« Šiuolaikinės saugumo praktikos transformacija: rizikos logika » : différence entre les versions

De Baripedia
Ligne 33 : Ligne 33 :
}}
}}


= Safety through the prism of risk: from deterrence to risk management =
= Sauga per rizikos prizmę: nuo atgrasymo iki rizikos valdymo =


== Rationality of risk ==
== Rizikos racionalumas ==


What is risk? According to Aradau, Lobo-Guerrero and Van Munster in the article "Security, Technologies of Risk, and the Political: Guest Editors' Introduction" published in 2008, risk is an estimate of the dangerousness of the future. A reference to the probability of an adverse event occurring in the future. We are between the notions of the present and the future, when we think in terms of risk, we think in terms of the future. One thinks in reference to the probability of an event. With calculations and data, we could mathematically succeed in preventing the future.
Kas yra rizika? Aradau, Lobo-Guerrero ir Van Munsterio straipsnyje "Saugumas, rizikos technologijos ir politika: 2008 m. paskelbtame straipsnyje "Rizika - tai ateities pavojingumo įvertinimas. Nuoroda į tikimybę, kad ateityje įvyks nepageidaujamas įvykis. Esame tarp dabarties ir ateities sąvokų, kai mąstome apie riziką, mąstome apie ateitį. Mąstoma turint omenyje įvykio tikimybę. Naudodamiesi skaičiavimais ir duomenimis, matematiškai galėtume sėkmingai užkirsti kelią ateičiai.


Thus, risk is seen as an attempt to tame uncertainty; the risk can be classified, quantified and predicted. So risk can be understood as a way of acting and thinking that involves calculating probable futures, followed by interventions in the present to control this future potential by preventing it from happening. That sounds absurd, but we are not here to say if the risks are not real or constructed, we are here to say how a vision of the world and rationality intrude into practices.
Taigi rizika laikoma bandymu sutramdyti neapibrėžtumą; riziką galima klasifikuoti, kiekybiškai įvertinti ir numatyti. Taigi riziką galima suprasti kaip veikimo ir mąstymo būdą, apimantį tikėtinų ateities įvykių apskaičiavimą, po kurio atliekamos intervencijos dabartyje, siekiant kontroliuoti šį ateities potencialą, užkertant kelią jam įvykti. Tai skamba absurdiškai, bet mes čia nesame tam, kad pasakytume, ar rizika nėra reali, ar ji sukonstruota, mes čia esame tam, kad pasakytume, kaip pasaulio vizija ir racionalumas įsiterpia į praktiką.


Sociologists have taken rationality and its influence on the world very seriously. In 2001, Ulrich Beck published his book "Risk Society". Another important author is Anthony Giddens. For these authors, but also for John Adams and Niklas Luhman, for a very long time, the main risk to individuals came from events that individuals did not control at all. The idea behind the reflective modernity concept is that we produce our own risks, threats and dangers. Paradoxically, we have come to societies that have solved many problems, but they have created new ones. This is linked to a new modernity with the idea that we ourselves produce our own risks and threats. This interest in risk stems from a series of environmental disasters that raise the idea that we have entered a new paradigm of risk. The novelty is that we produce our own risks ourselves. The development of industrial society is both evolution and problem.
Sociologai labai rimtai ėmėsi racionalumo ir jo įtakos pasauliui. 2001 m. Ulrichas Bekas (Ulrich Beck) išleido knygą "Rizikos visuomenė". Kitas svarbus autorius yra Anthony Giddensas. Šiems autoriams, taip pat Johnui Adamsui ir Niklasui Luhmanui labai ilgą laiką pagrindinę riziką individams kėlė įvykiai, kurių individai visiškai nekontroliavo. Refleksyviosios modernybės koncepcijos idėja yra ta, kad mes patys kuriame savo riziką, grėsmes ir pavojus. Paradoksalu, bet mes atėjome į visuomenes, kurios išsprendė daugelį problemų, tačiau sukūrė naujų. Tai siejama su naujosios modernybės idėja, kad mes patys gaminame savo riziką ir grėsmes. Susidomėjimas rizika kyla dėl daugybės ekologinių nelaimių, kurios kelia mintį, kad įžengėme į naują rizikos paradigmą. Naujovė yra ta, kad mes patys gaminame savo riziką. Industrinės visuomenės raida yra ir evoliucija, ir problema.


The logic of risk rationality is present in several areas, including strategy, finance, health, the environment and insurance, for which François Ewald is one of the leading representatives. It is, therefore, necessary to question the impact of risk on society and how we will measure and perceive our security. The example of the environment is central to the emergence and diffusion of risk thinking, but it is also an example that speaks to everyone concerned. Questions need to be asked about the way in which society from risk to an impact on the way in which safety is measured and perceived. Indeed, there are certain transformations on what is meant by the notion of "risk society".
Rizikos racionalumo logika pasireiškia keliose srityse, įskaitant strategiją, finansus, sveikatą, aplinką ir draudimą, kurių vienas pagrindinių atstovų yra François Ewaldas. Todėl būtina kelti klausimą apie rizikos poveikį visuomenei ir apie tai, kaip matuosime ir suvoksime savo saugumą. Aplinkos pavyzdys yra pagrindinis rizikos mąstymo atsiradimo ir paplitimo veiksnys, tačiau jis taip pat yra pavyzdys, kuris kalba visiems suinteresuotiesiems. Reikia kelti klausimus apie tai, kaip visuomenė iš rizikos daro įtaką tam, kaip matuojamas ir suvokiamas saugumas. Iš tiesų vyksta tam tikros transformacijos dėl to, ką reiškia sąvoka "rizikos visuomenė".


== Grėsmės ir rizika ==
== Grėsmės ir rizika ==

Version du 6 juillet 2021 à 08:06


Pradėsime nuo praktikos, tačiau apmąstymus papildysime rizikos logikos kvestionavimo elementu. Išliksime prie idėjos transformuoti šiuolaikines saugumo praktikas, tačiau pažvelgsime, ką rizikos logika gali padėti suprasti šias praktikas. Kaip ši logika leis suprasti mus dominančių praktikų transformacijas.

Ankstesniame posėdyje daugiausia dėmesio skirta tipiškiems policijos ir karinės praktikos idealams ir jų konvergencijai. Šioje sesijoje daugiausia dėmesio skirsime bendram racionalumui, kuriuo šiandien grindžiamos šios praktikos. Racionalumas, kurį nagrinėsime, yra rizikos racionalumas. Rizika mūsų visuomenėje tampa vis didesne problema. Kalbėsime apie "rizikos racionalumą", o ne apie jos socialiai sukonstruotą ar nesukonstruotą pobūdį. Bandysime nustatyti ir išnagrinėti mintį, kad rizika turi savo racionalumą, kuris užima vis daugiau mūsų visuomenės sektorių. Kaip šis rizikos racionalumas įsiterpė į visas mus dominančias saugumo praktikas?

Sauga per rizikos prizmę: nuo atgrasymo iki rizikos valdymo

Rizikos racionalumas

Kas yra rizika? Aradau, Lobo-Guerrero ir Van Munsterio straipsnyje "Saugumas, rizikos technologijos ir politika: 2008 m. paskelbtame straipsnyje "Rizika - tai ateities pavojingumo įvertinimas. Nuoroda į tikimybę, kad ateityje įvyks nepageidaujamas įvykis. Esame tarp dabarties ir ateities sąvokų, kai mąstome apie riziką, mąstome apie ateitį. Mąstoma turint omenyje įvykio tikimybę. Naudodamiesi skaičiavimais ir duomenimis, matematiškai galėtume sėkmingai užkirsti kelią ateičiai.

Taigi rizika laikoma bandymu sutramdyti neapibrėžtumą; riziką galima klasifikuoti, kiekybiškai įvertinti ir numatyti. Taigi riziką galima suprasti kaip veikimo ir mąstymo būdą, apimantį tikėtinų ateities įvykių apskaičiavimą, po kurio atliekamos intervencijos dabartyje, siekiant kontroliuoti šį ateities potencialą, užkertant kelią jam įvykti. Tai skamba absurdiškai, bet mes čia nesame tam, kad pasakytume, ar rizika nėra reali, ar ji sukonstruota, mes čia esame tam, kad pasakytume, kaip pasaulio vizija ir racionalumas įsiterpia į praktiką.

Sociologai labai rimtai ėmėsi racionalumo ir jo įtakos pasauliui. 2001 m. Ulrichas Bekas (Ulrich Beck) išleido knygą "Rizikos visuomenė". Kitas svarbus autorius yra Anthony Giddensas. Šiems autoriams, taip pat Johnui Adamsui ir Niklasui Luhmanui labai ilgą laiką pagrindinę riziką individams kėlė įvykiai, kurių individai visiškai nekontroliavo. Refleksyviosios modernybės koncepcijos idėja yra ta, kad mes patys kuriame savo riziką, grėsmes ir pavojus. Paradoksalu, bet mes atėjome į visuomenes, kurios išsprendė daugelį problemų, tačiau sukūrė naujų. Tai siejama su naujosios modernybės idėja, kad mes patys gaminame savo riziką ir grėsmes. Susidomėjimas rizika kyla dėl daugybės ekologinių nelaimių, kurios kelia mintį, kad įžengėme į naują rizikos paradigmą. Naujovė yra ta, kad mes patys gaminame savo riziką. Industrinės visuomenės raida yra ir evoliucija, ir problema.

Rizikos racionalumo logika pasireiškia keliose srityse, įskaitant strategiją, finansus, sveikatą, aplinką ir draudimą, kurių vienas pagrindinių atstovų yra François Ewaldas. Todėl būtina kelti klausimą apie rizikos poveikį visuomenei ir apie tai, kaip matuosime ir suvoksime savo saugumą. Aplinkos pavyzdys yra pagrindinis rizikos mąstymo atsiradimo ir paplitimo veiksnys, tačiau jis taip pat yra pavyzdys, kuris kalba visiems suinteresuotiesiems. Reikia kelti klausimus apie tai, kaip visuomenė iš rizikos daro įtaką tam, kaip matuojamas ir suvokiamas saugumas. Iš tiesų vyksta tam tikros transformacijos dėl to, ką reiškia sąvoka "rizikos visuomenė".

Grėsmės ir rizika

Grėsmė Rizika
1) intencionalumas: grėsmė;
2) neigiama arba dviprasmiška konotacija;
3) pasekmė: grėsmei galima pasipriešinti ir ją išnaikinti;
4) reiškia tai, kas jau egzistuoja (dabartyje), pasipriešinimas grėsmei: nėra grėsmės;
5) grėsmė gali būti mažai tikėtina.
1) be tikslingumo;
2) gali būti teigiama, toleruotina, galimybė: pavyzdžiui, finansų rinkose rizika gali atnešti pelno;
3) rizika, žmogus ją valdo, arbitražuoja: Pavyzdžiui, kelių eismas;
4) ekstrapoliuojame iš to, ko nėra dabartyje (statistinė rizika): taip atsigręžiama į virtualią ateitį, mąstymo apie riziką stiprybė - veikti prieš tai, kai tai įvyksta;
5) rizika būtinai formuluojama kaip tikimybė: tikėtina ir matematizuota.

Vadovaudamiesi rizikos logika, pereiname nuo atgrasymo prie rizikos valdymo. Sąvoka "atgrasymas" yra bendra visoms saugumo praktikoms. Atgrasymas yra ankstesnis už branduolinį atgrasymą. Rizikos valdymas iš esmės skiriasi nuo atgrasymo logikos. Kai sprendžiamas rizikos klausimas, ji niekada nepasireiškia. Negalima pasiekti galutinių rezultatų, pavyzdžiui, nusikalstamumas ar terorizmas neišnyks. Mes ketiname daryti dalykus, kurie neleis nusikalstamumui didėti. Taigi vadovų tikslas - kontroliuoti situaciją valdant riziką pagal turimus ir skiriamus išteklius. Todėl būtina veikti prevenciškai, remiantis scenarijais, nes jei veiksime reaktyviai, bus per vėlu, neturėsime pakankamai išteklių. Iššūkis - valdyti nenuspėjamą aplinką ir valdyti ateitį. Turėsime išsiaiškinti, kas gali nutikti, kad galėtume būti veiksmingi.

Ar keliamas klausimas, ar biurokratizacijos esmė yra instrumentinio racionalumo kvestionavimas? Tikslai tampa priemonėmis. Moderniaisiais laikais šis racionalumas buvo plačiai pripažįstamas. Nuo XVII a. su Clausewitzu kariuomenė buvo racionalizuojama instrumentiniu būdu, vedančiu prie veiksmingų biurokratijų kūrimo. Biurokratizuotoje valstybėje karo tikslas yra karinė pergalė, o būdas - absoliutus karas, kad būtų galima mobilizuoti gyventojus ir jų išteklius, kad būtų galima šiam karui vadovauti. Šiandien tai būtų nebeįmanoma. Norėdami kariauti, turėtume užsitikrinti pergalę tiek pat, kiek ir savi žmonės. Tai yra biurokratizacijos viršūnė. Norėdami būti racionalūs, norėdami viską kiekybiškai įvertinti ir viską vertinti pagal riziką, mes iš tikrųjų nebeskiriame, kur tikslas yra priemonė, o tikslas tampa priemone.

Dabar siekiama užtikrinti gyventojų saugumą mažinant riziką. Anksčiau, Šaltojo karo metais ir anksčiau, kai kalbėjome apie saugumą, viskas buvo gana paprasta. Įdomu pažvelgti į tai, kad rizika yra racionalumas, kuris skirtingais laikais patenka į skirtingas praktikos sritis ir kad mąstymas apie riziką nėra naujas. Europos gerovės valstybėse piliečiai jau tada kreipdavosi į valstybę ir prašydavo elgtis tam tikru būdu.

Įdomi tampa ta vieta, kur saugumas tampa įdomus, nes saugumo pagrindas yra jėgos naudojimas. Saugumo prerogatyva yra jėgos naudojimas. Jei valstybėse jau egzistuojanti saugumo samprata pradeda skirtis, tai tuo, kad saugumas nebėra vien tik jėgos panaudojimas. Mąstymas rizikos kategorijomis yra susijęs su šiuo šiuolaikiniu judėjimu, kai saugumas vis dažniau tampa gyvybės išsaugojimu. Saugumas nebeapsiriboja vien jėgos panaudojimu. Geriausias pavyzdys - socialinė apsauga. Mąstymas rizikos požiūriu leis užtikrinti gyventojų saugumą. Grėsmę galima apskaičiuoti, rizikos požiūriu geriausia, ko galima tikėtis, tai suvaldyti riziką arba užkirsti jai kelią. Niekada negalima pasiekti "tobulo saugumo". Vienos rizikos valdymas gali sukelti kitą.

Karinėje srityje šių racionalumų atsiradimą taip pat įgalina technologinė pažanga, pasitelkiant "didelio skaičiaus politiką". Tai atveria galimybių lauką ir naujų veikėjų atsiradimą. Yra gana skirtingų saugumo visatų, kurios jau kurį laiką vystosi išskirtiniu būdu. Kai ketiname kelti klausimą apie saugumo pasaulio racionalumo pritaikymą ar transformaciją pasitelkiant rizikos logiką, galime įdomiai pastebėti atotrūkį tarp karinės strategijos ir Šaltojo karo palaikomos nusikalstamumo kontrolės. 2007 m. išleistoje knygoje Rizikos visuomenė kare Rasmussenas parodo, kaip šalys yra nuspėjamoje aplinkoje, kurioje veikiama gana nepriklausomai nuo vidaus saugumo, kuris pereina prie rizikos racionalumo, besisukančio apie atsargumą ir ateities valdymo sampratą. Policijos metodai vis labiau orientuojasi į tokį racionalumą, o karinė logika ir iki pat Šaltojo karo pabaigos užsisklendusi Clausewitzian metodu.

Rizika, saugumas ir globalizacija (srautai ir kt.)

Turime pabandyti į globalizaciją pažvelgti kaip į dviejų saugumo pasaulių sąlyčio tašką, kuriame matome didelę rizikos strategijos įtaką karinei strategijai nuo Šaltojo karo pabaigos. Rizikos požiūriu globalizacija visų pirma yra sandorių sąnaudų mažinimas siekiant bendrauti, užsiimti verslu ar judėti. Tai yra ir teigiamas, ir nevienareikšmis dalykas, nes yra tų, kurie pasinaudos globalizacija savo tikslams pasiekti. Globalizacija daro įtaką mąstymui apie riziką, nes ji gali būti laikoma scenarijumi ir bus plačiai priimta kaip patikima. Globalizacija turi ir tamsiąją pusę.

Mintis, kad tamsiąją globalizacijos pusę būtinai reikia valdyti, aktualizavo rugsėjo 11 d. išpuoliai. Įdomu tai, kaip Rugsėjo 11-oji paspartino šį mąstymo būdą. Būtent rugsėjo 11 d. šiam scenarijui buvo suteiktas patikimumas. Globalizuotame pasaulyje asmenys pasinaudos tokiomis galimybėmis, kaip nusikaltimo padarymas, ir todėl kels riziką. Globalizaciją galima laikyti scenarijumi, kuris tapo patikimas ne tik todėl, kad yra tikimybė, bet ir todėl, kad įvykiai vyksta. Tokioje globalizacijos vizijoje yra ne tik tamsiosios pusės tezė, bet ir tezė, kad visi kiti iš globalizacijos gaus naudos.

Taigi rizikos valdymas globalizuotame pasaulyje sukūrė veiksmingus filtrus, kad sandorių sąnaudos išliktų mažos tiems, kurie nekelia rizikos. Kalbant apie oro uosto pavyzdį, siekiama sukurti sistemas, kurios užkirstų kelią tiems, kurie kelia potencialią riziką. Problema yra ta, kaip nustatyti filtrus ir kas kelia riziką. Negalime pasitenkinti tuo, kad nusikaltimus ketinantys daryti asmenys yra duomenų bazėse, mums reikia sistemų, kurios leistų sudaryti profilius. Kyla klausimas, kaip nustatyti filtrus, taip pat kaip profiliuoti pavojingus žmones. Rizikos srautai yra srautai, kuriuos reikia valdyti ir kuriems reikia įdiegti filtrus. Saugumo praktika, be kita ko, bus pertvarkyta atsižvelgiant į šią idėją.

Kalbėsime ne tik apie kariuomenę, bet tai turės įtakos visiems orlaiviams, saugumo agentūroms ir saugumo veikėjams, jei globalizacijos idėją kaip scenarijų toliau plėtosime pasaulyje, kurį galėsime valdyti. Susijungusiame pasaulyje saugotinas objektas yra nebe valstybė, o ateitis.

Kodėl ketiname kištis į vietos konfliktus? Todėl įsikišime į vietos konfliktus, kurie gali turėti pasekmių "čia". Tai susiję su karu Kosove, mes įsikišime į "tolimas" šalis, kad nekiltų grėsmė nacionaliniams interesams, ir įsikišime taip, kad šios šalys nekeltų mums pavojaus. Už valstybės kūrimo koncepcijos slypi idėja, kad valstybės atkūrimas po to, kai į ją įsiveržta, yra idėja pakeisti valstybės vertybes taip, kad ji nebekeltų grėsmės. Amerikos strategijoje žlugusi valstybė yra potencialiai pavojinga šalis, galinti kelti terorizmo, migracijos ir ekologinį pavojų. Idėja ta, kad ėjimas prieš srovę ir rūpinimasis šalimi yra vienas iš būdų išvengti, kad vieną dieną ji netaptų pavojinga "mums", ir taip valdyti riziką. Pasitelkę "meteorologų", kurie pateikia tikimybių metaforą, turime panašų svarstymą, kuris galėtų iliustruoti intervenciją Irake. Į Iraką vykstama ne tada, kai surenkami dokumentai ir manoma, kad reikia vykti, o veikiau tada, kai yra scenarijus. Tiesos ieškojimo klausimas nebuvo pagrindinis, buvo siekiama sukurti scenarijų, nes buvo manoma, kad vykimas į Iraką yra būdas valdyti riziką.

The spread of risk in security practices

Prevencinis karas ir atsargumo principas: 2003 m. karas Irake

Koks racionalumas lėmė sprendimą vykti į Iraką, palyginti su "atsargumo principo" koncepcija. Šiuo atveju kyla klausimas ne apie tai, kodėl Jungtinės Valstijos 2003 m. įsiveržė į Iraką, o apie tai, kodėl G. W. Busho administracija manė, kad ši operacija padarys Jungtines Valstijas saugesnes. Valdant tokio pobūdžio veiklą buvo laikomasi sulaikymo logikos, susietos su atgrasymo strategija. Mes palikome šį racionalumą. Prieš pat intervenciją 2003 m. pasirodė Mearsheimerio ir Walto straipsnis "Nereikalingas karas", kuriame buvo kritikuojama Bušo administracijos pasirinkta prevencinė doktrina įsiveržti į Iraką. Pasak jų, mes susiduriame su pokyčiais. Norint parodyti šio konflikto naujumą, diskusija tarp tų, kurie buvo "už", ir kritikų buvo šiek tiek neįmanoma. Kritikai buvo priversti teigti, kad Bušo administracija slepia savo tikruosius motyvus. Administracijos šalininkų nuomone, į Iraką buvo einama siekiant suvaldyti riziką, tačiau tai nebuvo tradicinė "vidutinio ir smulkaus" priežastingumo logika. Išankstinio išpirkimo argumentas buvo tas, kad mes turėjome ten vykti, kad susidorotume su grėsme. Nebūtinai buvo abejojama dėl prevencinio požiūrio aspekto. 2002 m. Čenio kalboje teigiama, kad "rizika neveikti yra kur kas didesnė nei rizika veikti". Režimo žlugdymas ir jo pertvarkymas pagal mums artimesnes vertybes, kad ilgainiui būtume "saugesni", yra nuoseklus. Tokia yra prevencinio užpuolimo doktrina, t. y. pulti prevenciškai. Vykdant valstybės stiprinimo veiklą, valdoma rizika, tai būdas turėti partnerių, kurie ateityje nekels grėsmės. Prevencinio mąstymo būta dar iki 2001 m.

Rasmussenui keista, kad Busho ir Blairo argumentai jo neįtikino, kad jis buvo artimas prevenciniam aplinkosaugos diskursui. Stebina tai, kad kalba nepraėjo, o galbūt, jei ir nepraėjo, tai diplomatiniu požiūriu, dėl kurio Bušo administracija tapo nepajėgi sudaryti koaliciją. Atsargumo principas tapo neatsiejama saugumo doktrinų dalimi abiejose Atlanto pusėse.

Atsargumo principo kategorija, susijusi su aplinkos sauga, mūsų visuomenėje yra nusistovėjusi. Nuo 1992 m. Rio de Žaneire įvykusio Žemės viršūnių susitikimo jis turi net teisinę vertę ir visuomenės palaikymą. Prevencijos doktrina ir atsargumo principas yra daugiau nei analogija, mes esame to paties tipo racionalumo, turinčio ypač bendrą skubos politiką, atstovai. Taikydami prevencinę doktriną nerizikuojame prisiimti dar didesnės rizikos. Atsargumo principas grindžiamas scenarijais, kuriais numatoma ateitis. Klimatologai-septikai vis dar reikalauja įrodymų apie visuotinį atšilimą ir kritikuoja atsargumo principą aplinkosaugos srityje, kol empiriškai nenustatytas priežastinis ryšys? tarp žmogaus taršos ir visuotinio atšilimo. Jų diskursas atmeta atsargumo principą, priešingai, jų diskursas atmeta atsargumo principą. Nuo tos akimirkos, kai patys sukuriame grėsmes, rizikuojame save sunaikinti, todėl negalime laukti, kol tai įvyks, kad galėtume reaguoti. Lomborgas sako "prevenciniai spąstai". Tačiau tokio ryšio nustatymas yra būtent tai, ką atmeta atsargumo principo logika.

Combating crime and intelligence-led policing

Cesare Beccaria, 1738 - 1794

The logic of prevention has existed since the foundation of modern criminal law was laid. Already in the 18th century, Cesare Beccaria, in 1764, advocated a preventive approach to crises. For him, crime prevention is better than punishment. Prevention was therefore very early on a key concept in the fight against crime. This is a utilitarian argument in relation to risk. If the criminal is discouraged from taking action, the cost of the crime will be too high and he or she will not commit a crime. The criminal being considered rational, he will be discouraged from committing a crime. Very soon the question of the dosage between prevention and punishment will arise. With the welfare state and solidarity insurance logic, as Ewald shows, the socio-economic conditions that made crime possible with rehabilitation as a horizon were then tackled. So the crime was prevented otherwise.

From the moment these preventive logics are put in place, there is like a step backwards in the 1970s. As early as the 1970s, this approach was challenged by an increase in crime. With the failure of rehabilitation, the idea of eradicating crime is abandoned. This represents an important change, as it breaks with the belief that an ideal society could be achieved through social engineering. Crime was therefore accepted as part of social life. Crime is part of social life and crime becomes a risk to be managed.

The risk society brings together and blends practices. In the late 1970s, mainly in the United States, there was a desire to predict crime in an increasingly effective way.

Intelligence-led policing is what is known in French as "renseignement pénale de sécurité". ILP originates from the police intelligence plans implemented in the United Kingdom in the mid-1990s following an initiative initiated by Kent Constabulary. The basic premise is that police waste too much time responding to emergency situations and therefore there is a need to take a fresh initiative by preventively targeting known offenders with enough information on who to target in order to have a more effective risk management policy. As far as the criminal logic is concerned, it is a question of doing the right profiling, whereas in a risk logic we act with filters.

The ILP spread from the 1990s to Australia and New Zealand in particular, before becoming a success in the United States after the attacks of September 11, 2001. This new interest in intelligence is due to the lack of coordination among the American specialized agencies. The CIA had information about what was going on outside the territory and the FBI had information about what was going on inside and there was poor information sharing.

Discussions are currently taking place on young Europeans going to fight in Syria and Iraq, and most European governments are trying to set up new ways of managing the risk represented by these jihadists, particularly as regards their return. We are in a risk management logic because we reproach them for representing a potential threat when they return to Europe. There are different ways of dealing with radicalization that lead them to use violence. Compared to the different possible responses, there are some of them more coercive than others, including one that is withdrawing passports from potential jihadists. These people have done nothing for proactive logic. We are going to make political decisions about things that could happen and we can see how important this rationality is in the management of security matters. With regard to radicalisation, there are different strategies, particularly in Denmark, for example, to prevent them from being considered criminals.

Išvada

Rizikos racionalumas leidžia kelioms erdvėms bendrauti tarpusavyje dėl bendros pasaulio vizijos. 
Rizikos logika veikiau buvo gerovės valstybės viešosios politikos prerogatyva, išplėsta į išorinio saugumo pasaulį, ypač į karinį pasaulį, pasitelkiant kovos su sukilėliais ar terorizmu strategijas, siekiant padidinti kiekvieno individo saugumą. Egzistuoja bumerango efekto idėja, t. y. kad rizikos valdymas sukuria naują riziką. Rizika taip pat suvokiama kaip galimybė, rizikos racionalumas sukuria skirtumą tarp dviejų tipų žmonių: vengiančių rizikuoti ir mėgstančių rizikuoti. Visuomenėje, kurioje rizikos racionalumas įgauna vis didesnę reikšmę, kyla klausimų, kaip vykdyti demokratines diskusijas rizikos visuomenėje. Rizikos valdymas - tai ateities kolonizavimas, tad kaip galime demokratiškai ir pagrįstai diskutuoti apie įvykius, kurie dar net neįvyko? Egzistuoja paralelė su aplinkosaugos klausimų valdymu. Tai atsargumo principas, kai kalbame apie dar neįvykusį įvykį, kuriam reikia užkirsti kelią. Perkeliant diskusijų terorizmo klausimais racionalumą, žaidimo taisyklės šiek tiek pasikeitė. Europoje septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, terorizmo metais, mes klausėme savęs, kaip kovoti su terorizmo grėsme. Kalbame apie reiškinį, kai bandome užkirsti kelią įvykiams, kai jie dar net neįvyko. Tai pagrindinis demokratinio veikimo ir atskaitomybės principas, o demokratiniuose režimuose vis sunkiau kontroliuoti režimus, kurie nori užkirsti kelią.

Bibliografija

Nuorodos