakarų išradimas?]]
*[[What is non-state violence? The Case of Afghan Conflict]]
*[[Kas yra nevalstybinis smurtas? Afganistano konflikto atvejis]]
*[[Intervention: Reinventing war?]]
*[[Intervencija: Iš naujo išrasti karą?]]
*[[Security professionals: bureaucratization, institutionalization, professionalization and differentiation]]
*[[Saugumo specialistai: biurokratizacija, institucionalizacija, profesionalizacija ir diferenciacija]]
*[[The transformation of contemporary security practices: between war and global policing?]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: tarp karo ir globalios policijos?]]
*[[The transformation of contemporary security practices: the logic of risk]]
*[[Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: rizikos logika]]
*[[Privatized coercion: from mercenarism to private military companies]]
*[[Privatizuota prievarta: nuo samdinių iki privačių karinių bendrovių]]
*[[Intelligence and Surveillance]]
*[[Žvalgyba ir stebėjimas]]
}}
}}


Up to now, we have mainly studied and deepened concepts in order to see what they told us about certain phenomena, notably through the accumulation process that Charles Tilly calls "war making - state making".
Iki šiol daugiausia tyrinėjome ir gilinomės į sąvokas, kad sužinotume, ką jos pasako apie tam tikrus reiškinius, ypač per kaupimo procesą, kurį Charlesas Tilly vadina "karo kūrimu - valstybės kūrimu".


We will now do the opposite: starting from practices, we will see how they relate to various concepts influenced by different phenomena, rationalities and stakes. We will not be interested in the practices as such, but in the logics behind them. Some tasks fall within the remit of internal security being the prerogative of the police and some tasks fall within the remit of external security, which is the prerogative of the military. We're going to see some kind of hybridization.
Dabar pasielgsime priešingai: pradėdami nuo praktikos, pažiūrėsime, kaip ji susijusi su įvairiomis sąvokomis, kurioms įtakos turėjo skirtingi reiškiniai, racionalumas ir statymai. Mus domins ne pačios praktikos, bet už jų slypinčios logikos. Kai kurios užduotys priklauso vidaus saugumo, kuris yra policijos prerogatyva, kompetencijai, o kai kurios - išorės saugumo, kuris yra kariuomenės prerogatyva, kompetencijai. Matysime tam tikrą hibridizaciją.


{{Translations
{{Translations
Ligne 33 : Ligne 33 :
}}
}}


= Traditional distinctions between military and police forces ("police") =
= Tradicinis karinių ir policijos pajėgų ("policijos") skirstymas =


We will focus on the logic of the use of force. The use of force is not only the military, but also the police under various conditions. We are mainly interested in a western trajectory. We are dealing with bureaucracies that operate around rules of efficiency and specialization and that, over a process of hundreds of years, have divided the work between them. In Western countries, there is a differentiation between internal and external, but this does not necessarily apply in the rest of the world where the army can have practices within the interior. We are talking about a European historical process.
Daugiausia dėmesio skirsime jėgos panaudojimo logikai. Jėgos naudojimas yra ne tik kariuomenės, bet ir policijos įvairiomis sąlygomis. Mus labiausiai domina vakarietiška trajektorija. Turime reikalą su biurokratijomis, kurios veikia vadovaudamosi efektyvumo ir specializacijos taisyklėmis ir kurios per šimtus metų trukusį procesą pasiskirstė darbus tarpusavyje. Vakarų šalyse yra vidaus ir išorės skirstymas, tačiau tai nebūtinai taikoma likusiame pasaulyje, kur kariuomenė gali turėti praktikos vidaus reikalų srityje. Kalbame apie Europos istorinį procesą.


We will focus on typical ideals and principles such as those generally understood as specific to military and police practices. The aim is to overcome the geographical distinction between internal (domestic) and external security in order to focus on different practices. Internationalism has been disciplined in terms of internal and external issues, and it is time to break down these disciplinary barriers to see how practices evolve in response to the questioning of a line drawn and not completely imagined.
Daugiausia dėmesio skirsime tipiškiems idealams ir principams, pavyzdžiui, tiems, kurie paprastai suprantami kaip būdingi karinei ir policijos praktikai. Siekiame įveikti geografinį skirtumą tarp vidinio (vidaus) ir išorinio saugumo, kad sutelktume dėmesį į skirtingas praktikas. Internacionalizmas buvo disciplinuotai suskirstytas į vidaus ir išorės klausimus, todėl atėjo laikas sugriauti šiuos disciplininius barjerus, kad pamatytume, kaip praktika vystosi, reaguodama į abejones dėl nubrėžtos ir ne iki galo įsivaizduojamos linijos.


== The military force ==
== Karinės pajėgos ==


Carl von Clausewitz (1780 - 1831) defined, in'' De la guerre'' published in 1832, the three characteristics of the use of military force on the battlefield. We will try to enter into the social universes of certain countries and put ourselves in the shoes of the military for whom the battlefield is fundamental. The laws of war derive from the structural laws of armed conflict and absolute war.
Carlas von Clausewitzas (1780-1831) 1832 m. išleistoje knygoje "Apie karą" (On War) apibrėžė tris karinės jėgos naudojimo mūšio lauke ypatybes. Pabandysime įžengti į tam tikrų šalių socialines visatas ir atsidurti kariškių, kuriems mūšio laukas yra esminis, vietoje. Karo dėsniai kyla iš struktūrinių ginkluoto konflikto ir absoliutaus karo dėsnių.


The three principles according to Clausewitz are:
Trys principai, pasak Clausewitzo, yra šie:
#Concentration of maximum use of force on enemy centres of gravity.
#Didžiausios jėgos panaudojimo koncentracija į priešo svorio centrus.
#force economy: maximizing effects with limited resources.
#jėgos ekonomija: maksimalaus poveikio didinimas naudojant ribotus išteklius.
#Superiority of the initiative: the initiative is superior to the reaction.
#Iniciatyvos pranašumas: iniciatyva yra pranašesnė už reakciją.


[[Fichier:Stratégie bataille Gettysburg 1.png|vignette]]
[[Fichier:Stratégie bataille Gettysburg 1.png|vignette]]


For example, as a battlefield, there is the Gettysburg Battle of 1863. It is generally said that it was the turning point in the Civil War that allowed the Union to regain control and lead to victory. The Pickett Charge, a Confederate General, tried to concentrate these troops on a specific point, but this charge did not work. The fate of the United States was settled on the battlefield. On the battlefield, while respecting the laws of war, General Pickett did not defeat.
Pavyzdžiui, kaip mūšio laukas yra 1863 m. Getisburgo mūšis. Paprastai teigiama, kad tai buvo lūžio taškas Pilietiniame kare, leidęs Sąjungai susigrąžinti kontrolę ir atvedęs į pergalę. Konfederacijos generolas Picketto šūviu bandė sutelkti šias pajėgas į konkretų tašką, tačiau šis šūvis nepasiteisino. Mūšio lauke buvo nuspręstas Jungtinių Valstijų likimas. Mūšio lauke, laikydamasis karo įstatymų, generolas Piketas nenugalėjo.


[[Fichier:Cannae 3 sur 3.png|vignette|gauche|Maneuvers during the Battle of Cannes. Initial situation below, destruction of the Roman army above.]]
[[Fichier:Cannae 3 sur 3.png|vignette|gauche|Maneuvers during the Battle of Cannes. Initial situation below, destruction of the Roman army above.]]


During the battle of Canne between the Roman army and Hannibal's army, we can see that Hannibal was in numerical inferiority. He waited until the Romans attacked the Carthaginian infantry line, the horsemen attacked by the flanks and the Roman army was defeated. There are, as if invariably, rules that were in force 2200 years ago, but still are today.
Per Kanų mūšį tarp romėnų armijos ir Hanibalo kariuomenės matome, kad Hanibalas turėjo skaitinę persvarą. Jis laukė, kol romėnai užpuls kartaginiečių pėstininkų liniją, raiteliai puolė iš šonų ir romėnų armija buvo nugalėta. Yra, tarsi nekintamai, taisyklių, kurios galiojo prieš 2200 metų, bet tebegalioja ir šiandien.


Basil H. Liddell Hart has issued numerous military doctrines, including the indirect approach in opposition to the Clausewitzian approach, avoiding frontal attacks and thus being more defensive. We will attack the enemy's logistic lines, contain enemy forces and give priority to harassment rather than total destruction. Yes, but Clausewitz is mainly interested in the battlefields.
Basilas H. Liddellas Hartas paskelbė daugybę karinių doktrinų, tarp jų ir netiesioginį požiūrį, priešingą Klauzevickio požiūriui, vengiant frontalių atakų ir taip labiau ginantis. Atakuosime priešo logistikos linijas, sulaikysime priešo pajėgas ir pirmenybę teiksime persekiojimui, o ne visiškam sunaikinimui. Taip, bet Clausewitzas daugiausia domisi mūšio laukais.


There would be a continuum that makes there are different ways of reacting, such as the Pickett Charge which is the use of offensive and maximum force, but there is also the case of the Maginot Line which is a defensive approach. Depending on the tactical movements we make, as in the case of the Battle of Cane, we can win.
Būtų tęstinumas, dėl kurio egzistuoja skirtingi reagavimo būdai, pavyzdžiui, Picketto šūvis, kuris reiškia puolimą ir maksimalios jėgos panaudojimą, tačiau yra ir Maginot linijos atvejis, kuris reiškia gynybinį požiūrį. Priklausomai nuo to, kokius taktinius judesius atliksime, kaip ir nendrių mūšio atveju, galime laimėti.


[[Fichier:Stratégies multiple 1.png|400px|vignette|centré]]
[[Fichier:Stratégies multiple 1.png|400px|vignette|centré]]


== Policing law enforcement ==
== Policijos veikla teisėsaugos srityje ==


In general, when one speaks of police, one goes back to the Middle Ages with the police as being linked to the emergence of cities. When we think about Elias, the process of civilization and where the process of differentiation is important, as long as there is no process of concentration, there is not necessarily a need for police. For example, in the canton of Geneva, there is a cantonal police force and each commune can have a communal police force. The concentration of the population and the "need" for police officers means that the emergence of the police is linked to the construction of the State.
Apskritai, kai kalbama apie policiją, grįžtama į viduramžius, kai policija buvo siejama su miestų atsiradimu. Kai galvojame apie Eliasą, civilizacijos procesą ir kai svarbus diferenciacijos procesas, kol nėra koncentracijos proceso, nebūtinai reikia policijos. Pavyzdžiui, Ženevos kantone yra kantono policija, o kiekviena komuna gali turėti bendruomenės policiją. Gyventojų koncentracija ir policijos pareigūnų "poreikis" reiškia, kad policijos atsiradimas susijęs su valstybės kūrimu.


For Egon Bittner, the police are like "a mechanism of distribution of a non-negotiable coercive force, put at the service of an intuitive understanding of the requirements of a situation". It is a functional and reactive approach to what the police are. According to Michel Foucault, the police are "the means by which the forces of the State can be increased while maintaining the good order of this State". Foucault sees in the birth of the police and police practices that these practices are accompanied by and constitute the building of the State. The growth of the police has accompanied the growth process of the state. The police have a constitutive role in state building.  
Egonui Bittneriui policija yra tarsi "neginčijamos prievartos jėgos paskirstymo mechanizmas, pasitelkiamas intuityviam situacijos reikalavimų supratimui". Tai funkcinis ir reaktyvus požiūris į tai, kas yra policija. Pasak Michelio Foucault, policija yra "priemonė, kuria galima padidinti valstybės jėgas ir kartu palaikyti gerą šios valstybės tvarką". Foucault policijos ir policijos praktikų gimime įžvelgia, kad šios praktikos lydi valstybės kūrimą ir ją sudaro. Policijos augimas lydėjo valstybės augimo procesą. Policija atlieka konstitucinį vaidmenį valstybės kūrime.  


[[Fichier:Tableau synthétique des différentes fonctions policières 1.png|vignette|gauche]]
[[Fichier:Tableau synthétique des différentes fonctions policières 1.png|vignette|gauche]]


A distinction is made between three missions: the defence of political order, public tranquillity and the fight against crime. Different police forces will emerge. There is an ordinary police and a high police force. The police are full of images, but are representative of the state. On the one hand, the state ensures the living conditions of its citizens, but on the other hand, the state is repressive to stay in place. There is a tension in the state which is reflected in the very constitution of the police forces. State protection is inherent in the birth of the state.
Skiriamos trys misijos: politinės tvarkos gynimas, visuomenės ramybė ir kova su nusikalstamumu. Atsiras skirtingos policijos pajėgos. Yra paprastoji policija ir aukštoji policija. Policija yra pilna įvaizdžių, tačiau ji atstovauja valstybei. Viena vertus, valstybė užtikrina savo piliečių gyvenimo sąlygas, tačiau, kita vertus, valstybė yra represyvi, kad išliktų. Valstybėje tvyro įtampa, kuri atsispindi pačioje policijos pajėgų konstitucijoje. Valstybės apsauga yra neatsiejama nuo valstybės gimimo.


There are three characteristics of police use of force:
Yra trys policijos jėgos naudojimo ypatybės:


1)   targets individuals rather than groups (unlike the military): we will try to target people who disturb the public order or are threats to the state. Police logic thinks in terms of individuals, it is important to identify, locate and classify. It is a grid logic, a police logic must know its territory.
1) nukreipta į pavienius asmenis, o ne į grupes (skirtingai nei kariuomenė): stengsimės nukreipti į asmenis, kurie trikdo viešąją tvarką arba kelia grėsmę valstybei. Policijos logika mąsto apie individus, svarbu juos identifikuoti, nustatyti jų buvimo vietą ir klasifikuoti. Tai tinklinė logika, policijos logika turi pažinti savo teritoriją.


[[Fichier:oakland-crime-map.jpg|vignette]]
[[Fichier:oakland-crime-map.jpg|vignette]]


The distribution of time and space is different from the battlefield. Police logic is distributed and dispersed in time and space rather than on a battlefield with a front line where the use of force is localized (but still a continuity of the surveillance device). Even if the front line has a continuity in terms of line, the territory from a police point of view must be squared on the force of a surveillance in order to be able to intervene in a punctual way on the individuals. On the battlefield, violence reaches its climax, while in the police area, violence intervenes in a more diffuse way.
Laiko ir erdvės pasiskirstymas skiriasi nuo mūšio lauko. Policijos logika yra paskirstyta ir išsklaidyta laike ir erdvėje, o ne mūšio lauke su fronto linija, kur jėgos panaudojimas yra lokalizuotas (bet vis tiek yra stebėjimo prietaiso tęstinumas). Net jei fronto linija turi linijos tęstinumą, teritorija policijos požiūriu turi būti kvadratu prilyginta stebėjimo jėgai, kad būtų galima laiku įsikišti į asmenis. Mūšio lauke smurtas pasiekia kulminaciją, o policijos teritorijoje smurtas įsikiša labiau išsklaidytu būdu.


2) Minimum use of force: This is the opposite of the maximum use of military force. It is a proportional use of force and a discriminated logic because it targets individuals who have committed an offence. The minimum use of force is used as a last resort with the lowest possible intensity and only under certain strict conditions, namely in cases of self-defence and protection of life and property.
2) Minimalus jėgos panaudojimas: Tai priešingas maksimaliam karinės jėgos naudojimui. Tai proporcingas jėgos panaudojimas ir diskriminacinė logika, nes jis nukreiptas į asmenis, padariusius nusikaltimą. Minimalus jėgos panaudojimas naudojamas kaip kraštutinė priemonė, mažiausiu įmanomu intensyvumu ir tik esant tam tikroms griežtoms sąlygoms, t. y. savigynos ir gyvybės bei turto apsaugos atvejais.


3) symbolic superiority: rather than fighting between legitimately equal adversaries, the police are not the protagonists of a conflict between equals. The police have a symbolic, moral and legal superiority over the criminal. It is socially perceived as the officer who enforces the law and ensures civil peace and order. The police are there to restore a pre-existing order, while military logic will make a new order emerge. His opponent is not lost as a "legitimate enemy", but as a "criminal". It is a different approach from the other side of the relationship.
3) simbolinis pranašumas: policija nėra lygių priešininkų konflikto veikėjai, o ne teisėtai lygiaverčių priešininkų kova. Policija turi simbolinį, moralinį ir teisinį pranašumą prieš nusikaltėlį. Ji socialiai suvokiama kaip pareigūnas, kuris vykdo įstatymus ir užtikrina pilietinę taiką ir tvarką. Policija yra tam, kad atkurtų anksčiau egzistavusią tvarką, o karinė logika leis atsirasti naujai tvarkai. Jo priešininkas prarandamas ne kaip "teisėtas priešas", o kaip "nusikaltėlis". Tai kitoks požiūris iš kitos santykių pusės.


There are two types of using force between police and military personnel. It is not the same with regard to the process of state building as in the West. This process of differentiation, bureaucratization and resource accumulation has resulted in a differentiated relationship of the use of force with limited internal and maximum external use of force.
Yra du jėgos panaudojimo tarp policijos ir kariškių tipai. Kalbant apie valstybės kūrimo procesą, jis nėra toks pat kaip Vakaruose. Šis diferenciacijos, biurokratizacijos ir išteklių kaupimo procesas lėmė diferencijuotus jėgos naudojimo santykius, kai ribojamas vidinis ir maksimalus išorinis jėgos naudojimas.


= Contemporary transformations of war and global policing =
= Šiuolaikinės karo ir pasaulinės policijos transformacijos =


There was "always" a competition around the establishment of the line between army and police action fields. A distinction must be made between reality and affirmations that allow us to question functional and functionalist readings. This is more complex because there has always been a competition to establish the line between the field of action under the control of the army and the police.
Dėl ribos tarp kariuomenės ir policijos veiklos sričių nustatymo "visada" buvo varžomasi. Reikia atskirti tikrovę ir teiginius, kurie leidžia kvestionuoti funkcinį ir funkcionalistinį skaitymą. Tai sudėtingiau, nes visada vyko konkurencija dėl ribos tarp kariuomenės ir policijos kontroliuojamo veiksmų lauko nustatymo.


The line has never been clearly established, often these lines have been delineated in a disciplinary manner. The "imperial policing" in the colonies was a military affair taken care of by soldiers. There is the issue of gendarmerie forces (police forces with military status). We must be wary of clear lines. There is ongoing tension in these processes. Although an ideal of distinction between the police and the military has been established, it was first made clear that today it is more questionable than ever. However, the current trend seems to have exacerbated this competition. We are in a bureaucratic struggle between agents who claim to be doing the same thing. This distinction has never been so questioned.
Ši riba niekada nebuvo aiškiai nustatyta, dažnai šios ribos būdavo nubrėţiamos drausminamuoju būdu. "Imperinė policija" kolonijose buvo karinis reikalas, kuriuo rūpinosi kareiviai. Egzistuoja žandarmerijos pajėgų (karinį statusą turinčios policijos pajėgos) klausimas. Turime saugotis aiškių ribų. Šiuose procesuose nuolat tvyro įtampa. Nors buvo įtvirtintas idealus policijos ir kariuomenės atskyrimo idealas, pirmiausia paaiškėjo, kad šiandien jis kaip niekada abejotinas. Tačiau atrodo, kad dabartinė tendencija šią konkurenciją dar labiau paaštrino. Vyksta biurokratinė kova tarp agentų, kurie teigia darantys tą patį. Šis skirtumas dar niekada nebuvo taip kvestionuojamas.


== The redefinition of war and the use of armed force ==
== Naujas karo ir ginkluotos jėgos panaudojimo apibrėžimas ==


One of the changes is a civilianization of the military. This term was used to refer to peacekeeping in the post-Cold War context, which differs from the use of maximum military force. In peacekeeping, we are in a minimum use of force. This requires reinvention. From the 1990s onwards, military doctrines developed around peacekeeping issues with a minimum, domesticated and civilized use of force.
Vienas iš pokyčių - kariuomenės civilizacija. Šis terminas buvo vartojamas kalbant apie taikos palaikymą po Šaltojo karo, kuris skiriasi nuo maksimalaus karinės jėgos panaudojimo. Taikos palaikyme taikomas minimalus jėgos panaudojimas. Dėl to reikia iš naujo išradinėti. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio karinės doktrinos buvo plėtojamos taikos palaikymo klausimais, kuriuose buvo numatytas minimalus, prijaukintas ir civilizuotas jėgos panaudojimas.


Another change is the judicialization of armed conflicts as opposed to the "superiority of the initiative". Henceforth, the military now operate in much more precise military frameworks, as is the case with the[The substantive rules of the law of armed conflict#The "Law of Geneva": the treatment of protected persons (Geneva Conventions)]. This principle of judicialization is growing in military matters.
Kitas pokytis - ginkluotų konfliktų teisminis sureikšminimas, priešingas "iniciatyvos pranašumui". Nuo šiol kariuomenė dabar veikia pagal daug tikslesnius karinius rėmus, kaip ir Ženevos konvencijų atveju. Šis teisminio įteisinimo principas kariniuose reikaluose vis labiau plinta.
   
   
At the same time as there is judicialization, we are witnessing a criminalization of the enemy. We can see that some connections are beginning to occur. The increasing criminal perception of the enemy bridges the gap with police logic. We move on to a much more criminal period of the enemy in the current conflicts. Around the same theatre of operations, something interesting is happening with the First Golf War, with the Second Golf War, we have criminalized the enemy who led to his dissolution and his judgment with a logic of criminal relation of the enemy. With the war on terrorism, we are in a form of criminalization of the enemy where the enemy is no longer perceived as an opponent or an equal. In Nuremberg, soldiers will try to minimize the role of some German officers by saying that they behaved well on the battlefield. On the one hand, we are in a judgement of crime and on the other hand, military personnel defend officers because they fought "regularly" on the battlefield.
Tuo pat metu, kai vyksta legitimacija, stebime priešo kriminalizavimą. Galime pastebėti, kad pradeda ryškėti tam tikros sąsajos. Didėjantis kriminalinis priešo suvokimas mažina atotrūkį nuo policijos logikos. Pereiname prie daug kriminalinio priešo laikotarpio dabartiniuose konfliktuose. Maždaug tame pačiame operacijų teatre vyksta kažkas įdomaus - su Pirmuoju Persijos įlankos karu, su Antruoju Golfo karu, mes kriminalizavome priešą, kuris privedė prie jo ištirpimo ir jo nuteisimo su priešo kriminalinio santykio logika. Vykstant karui su terorizmu, išgyvename priešo kriminalizavimo formą, kai priešas nebėra suvokiamas kaip priešininkas ar lygiavertis. Niurnberge kareiviai bandys sumenkinti kai kurių vokiečių karininkų vaidmenį, sakydami, kad jie gerai elgėsi mūšio lauke. Viena vertus, mes teisiame nusikaltimus, kita vertus, kariškiai gina karininkus, nes jie mūšio lauke kovojo "tvarkingai".


The place in military affairs where there is the greatest mixture of genres is counterinsurgency warfare. We're talking about "winning hearts and minds". It's a military practice with a police coloration. At the same time, this practice has been around for a long time and is brought up to date again, showing that we are facing changes in military and police practices. Counter-insurgency is a colonial know-how, it is said that the founders are the French first of all with the war of pacification in Algeria and Indochina. This type of know-how then spread as with the United States in the Vietnam war and in the context of the Latin American dictatorships with the Condor Plan, which provided for broad collaboration on a counter-insurgency mode.
Vieta kariniuose reikaluose, kur yra didžiausias žanrų mišinys, yra kovos su sukilėliais karas. Kalbame apie "širdžių ir protų laimėjimą". Tai karinė praktika su policiniu atspalviu. Kartu ši praktika egzistuoja jau seniai ir vėl aktualizuojama, o tai rodo, kad susiduriame su karinės ir policinės praktikos pokyčiais. Kovos su sukilėliais praktika yra kolonijinis know-how, sakoma, kad jos pradininkai yra prancūzai, pirmiausia su pacifikacijos karu Alžyre ir Indokinijoje. Vėliau ši praktinė patirtis paplito, kaip ir JAV Vietnamo kare ir Lotynų Amerikos diktatūrų kontekste su Kondoro planu, kuris numatė platų bendradarbiavimą kovos su sukilėliais srityje.


From now on, in the military academies, emphasis is placed on counter-insurgency issues. The counter-insurgency blurs the lines between know-how and colony. Counter-insurgency is centred on the issue of identification and localization as opposed to targeting collective actors. We find ourselves in something more "police", we are not fighting against an army, but against an insurrection. Counter-insurgency develops in revolutionary wars. During the Cold War there was a need to fight revolutionaries. We are targeting individual actors. Counter-insurgency has no front lines or battlefields, we are in "battle spaces" where we have to think about the use of force in a different spatial context.  
Nuo šiol karo akademijose daugiausia dėmesio skiriama kovos su sukilėliais klausimams. Kovojant su sukilėliais nyksta ribos tarp praktinių žinių ir kolonijos. Kovojant su sukilėliais daugiausia dėmesio skiriama identifikavimo ir lokalizavimo klausimams, o ne taikinimui į kolektyvinius veikėjus. Atsiduriame kažkokioje labiau "policinėje" situacijoje, kovojame ne prieš armiją, o prieš sukilimą. Kontrsukilimas vystosi revoliuciniuose karuose. Šaltojo karo metais reikėjo kovoti su revoliucionieriais. Mes taikome į pavienius veikėjus. Kovoje su sukilėliais nėra fronto linijų ar mūšio laukų, mes esame "mūšio erdvėse", kur turime galvoti apie jėgos panaudojimą kitame erdviniame kontekste.  


If we compare the special forces operations map in Afghanistan with the crime map of Oakland, we see that there is no longer a defined front line, but that there is a dispersion of operations. We will intervene in the most relevant places that we must identify, notably through a grid and a grid of the territory that allows us to know where and when it is most effective to intervene.
Jei palygintume specialiųjų pajėgų operacijų Afganistane žemėlapį su Ouklando nusikalstamumo žemėlapiu, pamatytume, kad nebėra apibrėžtos fronto linijos, o operacijos yra išsklaidytos. Mes įsikišime į svarbiausias vietas, kurias turime nustatyti, visų pirma pasitelkdami teritorijos tinklelį ir žemėlapį, leidžiančius mums žinoti, kur ir kada veiksmingiausia įsikišti.


<gallery>
<gallery mode="packed" widths=200px heights=200px>
nato afghan battle space map.jpg|
nato afghan battle space map.jpg|
oakland-crime-map.jpg|
oakland-crime-map.jpg|
</gallery>
</gallery>


In a counter-insurgency logic, we are in a mixture of genres with police know-how where the border is no longer the same, changing perceptions and uses of force. The contemporary doctrine of counter-insurgency is a product of "military policing" in the colonies:"pacification","imperial policing" and "small wars" at the beginning of the 20th century. Counter-insurgency knowledge was the main exception, and this know-how became central in particular in the American, British and French armies. This is interesting, because according to the traditional distinction between police and army, the main exception was the colonies where the military were engaged in "policing".
Kovos su sukilėliais logikoje mes esame žanrų mišinyje su policijos žiniomis, kur riba nebėra ta pati, keičiasi suvokimas ir jėgos panaudojimas. Šiuolaikinė kovos su sukilėliais doktrina yra "karinės policijos" kolonijose produktas: "pacifikacija", "imperinė policija" ir "mažieji karai" XX a. pradžioje. Žinios apie kovą su sukilėliais buvo pagrindinė išimtis, ir šios žinios tapo svarbiausios ypač Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenėse. Tai įdomu, nes pagal tradicinį policijos ir kariuomenės skirstymą pagrindinė išimtis buvo kolonijos, kuriose kariuomenė užsiėmė "policijos veikla".


In counter-insurgency, there are different aspects with a strong civil-military dimension, to which we will add a strong intelligence dimension and a psychological warfare dimension, because we are both in a repressive relationship and with the aim of maintaining good relations with the population. The psychological dimension is important whether it is to put pressure or to get things in exchange. In relation to space, there is the importance of the grid of the territory, which is to have the means to be able to monitor, grid and mesh a territory. Counter-insurgency is not a new phenomenon, but has become increasingly important. People specialized in this field were valued after 9/11 and in the context of the War on Terrorism.
Kovoje su sukilėliais yra įvairių aspektų, turinčių stiprų civilinį ir karinį aspektą, prie kurių pridėsime stiprų žvalgybos aspektą ir psichologinio karo aspektą, nes esame ir represiniuose santykiuose, ir siekdami palaikyti gerus santykius su gyventojais. Psichologinis aspektas yra svarbus tiek siekiant daryti spaudimą, tiek gauti dalykų mainais. Kalbant apie erdvę, svarbus yra teritorijos tinklelis, t. y. reikia turėti priemonių, kad būtų galima stebėti teritoriją, nustatyti jos tinklelį ir sujungti ją į tinklą. Kova su sukilėliais nėra naujas reiškinys, tačiau jis tampa vis svarbesnis. Šios srities specialistai buvo vertinami po Rugsėjo 11-osios įvykių ir karo su terorizmu kontekste.


== Internationalisation of the police ==
== Policijos internacionalizavimas ==


We have to look at the way police work is internationalizing. Again, as for the military, the use of force is more targeted, less intense and symbolically a different relationship to the enemy, which is a criminal relationship, but the questions of internationalization of the police are not necessarily new, they are logics that already existed. Certain aspects of the business are brought to the forefront depending on opportunities linked to a change of context.
Turime pažvelgti į tai, kaip policijos darbas internacionalizuojasi. Vėlgi, kaip ir kariuomenėje, jėga naudojama tikslingiau, ne taip intensyviai ir simboliškai kitoks santykis su priešu, kuris yra baudžiamasis santykis, tačiau policijos internacionalizavimo klausimai nebūtinai yra nauji, tai jau egzistavusi logika. Tam tikri veiklos aspektai iškeliami į pirmą planą priklausomai nuo galimybių, susijusių su pasikeitusiu kontekstu.


The police mission is limited by the physical and legal borders of the State. At the functional level, police forces have sometimes resumed missions that were formerly the responsibility of the military. There are UN missions called "CivPol" are peacekeeping operation missions by sending police officers. Police officers are more difficult to hire than the military. There is a cultural difference, police officers are people who generally live in society where going on a mission is much more difficult to imagine. External military operations for crowd management refer to the case of the former Yugoslavia with the deployment of French gendarmes deployed in Kosovo to manage the crowds. A civilian crowd management force would be something more effective in these kinds of missions, because police officers would have a better relationship in the use of violence. At the functional level, there is a growing trend for police officers to conduct missions that were once military missions.
Policijos misiją riboja fizinės ir teisinės valstybės sienos. Funkciniu lygmeniu policijos pajėgos kartais perima misijas, už kurias anksčiau buvo atsakinga kariuomenė. Yra JT misijų, vadinamų "CivPol" - tai taikos palaikymo operacijų misijos siunčiant policijos pareigūnus. Policijos pareigūnus įdarbinti sunkiau nei kariškius. Egzistuoja kultūrinis skirtumas, policijos pareigūnai yra žmonės, paprastai gyvenantys visuomenėje, kurioje išvykimą į misiją įsivaizduoti daug sunkiau. Išorinės karinės operacijos miniai valdyti yra susijusios su buvusios Jugoslavijos atveju, kai į Kosovą buvo siunčiami Prancūzijos žandarai, kurie buvo dislokuoti miniai valdyti. Civilinės minios valdymo pajėgos tokiose misijose būtų kažkuo veiksmingesnės, nes policijos pareigūnai turėtų geresnius santykius naudojant smurtą. Funkciniu lygmeniu vis dažniau pastebima tendencija, kad policijos pareigūnai vykdo misijas, kurios anksčiau buvo karinės misijos.


At the geographical level, it is restrictive to say that the police are no longer confined to the domestic domain delimited by the State's external borders. Even though the police professions were born in different states and especially in cities, the question of what to do when crime crosses borders was raised at an early stage. For a long time, the issue of police cooperation has been a part of policing issues. In Policing the Globe. Criminalization and Crime Control in International Relations'' by Andreas and Nadelmann published in 2008, we see that the question of police cooperation was born in the fight against revolutionary and anarchist elements in Europe in the 19th century, and the political police forces that were most effective in carrying out this type of mission were the Austro-Hungarian, Italian and Russian police forces that had an interest in knowing what the revolutionary elements of their homes were doing in other countries. For example, Switzerland was home to many revolutionaries and there was a strong demand from the police to find out what these elements were doing in Switzerland and especially whether they were causing unrest in another country. There was a willingness to cooperate internationally as well as through the secondment of liaison officers to cooperate with the police in other countries.
Geografiniu lygmeniu ribotai galima teigti, kad policija nebeapsiriboja vidaus sritimi, kurią apibrėžia valstybės išorinės sienos. Nors policijos profesijos gimė skirtingose valstybėse ir ypač miestuose, klausimas, ką daryti, kai nusikalstamumas peržengia sienas, buvo iškeltas anksti. Ilgą laiką policijos bendradarbiavimo klausimas buvo policijos veiklos klausimų dalis. Knygoje "Policija visame pasaulyje. Kriminalizacija ir nusikalstamumo kontrolė tarptautiniuose santykiuose'', kurią 2008 m. išleido Andreasas ir Nadelmannas, matome, kad policijos bendradarbiavimo klausimas gimė XIX a. Europoje kovojant su revoliuciniais ir anarchistiniais elementais, o politinės policijos pajėgos, kurios veiksmingiausiai vykdė tokio pobūdžio misiją, buvo Austrijos-Vengrijos, Italijos ir Rusijos policijos pajėgos, kurios buvo suinteresuotos žinoti, ką revoliuciniai jų namų elementai veikia kitose šalyse. Pavyzdžiui, Šveicarijoje gyveno daug revoliucionierių, todėl policija labai norėjo išsiaiškinti, ką šie elementai veikia Šveicarijoje ir ypač ar jie nesukelia neramumų kitoje šalyje. Buvo išreikštas noras bendradarbiauti tarptautiniu mastu, taip pat komandiruojant ryšių palaikymo pareigūnus bendradarbiauti su kitų šalių policija.


The transnational dimension of the police force is inherent in the constitution of the border because, taking Austria-Hungary as an example, when the empire is dissolved and new borders are created, the new police forces want to reach the level of Vienna. International links will develop. It is the constitution of borders that will generate international cooperation in police affairs. The European border is a rather fascinating case, since free movement within the European Union has created a new problem on the external border of the Union. Today, when we talk so much about migration issues in the Mediterranean, we have the impression that we are faced with a razor of people coming from the South and pouring into the Mediterranean coasts. Until about 20 years ago, immigration rules were more flexible. From the moment we create the category of "clandestine immigrants", we will automatically criminalize them and thus generate cross-border cooperation in order to manage this phenomenon. The issue of migration is quite interesting today because there is a great convergence of police problems in international cooperation because there are large migrations and these migratory flows allow organized crime to develop.
Tarptautinis policijos pajėgų matmuo neatsiejamas nuo sienos konstitucijos, nes, paėmus Austrijos-Vengrijos pavyzdį, iširus imperijai ir sukūrus naujas sienas, naujosios policijos pajėgos nori pasiekti Vienos lygį. Bus plėtojami tarptautiniai ryšiai. Būtent sienų konstitucija sukurs tarptautinį bendradarbiavimą policijos reikaluose. Europos siena yra gana įdomus atvejis, nes dėl laisvo judėjimo Europos Sąjungoje iškilo nauja Sąjungos išorės sienos problema. Šiandien, kai tiek daug kalbame apie migracijos problemas Viduržemio jūros regione, susidaro įspūdis, kad susiduriame su žmonių, atvykstančių iš pietų ir plūstančių į Viduržemio jūros pakrantes, skustuvu. Dar maždaug prieš 20 metų imigracijos taisyklės buvo lankstesnės. Nuo tos akimirkos, kai sukursime "slaptų imigrantų" kategoriją, automatiškai juos kriminalizuosime ir taip sukursime tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kad suvaldytume šį reiškinį. Migracijos klausimas šiandien yra gana įdomus, nes policijos problemos labai sutampa tarptautinio bendradarbiavimo srityje, nes vyksta didelė migracija, o šie migracijos srautai sudaro sąlygas vystytis organizuotam nusikalstamumui.


Organized crime is quite an interesting element in terms of internationalizing the police. Beyond the issue of political policing, transnational organized crime is an interesting category. The first time that the notion of "organized crime" was used was in Prohibition in the 1920s when cultural and ethnic affinity cartels were created to carry out criminal activities that were scattered in different areas. It is a logic of "mafia" where we find groups within the framework of chains. Organized crime has become transnational in an American logic is within the framework of War on Drugs. In the context of drug trafficking, emphasis has been placed on Latin American cartels involved in the production and export of drugs to the United States through clandestine networks. The idea was to fight it on the ground through cooperation. We started talking about narco-terrorism. It was assumed that some trafficking groups would use the resources derived from their trafficking to finance terrorist groups such as the FARC in Colombia. We find the idea that migration, the path followed for immigration, is superimposed on the notion of organized crime. The logic of the internationalisation of the police is part of a very old phenomenon which has in any case more than a century.
Organizuotas nusikalstamumas yra gana įdomus policijos internacionalizavimo elementas. Be politinės policijos veiklos, tarptautinis organizuotas nusikalstamumas yra įdomi kategorija. Pirmą kartą "organizuoto nusikalstamumo" sąvoka buvo pavartota XX a. trečiajame dešimtmetyje prohibicijos laikotarpiu, kai buvo sukurti kultūrinių ir etninių giminystės ryšių karteliai, kurie vykdė nusikalstamą veiklą, išsibarsčiusią įvairiose vietovėse. Tai "mafijos" logika, kai grupes randame grandinių rėmuose. Organizuotas nusikalstamumas tapo transnacionalinis pagal amerikietišką logiką yra karo su narkotikais rėmuose. Prekybos narkotikais kontekste daugiausia dėmesio buvo skiriama Lotynų Amerikos karteliams, per slaptus tinklus užsiimantiems narkotikų gamyba ir eksportu į Jungtines Valstijas. Buvo siekiama su tuo kovoti vietoje bendradarbiaujant. Pradėjome kalbėti apie narkotikų terorizmą. Buvo daroma prielaida, kad kai kurios narkotikų kontrabandos grupuotės iš prekybos narkotikais gautus išteklius naudos teroristinėms grupuotėms, pavyzdžiui, FARC Kolumbijoje, finansuoti. Pastebėjome, kad migracija, kelias, kuriuo einama imigracijos tikslais, suponuoja organizuoto nusikalstamumo sąvoką. Policijos internacionalizavimo logika yra labai seno reiškinio, kuris bet kuriuo atveju tęsiasi jau daugiau nei šimtmetį, dalis.


This internationalisation of police co-operation is exemplified not only by INTERPOL, but also by EUROPOL. This group of police is a minority, but whose job is transnational police cooperation. As seen from the point of view of military personnel with a convergence of know-how with police officers, from the point of view of police officers, there is a similar phenomenon in that some police officers are going to undertake missions that were previously related to military affairs, but also because of the increasing internationalisation of the police. Today, although INTERPOL and EUROPOL represent a minority of police officers, their activities are at the forefront. In the European Union, at a time when cooperation is being created, borders are being removed, new borders are being created and cooperation is becoming more important. Crime is transnational, there is a link between drug trafficking, terrorism, cross-border crime and the mafia. The military is increasingly doing things that resemble what police officers do, and the police are doing more and more things that were part of the military profession as an actor in international relations.
Šio policijos bendradarbiavimo internacionalizavimo pavyzdys yra ne tik INTERPOL'as, bet ir EUROPOL'as. Ši policijos grupė sudaro mažumą, tačiau jos darbas yra tarptautinis policijos bendradarbiavimas. Kaip matyti iš karinio personalo, kurio praktinės žinios sutampa su policijos pareigūnų žiniomis, požiūrio, policijos pareigūnų požiūriu pastebimas panašus reiškinys, kad kai kurie policijos pareigūnai imasi misijų, kurios anksčiau buvo susijusios su kariniais reikalais, tačiau taip pat dėl didėjančio policijos internacionalizavimo. Nors šiandien INTERPOL'as ir EUROPOL'as atstovauja mažumai policijos pareigūnų, jų veikla yra pirmaujanti. Europos Sąjungoje tuo metu, kai kuriamas bendradarbiavimas, naikinamos sienos, kuriamos naujos sienos ir bendradarbiavimas tampa vis svarbesnis. Nusikalstamumas yra tarptautinis, egzistuoja ryšys tarp prekybos narkotikais, terorizmo, tarpvalstybinio nusikalstamumo ir mafijos. Kariuomenė vis dažniau daro dalykus, kurie panašūs į tai, ką daro policijos pareigūnai, o policija daro vis daugiau dalykų, kurie buvo kario, kaip tarptautinių santykių dalyvio, profesijos dalis.


== Counter-terrorism Practices ==
== Kovos su terorizmu praktika ==


With counter-terrorism practices, the figure of terrorism is both a criminal and an enemy. In terms of practices, counter-terrorism has both police and military aspects, because the figure of terrorism straddles these two logics. Terrorism occupies a much greater place in the security tasks of Western forces.
Kovos su terorizmu praktikoje terorizmo veikėjas yra ir nusikaltėlis, ir priešas. Kovos su terorizmu praktika apima ir policijos, ir karinius aspektus, nes terorizmo figūra prieštarauja šioms dviem logikoms. Terorizmas užima daug didesnę vietą Vakarų pajėgų saugumo užduotyse.


At the heart of counter-terrorism is the issue of identification and location. The mix of continuous genres. From September 11th onwards, the novelty is the one that we will collaborate even more. One of the effects of this increased collaboration is that the war on terrorism will be heavily militarized. The categories of enemy and criminal become much more blurred. The Guantanamo case is a mixture of complete genera that is an American base on Cuban territory questioning the status of people who will be arrested categorized as "illegal combatants". A new statute was invented to avoid being bound by a legal framework. In the fight against terrorism, there is a mixture of genres with practices that are becoming increasingly important.
Kovos su terorizmu esmė yra tapatybės nustatymo ir vietos nustatymo klausimas. Tęstinių žanrų mišinys. Nuo Rugsėjo 11-osios naujovė yra ta, kad mes dar labiau bendradarbiausime. Vienas iš šio intensyvesnio bendradarbiavimo padarinių yra tai, kad karas su terorizmu bus stipriai militarizuotas. Priešo ir nusikaltėlio kategorijos taps daug labiau neryškios. Gvantanamo atvejis yra visiškas genijų mišinys, kuris yra amerikiečių bazė Kubos teritorijoje, kvestionuojantis statusą žmonių, kurie bus suimti priskiriami "neteisėtų kovotojų" kategorijai. Naujas statutas buvo sugalvotas tam, kad būtų išvengta teisinės bazės suvaržymų. Kovoje su terorizmu yra žanrų mišinys su praktika, kuri tampa vis svarbesnė.


At the organizational level, there is close cooperation between police, intelligence and the military. There are reorganizations on the part of the services. For example, the European Union has set up an intelligence structure called INTCEN, which combines military and police intelligence. If, from a police point of view, we believe that migration has a certain link with organized crime and terrorism, that we end up with military databases and that we put them all together, this will support the thesis that there is a systematic link between terrorism, crime, immigration, etc., and that there is a systematic link between terrorism and terrorism.
Organizaciniu lygmeniu glaudžiai bendradarbiauja policija, žvalgyba ir kariuomenė. Vyksta tarnybų reorganizacija. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga sukūrė žvalgybos struktūrą INTCEN, kuri jungia karinę ir policijos žvalgybą. Jei, policijos požiūriu, manome, kad migracija turi tam tikrą ryšį su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu, kad galų gale turime karines duomenų bazes ir jas visas sujungiame, tai patvirtins tezę, kad egzistuoja sisteminis ryšys tarp terorizmo, nusikalstamumo, imigracijos ir pan.


Phenomena exist as a point matter, but it is the way in which they are systematized that will lead to simplistic interpretations. We end up by setting up a technological tool to accredit a thesis that comes from a point of view.
Reiškiniai egzistuoja kaip taškinė medžiaga, tačiau būtent jų sisteminimo būdas paskatins supaprastintas interpretacijas. Baigiame tuo, kad nustatome technologinę priemonę, kuria galima akredituoti tezę, kylančią iš taškinio požiūrio.


= Conclusion =
= Išvada =


The term de-differentiation has been used a lot by Didier Bigot who talks about the emergence of transnational guilds of security professionals questioning the distinction between internal and external, one could speak in this case of de-differentiation and will start to do similar things where the line is not really structuring.
Terminą "de-diferenciacija" (angl. de-differentiation) daug kartų pavartojo Didier Bigot, kuris kalba apie tarptautinių saugumo specialistų gildijų, kvestionuojančių skirtumą tarp vidaus ir išorės, atsiradimą, šiuo atveju galima kalbėti apie de-diferenciaciją ir pradės daryti panašius dalykus, kai riba iš tikrųjų nėra struktūruojanti.


We are also talking about re-differentiation, looking at how these practices in a historical perspective have never really differentiated, and differentiating one is in questioning the differentiation where the distinction of differentiation was already artificial because at all times as with transnational police cooperation. The term hybridization can be used to refer to the mixing of genera.
Taip pat kalbame apie pakartotinį diferencijavimą, žvelgdami į tai, kad šios praktikos istorinėje perspektyvoje niekada nebuvo iš tikrųjų diferencijuotos, o diferencijavimas yra kvestionuojant diferenciaciją ten, kur diferenciacijos skirtumas jau buvo dirbtinis, nes visais laikais, kaip ir transnacionalinio policijos bendradarbiavimo atveju. Terminas hibridizacija gali būti vartojamas kalbant apie genčių maišymąsi.


= Notes =
= Bibliografija =


= Bibliography =
= Nuorodos =
 
= References =
<references/>
<references/>



Version actuelle datée du 19 juin 2021 à 10:24


Iki šiol daugiausia tyrinėjome ir gilinomės į sąvokas, kad sužinotume, ką jos pasako apie tam tikrus reiškinius, ypač per kaupimo procesą, kurį Charlesas Tilly vadina "karo kūrimu - valstybės kūrimu".

Dabar pasielgsime priešingai: pradėdami nuo praktikos, pažiūrėsime, kaip ji susijusi su įvairiomis sąvokomis, kurioms įtakos turėjo skirtingi reiškiniai, racionalumas ir statymai. Mus domins ne pačios praktikos, bet už jų slypinčios logikos. Kai kurios užduotys priklauso vidaus saugumo, kuris yra policijos prerogatyva, kompetencijai, o kai kurios - išorės saugumo, kuris yra kariuomenės prerogatyva, kompetencijai. Matysime tam tikrą hibridizaciją.

Tradicinis karinių ir policijos pajėgų ("policijos") skirstymas[modifier | modifier le wikicode]

Daugiausia dėmesio skirsime jėgos panaudojimo logikai. Jėgos naudojimas yra ne tik kariuomenės, bet ir policijos įvairiomis sąlygomis. Mus labiausiai domina vakarietiška trajektorija. Turime reikalą su biurokratijomis, kurios veikia vadovaudamosi efektyvumo ir specializacijos taisyklėmis ir kurios per šimtus metų trukusį procesą pasiskirstė darbus tarpusavyje. Vakarų šalyse yra vidaus ir išorės skirstymas, tačiau tai nebūtinai taikoma likusiame pasaulyje, kur kariuomenė gali turėti praktikos vidaus reikalų srityje. Kalbame apie Europos istorinį procesą.

Daugiausia dėmesio skirsime tipiškiems idealams ir principams, pavyzdžiui, tiems, kurie paprastai suprantami kaip būdingi karinei ir policijos praktikai. Siekiame įveikti geografinį skirtumą tarp vidinio (vidaus) ir išorinio saugumo, kad sutelktume dėmesį į skirtingas praktikas. Internacionalizmas buvo disciplinuotai suskirstytas į vidaus ir išorės klausimus, todėl atėjo laikas sugriauti šiuos disciplininius barjerus, kad pamatytume, kaip praktika vystosi, reaguodama į abejones dėl nubrėžtos ir ne iki galo įsivaizduojamos linijos.

Karinės pajėgos[modifier | modifier le wikicode]

Carlas von Clausewitzas (1780-1831) 1832 m. išleistoje knygoje "Apie karą" (On War) apibrėžė tris karinės jėgos naudojimo mūšio lauke ypatybes. Pabandysime įžengti į tam tikrų šalių socialines visatas ir atsidurti kariškių, kuriems mūšio laukas yra esminis, vietoje. Karo dėsniai kyla iš struktūrinių ginkluoto konflikto ir absoliutaus karo dėsnių.

Trys principai, pasak Clausewitzo, yra šie:

  1. Didžiausios jėgos panaudojimo koncentracija į priešo svorio centrus.
  2. jėgos ekonomija: maksimalaus poveikio didinimas naudojant ribotus išteklius.
  3. Iniciatyvos pranašumas: iniciatyva yra pranašesnė už reakciją.
Stratégie bataille Gettysburg 1.png

Pavyzdžiui, kaip mūšio laukas yra 1863 m. Getisburgo mūšis. Paprastai teigiama, kad tai buvo lūžio taškas Pilietiniame kare, leidęs Sąjungai susigrąžinti kontrolę ir atvedęs į pergalę. Konfederacijos generolas Picketto šūviu bandė sutelkti šias pajėgas į konkretų tašką, tačiau šis šūvis nepasiteisino. Mūšio lauke buvo nuspręstas Jungtinių Valstijų likimas. Mūšio lauke, laikydamasis karo įstatymų, generolas Piketas nenugalėjo.

Maneuvers during the Battle of Cannes. Initial situation below, destruction of the Roman army above.

Per Kanų mūšį tarp romėnų armijos ir Hanibalo kariuomenės matome, kad Hanibalas turėjo skaitinę persvarą. Jis laukė, kol romėnai užpuls kartaginiečių pėstininkų liniją, raiteliai puolė iš šonų ir romėnų armija buvo nugalėta. Yra, tarsi nekintamai, taisyklių, kurios galiojo prieš 2200 metų, bet tebegalioja ir šiandien.

Basilas H. Liddellas Hartas paskelbė daugybę karinių doktrinų, tarp jų ir netiesioginį požiūrį, priešingą Klauzevickio požiūriui, vengiant frontalių atakų ir taip labiau ginantis. Atakuosime priešo logistikos linijas, sulaikysime priešo pajėgas ir pirmenybę teiksime persekiojimui, o ne visiškam sunaikinimui. Taip, bet Clausewitzas daugiausia domisi mūšio laukais.

Būtų tęstinumas, dėl kurio egzistuoja skirtingi reagavimo būdai, pavyzdžiui, Picketto šūvis, kuris reiškia puolimą ir maksimalios jėgos panaudojimą, tačiau yra ir Maginot linijos atvejis, kuris reiškia gynybinį požiūrį. Priklausomai nuo to, kokius taktinius judesius atliksime, kaip ir nendrių mūšio atveju, galime laimėti.

Stratégies multiple 1.png

Policijos veikla teisėsaugos srityje[modifier | modifier le wikicode]

Apskritai, kai kalbama apie policiją, grįžtama į viduramžius, kai policija buvo siejama su miestų atsiradimu. Kai galvojame apie Eliasą, civilizacijos procesą ir kai svarbus diferenciacijos procesas, kol nėra koncentracijos proceso, nebūtinai reikia policijos. Pavyzdžiui, Ženevos kantone yra kantono policija, o kiekviena komuna gali turėti bendruomenės policiją. Gyventojų koncentracija ir policijos pareigūnų "poreikis" reiškia, kad policijos atsiradimas susijęs su valstybės kūrimu.

Egonui Bittneriui policija yra tarsi "neginčijamos prievartos jėgos paskirstymo mechanizmas, pasitelkiamas intuityviam situacijos reikalavimų supratimui". Tai funkcinis ir reaktyvus požiūris į tai, kas yra policija. Pasak Michelio Foucault, policija yra "priemonė, kuria galima padidinti valstybės jėgas ir kartu palaikyti gerą šios valstybės tvarką". Foucault policijos ir policijos praktikų gimime įžvelgia, kad šios praktikos lydi valstybės kūrimą ir ją sudaro. Policijos augimas lydėjo valstybės augimo procesą. Policija atlieka konstitucinį vaidmenį valstybės kūrime.

Tableau synthétique des différentes fonctions policières 1.png

Skiriamos trys misijos: politinės tvarkos gynimas, visuomenės ramybė ir kova su nusikalstamumu. Atsiras skirtingos policijos pajėgos. Yra paprastoji policija ir aukštoji policija. Policija yra pilna įvaizdžių, tačiau ji atstovauja valstybei. Viena vertus, valstybė užtikrina savo piliečių gyvenimo sąlygas, tačiau, kita vertus, valstybė yra represyvi, kad išliktų. Valstybėje tvyro įtampa, kuri atsispindi pačioje policijos pajėgų konstitucijoje. Valstybės apsauga yra neatsiejama nuo valstybės gimimo.

Yra trys policijos jėgos naudojimo ypatybės:

1) nukreipta į pavienius asmenis, o ne į grupes (skirtingai nei kariuomenė): stengsimės nukreipti į asmenis, kurie trikdo viešąją tvarką arba kelia grėsmę valstybei. Policijos logika mąsto apie individus, svarbu juos identifikuoti, nustatyti jų buvimo vietą ir klasifikuoti. Tai tinklinė logika, policijos logika turi pažinti savo teritoriją.

Oakland-crime-map.jpg

Laiko ir erdvės pasiskirstymas skiriasi nuo mūšio lauko. Policijos logika yra paskirstyta ir išsklaidyta laike ir erdvėje, o ne mūšio lauke su fronto linija, kur jėgos panaudojimas yra lokalizuotas (bet vis tiek yra stebėjimo prietaiso tęstinumas). Net jei fronto linija turi linijos tęstinumą, teritorija policijos požiūriu turi būti kvadratu prilyginta stebėjimo jėgai, kad būtų galima laiku įsikišti į asmenis. Mūšio lauke smurtas pasiekia kulminaciją, o policijos teritorijoje smurtas įsikiša labiau išsklaidytu būdu.

2) Minimalus jėgos panaudojimas: Tai priešingas maksimaliam karinės jėgos naudojimui. Tai proporcingas jėgos panaudojimas ir diskriminacinė logika, nes jis nukreiptas į asmenis, padariusius nusikaltimą. Minimalus jėgos panaudojimas naudojamas kaip kraštutinė priemonė, mažiausiu įmanomu intensyvumu ir tik esant tam tikroms griežtoms sąlygoms, t. y. savigynos ir gyvybės bei turto apsaugos atvejais.

3) simbolinis pranašumas: policija nėra lygių priešininkų konflikto veikėjai, o ne teisėtai lygiaverčių priešininkų kova. Policija turi simbolinį, moralinį ir teisinį pranašumą prieš nusikaltėlį. Ji socialiai suvokiama kaip pareigūnas, kuris vykdo įstatymus ir užtikrina pilietinę taiką ir tvarką. Policija yra tam, kad atkurtų anksčiau egzistavusią tvarką, o karinė logika leis atsirasti naujai tvarkai. Jo priešininkas prarandamas ne kaip "teisėtas priešas", o kaip "nusikaltėlis". Tai kitoks požiūris iš kitos santykių pusės.

Yra du jėgos panaudojimo tarp policijos ir kariškių tipai. Kalbant apie valstybės kūrimo procesą, jis nėra toks pat kaip Vakaruose. Šis diferenciacijos, biurokratizacijos ir išteklių kaupimo procesas lėmė diferencijuotus jėgos naudojimo santykius, kai ribojamas vidinis ir maksimalus išorinis jėgos naudojimas.

Šiuolaikinės karo ir pasaulinės policijos transformacijos[modifier | modifier le wikicode]

Dėl ribos tarp kariuomenės ir policijos veiklos sričių nustatymo "visada" buvo varžomasi. Reikia atskirti tikrovę ir teiginius, kurie leidžia kvestionuoti funkcinį ir funkcionalistinį skaitymą. Tai sudėtingiau, nes visada vyko konkurencija dėl ribos tarp kariuomenės ir policijos kontroliuojamo veiksmų lauko nustatymo.

Ši riba niekada nebuvo aiškiai nustatyta, dažnai šios ribos būdavo nubrėţiamos drausminamuoju būdu. "Imperinė policija" kolonijose buvo karinis reikalas, kuriuo rūpinosi kareiviai. Egzistuoja žandarmerijos pajėgų (karinį statusą turinčios policijos pajėgos) klausimas. Turime saugotis aiškių ribų. Šiuose procesuose nuolat tvyro įtampa. Nors buvo įtvirtintas idealus policijos ir kariuomenės atskyrimo idealas, pirmiausia paaiškėjo, kad šiandien jis kaip niekada abejotinas. Tačiau atrodo, kad dabartinė tendencija šią konkurenciją dar labiau paaštrino. Vyksta biurokratinė kova tarp agentų, kurie teigia darantys tą patį. Šis skirtumas dar niekada nebuvo taip kvestionuojamas.

Naujas karo ir ginkluotos jėgos panaudojimo apibrėžimas[modifier | modifier le wikicode]

Vienas iš pokyčių - kariuomenės civilizacija. Šis terminas buvo vartojamas kalbant apie taikos palaikymą po Šaltojo karo, kuris skiriasi nuo maksimalaus karinės jėgos panaudojimo. Taikos palaikyme taikomas minimalus jėgos panaudojimas. Dėl to reikia iš naujo išradinėti. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio karinės doktrinos buvo plėtojamos taikos palaikymo klausimais, kuriuose buvo numatytas minimalus, prijaukintas ir civilizuotas jėgos panaudojimas.

Kitas pokytis - ginkluotų konfliktų teisminis sureikšminimas, priešingas "iniciatyvos pranašumui". Nuo šiol kariuomenė dabar veikia pagal daug tikslesnius karinius rėmus, kaip ir Ženevos konvencijų atveju. Šis teisminio įteisinimo principas kariniuose reikaluose vis labiau plinta.

Tuo pat metu, kai vyksta legitimacija, stebime priešo kriminalizavimą. Galime pastebėti, kad pradeda ryškėti tam tikros sąsajos. Didėjantis kriminalinis priešo suvokimas mažina atotrūkį nuo policijos logikos. Pereiname prie daug kriminalinio priešo laikotarpio dabartiniuose konfliktuose. Maždaug tame pačiame operacijų teatre vyksta kažkas įdomaus - su Pirmuoju Persijos įlankos karu, su Antruoju Golfo karu, mes kriminalizavome priešą, kuris privedė prie jo ištirpimo ir jo nuteisimo su priešo kriminalinio santykio logika. Vykstant karui su terorizmu, išgyvename priešo kriminalizavimo formą, kai priešas nebėra suvokiamas kaip priešininkas ar lygiavertis. Niurnberge kareiviai bandys sumenkinti kai kurių vokiečių karininkų vaidmenį, sakydami, kad jie gerai elgėsi mūšio lauke. Viena vertus, mes teisiame nusikaltimus, kita vertus, kariškiai gina karininkus, nes jie mūšio lauke kovojo "tvarkingai".

Vieta kariniuose reikaluose, kur yra didžiausias žanrų mišinys, yra kovos su sukilėliais karas. Kalbame apie "širdžių ir protų laimėjimą". Tai karinė praktika su policiniu atspalviu. Kartu ši praktika egzistuoja jau seniai ir vėl aktualizuojama, o tai rodo, kad susiduriame su karinės ir policinės praktikos pokyčiais. Kovos su sukilėliais praktika yra kolonijinis know-how, sakoma, kad jos pradininkai yra prancūzai, pirmiausia su pacifikacijos karu Alžyre ir Indokinijoje. Vėliau ši praktinė patirtis paplito, kaip ir JAV Vietnamo kare ir Lotynų Amerikos diktatūrų kontekste su Kondoro planu, kuris numatė platų bendradarbiavimą kovos su sukilėliais srityje.

Nuo šiol karo akademijose daugiausia dėmesio skiriama kovos su sukilėliais klausimams. Kovojant su sukilėliais nyksta ribos tarp praktinių žinių ir kolonijos. Kovojant su sukilėliais daugiausia dėmesio skiriama identifikavimo ir lokalizavimo klausimams, o ne taikinimui į kolektyvinius veikėjus. Atsiduriame kažkokioje labiau "policinėje" situacijoje, kovojame ne prieš armiją, o prieš sukilimą. Kontrsukilimas vystosi revoliuciniuose karuose. Šaltojo karo metais reikėjo kovoti su revoliucionieriais. Mes taikome į pavienius veikėjus. Kovoje su sukilėliais nėra fronto linijų ar mūšio laukų, mes esame "mūšio erdvėse", kur turime galvoti apie jėgos panaudojimą kitame erdviniame kontekste.

Jei palygintume specialiųjų pajėgų operacijų Afganistane žemėlapį su Ouklando nusikalstamumo žemėlapiu, pamatytume, kad nebėra apibrėžtos fronto linijos, o operacijos yra išsklaidytos. Mes įsikišime į svarbiausias vietas, kurias turime nustatyti, visų pirma pasitelkdami teritorijos tinklelį ir žemėlapį, leidžiančius mums žinoti, kur ir kada veiksmingiausia įsikišti.

Kovos su sukilėliais logikoje mes esame žanrų mišinyje su policijos žiniomis, kur riba nebėra ta pati, keičiasi suvokimas ir jėgos panaudojimas. Šiuolaikinė kovos su sukilėliais doktrina yra "karinės policijos" kolonijose produktas: "pacifikacija", "imperinė policija" ir "mažieji karai" XX a. pradžioje. Žinios apie kovą su sukilėliais buvo pagrindinė išimtis, ir šios žinios tapo svarbiausios ypač Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenėse. Tai įdomu, nes pagal tradicinį policijos ir kariuomenės skirstymą pagrindinė išimtis buvo kolonijos, kuriose kariuomenė užsiėmė "policijos veikla".

Kovoje su sukilėliais yra įvairių aspektų, turinčių stiprų civilinį ir karinį aspektą, prie kurių pridėsime stiprų žvalgybos aspektą ir psichologinio karo aspektą, nes esame ir represiniuose santykiuose, ir siekdami palaikyti gerus santykius su gyventojais. Psichologinis aspektas yra svarbus tiek siekiant daryti spaudimą, tiek gauti dalykų mainais. Kalbant apie erdvę, svarbus yra teritorijos tinklelis, t. y. reikia turėti priemonių, kad būtų galima stebėti teritoriją, nustatyti jos tinklelį ir sujungti ją į tinklą. Kova su sukilėliais nėra naujas reiškinys, tačiau jis tampa vis svarbesnis. Šios srities specialistai buvo vertinami po Rugsėjo 11-osios įvykių ir karo su terorizmu kontekste.

Policijos internacionalizavimas[modifier | modifier le wikicode]

Turime pažvelgti į tai, kaip policijos darbas internacionalizuojasi. Vėlgi, kaip ir kariuomenėje, jėga naudojama tikslingiau, ne taip intensyviai ir simboliškai kitoks santykis su priešu, kuris yra baudžiamasis santykis, tačiau policijos internacionalizavimo klausimai nebūtinai yra nauji, tai jau egzistavusi logika. Tam tikri veiklos aspektai iškeliami į pirmą planą priklausomai nuo galimybių, susijusių su pasikeitusiu kontekstu.

Policijos misiją riboja fizinės ir teisinės valstybės sienos. Funkciniu lygmeniu policijos pajėgos kartais perima misijas, už kurias anksčiau buvo atsakinga kariuomenė. Yra JT misijų, vadinamų "CivPol" - tai taikos palaikymo operacijų misijos siunčiant policijos pareigūnus. Policijos pareigūnus įdarbinti sunkiau nei kariškius. Egzistuoja kultūrinis skirtumas, policijos pareigūnai yra žmonės, paprastai gyvenantys visuomenėje, kurioje išvykimą į misiją įsivaizduoti daug sunkiau. Išorinės karinės operacijos miniai valdyti yra susijusios su buvusios Jugoslavijos atveju, kai į Kosovą buvo siunčiami Prancūzijos žandarai, kurie buvo dislokuoti miniai valdyti. Civilinės minios valdymo pajėgos tokiose misijose būtų kažkuo veiksmingesnės, nes policijos pareigūnai turėtų geresnius santykius naudojant smurtą. Funkciniu lygmeniu vis dažniau pastebima tendencija, kad policijos pareigūnai vykdo misijas, kurios anksčiau buvo karinės misijos.

Geografiniu lygmeniu ribotai galima teigti, kad policija nebeapsiriboja vidaus sritimi, kurią apibrėžia valstybės išorinės sienos. Nors policijos profesijos gimė skirtingose valstybėse ir ypač miestuose, klausimas, ką daryti, kai nusikalstamumas peržengia sienas, buvo iškeltas anksti. Ilgą laiką policijos bendradarbiavimo klausimas buvo policijos veiklos klausimų dalis. Knygoje "Policija visame pasaulyje. Kriminalizacija ir nusikalstamumo kontrolė tarptautiniuose santykiuose, kurią 2008 m. išleido Andreasas ir Nadelmannas, matome, kad policijos bendradarbiavimo klausimas gimė XIX a. Europoje kovojant su revoliuciniais ir anarchistiniais elementais, o politinės policijos pajėgos, kurios veiksmingiausiai vykdė tokio pobūdžio misiją, buvo Austrijos-Vengrijos, Italijos ir Rusijos policijos pajėgos, kurios buvo suinteresuotos žinoti, ką revoliuciniai jų namų elementai veikia kitose šalyse. Pavyzdžiui, Šveicarijoje gyveno daug revoliucionierių, todėl policija labai norėjo išsiaiškinti, ką šie elementai veikia Šveicarijoje ir ypač ar jie nesukelia neramumų kitoje šalyje. Buvo išreikštas noras bendradarbiauti tarptautiniu mastu, taip pat komandiruojant ryšių palaikymo pareigūnus bendradarbiauti su kitų šalių policija.

Tarptautinis policijos pajėgų matmuo neatsiejamas nuo sienos konstitucijos, nes, paėmus Austrijos-Vengrijos pavyzdį, iširus imperijai ir sukūrus naujas sienas, naujosios policijos pajėgos nori pasiekti Vienos lygį. Bus plėtojami tarptautiniai ryšiai. Būtent sienų konstitucija sukurs tarptautinį bendradarbiavimą policijos reikaluose. Europos siena yra gana įdomus atvejis, nes dėl laisvo judėjimo Europos Sąjungoje iškilo nauja Sąjungos išorės sienos problema. Šiandien, kai tiek daug kalbame apie migracijos problemas Viduržemio jūros regione, susidaro įspūdis, kad susiduriame su žmonių, atvykstančių iš pietų ir plūstančių į Viduržemio jūros pakrantes, skustuvu. Dar maždaug prieš 20 metų imigracijos taisyklės buvo lankstesnės. Nuo tos akimirkos, kai sukursime "slaptų imigrantų" kategoriją, automatiškai juos kriminalizuosime ir taip sukursime tarpvalstybinį bendradarbiavimą, kad suvaldytume šį reiškinį. Migracijos klausimas šiandien yra gana įdomus, nes policijos problemos labai sutampa tarptautinio bendradarbiavimo srityje, nes vyksta didelė migracija, o šie migracijos srautai sudaro sąlygas vystytis organizuotam nusikalstamumui.

Organizuotas nusikalstamumas yra gana įdomus policijos internacionalizavimo elementas. Be politinės policijos veiklos, tarptautinis organizuotas nusikalstamumas yra įdomi kategorija. Pirmą kartą "organizuoto nusikalstamumo" sąvoka buvo pavartota XX a. trečiajame dešimtmetyje prohibicijos laikotarpiu, kai buvo sukurti kultūrinių ir etninių giminystės ryšių karteliai, kurie vykdė nusikalstamą veiklą, išsibarsčiusią įvairiose vietovėse. Tai "mafijos" logika, kai grupes randame grandinių rėmuose. Organizuotas nusikalstamumas tapo transnacionalinis pagal amerikietišką logiką yra karo su narkotikais rėmuose. Prekybos narkotikais kontekste daugiausia dėmesio buvo skiriama Lotynų Amerikos karteliams, per slaptus tinklus užsiimantiems narkotikų gamyba ir eksportu į Jungtines Valstijas. Buvo siekiama su tuo kovoti vietoje bendradarbiaujant. Pradėjome kalbėti apie narkotikų terorizmą. Buvo daroma prielaida, kad kai kurios narkotikų kontrabandos grupuotės iš prekybos narkotikais gautus išteklius naudos teroristinėms grupuotėms, pavyzdžiui, FARC Kolumbijoje, finansuoti. Pastebėjome, kad migracija, kelias, kuriuo einama imigracijos tikslais, suponuoja organizuoto nusikalstamumo sąvoką. Policijos internacionalizavimo logika yra labai seno reiškinio, kuris bet kuriuo atveju tęsiasi jau daugiau nei šimtmetį, dalis.

Šio policijos bendradarbiavimo internacionalizavimo pavyzdys yra ne tik INTERPOL'as, bet ir EUROPOL'as. Ši policijos grupė sudaro mažumą, tačiau jos darbas yra tarptautinis policijos bendradarbiavimas. Kaip matyti iš karinio personalo, kurio praktinės žinios sutampa su policijos pareigūnų žiniomis, požiūrio, policijos pareigūnų požiūriu pastebimas panašus reiškinys, kad kai kurie policijos pareigūnai imasi misijų, kurios anksčiau buvo susijusios su kariniais reikalais, tačiau taip pat dėl didėjančio policijos internacionalizavimo. Nors šiandien INTERPOL'as ir EUROPOL'as atstovauja mažumai policijos pareigūnų, jų veikla yra pirmaujanti. Europos Sąjungoje tuo metu, kai kuriamas bendradarbiavimas, naikinamos sienos, kuriamos naujos sienos ir bendradarbiavimas tampa vis svarbesnis. Nusikalstamumas yra tarptautinis, egzistuoja ryšys tarp prekybos narkotikais, terorizmo, tarpvalstybinio nusikalstamumo ir mafijos. Kariuomenė vis dažniau daro dalykus, kurie panašūs į tai, ką daro policijos pareigūnai, o policija daro vis daugiau dalykų, kurie buvo kario, kaip tarptautinių santykių dalyvio, profesijos dalis.

Kovos su terorizmu praktika[modifier | modifier le wikicode]

Kovos su terorizmu praktikoje terorizmo veikėjas yra ir nusikaltėlis, ir priešas. Kovos su terorizmu praktika apima ir policijos, ir karinius aspektus, nes terorizmo figūra prieštarauja šioms dviem logikoms. Terorizmas užima daug didesnę vietą Vakarų pajėgų saugumo užduotyse.

Kovos su terorizmu esmė yra tapatybės nustatymo ir vietos nustatymo klausimas. Tęstinių žanrų mišinys. Nuo Rugsėjo 11-osios naujovė yra ta, kad mes dar labiau bendradarbiausime. Vienas iš šio intensyvesnio bendradarbiavimo padarinių yra tai, kad karas su terorizmu bus stipriai militarizuotas. Priešo ir nusikaltėlio kategorijos taps daug labiau neryškios. Gvantanamo atvejis yra visiškas genijų mišinys, kuris yra amerikiečių bazė Kubos teritorijoje, kvestionuojantis statusą žmonių, kurie bus suimti priskiriami "neteisėtų kovotojų" kategorijai. Naujas statutas buvo sugalvotas tam, kad būtų išvengta teisinės bazės suvaržymų. Kovoje su terorizmu yra žanrų mišinys su praktika, kuri tampa vis svarbesnė.

Organizaciniu lygmeniu glaudžiai bendradarbiauja policija, žvalgyba ir kariuomenė. Vyksta tarnybų reorganizacija. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga sukūrė žvalgybos struktūrą INTCEN, kuri jungia karinę ir policijos žvalgybą. Jei, policijos požiūriu, manome, kad migracija turi tam tikrą ryšį su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu, kad galų gale turime karines duomenų bazes ir jas visas sujungiame, tai patvirtins tezę, kad egzistuoja sisteminis ryšys tarp terorizmo, nusikalstamumo, imigracijos ir pan.

Reiškiniai egzistuoja kaip taškinė medžiaga, tačiau būtent jų sisteminimo būdas paskatins supaprastintas interpretacijas. Baigiame tuo, kad nustatome technologinę priemonę, kuria galima akredituoti tezę, kylančią iš taškinio požiūrio.

Išvada[modifier | modifier le wikicode]

Terminą "de-diferenciacija" (angl. de-differentiation) daug kartų pavartojo Didier Bigot, kuris kalba apie tarptautinių saugumo specialistų gildijų, kvestionuojančių skirtumą tarp vidaus ir išorės, atsiradimą, šiuo atveju galima kalbėti apie de-diferenciaciją ir pradės daryti panašius dalykus, kai riba iš tikrųjų nėra struktūruojanti.

Taip pat kalbame apie pakartotinį diferencijavimą, žvelgdami į tai, kad šios praktikos istorinėje perspektyvoje niekada nebuvo iš tikrųjų diferencijuotos, o diferencijavimas yra kvestionuojant diferenciaciją ten, kur diferenciacijos skirtumas jau buvo dirbtinis, nes visais laikais, kaip ir transnacionalinio policijos bendradarbiavimo atveju. Terminas hibridizacija gali būti vartojamas kalbant apie genčių maišymąsi.

Bibliografija[modifier | modifier le wikicode]

Nuorodos[modifier | modifier le wikicode]